literatūros žurnalas

Alvydas Šlepikas. Didžioji motina. Pavlovo šunys

2021 m. Nr. 1

Du apsakymai

Didžioji Motina

Rolandui Rastauskui

Jeder Engel ist schrecklich.
Rainer Maria Rilke


Keleiviai praėjo miškingą lygumą, pušys sumenko, ėmė rastis plačių tuščių plotų, apžėlusių viržiais ir vilkaune. Vietomis žolė buvo ir visai reta: vien tik jonažolės ir smilgų kupsteliai, išsibarstę balkšvame smėlyje, todėl eiti tapo sunkiau. Keleiviai buvo du – kresnas, žilstelėjęs vyras ir dešimtmetis berniukas. Tėvas ir sūnus žingsniavo jau kelias dienas, berniukas tylėjo ir kentė kelionės sunkumus, tačiau tėvui buvo aišku, kad reikia judėti greičiau. Berniukas laikėsi įsikibęs prie tėvo diržo specialiai pririštos virvelės, ėjo iš paskos, bet stengėsi neatsilikti. Buvo karšta, keleivių drabužiai permirko prakaitu ir sudulko, pėdos pradėjo klimpti smėlyje, eiti darėsi vis sunkiau. Tėvas pajuto, kad sūnus pavargo, todėl stabtelėjo ir atsisuko į berniuką. Vaikas sunkiai kvėpavo, bet veidas buvo pakeltas ir įsitempęs, jis kažko klausėsi. Aštri saulė spigino vaikui tiesiai į akis, tačiau berniuko tai nežeidė – jis buvo neregys. Tėvas suprato, kad reikia sustoti ir pailsėti, bet žinojo, kad eiti reiks dar toli, ir toliau bus sunkiau, nes priekyje, ten, kur vedė jų kelias, prasidės įkalnė. Jis žiūrėjo į vaiką, kuris buvo kažko sunerimęs, bet nesuprato ko, jis žinojo, kad vaiko klausa aštri, dažnai jam atstodavusi net regėjimą, todėl vyras taip pat įsiklausė. Pro vidudienio virpesius jis išgirdo – toli dešinėje tyliai alsavo jūra. Tėvas palietė sūnaus petį, nuramindamas vaiką, ir davė ženklą eiti: jie pasuko šniokštimo link.

Jūros vanduo buvo geliančiai šaltas, bet vyriškis, nusimetęs drabužius, nusiprausė prakaitą. Berniukas sėdėjo kranto smėlyje ir bandė nusitraukti batus. Jam tai nesisekė. Tėvas priėjo ir nuavė vaiką: kojos buvo nutrintos ir kruvinos.

Tėvas pasodino sūnų didžiulio akmens pavėsyje, tada atnešė šalto jūros vandens ir atsargiai nuplovė vaiko kojas. Vanduo buvo sūrus ir berniukui perštėjo, bet jis tik stipriai sukando dantis ir tylėjo. Tėvas žinojo, kad jo sūnus yra kantrus.

Keleiviai užvalgė duonos su laukiniais česnakais, konservus dar reikėjo pataupyti, ir tėvas gailėjosi, kad pakeliui neprisirinko grybų. Taupydami iš gertuvių atsigėrė bjauriai karčios arbatos, kurios neįmanoma buvo išgerti daug – tik tiek, kiek būtina troškuliui numalšinti.

Vaikas, atsišliejęs vėsaus akmens, snaudė, o vyriškis išvertė iš kuprinių visus daiktus ir atrinko tik pačius būtiniausius: pasvarstęs prie nereikalingųjų krūvelės nusviedė taip pat ir vaiko batus. Tada suplėšė savo marškinius ir atsargiai, bet labai kruopščiai sutvarstė vaiko pėdas. Berniukas pakreipė galvą ir sudejavo. Rodėsi, kad laikas teka labai greitai ir vyriškiui darėsi baisu, kad jie pavėluos. Padvejojęs kelias akimirkas jis užsisegė gerokai ištuštėjusią kuprinę sau ant krūtinės, tada davė ženklą vaikui stotis: buvo aišku, kad ėjikas dabar iš sūnaus – nekoks, todėl tėvas nusprendė jį nešti.

