Jaroslavas Melnikas. Išvyka prie ežero
2022 m. Nr. 11
– Bus audra, važiuojam namo, – pasakė Alina.
– Gerai.
Tomas Ševčiukas nuėjo prie automobilio.
– Akvile, Marija, Petrai! Važiuojam namo! Lįskit iš vandens!
Tolumoje iš vandens kyšojo tik trys galvos. Dviejų merginų ir vieno vaikino. Tai buvo jo, Tomo, vaikai. Suaugę vaikai. Kurie tiesiog atvažiavo savaitgalį, kad drauge paiškylautų prie ežero. Tokia buvo tradicija. Kai jie visi – Akvilė, Marija, Petras – buvo maži, Tomas ir Alina visuomet, kai būdavo šilta, savaitgaliais atvažiuodavo su vaikais maudytis prie šio nuostabaus miško ežero. Čia niekuomet nerasdavai daug poilsiautojų: žmonės nemėgo nuošalios vietos, važiuodavo prie kito, didžiulio ežero netoli miesto, kur visuomet būdavo daugybė publikos, triukšmo. Skambėdavo muzika, sukdavosi karuselės, gausdavo, mirkčiodavo atrakcionai, pardavėjai stumdavo ledų vežimėlius, siūlydami ledų ir gaiviųjų gėrimų, o tarp besimaudančiųjų vis praplaukdavo įvairiausių spalvų valtys ir katamaranai, kuriuos čia pat, ant kranto, buvo galima išsinuomoti valandai už padorią kainą.
Vaikai visada norėdavo važiuoti tenai, prie didžiojo ežero. Bet Tomas su Alina mėgo aną, pasislėpusį tarp miškų. Čia jie visi buvo drauge, nedaloma visuma ir savimi, įsiklausydami į tingiai besiplakančią bangą, slėpiningą miško ošimą, o ten… O ten vaikai tučtuojau bėgdavo prie ledų pardavėjų, atrakcionų, reikalaudavo katamaranų, iškart susirasdavo kaimynystėje tokių pačių padūkėlių, akimirksniu (tai visuomet priblokšdavo Tomą) užmegzdavo ryšį ir nerdavo į bendrus užsiėmimus, žaidimus, kurie dažnai baigdavosi riksmais ir peštynėmis…
Ir apimdavo jausmas, kad jiedu su Alina guli vieni, be vaikų. Kartais Tomui net atrodydavo, kad jų, jo vaikų, nėra. Kur jie? Jis pasukdavo galvą ir jų nematydavo. Nors žinojo, kad jie kažkur yra. Greitai atbėgs. Išdygs prieš akis ir vėl taps realūs. Bet kol kas jų nebuvo, ir apie jų realumą bylojo vien atmintis. Tik ar galima pasikliauti atmintimi?
O kartais jam atrodydavo, kad vaikai tiesiog išaugo. Jau išaugo ir pasinėrė į savo gyvenimus. Ištekėjo, vedė… Gyvena kur nors toli, tarsi jų niekada nebūtų buvę. Aštrus vienatvės jausmas tuomet perverdavo Tomo širdį. Ir, regis, tą patį jausdavo ir Alina. O gal ir ne. Štai ji žiovauja, tingiai varto moterų žurnalą. Štai dažosi lūpas. Štai išsitraukia mobilųjį, kažką žiūri. Štai skambina draugei, plepa apie kažkokius niekus.
Ir tada vienatvė dar labiau paaštrėdavo. Ir jis negalėdavo sulaukti, kol vaikai sugrįš ir jie išvažiuos iš to nepakenčiamo paplūdimio. Sugrįš į savo pasaulį, kuriame jie bus jo pasaulio dalimi.
Dėl to Tomas nemėgo to triukšmingo ir sausakimšo vandens telkinio.
Bet prabėgo metai, dabar jie buvo prie to mylimo, pasislėpusio tarp miškų ežero… Akvilė, Marija ir Petras išlipo iš vandens. Dvi jau susiformavusios moterys, kurių beveik nepridengtas, sujudančias sulig kiekvienu žingsniu krūtis prilaikė tik simbolinės maudymosi kostiumėlių juostelės, ir raumeningas (ne taip, kaip jis, Tomas) vyras su stilingais ūsiukais. Jie buvo įsiaudrinę, garsiai kvatojosi, šlapi ir įdegę. Prieš akis jiems – visas gyvenimas. O Tomui – jau praeityje. „Turiu džiaugtis dėl jų, – pasakė sau Tomas. – Ir aš džiaugiuosi. Džiaugiuosi dėl jų. Tai mano vaikai. Mano sėkla.“
– Ko toks liūdnas, tėte? – paklausė jaunėlė Akvilė. – Nosį aukštyn!
