Daina Opolskaitė. Duobkasys

2024 m. Nr. 2 

Novelė

Kaip praėjo pirmoji savaitė, Leikus neprisiminė.

Antrąją savaitę jis praleido tvarkydamas visokiausius dokumentus, beveik kasdien skambindamas dukroms ir notarui.

Dar kitas dvi savaites tiesiog gyveno nieko negalvodamas. Ėjo į parduotuvę, pirko cukraus ir skalbimo miltelių, vištienos ir daržovių.

Tik įpusėjus penktajai savaitei vieną rytą namai jam staiga pasirodė labai apleisti. Dar toji drėgmė. Ir, žinoma, tuštuma. Leikus užkopė laiptais į antrą aukštą ir atidarė duris. Tai kas, kad ištisus mėnesius ji praleido nepakildama iš lovos ir neišeidama iš šio kambario, kadaise buvusio jųdviejų miegamojo, tuo laiku namai vis tiek nebuvo tušti. Na, nebuvo to pojūčio. Sėdėdamas priešais televizorių jis nuolat girdėdavo kone monotoniškai krenkšint iš gretimo kambario – ne, negirdėdavo, ausys buvo tiek pripratusios prie to garso, kad išgirdo tik dabar, kai jo nebėra. Tuo labiau kad krenkšėjimas niekada nereiškė kvietimo – nekreipk dėmesio, sakė ji, man tik nuolat džiūsta burna ir graužia gerklę. Ant tualetinio staliuko prie pat lovos visada stovėjo grafinas su vandeniu ir stiklinė. Jis kasdien įeidavo į kambarį, kad jį paimtų. Išpildavo pastovėjusį vandenį, kad pakeistų jį šviežiu. Tada nunešdavo ir vėl pastatydavo ant staliuko. O ne, užeidavo ir daugiau kartų – kad pravertų langą, paduotų šiltesnį pledą, išneštų basoną. O vieną vakarą, kai jam bežiūrint televizorių užgrojo iki skausmo žinomą dieviškai saldų hitą „Aleliuja“, jis išgirdo ją šaukiant, kad atidarytų miegamojo duris. Operos solistas galingu tenoru drebino visus bažnyčios skliautus, negana to, jo balso prisipildė visas kambarys, garsų banga plūstelėjo net į koridorių. Žvelgdamas jam į gerklės gilumą televizoriaus ekrane (solisto veidą rodė stambiu planu) ir tai, ką jis išdarinėjo su savo balsu, Leikus pagalvojo, kad tasai vyrukas čia pat jam beregint pertemps balso stygas. Jis tarytum nubudo išgirdęs gretimame kambaryje kūkčiojant. Ne, jai esant gyvai, tegul ji ir nepasikėlė iš lovos, namai niekada nebuvo tušti.

Ji taip ir nepasakė, ką daryti su jos daiktais. O jų buvo daug. Drabužiai, papuošalai, knygos, kur bepasisuksi – vis ji. Netgi šalikų ir pirštinių – pilnutėlis apatinis komodos stalčius. Kur visa tai dėti? Kam žmogui reikia tiek daiktų? Leikus niekaip negalėjo to suprasti, visa ta našta jį erzino ir trikdė. Pagalvojo apie save – štai jis pats neturįs nė vieno šaliko, gyvenime nereikėjo jam tokio daikto. Jei numirtų, liktų tik jo meškerė.

Visa tai kaip tik ir įvyko sekmadienį jam žvejojant. Jis gerai pamena, kad oras buvo gražus, šilta, bet kibo kaip niekada prastai – jam nieko nesisekė pagauti. Žuvys šlumščiojo čia pat aplink jį, vanduo, rodos, virte virė, jis matė jų rainas nugaras ir pelekus, kaip jos žiopčioja vandens paviršiuje ir išdykaudamos suka ratu. Bet nė viena neužkibo. Bežiūrint į plūdės galiuką tarp lūgnių saulė jį apakino ir aptemo akyse. Užteks, suprato jis ir susivyniojo meškerę. Buvo jau po trijų. Vis dėlto namo neskubėjo, netgi kaip įmanydamas vilkinte vilkino laiką. Kažkas jį laikė, raibuliavo prieš akis kaip vanduo. Krūmai ir medžiai, ir pririštos pakrantėje valtys išsiliejo kaip skystas rūkas ir atrodė kaip netikri. Dar minutėlę, dar valandžiukę. Iš lėto pasivaikščiojo pakrante.