Peizažas pasikeitė, visai nebeliko medžių, nebeliko ir smėlio, visa plynė buvo apžėlusi skystomis smilgomis, pilkomis, prie pat žemės prisiplojusiomis bevardėmis žolelėmis, takažolėmis, siauralapiais gysločiais ir smulkutėmis, dar vis nežydinčiomis aguonėlėmis.

Vyriškis kilo įkalnėn įstrižai, tad dešinėje, žemai šniokštė jūra. Nuo jos dvelkė vėjelis ir truputėlį gaivino. Vyras žengė vienodai, stengdamasis nei lėtinti, nei greitinti tempo, tolygiai ritmingai kvėpuoti, nes tik taip buvo galima nunešti savo naštą pakankamai toli. Berniukas, prisispaudęs prie tėvo nugaros, laikėsi rankomis apglėbęs jo kaklą, o kojomis juosmenį, jis stengėsi padėti tėvui, tad spaudėsi prie jo nugaros, bent taip bandydamas mažinti sunkį.

Pagaliau vyriškis ir vaikas pakilo pakankamai aukštai. Ir tada pajuto, kad vėjas keičia kryptį, stiprėja, sukasi verpetais. Tik dabar vyras trumpam sustojo – priešaky, žemai, taip pat, kaip ir žemai dešinėje, plytėjo vanduo. Jie pasiekė kyšulio vidurį ir reikėjo pasukti truputėlį dešinėn – įkalnė dėl to tapo šiek tiek statesnė.

Saulė gerokai pasistūmė į vakarus, vyras kopė ir kopė, o jo našta vis sunkėjo. Jis ėjo ir ėjo, palinkęs į priekį, nunėręs galvą, priešais save regėdamas tik nuožulniai, kad ir ne itin stačiai, tačiau neišvengiamai aukštyn kylančią plynę. Tai, rodėsi, niekada nesibaigs, bet pagaliau jie pasiekė viršų.

Eiti dar reikėjo toli, tačiau įkalnė buvo įveikta.

Tėvas sustojo, vaikas atgniaužė sumedėjusias rankas, nuslydo žemyn ir nutirpusiomis kojomis atsistojo ant žemės. Paskui atsisėdo.

Vyriškis sunkiai alsuodamas apsidairė – priešaky iki horizonto plytėjo lyguma, o dešinėje ir kairėje – vanduo. Dešinėje vanduo buvo šviesus ir putotas, o kairėje tamsus, giliai mėlynas, beveik juodas. Atgal vyriškis nepažvelgė, jis numetė ant žemės kuprinę ir susmuko ant kelių.

Artėjo trumpa ir šviesi vasaros naktis.

Vyriškis gulėjo ant žemės, parietęs kojas, rankas pasikišęs po galva, ir žiūrėjo priešais save. Pasaulis buvo apvirtęs ant šono. O tame apvirtusiame pasaulyje, tarp smilgų, dangaus fone sėdėjo aklas jo sūnus ir valgė iš skardinės perlines kruopas su mėsa.

Kai tėvas atsibudo ir atsimerkė, dar buvo naktis. Pasijuto truputėlį sustiręs, nes gulėjo ta pačia poza, kaip ir užmigdamas, ir drabužiai kiek sudrėko nuo rasos. Jo vaikas taip pat miegojo šalia, glostomas lengvo vasaros nakties vėjelio. Ką jis sapnuoja toje savo tamsoje, pagalvojo tėvas. Jis mylėjo sūnų ir galėjo dėl jo paaukoti bet ką.

Vyriškis pasivertė ant nugaros ir pažvelgė į vasaros nakties dangų. Nesimatė jokių debesų, tačiau žvaigždės jau pamažu blyško. Reikėjo skubėti, nes juk kaip tik šis rytmetys ir galėjo būti tas vienintelis, kai skaisčiai raudonais žiedeliais pražys kruvinosios aguonėlės. Jos pražysta visos iškart. Būtinai rytmetį. Tada, kai vasaros dienos krantai susilieja. Tik niekas niekada nežinodavo, kada tai įvyks, nes vasaros naktys tokios apgaulingos, ypač dabar, kai nebeįmanoma atpažinti žvaigždynų ir meluoja visi kalendoriai.

