Gintaras Bleizgys. BigVėjus

2021 m. Nr. 10

Romano fragmentas

 

Vieną vakarą anapus kameros durų pasigirdo keistas moteriškas juokas.

Buvo po dešimtos, nes elektra vienintelėje kameros rozetėje jau išjungta: kad įkalintieji galėtų ramiai gulėti ir jokie televizoriai ar dūzgiantys arbatiniai netrikdytų jų miego.

Virš kameros durų žibėjo blausi spingsulė, visos kitos įmanomos šviesos, kaip ir rozetė, negaudamos elektros srovės nebegalėjo veikti.

Tas daugybę naktų Olando platumose negirdėtas, todėl šokiruojantis, vaiduokliškas moters juokas visą mūsų kamerą kaipmat išbudino iš bet kokių miegų.

Koridoriumi kaukšėjo mažiausiai trys poros aukštakulnių.

Mes sėdėjome ant savo gultų ir nuostabos iškreiptais veidais žvalgėmės vienas į kitą. Nelemtas juokas nuskardeno dar kartą. Jauniausias kameros bičiulis (kurio vardo neminiu ir apie jį nerašau, nes dėl jo keisto būdo mes jį kankindavom, tiksliau, auklėjom pagal griežtas kalėjimo taisykles) iš netikėtumo net pirstelėjo.

Išgirdome, kaip girgždėdamos atsiveria gretimos kameros durys, aukštakulniai suguža vidun, durys užsidaro. Po keliolikos minučių pro ventiliacijos angą pasigirdo šlykščios dejonės ir dūsavimai.

Kalėjime žmogus gali gauti beveik tą patį, ką ir laisvėje, tik kainuoja tai keliolika, o kartais net ir kelis šimtus kartų daugiau. Veikiausiai gretimoje kameroje sėdėjo turtuoliai, bet argi tai mūsų reikalas.

– Tu ką – skaičiuoji svetimus pinigus? – kreipiausi į su pasidygėjimu susiraukusį BigVėjų.

– Nieko aš neskaičiuoju… Bet kažkaip brutalu… Tau neatrodo?

– Kas brutalu?

– Nu šitos padjobkės.

Tylėjau, nes ką gi į tokį klausimą galima atsakyti.

BigVėjus su Romu prisidegė po cigaretę. Paskui po antrą, trečią. Dūsavimai pro ventiliaciją tik stiprėjo.

– Davai, pacanas, – Romas kreipėsi į tą, apie kurį šioje knygoje nerašau, – pasiimi kėdę, pasilipi prie ventiliacijos angos ir riaumoji.

– Ką? – išsigandęs cyptelėjo tas.

– Nieką. Arba riaumosi pats, arba taip pačirškinsim, kad daugiau nieko neklausinėsi, tik riaumosi ir riaumosi.

Jaunuolis pasiėmė kėdę, pasistatė prie ventiliacijos angos, vieną koją užkėlė ant kėdės, kitą – ant klozeto ir į aimanas skleidžiančią angą kiek turėdamas jėgų suriko: A-a-a-a!

– Ko tu čia cypi kaip vaikas, – supyko Romas, – storiau reikia: kaip šunys ar liūtai per pjautynes.

Jaunuolis baimingai susigūžė.

– Tik nesakyk, kad nemoki ar negali, nes tuoj pamokysiu, – vis labiau pyko Romas.

– Ah-h-h-r-rahr-r!!! – baikštusis į ventiliaciją užgriaudėjo taip garsiai, kad BigVėjus iš netikėtumo kone pritūpė.

Kelioms akimirkoms stojo mirtina tyla.

Tada vėl pasigirdo dejonės.

– Žinai ką, – kreipėsi Romas į baikštųjį, – tu stovėk ant tos kėdės ir riaumok visą laiką, kol jie pisis, o mes eisim miegoti.

Jaunuolis riaumojo, riaumojo, riaumojo. Užkimo. Laimei, po kokių penkiolikos minučių atbėgo pasiutę prižiūrėtojai ir liepė užsičiaupti. Jis, žinoma, to daryti neketino, nes ne prižiūrėtojai kameroje valdžia, bet nuo jų riksmų aimanuotojams, matyt, prapuolė ūpas. Jie nurimo. Užslinko įprasta – rami ir juoda – Olando naktis.

Mirė BigVėjaus mama. Insultas.