Pravėręs namų duris iš karto pasijuto keistai. Gal dėl batų, išdrikusių po visą koridorių, ar apsiblaususio veidrodžio (tik dabar pastebėjo, koks nešvarus ir nutapšnotas jo paviršius) – klausė savęs. Slėgė ir dusino dulkės. Leikus lėtai užkopė laiptais į viršų, atsargiai paspaudė durų rankeną, įėjo ant pirštų galų ir staiga išvydo ją mirusią. Taip, taip, štai tame pačiame kambaryje, kur dabar stovi. Štai čia ji gulėjo, nugrimzdusi po antklodėmis, jos sukritęs kūnas po jomis atrodė kažkoks susitraukęs, perpus mažesnis, kaip vaiko. O juk tai buvo gerai jam pažįstamas kūnas, galima sakyti, jo gyvenimo dalis. Kadaise žydintys ir gajūs jųdviejų kūnai susipynė ir susiliejo – iš to gimė dvi dukros. O dabar – dabar siela jau buvo išėjusi ir kūnas be jos jau nebebuvo tas pats kūnas, o kažkas kito, visiškai jam nepažįstamo, su tuo jis neturėjo nieko bendro. Bestovint čia ir bežiūrint visos tos mintys kaip dinamitas klaikiai sprogo galvoje. Jis tyliai žengė per kilimą ir sustojo visai prie pat jos. Veidas buvo tamsaus vaško spalvos su nusmailėjusia nosimi, beveik be antakių. Akys užmerktos. Lūpos – tamsios, įgavusios beveik juodą atspalvį – truputį pravertos, ir mažas plyšelis tarp jų su išdžiūvusia seilių plutele. Ar šitai buvo jo atsisveikinimas? Sunku pasakyti, greičiausiai ne. Veikiau paprastas žmogiškas smalsumas, suvokimo, kad jis pats tai tikrai dar yra gyvas, patvirtinimas. Ir tai buvo paskutinis kartas gyvenime, kai ją matė. Šarvojimo salėje stovinti mažutė balta urna, vėliau akimirksniu smuktelėjusi į smėlyje išraustą it triušio urvelis duobutę kapavietėje, jau niekuo nepriminė žmogaus.

Leikus nusileido į apačią, atidarė duris ir išėjo į kiemą. Padvelkė ryto vėsa ir žydėjimu. Būtų buvę sunku pasakyti, kas būtent žydi – bet tai tikrai buvo žydinčių medžių ar gėlių aromatas. Pats puikiausias, gražiausias laikas metuose, nėra abejonių. Jis giliai įtraukė į plaučius oro. Raganės kėlė savo galvas glausdamos jas prie saulės įšildyto mūro sienos. Saulutės ir sinavadai vėrė savo žiedus į šviesą. Ir tada jis kažką pastebėjo. Ten, prie rytinės saulės nutviekstos sienos gulėjo maita. Mažas susitraukęs kailiniuotas padarėlis. Aplink zvimbė kelios didelės mėlynos musės. Greičiausiai koks valkataujantis katinas naktį sumedžiojo ir papjovė pelę. Ištąsęs numetė kur papuola. Čia, gulėdamas prie sienos, tas padaras (kad ir kas jis buvo) ir sulaukė ryto brėkšmos. Vis dėlto buvo bjauru žiūrėti. Leikus nukreipė žvilgsnį sau po kojų ir šis užkliuvo už stamboko, spalvingo vabalo. Jo antsparniai buvo išmarginti juoda ir ryškiai oranžine spalva, tokio negalėjai nepastebėti žemės pilkumoje. Vabalas duobkasys užsikabarojo jam ant bato ir sutrikęs kraipė čiuptuvus į visas puses – nežinojo, kur pasukti. Jie, duobkasiai, visada atsiranda ten, kur pajunta esant maitą. Vos tik jų uoslė pasigauna sklindantį dvoką, jie akimirksniu prisistato, kad galėtų pradėti vykdyti savo misiją. Tokia jų prigimtis ir jie paklūsta jai beatodairiškai, leidžiasi jos vedami. Leikus smarkiai treptelėjo koja ir vabalas nukrito ant žemės. Nusirito per kelis žingsnius. Atsistojęs jau žinojo, kur bėgti, – jautri uoslė greitai pasigavo maitos kvapą. Pasiekęs tikslą Leikaus akyse užsikorė ant kritusio padaro ir kaipmat pradingo minkštame kailiuke. Kaip šlykštu! – pasibjaurėdamas net nusipurtė Leikus.