Vyras žinojo viena: kai plynė paraudonuos nuo kruvinųjų aguonų žiedų, jie abu turi būti ten, kur baigiasi lyguma, kad Didžioji Motina savo daina atvertų šviesą jo vaiko akims.

Vyras atsistojo, kojas maudė. Pasirąžė, bandydamas išjudinti sustingusius raumenis, pasiėmė gerokai ištuštėjusią kuprinę ir norėjo švelniai pažadinti vaiką, bet to nereikėjo. Berniukas pats jau kėlėsi, pats atsigėrė iš gertuvės arbatos likučių, nusipurtė iš kartumo, o gal nuo vėsos, ir buvo pasiruošęs keliauti. Tėvas pritūpė, norėdamas, kad sūnui būtų lengviau jį apkabinti, tačiau berniukas sugniaužė virvagalį, užrištą už tėvo diržo, tuo parodydamas, kad dabar eis pats.

Keleiviai žingsniavo aukštikalne, vaikas laikėsi virvelės ir stengėsi neatsilikti, mynė tankiai, bet tėvui atrodė, kad jie eina vis tiek per lėtai. Naktis vis labiau blyško, vyriškis bandė įžvelgti pievos spalvą – ar nesikeičia lyguma, ar nesiskleidžia raudonosios aguonėlės. Lyguma rodėsi kaip buvus.

Tėvas galvojo: Viešpatie, kas gi bus, jeigu jie pavėluos, jeigu nesuskubs, būdami taip arti. Ateiti į reikiamą vietą anksčiau jis nebijojo: jeigu reiks – jie lauks visą dieną, o gal net kelias – badaudami ir trokšdami, bet jeigu nespės išnaudoti to vienintelio karto – viskas bus prarasta. Jis stabtelėjo, pasisuko į sūnų, nusprendė – nešti berniuką bus greičiau.

Plynaukštė plėtėsi į šalis, vandenų jau seniai nebuvo matyti, nei dešinėje, nei kairėje. Visur tik lyguma ir dangus. Tėvas skubėjo, beveik bėgo, kiek leido jėgos, nes juto, kaip juos vejasi vasaros rytas.

Ir tada pagaliau jis išvydo, kad plynaukštė baigiasi.

Priešaky tolumoj, pamažu, jiems judant artyn, vėrėsi erdvės. Vyriškis kiek sulėtino tempą, jis pajuto tarytum vėjelio ar švelnios šilumos dvelksmą tiesiai į veidą. Berniukas pajuto taip pat.

Paėjęs dar kokį šimtą žingsnių tėvas sustojo, nuleido sūnų ant žemės ir davė ženklą jam niekur iš čia nejudėti. Pats lėtai žengė pirmyn, su kiekvienu žingsniu regėdamas, kokia ta erdvė begalinė.

Tėvas suprato – jie atėjo.

Tačiau nuo to, ką išvydo, jį pervėrė šaltis – priekyje nieko nebuvo. Jokios žemės, nei vandens – tik erdvė. Ir kuo arčiau jis ėjo prie skardžio krašto, tuo plačiau vėrėsi toji erdvė. Priėjus per porą metrų nuo krašto, galva ėmė svaigti, nes ir apačioje nebuvo nieko – stati uolų siena niro kažkur žemyn į begalybę, o priešais ją žiojėjo tuštuma, kosmosas. Ten apačioje sukosi nematyti, o gal seniai užmiršti žvaigždynai: tai buvo pasaulio kraštas.

Pralėkė kelios begalinės akimirkos ir tėvas prisiminė sūnų. Jis pažvelgė į vaiką, tas ramiai sėdėjo žolėje ir įsitempęs klausėsi. Kaip tik tuomet toli kairėje plyšo dangaus pakraštys ir pirmi saulės spinduliai smigo į žemę.

Rytas.

Bet plynaukštė liko tokia, kaip buvus – aguonėlės neišsiskleidė. Tėvas taip tikėjosi, kad tai įvyks šiandien, jog pirmą kartą nebežinojo, ką daryti.

Ir tada kažkas pasikeitė – vaikas staiga atsistojo ir sustingo. Jis kažko klausėsi.

Tada pajuto ir tėvas: žemė virpėjo. Nesmarkiai, tačiau juntamai.