Paprastai įkalintiesiems su palyda leidžiama nuvykti į artimiausių giminaičių laidotuves, bet šiuo konkrečiu atveju teisinės struktūros nusprendė pademonstruoti su jomis bendradarbiauti griežtai atsisakančiam žmogui savo galią ir viršenybę ir vykti į mamos laidotuves neleido.

Tylūs sėdėjome kameroje. BigVėjus daug rūkė, rodėsi ypač rūškanas. Graužėsi, kad mamą insultas ištiko dėl jo arešto, jautėsi kaltas.

– Nepasiduok, – raminome, – tardytojai tik ir nori kaltę dėl motinos mirties suversti tau: kad kentėtum, palūžtum, prisipažintum net ir tai, ko nesi padaręs.

– Kad jiems nereikėtų tirti, – lingavo galvą dičkis. – Žinai, Gintarai, gi tiesa niekam nerūpi. Svarbu ištirti bylą. O byla ištirta, jeigu yra kaltininkas. Atpirkimo ožys, kuris prisiima kaltę už visus ir už viską… Ne, šito tai jau tikrai nebus.

Tada vėl tyla. Ilgai. Valandą, dvi, keturias.

Tada kaukšt kaukšt kaukšt žingsniai koridoriuje – anapus durų, trumpam prasiveria langelis ir prižiūrėtojas sadistiškai primena:

– Į laidotuves tu nevyksi.

Kodėl jis taip sako? Kas nors paprašė? Ar erzinti įkalintuosius įeina į jo pareigas? O gal žmogus tik šiaip smaginasi mėgaudamasis kito skausmu?

– Papulsi tu man po ranka, – atkerta jam BigVėjus.

Tada vėl tyla. Paskui naktis, kameros bičiulis negali užmigti.

Kiekvienas mes turim savų rūpesčių, silpnų vietų ir demonų. Silpnoji BigVėjaus vieta yra nemiga. Į mūsų kamerą jis atsikraustė savaitę nemiegojęs.

– Su tokiu puspročiu gyvenau, – pasakojo dičkis, nustebindamas mus, kad ir tokie galingi vyrai bijo, – nubundu vieną naktį nuo klaikaus klykimo, žiūriu, sėdi tas ant gulto virš manęs ir rankomis ore kažką kad graibo. „Ko tu čia rėkauji ir tom rankom mostaguoji?“ – klausiu. „Gyvatės iš sienų lenda, – sako jis man, – niekaip negaliu pagauti. Rangosi aplink kaklą ir smaugia.“ Kaip nešiau aš jį nuo gulto žemyn. Tas tik stena, tik stena pritrenktas. „Ar matai, – klausia, – džiunglės siūbuoja, liūtai ir tigrai ant sienų lipa, jeigu užmigsim, tai dar papjaus.“ O ryte sėdi stiklinėm akim, vaiposi, kvatojasi kaip šėtono kubilas, dairosi į visus kampus. Galvoju, užmigsiu atėjus nakčiai, tai kaip truktels man per pažiaunes skarbonkės kraštu.

BigVėjus išsireikalavo, kad kameros bendrą nuvestų pas psichiatrą.

– Nežinau, ar pas psichiatrą buvo, ar pas kokį ginekologą, – tęsia istoriją, – bet man pasakė, kad neturi laiko dabar su juo terliotis – dar porą savaičių tegu pagyvena kameroj, paskui gal veš į Rokiškį. „Tik saugokis, – perspėjo, – nes gali būti pavojingas.“ Ką, blet, saugokis? Ką pavojingas? Liepiau tupėt nusisukus į sieną ir tylėt, bet, žinai, naktį – bijau užmigt, ir viskas: maža kas tam durniui į galvą šaus.

Sulig BigVėjaus atėjimu ir mūsų kameroje atsirado aštrių skarbonkių. Iki jo iš kalėjimo parduotuvės užsisakydavom tik dešros ir duonos. BigVėjus pamokė, kad užsisakinėti reikia visokių konservuotų žirnelių, pupelių, kukurūzų, dar gerai majonezas ir kiaušiniai. Spirale užkaitini vandens, išsiverdi kiaušinių, prisidarai visokių mišrainių. Skanu kaip namie, o iš skardinių pasigaminti peiliai praverčia buityje – galima kaip kultūringam žmogui duonos atsipjauti, dešros, arba dar kur nors tokį peilį pritaikyti.