Iki pietų dar buvo daug laiko ir jis išsiruošė į kapines. Iš karto po laidotuvių užgriuvo visa galybė rūpesčių, tad taip ir neatsirado laiko ten nueiti. Be to, jį ginė savotiškas smalsumas ir laukiąs išbandymas – kaip tai bus, kai vėl išvys tą vietą, šviežiai supiltą kauburį išdraskytoje pienių pievelėje? Ar apims kažin ko savo ir artimo netekties jausmas, o gal smelkiąs gailestis ar karti graužatis?

Deja, jam nebuvo leista patirti nieko panašaus. Jau iš tolo, nuo takelio, pastebėjo su kastuvu darbuojantis duobkasį. Tarp pilkų paminklų tai nunirdavo, tai išnirdavo jo tamsi nugara – jis lenkėsi ir tiesėsi kasdamas naują duobę, dirbo sparčiai ir ritmingai, plačiais mostais ir tiksliais judesiais versdamas velėną. Visai prie pat Leikaus žmonos kapo. Leikus suirzo. Ir kaip tik dabar, kaip tik šiandien, jokią kitą dieną, kad jį kur. Neskubriu žingsniu jis prisiartino prie stūksančio vainikų ir suvytusių gėlių kauburio stengdamasis nenukreipti į šalį žvilgsnio. Betgi tai padaryti buvo sunku, juolab kad ir tasai žmogus, duobkasys, pastebėjo jį prisiartinus ir nustojo švytravęs kastuvu. Stovėjo ir gaudydamas orą žiūrėjo į Leikų. Kažin kaip ilgai ir atkakliai. Leikui pasidarė nesmagu. Dėl Dievo – ko gi taip spokso, nelyg jis būtų iš ano pasaulio?

– Žmogau, gal turėtum ugnies?

Leikus lengviau atsikvėpė. Kyštelėjęs ranką į kelnių kišenę sugraibė žiebtuvėlį – jį visada nešiojosi. Tik nesuprato, kodėl ne duobkasys, o jis pats žengtelėjo keletą žingsnių į priekį, kad jį paduotų. Ir buvo jau per vėlu – atsidūrė ant prarajos krašto.

Laukdamas, kol duobkasys prisidegs cigaretę, Leikus nudelbė akis žemyn. Jiems abiem prie kojų žiojėjo iškasta juoda duobė. Neatsispirdamas smalsumui pažvelgė dar žemiau – į pačią jos gilumą: vis dėlto kaipgi ten, apačioje, viskas atrodo? Smėlis pamažu perėjo į molį – aiškiai, tarytum užbrėžtas tamsavo ryškus ruožas. Ten, gilumoje, žemė tamsesnė ir drėgnesnė. Ir šaltesnė, kur kas šaltesnė, ne žemė – molis. Iš tikrųjų ten nebuvo nieko.

Duobkasys linktelėjo galva grąžindamas jam žiebtuvėlį. Paskui išpūtė dūmus sau po kojomis ir Leikus lyg užburtas žiūrėjo, kaip šalčiu tvoskianti tamsi gerklė godžiai juos praryja. Akimirką kažkodėl pasidarė silpna, bloga, ėmė smarkiai mušti širdis, ir Leikus išsigandęs atlošė galvą aukštyn, gaudydamas žvilgsniu giedrą pavasario dangų.