Kažkas didelis, šviesus ir begalinis kilo apačioje iš žemės gelmenų, tarytum ten būtų buvęs koks urvas. Tėvas žvelgė į būtybę, kuri sklendė erdvės begalybėje ir pati buvo erdvė ir begalybė. Vyras suprato – ji tikra, ji gyva – Didžioji Motina.

Ji buvo baisi ir nepaprastai graži, visai ne tokia, kokią vaizdavo senos graviūros. Kiekvienoje graviūroje ji buvo kitokia – kartais paukštė, kartais žuvis, kartais gyvatė – todėl buvo aišku, kad niekas jos nėra matęs.

Didžioji Motina pasisuko į lygumą, tai buvo galima suprasti, nes jos pavidale išryškėjo veidas. Tobulas, pernelyg tobulas ir simetriškas, todėl net gąsdinantis. Ji žvelgė kažkur į pasaulį, į kažką gal tik jai vienai matomą, smulkų ir menką, ji gal nė nepastebėjo žmonių, nes kiekvienas žmogus, kiekvienas žolės stiebelis, kiekviena aguonėlė jai buvo vienodos svarbos. Jos lūpose žaidė šypsnys.

Ir staiga ji sukliko.

Aukštu, veriančiu, nepakeliamu, rėžiančiu tarsi stiklas tūkstantmečių balsu. Ir nuo to klyksmo lyguma pražydo krauju: tarsi banga ėmė sprogti mažosios aguonėlės. Raudonis nudažė plynaukštę iki pat horizonto ir dar toliau – jos šlaitus iki pat jūros vakaruose ir iki įlankos vandenų rytuose, iki pat miškų…

Tėvas to neregėjo, jis buvo pervertas, nutvilkytas to nepakeliamo garso, to virpesio, tačiau bijojo nusisukti ir žvelgė Didžiajai Motinai į akis, jusdamas, kaip ryja jį tų akių tamsa.

Berniukas gi stovėjo ramus ir šypsojosi – jis negirdėjo klyksmo. Jis klausėsi dainos – liūdnos, bet nepaprastai gražios, ataidinčios iš pačių begalybės gelmių, žodžiai buvo tolimi ir grumėjo tarytum akmenys Viešpačiui kuriant pasaulį. Dainoje girdėjosi ir vėjas, ir vanduo, ir akimirksnio trapumas, ir amžinybė. Berniukas suprato – tai Didžiosios Motinos daina. Ir nuo tos dainos sutrupėjo tamsa, it aguonėlių žiedai atsivėrė užrakintos vaiko akys. Šviesa nugalėjo švelniai, be skausmo, berniukas tiesiog suprato, kad visas šis dieviškas grožis, visi šie pavidalai ir yra regėjimas, visa tai ir yra šviesa.

Jis nustebęs dairėsi po nuostabų atsivėrusį jam pasaulį. Priešais plytėjo slėnis, tolumoje dešinėje – jūra, kairėje – įlanka. Žemai apačioje buvo matyti sodybos, ten motinos vaikams gamino pusryčius, tėvai šėrė žirgus, broliai ant linksmų motorolerių vėžino besijuokiančias kaimynų mergaites. Visas slėnis raudonavo nuo pražydusių aguonėlių. Jų žiedeliai lengvai suposi vėjyje ir dainavo. Raudona spalva visai nebuvo kruvina, ji atrodė skaisti ir džiaugsminga.

Berniukas prisiminė tėvą, žmogų, su kuriuo atkeliavo į šią nepaprastą vietą. Jis apsidairė ir dešinėje, ten, kur plynaukštė ima lengvai leistis žemyn, išvydo sėdintį senį. Sėdėjo jis pilkas ir dulkinas, liesas, bejėgiškai nuleidęs galvą, toks nederantis prie viso skaistaus paveikslo. Pro jo skystus viršugalvio plaukus prasišvietė oda. Berniukas žengė keletą žingsnių artyn – jo kojos buvo pilnos jaunystės jėgos, žaizdos užgijusios – senis, kažką pajutęs, pakėlė nupilkusį veidą. Ryto saulė spigino jam tiesiai į akis, tačiau nežeidė: senio akys buvo baltos ir aklos.