Kad iš įkalintųjų pasityčiotų ir kuo labiau juos pažemintų, organizuotoje kalėjimo sistemoje net konservų skardinės perkamos kitokios nei laisvėje. Laisvųjų pasaulio parduotuvėje gali nusipirkti konservuotų žirnelių, pupelių ir kitokių šūdelių patogiuose indeliuose – su žiedu, už kurio patraukęs atlupi skardinės dangtelį. Kalėjime gauni aklinai uždarytas storos skardos pakuotes, kurioms prapjauti reikia specialaus atidarytuvo. Tokio įtaiso areštuotieji, žinoma, neturi, o jeigu turėtų, tai būtų kaipmat nubausti – išvesti į karcerį dėl sveikatai ir gyvybei pavojingo draudžiamo įrankio laikymo.

Taigi gauni savo skardinę ir atsidaryk kaip išmanai: bybiu, anot prižiūrėtojo, arba transcendentiniais metodais.

Geležinių kameros gultų kampai tvirti ir aštrūs. Jie praversdavo atidarant skardines.

Iš pradžių davėm pamėginti tam jaunuoliui, apie kurį nerašau. Pridėjęs vieną skardinės galą prie gulto kampo taip skėlė į kitą jos galą, kad paskui pusvalandį inkštė, manėm, jog ranką susilaužė, vargšelis.

Tada skardinę paėmė BigVėjus. Kaip liuobė, net pomidorai išsitaškė ant sienų. Paėmė kitą ir stuktelėjo silpniau – neatsidaro. Pyst kiek stipriau – iš žaliųjų žirnelių liko tik košytė.

O sterva prižiūrėtojas žiūri pro durų langelį ir myža iš juoko.

– Dar nebuvo, kad šunys ar kiaulės tvarte atsidarytų skarbonkę, – šaiposi. – Reikia būti žmogum ar bent jau beždžione, kad mokėtum civilizuoto pasaulio darbus nuveikti.

Iš maišiuko išsitraukiau pupelių skardinę ir, prikišęs prie smailiojo gultų kampo, kaukštelėjau. Indelis gražiai prasivėrė – neištiško nė lašas. Šiek tiek pasukau, prie kampo pridėjau dar kartą, vėl stukt. Viskas švariai pavyko.

– Rytų kovos meistras, – pareiškiau atsisukęs į BigVėjų, – nuo paprasto snukių daužytojo skiriasi tuo, kad moka apskaičiuoti smūgio jėgą.

Dičkis ištiesė ranką ir pakėlė nykštį: liuks. Jaunuolis, apie kurį nerašau, mums įsiteikdamas pro langelį žiūrinčiam prižiūrėtojui parodė vidurinį pirštą. Tas įsižeidęs atšoko nuo durų.

Gali būti, kad BigVėjaus „dvynio“ – pamainos viršininko – širdyje nubudo žmogiškumas, nes, praėjus porai dienų po kameros bičiulio mamos laidotuvių, juodagauris pats prisistatė prie mūsų kameros durų.

Romas ir tas jaunuolis, apie kurį nerašau, tuo metu buvo išvesti į apklausas, kameroje buvome tik aš ir BigVėjus.

– Truputį leisiu prasiblaškyti, – pravėręs kameros duris suniurnėjo viršininkas. – Tuoj tave nuves į poilsio kambarį.

– Ir jį, – BigVėjus parodė į mane. Juodagauris linktelėjo.

– Ar jūs dvyniai? – paklausiau bičiulio, kai laiptais lipome į ketvirtą aukštą.

– Eik tu žinai kur, – pyktelėjo.

Pasirodo, mūsų fligelyje, ketvirtame aukšte, oho dar ir koks poilsio kambarys įrengtas. Marmurinės grindys, išbaltintos sienos, šviesūs odiniai baldai, didžiulis telikas.

– Čia jūs tikriausiai neblogai poilsinatės? – pats nežinau, klausiamuoju ar konstatuojamuoju tonu kreipiausi į mus atvedusį prižiūrėtoją.

– Ne tavo reikalas, – trumpai drūtai atsikirto.

– Tikriausiai esat iš kaimo, kad toks nekalbus, – šnekinau jį toliau.