Duobkasys stovėjo šalimais ir rūkė cigaretę. Leikus pajuto, kad jis tai daro itin neskubriai, tarytum mėgaudamasis, dvigubai lėčiau nei derėtų iškvėpdamas dūmus, prieš tai dar ilgokai sulaikydamas juos burnoje, ir pelenus nukrato ne spragteldamas į filtrą pirštu, o grakščiai mosteldamas ranka lyg žaisdamas pasjansą. Nuo apysmarkio vėjo aplink paminklus lingavo tujos. Šiltas vėjas pustė šviežiai sukastą smėlį nešdamas pavėjui. Leikus pasižiūrėjo į storu dulkių sluoksniu nugultas savo batų nosis. Toji bežadė, bekraštė dykuma. Tos smiltys, nugulančios pavargusias pėdas ir apnešančios plaukus – kelias, kuriuo ėjo Mozė, Kristus, ne tik jie, tuo keliu lemta eiti kiekvienam. Kaip tai iki skausmo pažįstama, neišvengiama, amžina! Jis pajuto visame kūne stiprų nuovargį, panašų į išsekimą, ir panoro prisėsti čia pat, ant svetimos kapavietės bortelio, bet liko kur stovįs. Duobkasys pasitrynė kumščiu akį – tikriausiai ir jam prižiro smėlio. Leikus niekaip negalėjo prisiminti, ar jau buvo jį matęs anksčiau, ar jis ir buvo vienas iš tų, kurie darbavosi kastuvais laidojant jo žmoną. Tuo metu, žinoma, jam rūpėjo kitkas. Ne, ne žmona, kurios toji maža balta urna jam niekuo nepriminė, o veikiau laukiantys gedulingi pietūs, kuriuos reikės atlaikyti, ir šimtinė, kurios nevalia pamiršti po visų apeigų įsprausti į saują kunigui. Ir vieversys, linksmai visiems varvinantis savo giesmę ant galvų iš dangaus žydrynės – štai kas jam dar įsiminė duobkasiams mitriai švysčiojant kastuvais. Taigi veido jis neįsidėmėjo. O gal šis buvo iš kurių kitų – kapinės didelės, jų, dirbančių su porininkais, čia ne vienas, tikriausiai jie keičiasi.

– Kas numirė, jei ne paslaptis? – mandagiai krenkštelėjęs Leikus mostelėjo į duobę.

Tasai „Kas numirė?“ visada turi kažin kokios nenusakomos galios, magiškai suartina pašnekovus, akimirksniui paverčia juos mažais suokalbininkais prieš dantis iššiepusį mirties monstrą. Neilgam, tik toms kelioms pokalbio minutėms tarp klausimo ir atsakymo, kurios tampa neįkainojamai brangios.

– Iš kur man žinoti, žmogau! – duobkasys numetė nuorūką į šalį ir vikriai įšoko į duobę, kad išmestų kelis kastuvus žemių. – Žinok, net neklausiu. Koks skirtumas, kai kastuvu darbuojies!

Tiesa, jokio, atsisveikindamas pagalvojo Leikus, vis dėlto jausdamasis šiek tiek išmuštas iš vėžių tokios atsainios ir tiesmukiškos duobkasio reakcijos.

Dar kiek pamindžiukavo prie šviežiai supilto kapo – veikiau dėl akių, o ne iš didelio noro. Linktelėjęs arčiau apžiūrėjo nuleipusius baltų ir geltonų rožių žiedus, kuriuos taip dosniai sunešė atėjusieji į šermenis ir į laidotuves, – jie buvo suvytę ir negyvi, šiukšlės, tikros šiukšlės. Žvakės buvo sudegusios. Dar pora dienų, ir šviežiai supiltas kauburėlis bus tikras šiukšlynas. Reikės vėl ateiti, viską nurinkti ir išmesti.

Kai sugrįžo namo, buvo jau beveik pietūs. Šio bei to užkando. Netrukus turėjo aplankyti dukros. Vis dėlto nusprendė palikti ir stalą dengiančią susidėmėjusią staltiesę svetainėje, ir kryželiu siuvinėtą paveikslą, nors jis jam niekad nepatiko. Dar ne laikas.