Pavlovo šunys

Asistentės dienoraščio fragmentai


1926 m. vasario 5 diena

Tas vėjas ir tamsa taip slegia – nemėgstu žiemos. Bet kaip gera ateiti į laboratoriją ir pamatyti tą nuostabų žmogų, jo šypseną, jo akis, tokias geras ir teisingas. Kai Ivanas Petrovičius pasirodo, viskas tarytum nušvinta. Aš tikriausiai ne visai dar suvokiu, kokia garbė ir laimė dirbti su šiuo genijum. Svarbiausia, jis toks šiltas, mandagus, bet užtenka tik jo žvilgsnio ir beįsižiebiąs ginčas nurimsta – jo autoritetas toks visa apimantis, kad net saugantys mūsų institutą karininkai, rodos, išbąla jį išvydę. Net buržujai jį gerbia. Ir gerbė – juk ne veltui 1904 metais Ivanas Petrovičius gavo Nobelio premiją. Tiesą sakant, aš nelabai suprantu, kodėl jis ją ėmė, bet gal čia tiesiog žmogaus klaida. Kita vertus, tam siaubingam caro režime reikėjo surasti galimybę vystyti proletarinį mokslą. Ir Ivanas Petrovičius Pavlovas yra pavyzdys, kaip proletarinis mokslas laužo buržuazijos ledus. Nes Ivanas Petrovičius yra tikrasis proletaras (nors ir pasakoja bjaurius anekdotus).


1926 m. vasario 15 diena

Koks vis dėlto įžvalgus draugas Vladimiras Iljičius Leninas. Dabar, kai visur siaučia badas ir spaudžia nepritekliai, jis sugeba rūpintis mokslu. O tai yra būtina. Proletarinis mokslas yra mūsų šalies ateitis ir būtinybė. Kiek vargo teko patirti ir didiesiems mūsų mokslininkams – štai Koltušuose po revoliucijos išmirė visi šunys. Nuo neteisingo maitinimo. Pasakodamas apie tai Ivanas Petrovičius net susigraudino. Jau manė, kad prarasta viskas, kad viskas žuvo. Tada pasiprašė draugo Lenino, kad išleistų iš mylimosios tėvynės. Nematė kitos išeities (nors man rodos, kad gudravo Ivanas Petrovičius), tik išvažiuoti. Bet neišvažiavo, nes draugas Leninas padarė viską, kad akademikas Pavlovas turėtų sąlygas darbui ir eksperimentams. Nes tai ne šiaip sau eksperimentai, bet patys svarbiausi eksperimentai, nuo kurių priklausys ateityje mūsų proletariška sveikata. O vis dėlto kokių yra tamsių ir kvailų žmonių, kurie to nesupranta. Štai mūsų kiemsargis Nikiforas pūkščia krenkščia ir ranka moja: „Mokslas mokslas, toks ten jūsų mokslas, jūs bjaurybės, šunelius pjaustot, ir tiek.“ Baisu, kad yra tokių aklų ir kvailų žmonių. Dabar galvoju, gal mano kaip komjaunuolės pareiga yra pranešti apie tokius bjaurybės kiemsargio žodžius?


1926 m. vasario 16 diena

Trečią kartą perskaičiau Sečenovo knygą. Nuostabus veikalas. Geniali knyga, tik neapginta eksperimentais, taip apie ją pasakė draugas Pavlovas. Rodos, kad jau suprantu, kodėl jis taip žavisi šiuo kūriniu.


1926 m. vasario 17 diena

Vis labiau pasitiki manim draugas Pavlovas. Štai, kad ir šiandien – važiavome aplankyti jo seno pažįstamo Nikolajaus Jurjevičiaus Obolenskio. Gyvena tas Obolenskis su savo senute vidury miesto, tuštumoj ir skausme. Pilkas jis, lygiai toks, kaip ir sienos. O Ivanas Petrovičius atsisėdo ant pilkos jo lovos, paėmė pilką jo ranką nė kiek nesibodėdamas nei kvapo, nei atmosferos. Jo senutė tik šniurkščiojo. Užjaučiu jus, Marja Aleksandrovna, pasakė Ivanas Petrovičius. Ir jautei, kad skaudu jam. Kai išėjom iš tų pilkų namų, kai važiavom į Koltušus, atsiduso draugas Pavlovas ir pasakė: „Teisus de Lametri – mašina, tik mašina iš kaulų ir mėsos.“


1926 m. vasario 26 diena

Žmogaus burnos anatomija beveik nesiskiria nuo šuns burnos anatomijos. Tiesą sakant, nelabai dėl to net nustebau: evoliucija mus veikė visus vienodai – ir žmones, ir šunis.