– Jo, iš kaimo, – pasipūtė, – nuo vaikystės tokius paršus kaip tu prižiūrėjau.

– A, tai piemuo tamsta būsit…

Laisvųjų pasaulio atstovas turėjo savigarbos į kvailas kalbas su gyvuliais nesivelti, maloniai nurodęs mums sėstis ant odinės sofutės, pasišalino.

Nežinojom, kas čia dabar bus, tai sėdėjom abu su kameros bičiuliu ir mėgavomės netikėtai pakliuvę į Olando platumose sunkiai suvokiamo komforto zoną.

Po kokių penkiolikos minučių sugrįžo BigVėjaus dvynys.

– Ar viskas gerai? – paklausė savo monozigoto.

– Oi kaip gerai! – išsiviepė tas.

– Tai tuo ir pasidžiaukime… Aš jums įjungsiu auklėjamąjį filmą ir paliksiu vienus. Galit žiūrėt, galit miegot – sąlygos čia geros. Ką norit, tą ir darykit. Galit išsivirt arbatos, ana ten yra elektrinis virdulys, puodeliai, arbatžolės… Tik rūkyt negalima.

– Čia mano auklėtojas, – BigVėjus parodė į dvynį, – visai gal ir nieko toks.

– Aš tai turiu kitą. Lietuvį. Kiekvienam gal pagal tautybę duoda.

– Nepradėkite, nuteistasis. Džiaukitės akimirka.

– Memento mori.

– Čio?

Juodagauris per videomagnetofoną (ar kokį kitą šūdą – techniką prastai išmanau) paleido mums auklėjamąjį filmą ir, pažadėjęs grįžti maždaug po pusantros valandos, išėjo. Kurį laiką žiūrėjome visai ne į teliką, dairėmės aplinkui ir mėginome suprasti, kas gi šitame relaksaciniame kambaryje yra ne taip: mus stebino ne netikėtas komfortas, o kažkas kita.

– Blet, čiagi yra langas, – pirmasis suprato BigVėjus.

Mes pakilome nuo pižoniškos sofos ir priėjome prie lango. Tokio su arka, gana plataus. Įdomu, kad dabar, praėjus vienuolikai metų, negaliu atsiminti, kokį vaizdą pro tą langą matėme, prisimenu tik stiprią šviesą. Akinančią, tarsi būtume žvelgę iš požemio angos. Man pasidarė silpna. Grįžau ant sofutės.

– Reikia auklėtis, jeigu auklėtojas paleido auklėjamąjį filmą, o ne pro langą dairytis, – pasakiau.

– Jo, – atsiduso BigVėjus, – rūkyt čia vis tiek negalima, tai nachui tas langas.

Auklėjamasis filmas, kaip ir visa Olando platumose, buvo persisunkęs rusiškos dvasios ir kultūros. Siužetas maždaug toks: Rusijos spec. tarnybų vyrukas operacijos metu padaro lemtingą klaidą ir pakliūva į griežto režimo koloniją, iš kurios po kurio laiko pabėga su tokiu užkietėjusiu metaliniais dantimis nusikaltėliu; slapstydamiesi nuo persekiojančių pareigūnų, jie įsidarbina vaikų vasaros stovykloje; graži gamta ir mokytojos… Vaikų stovyklą užpuola nusikaltėlių grupuotė, vargšai jos nariai net neįtaria, kad susidurs su dviem iš griežto režimo kolonijos pabėgusiais siaubūnais.

Žodžiu, filmas absoliučiai auklėjamojo pobūdžio, keliantis kalinių savigarbą, skiepijantis rusiškas vertybes, atskleidžiantis pabuvojusių už spygliuotos vielos mentaliteto ir psichikos pranašumus prieš laisvojo pasaulio gyventojus, taip pat leidžiantis aiškiai suprasti, kad iš kalėjimo bėgti neverta, nes net tokie kieti herojai – du pagrindiniai filmo personažai – galiausiai pareigūnų sučiumpami ir grąžinami ten, kur jiems ir vieta.

Po šio nuostabaus filmo jaučiausi visiškai atsipalaidavęs, pasikrovęs dvasinės energijos bei keiksmažodžių pilnos rusiškos leksikos. Tik gyvuliškas, maištauti linkęs mano protas nedavė ramybės: varčiausi kaip inkstas taukuose ant odinės sofutės ir galvojau – nachui man ta Rusijos kultūra, bespredielas ir kalėjimo mentalitetas?