– Tiesiog persikaitinau saulėje.
– Gal jau laikas namo?
– Tu teisi… Saulė jau leidžiasi už miško.
Tomas įsėdo į automobilį ir užvedė variklį. Pajudėjo iš vietos.
Iš pradžių „vaikai“ už nugaros kažką audringai aptarinėjo. Paskui nutilo. Važiavo tylėdami.
– Vakarienei iškepsiu bulvinių blynų, – pasakė šalia sėdinti Alina.
– Gerai, – atsakė Tomas.
Ir vėl tyla.
Tolygiai gaudė variklis.
Už nugaros sėdėjo trijulė, trys būtybės. Trys skirtingos būtybės, jam jau nepažįstamos. Marija buvo ištekėjusi, turėjo vaiką. Akvilė gyveno su kažkokiu arabu, jis jo nė nebuvo matęs. Petras gyveno su moterimi, kuri buvo aštuoneriais metais už jį vyresnė. Tomas nesikišo į jų asmeninį gyvenimą. Bet nuo to laiko, kai liovėsi kišęsis, jie jam tapo svetimi. Ne, ne svetimi, tai juk vis tiek buvo jo vaikai. Bet svetimi. Jis jautė, kad jie į jį žiūri iš šalies. Iš savo gyvenimo aukštumų. „Mūsų tėtis…“ Bet jis nebuvo „mūsų tėtis“. Jis buvo kažkas kitas. Bet jie jame nematė to „kito“. Ir tai buvo baisiausia.
Jie artinosi prie miesto. Iš kairės ir dešinės šmėkščiojo tvarkingi kaimeliai, tarp kurių driekėsi žydinčių rapsų laukai. Ir, gerai įsižiūrėjus, buvo galima pamatyti daugybę bičių, renkančių nemokamą medų. Bitės nežinojo, kad jos renka medų ne sau. Laimingos! Kad tą medų, jų darbo vaisių, atims ir brangiai parduos.
Žmonės už nugaros tylėjo. Jie žiūrėjo jam į nugarą ir tylėjo. Kodėl jie tyli? Apie ką jie galvoja? Kodėl jie ne su juo?
Dabar iš abiejų pusių stūksojo miškas. Staiga tolumoje jis pamatė per kelią bėgantį ryškų, į lapę panašų gyvūną. Kiek sulėtino.
– Matei lapę? – paklausė Alina.
– Taip.
O tie už nugaros – nieko nepasakė. Tarsi jų nebūtų buvę. Bet jie buvo. Jie – tai jų tylėjimas.
Privažiavo prie namų. Kurį laiką Tomas sėdėjo nejudėdamas. Alina irgi tarsi sustingo.
Staiga jis pasuko galvą ir pažvelgė į užpakalinę sėdynę.
Ten nieko nebuvo.
Jis taip ir žinojo. Taip ir žinojo, kad tas tylėjimas už nugaros – ne šiaip sau. Užpakalinė sėdynė buvo tuščia.
Taip jam jau buvo nutikę. Ir ne kartą. Jis nežino, iš kur tai. Tiesiog persipindavo laikai, ir jis atsidurdavo kitame laike. Ir dėl to jo skausmas stiprėjo, nesiliovė. Bet jis jau prie jo priprato. Priprato, kad sielą nuolatos skauda, spaudžia. Taip priprantama prie nestipraus danties maudimo.
– Kaip Akvilė? – paklausė jis žmonos.
– Skambino vakar, išvyksta savaitei į Belgiją.
– Su savo arabu?
– Kodėl tu jo taip nemėgsti? Juk net nematei.
– Kas tau sakė, kad nemėgstu?
– Matau.
– Klysti. Neturiu nieko prieš arabus. Kad tik ji būtų laiminga.
– Ji laiminga.
– Ir ačiū Dievui.
– Aš tavęs nesuprantu.
Tomas nieko neatsakė.
– Rytoj Marija laikys egzaminą. Vairavimo mokykloje.
– Gerai, – tarė Tomas.
– Perdavė tau linkėjimus. Ir linkėjimai nuo Viljamo. Jį paaukštino.
– Ok. Ir jiems nuo manęs.
– Pats galėtum paskambinti.
– Nenoriu trukdyti.
– Netrukdai, tu tėvas.
– Tėvas negali trukdyti?
– Tėvas yra tėvas.
Tomas pažvelgė į žmoną – ji jam pasirodė pasipūtusi, užsidariusi. Kalbėjo santūriu, distanciją kuriančiu tonu. „Aš labai vienišas“, – pagalvojo Tomas.
– O Petras? Jis neskambino?