1926 m. kovo 5 diena

Tfu, tfu, tfu, tfu, tfu – negi tai gali būti tiesa? Sužinojau, kad Serafima Vasiljevna tiki į dievą. Netikėjau tuo, netikėjau, netikėjau, nors girdėjau įvairiausių gandų. Kaip gali būti akademiko Pavlovo žmona ir tikėti į dievą? Vis dėlto kaip giliai gali įsirausti į mus buržuazinis nuodas. Pati savo akimis pamačiau – žegnojosi Serafima Vasiljevna. Dabar galiu pateisinti draugą Pavlovą ir jo gilią proletarinę draugystę su Marina Kapitonovna. Juk kaip turėtų būti sunku, būnant mokslininku, įsitikinusiu ateistu, kas dieną bendrauti su žmogumi, kuris tau juk kažką reiškia, bet yra juodžiausių prietarų valdžioje! „Serafima Vasiljevna yra draugo Pavlovo vaikų motina, o aš esu akademiko Ivano Petrovičiaus Pavlovo minčių ir svajų motina“, – tai Marinos Kapitonovnos žodžiai, kuriais aš dabar tikiu.


1926 m. kovo 16 diena

Draugas Pavlovas ne tik didis mokslininkas, bet ir didis humanistas. Kaip gera būti šalia – pilna krūtinė gaivaus ir nepaprastai lengvo oro. Šiandien Kolia N. buvo vėl maitinamas šokoladu. Kaip gaila, kad aplink mus tiek daug tamsuolių – ČK nesupranta mūsų eksperimentų svarbos. Leitenantas Miša, kuris anksčiau man patiko, dabar jau beveik nebepatinka – matau, kaip jis nesupranta, kodėl mes kažkokį našlaitį Kolią maitiname šokoladu, kopūstų kotais ir puikia duona. Ir aš jam tikrai nepulsiu aiškinti, kas yra sąlyginis ir nesąlyginis refleksai, ir kuo tai atsiliepia mūsų kasdienybei. Tiesą sakant, Kolios akys yra labai liūdnos. Nežinau kodėl.


1926 m. kovo 23 diena

Vis pasižadu ir pasižadu sau, kad rašysiu tave, dienorašti, kasdien, bet to neįvykdau. Svarbiausia, dėl užimtumo, ne dėl tinginystės. Draugas akademikas Ivanas Petrovičius Pavlovas pasakė – aš jau senas žmogus, nors gyvensiu dar trisdešimt metų, bet operacijas turi daryti jauni. Profesorius N. I. Krasnogorskis pritvirtino Koliai prie rankos odinį dirgiklį. Mes paspaudžiam pomputę ir Kolia jaučia dirginimą – tai jam sužadina seilėtekio refleksą. Kolia – visai kaip šuo. Paskui profesoriaus Pavlovo nurodymu N. I. Krasnogorskis Koliai iš burnos ertmės, nuo seilių kanalo išvedė metalinį latakėlį, kuris dabar stirkso jo skruoste. O pro tą latakėlį į specialų indelį teka seilės. Parodai Koliai ką nors skanaus, pavyzdžiui, kopūstą, ir seilės ima kapsėti. Tokia organizmo reakcija yra vadinama sąlyginiu refleksu. Akademikas Pavlovas daro tik švarius eksperimentus, jis eksperimentuoti pradeda tik tada, kai po operacijos vaikas arba šuo, arba kad ir beždžionė, visiškai pasveiksta, kai nebelieka jokio uždegiminio židinio, kai temperatūra normalizuojasi Ak, kiek mes prisikankinom su tuo Kolia, juk jam reikėjo būti ramiam, nesiblaškyti, neliesti rankomis iš burnos ertmės išvesto metalinio latako, bet kur tau, jis blaškosi lovoje, vartosi, kasosi. Su šuneliais kur kas paprasčiau, jie tiesiog įstatomi į tokį metalinį rėmą, kuriame jaučiasi gana laisvai (rėmas jų nespaudžia), bet tuo pačiu ir suvaržyti. Su Kolia nežinojom, ką ir bedaryti, todėl galiausiai jo rankas teko surišti. Kolia žiūri į mus piktai, bet jis, kvailutis, nesupranta, kad yra mokslo eksperimentų dalyvis, jam turi būti laimė ir garbė, kad tarnauja proletariniam mokslui. Juo labiau kad dabar jis gauna puikų maitinimą, kai tuo tarpu visa šalis badauja. Sakoma, kad badauja net draugas Stalinas. O Kolia nebadauja – jam parodomas šokoladas arba ropė ir stebima, kas labiau sukelia seilėtekį. Žadame latakėlį išvesti ir iš Kolios skrandžio, kad matytume, kaip sąlyginis refleksas veikia ten – išskirsime grynas skrandžio sultis. Su šuneliais jau seniai šitai darome. Žaizda užgis, o latakėlis visai netrukdys, tik reiks tam berniūkščiui šiek tiek mažiau judėti, kad nesugadintų eksperimento. Tai labai svarbu mūsų šaliai ir proletarinei medicinai, nes tai yra mokslas, o kartais atrodo, kad Koliai ant jo – nusispjaut.