Atleisk, garbingasis T., kad susikeikiau. Bet kai pusantros valandos tau bruka riebiais keiksmažodžiais pagardintas taurias rytietiškas vertybes ir esi priverstas žiūrėti į metalinius užkietėjusio bradiagos dantis, nejučia taip ir persiimi ta auklėjamąja kultūra. Net ir gryniausias lietuvis po tokio auklėjimo kurį laiką dar keikiasi ir burzlojasi rusiškai.

– Ne, – pareiškiau grįžusiam juodagauriui, prisiminęs Čečėnijoje Rusijos specnazistų išprievartautą, su perpjautu pilvu ir laukan ištrauktomis žarnomis Erso seserį, – manęs jūs neišauklėsit! Iš anksto atsisakau jūsų brukamų vertybių! Užkardau pasikėsinimą į vakarietišką mano pasaulio sampratą!

– Raminkitės, – akivaizdžiai nesuprasdamas tokio protesto ramino auklėtojas, – iš pradžių visiems būna sunku… Bet mes ir iš jūsų padarysime žmogų.

Grįžęs į kamerą mąsčiau apie tai, kad Dievas yra tikras pokštininkas, nes mane, visą gyvenimą kovojusį prieš sovietijos liekanas ir neaiškios kilmės rusišką kapitalą, uždarė į sovietija persisunkusį getą, atėmė laisvę, pagalbininkus, visą turėtą galią ir beginklį paliko vilkų gaujoje.

– Avelės baltosios, – mekenau atsigulęs į savo aukštutinį gultą, – be-e-e, be-e-e…

BigVėjus tylėjo. Po auklėjamojo kino seanso jis pasinėrė į savų apmąstymų gelmes. Gali būti, kad mano mekenimo net negirdėjo.

– Dovydas išėjo prieš Galijotą, – tęsiau, įsivaizduodamas, kaip basas raudonskruostis piemenukas stoja prieš beveik trimetrinį vyrą, o šis visaip keikiasi ir burnoja bradiagine rusiška leksika, mėgindamas piemenuką įbauginti.

– Še tau, še tau! – sucypiau pasikeldamas nuo gulto ir įsivaizduodamas, kad šaudau į tą Galijotą iš laidynės.

BigVėjus garsiai nusižiovavo.

– Zajabali su tuo filmu, – pratarė, – vis bandau suprast, kaip čia norėjo mus paauklėti.

– Be-e-e, – atsakiau jam, – be-e-e-e.

Bepigu prieš Raganių ar buvusius specnazistus kovoti laisvėje. Kai gali saugiai pasislėpti, atsitraukti, veikti per trečiuosius ir ketvirtuosius asmenis, sulėtinti tempą, pagalvoti. O čia, kur jokių trečiųjų ar ketvirtųjų asmenų nėra, kur nėra jokio saugumo ir panašūs į Raganių bei specnazistus veikia valstybės vardu (nesvarbu, kad tiek „valstybės“, tiek „vardu“ jie tik imituoja), ir įstatymas, lazda bei bizūnas yra jų pusėje – ar, Gintarėli, neišsigąsi? Ar neišsižadėsi savo vertybių? Nepabėgsi iš mūšio lauko? Ar neišsiginsi savęs ankstesniojo ir piemeniškų savo darbelių?

Po lemtingojo naktinio pasivaikščiojimo ir kumštinio pokalbio su keturiais kalėjimo prižiūrėtojais mano širdyje gimė kaži koks iki šiol nebūtas cinizmas.

– Šitie patys Agluonos pilyje nužudė Mindaugą! – pareiškiau, niekaip neišsivaduodamas iš didingų fantazijų.

– Kas tokie? – susidomėjo BigVėjus.

– Prižiūrėtojai.

– Kokį Mindaugą?

– Nu kunigaikštį, Lietuvos karalių.

Jeigu su manimi būtų buvę mano vyrai ir čečėnas, tuos keturis aną naktį mane užpuolusius prižiūrėtojus būtume kaipmat sudraskę į gabalus.

– O dabar aš vienas pilyje su priešais!!!

– Gintarai, nurimk, kas tau darosi.