– Skambino praeitą savaitę, jie dabar su Andželika prie jūros. Juk tau sakiau.
– Prie jūros? Na taip, prie jūros.
– Tu kažkoks apdujęs.
– Pavargau.
– Na gerai, įvaryk automobilį.
Tomas išlipo iš mašinos ir nuėjo atidaryti vartų.
Atidarinėjo ilgiau negu paprastai. Nes staiga jam pasirodė, kad laikas vėl persistūmė. Ir kad skausmas širdyje tuojau atlėgs. Nes skausmas stiprėja ir, pasiekęs kritinį tašką, būtinai atlėgsta. Tik reikia jį ištverti. Svarbiausia – ištverti skausmą. Nepatikėti juo.
Jis atrakino spyną ir pastūmė vartus.
Jie atsivėrė.
Jis žengė į kiemą.
Namo durys ūmai atsilapojo, ir jis pamatė savo vaikus, atbėgančius kiek kojos neša, išgirdo džiaugsmingus jų balsus.
– Tėtė! Tėtė su mama grįžo! Valio! Valio!
Prie jo bėgo dvi mergytės ir berniukas.
Jie vos neišvertė jo iš kojų.
Mergytės pakibo jam ant kaklo, o berniukas tiesiog apsikabino koją ir prisispaudė prie jos skruostu.
Tomas pajuto, kaip ėmė perštėti akyse, o gerklėje užstrigo gumulas.
Priėjo žmona.
– Kam sakiau nebėgioti basomis?! Čia gali būti stiklų!
– O mes, o mes… – išlemeno uždususi, vis dar ant Tomo kaklo kabanti Akvilė. – O mes tik zaidėme. Mes tik zaidėme!
– Taip, mes zaidėme, – rimtu veidu patvirtino Petras, vis dar glausdamasis prie Tomo kojos.
– Ji ten, virtuvėje, – pasakė Marija.
– Ji virtuvėje, – pakartojo Petras.
– Gerai, o dabar marš namo. Ir atsargiai, žiūrėkite po kojomis.
Vaikai nulėkė pasišokinėdami į namą.
Alina glustelėjo prie Tomo.
– Kas tau? Kažkas ne taip?
Ji pastebėjo ašaras jo akyse.
– Kada nors jie išaugs ir jų nebebus.
– Kaip nebebus?
– Jų tiesiog nebebus.
– Kažkokias nesąmones tauški.
Ji atsitraukė ir nuėjo į namą. Palikusi jį vieną.
„Ji nieko nesuprato, – pagalvojo Tomas. – Ji nesupranta mano sielos. Taip, nesupranta. Ji turi savo sielą.“
Pro atvirus namo langus girdėjosi skardūs vaikų balsai: „Ne, mane tėtė labiau myli!“ – „Tu dulna, jis mane labiau myli!“ – „Pati tu dulna!“
Nematomas vakaro paukštis vis pratisai surikdavo virš galvos. O ten tolumoje, už sodo, leidosi raudonai oranžinė akinanti saulė. Jos spinduliai, prasiskynę kelią per šakas, nutįso per visą sodą prie jo kojų.
„Reikia įvaryti automobilį“, – pagalvojo Tomas.
Bet tebestovėjo, nepajėgdamas pajudėti iš vietos.
Jis įsižiūrėjo į sodą. Jame buvo kažkas keista.
Žaliuose lapuose skęstančios šakelės pačios savaime judėjo tai šen, tai ten, lyg gyvos. Ir kiekvienas lapelis turėjo savo judėjimo trajektoriją. Ir apšviesti besileidžiančios saulės spindulių, į jį skriejo purpurinės ir violetinės spalvos debesys, grasindami jį praryti. Visa gyveno, visa judėjo šiame gyvame pasaulyje. „Aš gyvenu, – pagalvojo Tomas. – Aš irgi gyvenu. Dar gyvenu. Šis pasaulis gyvena be manęs.“
Ir staiga atėjo kita mintis: „Viskas gerai. Viskas gerai, aš tik šio pasaulio dalis.“
Tomas pirmąkart atsiduso. Buvo vis tiek.
Dabar jis nesuprato savo skausmo. Skausmas atlėgo, ir jis jo jau nebesuprato.
Laikas išnyko. Arba jis tiesiog iškrito iš jo.
Ausyse spengė.
Vos girdėjosi, kaip šlama lapai, ir retkarčiais plonai sucypsėdavo nematomas vakaro paukštis. Nuostabi palaiminga tyla užpildė jį visą.
„Reikia įvaryti automobilį“, – kažkas kreipėsi į jį.
Jis krūptelėjo tarsi prižadintas ir nuėjo prie automobilio.