Įžengusios vidun dukros sutrikusios dairėsi po namus, tarsi bandydamos įspėti – ar kas nors juose pasikeitę. Segiojo akimis daiktus ir baldus – jie visi buvo savo vietose. O ar ne taip turėtų būti? Argi jos tikėjosi išvysti ką nors kito, naujo? Mirtis, deja, net artimojo mirtis, nepajudina nė daiktelio iš savo vietos, nors atrodo, kad turėtų sugriūti visas pasaulis. Peleninė, žvakidės, pora paveikslų ir stalinė lempa – net jos gaubtas truputį kryptelėjęs, kaip visada. Nieko neįprasto. Atsidususios dukros susėdo ant sofos. Jos ir jis – jie visi jautėsi mažumėlę keistai. Tai buvo pirmas kartas po laidotuvių, kai jie susitiko.

– Tėtuk, atvežiau tau pyrago, – staiga pakilo vyresnioji, Karolina. – Pati iškepiau. Dar šįryt.

Ji nuėjo į virtuvę ir ilgai ten užtruko, nors gerai žinojo, kur viskas padėta. Puodeliai arbatai ir visa kita. Judesiai ir garsai, sklindantys iš virtuvės, atrodė atsargūs ir prislopinti, tarsi ji būtų bijojusi per neapdairumą išmesti iš rankų šaukštelį ar išpilti cukrų.

– Tėte, juk tu nepradėjai rūkyti namuose? – tarstelėjo jaunesnioji, Brigita, čia pat ant stalo pastebėjusi peleninę.

Jis išsigynė. Tada užkliuvo jo marškiniai – vieni ir kiti, karantys ant fotelio atlošo.

– Nešvarius drabužius laikyk skalbimo mašinoje, – mokė jį mažėlė. – Turėsi išmokti tvarkytis. Mes padėsim…

Ji buvo visai kaip motina. Tokia panaši. Nuo pat mažų dienų tokia buvo. Leikus atsiduso supratęs, kad niekad taip ir nepavyks pasprukti. Jį laikė – it pelę naguose – kraupi šio gyvenimo būtis, jis jautė jos kiaurai veriantį žvilgsnį. Dukters žvilgsnis sustojo prie motinos nuotraukos ovaliame rėmelyje. Ji pakilo nuo sofos, žengė prie komodos ir paėmė ją į rankas.

– Kai mama buvo gyva… – įėjusi Karolina ėmė kramtyti lūpas.

– Mama buvo žmogus… – pritarė jai Brigita.

Žmogų – ją – Leikui iš tiesų priminė kitkas ir labiausiai tai, ko jis nebūtų galėjęs nusakyti kokiais nors žodžiais. Tai kažin kokia mįslė, jis taip ir liks amžiams jos neįminęs. Štai kad ir vienas toks pokalbis.

– Norėčiau ko nors šalto, gaivaus, – kartą paprašė ji vos jam įžengus į miegamąjį. – Gal jogurto.

Jis atnešė iš šaldytuvo jogurto su vyšniomis ir padavė jai. Žiūrėjo, kaip ji valgo, stovėjo šalia, galėjo dar ko prireikti. Tą netinkamą minutę iš kažkur atsirado ir ėmė suktis įkyri kaip musė mintis: kas jis yra jai ir kas ji jam tokia – negalėjo apie tai negalvoti, tai buvo stipriau už jį. Kas gi apskritai, kai pagalvoji, yra dviejų žmonių santuoka? Kaip pavadinti tuos kartu nugyventus metus? Žmona pagavo jo žvilgsnį, jis išsiblaškęs kostelėjo ir ji karčiai šyptelėjo. Virpančia ranka padėjo pusiau nuvalgytą jogurto indelį šalimais ant tualetinio staliuko.