Manyčiau, kad nieko man nesidarė, tik atmintis gyvulidėje uždarytam išmetinėjo visokius dežavu ir lyg kokia fotoaparato blykstė nušviesdavo žmogišką gyvulio prigimtį liudijančius įkalčius.

– Tu matai, ana ten – matai?! – ėmiau rėkti apačioje gulinčiam BigVėjui.

– Tik nesakyk, kad gyvatės iš sienų lenda ar liūtai, – susijaudino tas.

Niekas iš sienų nelenda. Viskas čia – iš galvos, iš suspenduotos žmogiškosios sąmonės.

Prisiminiau, kaip prieš keletą metų žmona parduotuvėje nupirko pigių sausainių su kažkokiu, atsiprašant, sintetiniu įdaru.

– Ką tu čia nupirkai?! – šaukiau tada. – Ar mums pinigų trūksta? Manai, kad valgysiu tokį pigų šlamštą?!

– O mano giminaičių vaikai kaime džiaugtųsi, jei bent tokių kas nupirktų, – ramiai atsakė žmona. – Nereikia galvoti, kad gera tik tai, kas daug kainuoja.

Džiaugtųsi vaikai, kurių mamos (nes tėvas gyvena atskirai) pajamos aštuoniasdešimt penkis kartus (dabar rašydamas dar kartą perskaičiuoju kalkuliatoriumi ir patikslinu – mažiausiai aštuoniasdešimt penkis kartus) mažesnės už manąsias.

Tada verkiau. Prisiminiau, kad ir pats kadaise buvau vaikas, nieko nesupratau apie pajamas ir buvo nesvarbu, kiek kieno tėvai uždirba, kad džiaugdavausi gavęs sausainį, nes gulagų šalyje, kurioje į nebūtį nubėgo mano vaikystė, sausainį tikrai ne kasdien galėdavai gauti, o tokie, kokius šiandien nupirko žmona, būtų atrodę tikra prabanga – kaip iš pasakos.

Kas aš esu, pokštauti mėgstantis Dieve? Ar neužsižaidžiau savo popieriniame mūšio lauke? Ar dar prisimenu, kodėl persekioju tokius kaip Raganius? Ar kerštas užspaudė prostatą ir akis, ir keršiju dėl paties keršto? Tuščiagarbystės? Galios? Ar apie devyniolikmetę Erso sesutę rašau todėl, kad suprantu (mėginu suprasti) tą siaubą, kurį teko jai ir jos broliui išgyventi, ar tik dėl to, kad tai šokiruojantys, skaitytoją galbūt sukrėsiantys dalykai?

Apie ką apskritai kalbu?

– Ar supranti, – kartą manęs paklausė Ersas, – kodėl tie vyrai ją visą naktį prievartavo? Tikiuosi, nemanai, kad tiesiog norėjo pistis.

Ką aš manau? Ką aš galiu suprasti šimtabriauniame Tavo, pokštų ir teisybės Dieve, pasaulyje? Ką mėgini parodyti, nugramzdinęs mane į Olando sutemas?

– Čia ankšta, – konstatuoju.

– Jo, – pritaria man BigVėjus.

– Sienos – kaip veidrodžiai.

– Ir lubos, – praplečia mano mintį likimo brolis.

Kas tu esi, BigVėjau? Gal mano vidinis balsas? Kas toks aš atrodau tau? Ar tu taip pat esi vienas pilyje su priešais?

– Matai, ana ten, matai? – vėl klausiu lubose į save žvelgiantį dičkį.

– Matau, – šį kartą nesiginčija jis, – daug visko matau, Gintarai, bet protingiau būtų tai nutylėti… Grįši namo ir gyvensi toliau laimingai kaip gyvenęs… Juk mes kada nors ten grįšime?

Už borto stūgauja vėjas. Mūsų sielų išsižioję laukia jūrų drakonai ir liūtai.

– Kelkitės, kurvos, blet, čia jums – ne sanatorija! – į kameros duris iš visų jėgų žiebia įnirtusio kalėjimo prižiūrėtojo lazda.

Mes pakylame iš savo plaustų ir tarsi per kokį Genezaretą einame prakeiktojo vandenyno paviršiumi.

– Man atrodo, kad jau moku vaikščioti vandeniu!

– Atrodo, kad aš – irgi, – pritaria BigVėjus.

Mes nutolstame nuo mūsų pačių. Pasaulis yra anapus horizonto. Vėjy plakasi burės.