O ČK karininkas Miša pavydi Koliai.

Aš matau, kad pavydi.

Bijau tą parašyti, bet kaip mokslininkė privalau – kai pagalvoju apie Mišą, mano vulva sudrėksta. Ir dar vienas įvykis – Miša priklaupė ir pabučiavo man kelius. Bijau, kad proletariatas tokių buržuazinių švelnybių nepagirtų. Bet Miša yra čekistas – darbo žmonių gynėjas. Nežinau, ką man daryti.


1926 m. kovo 26 diena

Kokia nuostabi akademiko Ivano Petrovičiaus Pavlovo šeima. Šiandien didžioji dalis laboratorijos darbuotojų buvome pakviesti į akademiko namus. Kas norėjo, net vyną gurkšnojo. Serafima Vasiljevna pagrojo pianinu, visi ėmė prašyti ir Ivaną Petrovičių, bet šis atsikalbinėjo. Galiausiai taip pat sėdo prie instrumento ir šypsodamasis didžiai entuziastingai atliko „Šuniukų maršą“. Visi juokėmės, kai pasakojo mūsų dievinamas akademikas apie tai, kaip mokėsi groti ir kaip jam nesisekė, bet jau šitą maršą tai užsispyrė išmokti. Nepadoru, sakė jis, man būtų eksperimentuoti su šuneliais ir jų maršo nemokėti. Paskui pasakojo mūsų mokslo šviesulys (ak, aš negaliu dar, matyt, iki galo suvokti, kokia mane laimė gyvenime ištiko, ir kiekvieną dieną likimui dėkoju, kad esu čia, pačiame proletarinio mokslo sūkuryje) Ivanas Petrovičius, kokie eksperimentai artimiausioje ateityje dar laukia. Jis nusprendė eksperimentiniu fiziologo keliu pažinti, ištyrinėti ir proletarinei realybei atverti žmogaus smegenų veiklą. Smegenys juk toks pat žmogaus organas, kaip ir kiti, o mintys smegenyse atsiranda ir cirkuliuoja, nes veikia fiziologiniai dėsniai. Iš vaikų namų mums atvežė dar keturiolika paaugliukų, tokių sulysusių, išsigandusių ir juokingų didžiaakių valstietukų, jų tėvai nusikalto komunistinės tėvynės įstatymams arba yra mirę, arba gal dingę be žinios. Alkani, kai kurie negaluoja – akademikas Pavlovas įsakė jais gerai rūpintis, gydyti, duoti košės ir ropių. O vėliau, kai jaunųjų proletarinio mokslo dalyvių organizmai sustiprės, jiems įvesime į skrandį ir kitus organus kateterius. Sudėtingiausia, žinoma, bus su smegenimis, bet N. I. Krasnogorskis puikiai moka atlikti kaukolės trepanaciją, tikiu, kad viskas pavyks. Ak, kaip laukiu tų įdomių eksperimentų pradžios.