– Klausyk, mudu vis dėlto nugyvenom ne tokį jau ir blogą gyvenimą…

Leikus krūptelėjo ir baisiausiai išsigando. Kaipgi jis taip išsidavė! Ir – nereikia, oi nereikia apie tai prabilti, tik ne apie tai! Tokie žodžiai jau patys savaime yra tikroji pabaiga, ne kas kita kaip karsto dangtis, su trenksmu smogiąs į pakaušį. Be to, tokiu atveju niekada nežinai, ar požiūriai gali sutapti. Ne, iš savo pusės jis nieko netrokšta pridurti, gink Dieve, nieko visiškai, tik šiaip sau taip pagalvojo, visiškai tarp kitko, ta nelaboji mintis jį užklupo greičiau iš kažin kokios bendros visiems žmonėms patirties.

– O dabar… taip nutinka, kad išeinu pirma…

– Na, na…

– Didelio čia daikto. Atgyvenau savo ir išeinu. Kiekvienam savo, kiekvienam…

Čia ji nutilo kažin ką svarstydama ir akimis tyrinėdama jo veidą. Bet daugiau nieko taip ir nepasakė, neprabilo. Ji buvo protinga moteris. Tikrai protinga. Jis tai žinojo ir net jautė jai už tai dėkingumą. Niekada nešnekėjo ko nereikia, ką ir taip žmogus gali suprasti. Arba ko žmogui nereikia žinoti. Bet tą kartą jiems kalbantis jis pajuto, kad viskas, ji tartum palūžo, jos žvilgsnis buvo toks keistas – lyg ko maldavo, lyg laukė iš jo kokio lemtingo žodžio ar gesto. Tarytum nuo to kažko būtų priklausęs jos gyvenimas – tiek, kiek jo dar buvo likę. O jis nežinojo nei ką sakyti, nei ką daryti. Tokios akimirkos, kad jas kur, visada pačios kebliausios. Galų gale, neišmanydamas, kaip suktis, tik paplekšnojo jai per ranką:

– Na, na…

Tada ji nusigręžė, kad paslėptų nuo jo veidą, ir skaudžiai pravirko. Jis suprato, kad ir vėl prakišo. Kartais ji iš jo kažko reikalaudavo, ir jis niekaip neįstengdavo suprasti, ko, ir dėl to susinervindavo. Ji visada jam buvo kaip kryžiažodis ar sudoku, kokius mėgdavo spręsti laisvalaikiu, dažniausiai savaitgaliais. Apimdavo džiugesys ir gilus pasitenkinimas radus reikiamą žodį, visa mįslė tartum išsirišdavo, išnykdavo, o toliau viskas, atrodo, beregint susidėliodavo į savas vietas. Ji gi buvo pernelyg sudėtingas jo gyvenimo kryžiažodis, kuriam atrakinti jis niekaip nerado tinkamo žodžio. Dėl to kildavo tik apmaudas ir susierzinimas. Negerai gyventi su tokiais jausmais.

Ir vis dėlto – ką ji turėjo galvoje tą kartą sakydama „kiekvienam savo“? Balse skambėjo skaudus pralaimėjimas ir susitaikymas, ir pergalė.

Dabar nuotraukoje ji iš tiesų atrodė labai graži ir šypsojosi kaip gyva. Nepriekaištingai sutvarkyti plaukai, balti dantys. Visada labai prisižiūrėjo. Pirmą kartą jis pajuto gnybtelint pavydą – jai, mirusiai, visiška beprotybė! Ne dėl jos grožio, visai dėl kitko – toje nuotraukoje ji šypsojosi taip, lyg būtų nugalėjusi kažką nenugalimo, įveikusi neįveikiamą antgamtinę jėgą. Ji triumfavo. Staiga jam toptelėjo, kad viskas veltui: ir žvejyba, ir tos visos žuvys, taip pat ir gėlės, taip nudžiuginusios ryte, ir šis pavasaris, ir viskas apskritai. Ir pasijuto toks bejėgis ir nelaimingas, skirtingai nei toji, nuotraukoje.

Dukroms pagaliau išvažiavus jis pajuto palengvėjimą. Veikti daugiau nieko neketino – diena buvo ilga ir keista, pilna žmonių ir įvykių. Vakarop Leikui toptelėjo nueiti į aludę. Jam reikėjo prasiblaškyti. Savaitės vidurys, tad žmonių neturėtų būti daug. Be to, aludė buvo visai čia pat, kitapus gatvės.

Jis greitai susiruošė. Eidamas pro duris staiga sustojo ir atsigręžė, lyg būtų pajutęs įremtą į nugarą žvilgsnį. Net kambario tamsoje gerai matė tą šypseną. Piktai murmėdamas užrakino duris. Išėjęs laukan dirstelėjo į namo sieną. Ryte toje vietoje gulėjo sudraskyta maita, ar ji vis dar ten? Bet siautė jau nemenka prieblanda, tad Leikus neįžiūrėjo nieko, vien tamsų namo profilį.

Perbrido gatvę kaip kokią dykvietę – nesimatė jokio žmogaus. Palenkęs rankeną įsmuko vidun – buvo šilta ir tvanku, grojo muzika. Trenkė alumi. Įsitaisė atokiai kamputyje prie sienos, niekam nenorėjo užkliūti.

Visokios mintys ir rūpesčiai nepaleido jo galvos. Netrukus reikės užsakyti paminklą vietinėse dirbtuvėse. Kol jį pastatys, ateis ir vasara. Senas alyvas aplink namą reikia iškirsti ir išvežti. Ir pagaliau iškraustyti sandėliuką – gyvas velnias ten visko, tik vietą užima, jame jis galės laikyti savo meškeres, spiningus ir visa kita. Ak, pagaliau galės žvejoti nepaisydamas valandų, kad ir visą amžinybę!

– Sveikas, žmogau! – staiga išgirdo jis balsą ir pajuto, kaip kažkas niūktelėjo petimi. – Kaip gyvas?

Leikus jį pažino – tai buvo tas pats duobkasys. Jis ėmė tapšnoti jam per petį lyg būtų senas pažįstamas, neramiai kraipydamas galvą ir be paliovos mostaguodamas rankomis šen ir ten, be jokio tikslo. Leikus įsižiūrėjo į jo judesius ir jie jam kažką priminė, pasirodė kažkokie atpažįstami – tik nesumojo, iš kur. Štai: jis ir vėl ištempė kaklą dairydamasis aplink, lyg draugo ar kokio pažįstamo. Ir rankomis it čiuptuvais maišė orą, alkūnėmis brėždamas aštrius kampus. Kaip gyvas? Neįtikėtina, bet nuo alaus Leikui ėmė džiūti burna ir lyg padūkusi kalė širdis, su skausmu plėšdamasi iš krūtinės. Kas, jei dabar pat jį ims ir ištiks mirtis? O kodėl gi ne čia, aludėje, kur tvanku ir priešais kaip ant dviejų kojų pasistojęs didžiulis vabalas dūluoja tasai duobkasys. Kaip gyvas? Merkiamas juntamai dvokaus prakaito Leikus išsprūdo iš už stalo, vargais negalais nusigavo link durų ir nedvejodamas nėrė laukan.

– Ei!

Iš karto niurktelėjo į juodą tamsos tunelį. Pasileido juo paknopstomis, šiek tiek kliūdamas, apie nieką negalvodamas, neatsigręždamas. Ginė tik vienas vienintelis, pats stipriausias instinktas – kaip niekada anksčiau gyvenime. Gatvės ir visi užkampiai buvo gerai pažįstami, dėl to jis neklydo, kur pasukti, buvo lengva orientuotis net tamsoje. Sau už nugaros girdėjo žingsnius. Vis dėlto kartą grįžtelėjo per petį, kad tuo įsitikintų – cigaretės nuodėguliukas žibėjo kaip švieselė tamsaus tunelio gale.

Duobkasys atkakliai sekė jam iš paskos. Leikus paspartino žingsnius, kad greičiau pasuktų už kampo, ir pagaliau su palengvėjimu atsikvėpė, ryškiai gatvės žibinto šviesai pasiliejus jam ant galvos. Visai prie pat kojų kažkas tyliai cyptelėjo – lyg pelė, o gal jam pasigirdo.