Kai sugrįžome iš svetingų akademiko Pavlovo namų, šiek tiek svaigino išgertas puikus prancūziškas vynas. Gal ir kvailai pasielgiau, bet Miša buvo toks atkaklus… Jis tikrai šaunus, tik kiek užsispyręs, bet tikras proletariato diktatūros karys – griežtas ir negailestingas. O mane jis – myli. Todėl nė kiek jo ir nebijau. Šiandien net prajukau, nes tikrai buvo juokinga, kai po coitus jis stovėjo laboratorijos perrišimo kambaryje su švarku, bet be galifė, susipainiojęs kariškuose savo autuose.

Paskui, prieš užrakindami nakčiai laboratoriją, ją apėjome, patikrinome viską, ir aš labai pasipiktinau Kolios elgesiu – kiek našlaičių norėtų būti jo vietoje, tarnauti tarybinei tėvynei, proletariniam mokslui ir ateičiai. Juolab kad dėl eksperimento svarbos Kolia visada yra gerai pamaitintas, laikomas šiltai, keičiami jo patalai, o jis, nedėkingasis, to nevertina.

Jis žiūri tokiom baisiom akim. Lyg nekęstų, lyg būtų žvėris. Tai, beje, tik patvirtina, kad žmogus evoliuciškai visai nesiskiria nuo šunų ir kitų žinduolių. Skirtumas tik tas, kad šunys neartikuliuoja žodžių. O Kolia kartais prabyla. Ir kas jį primokino tokių kalbų?

Viešpats jus prakeiks, sako man Kolia.

Toks mažas, o jau… Iš tokių ir išauga liaudies priešai.

Alvydas Šlepikas. Lietaus dievas

2018 m. Nr. 7 / Pjesės fragmentas / Vasaros pradžia, diena ilga ir šilta. Saulė lėtai rieda dangum. Trys beveik vienmečiai seniai TROTA, SPIRGAS ir BUKELIS sėdi vakaro saulėje ir žiūri į kelią, į pravažiuojančius automobilius…

Alvydas Šlepikas. Vienintelė mano galimybė

2016 m. Nr. 7 / Laureato žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo vakare. / Savo tekstus rašau ilgai, ilgai juos nešiojuosi su savimi, tuos galvoj krebždančius žodžius, sakinių kamuolius, istorijas, tampausi jas kaip…

Renata Šerelytė. Vidinė erdvės pusė

2016 m. Nr. 4 / Alvydas Šlepikas. Lietaus dievas ir kiti. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 152 p.

Alvydas Šlepikas. Violončelė

2015 m. Nr. 11 / Živka vis klausė, kur mano violončelė, kur mano violončelė, bet ieškojo nuėję, kelis kartus visą miškelį išvaikščiojo – nėr. Jeigu ir rado kas, tai pasiėmė, kur dabar surasi. Aišku, kad kas nors paėmė, juk geras, gražus daiktas.

Alvydas Šlepikas. Geda ir juodas besmegenis

2015 m. Nr. 1 / Mano draugas sumanė nusilipdyti juodą besmegenį. Net ne įsigeidė, bet tiesiog patyrė nušvitimą: reikia! Reikia juodo besmegenio šitoj besniegėj, purvinoj žiemoj, šitoms švytinčioms virš žemės Kalėdoms, besileidžiančioms…

Dovilė Kuzminskaitė. Knyga, liudijanti kančią

2012 m. Nr. 5–6 / Alvydas Šlepikas. Mano vardas – Marytė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.

Donata Mitaitė. „…antenos retransliuoja vienatvę…“

2004 m. Nr. 1 / Alvydas Šlepikas. Tylos artėjantis. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003.

Mindaugas Kvietkauskas. Stotelės žydinčiam traukiniui

1996 m. Nr. 8–9 / Poezijos pavasaris: almanachas. – Sudarytojas Alvydas Šlepikas. – Vilnius: Vaga, 1996. – Dailininkas Linas Spurga.

Alvydas Šlepikas. Eilėraščiai

1991 m. Nr. 1 / Alvydas Šlepikas gimė 1966 metais Molėtų rajone, Videniškių kaime. 1984 metais baigė Videniškių vidurinę, vėliau mokėsi Vilniaus 21-ojoje PTM, tarnavo Tarybinė­je armijoje, dirbo „Elfos“ gamykloje tekintoju.