literatūros žurnalas

Herkus Kunčius. Ligos istorija

2022 m. Nr. 1

Antano Vaičiulaičio premija apdovanota publikacija

Apsakymas

Antradienis

07:00 vizitas pas šeimos gydytoją į Antakalnio polikliniką dėl siuntimo į Santaros klinikas dėl lipomos operacijos. Kraujo spaudimas 180/110. Priduodu kraują tyrimams.

11:00 kardiograma.

12:45 šeimos gydytojos skambutis į mobilųjį telefoną – nedelsiant vykti su siuntimu į Santaros ligoninę.

14:15 Santarose. Kraujo spaudimas – 230/115, glikemija, antraip cukrus kraujyje – 19 mmol (turėtų būti apie 5 mmol).

Skubios pagalbos procedūrinėje beveik keturias valandas lašina paslaptingą tirpalą. Bendroje erdvėje guli 8 žmonės. Man iš kairės – fiziškai neveiksni senutė, iš dešinės – trisdešimtmetė blondinė. Priešais su lašeline guli rusakalbė matrona, rėkianti į telefoną. Greta jos – nedidelio išsilavinimo ir labai neramus rusakalbis vyras, kuris nežinia ko nori, todėl šokdina slaugytojas. Dar kartą paima kraują – iš venos ir iš kirkšnies.

Sulaukęs tyrimo rezultatų, gydytojas praneša, kad nedelsdamas mane guldys į stacionarą. Dar nežino, į kurį skyrių, pasitars.

18:00 suvarvinus tirpalą, atsisėdu fojė. Laukiu, kol pašauks. Šalimais žmonės rotuojasi. Vienus siunčia namo, kitus kažkur išsiveda, tada ant krėslų prisėda kiti. Kas keliolika minučių praveža vežimėliuose gulinčius ligonius. Kai kuriuos lydi policininkai. Pravažiuoja ir į baltą maršką susuktas kūnas.

Prieblanda. Žmonės fojė vis keičiasi. Iš laukiančių „senbuvių“ sėdime tik su blondine, kuri jau spėjo apsilankyti pas neuropatologą. Kantriai laukiame, kol mus pašauks. Laukiame.

22:00 blondinė neiškenčia ir praveria procedūrinės duris. Girdžiu, kaip teiraujasi, ar jos nepamiršo. Netrukus, lydima slaugytojos, ji dingsta tamsiame priėmimo skyriaus koridoriuje. Įsidrąsinu paklausti, ar ir manęs nepamiršo. Pasakau pavardę. Kurį laiką – tyla. Liepia laukti, kol išsiaiškins.

Aiškinasi pusvalandį. Pasibeldęs vėl įeinu į procedūrinę. Už stalo sėdinti medikė „pradžiugina“, kad pasimetė mano ligos istorija, o be jos į skyrių niekaip paguldyti nepavyks. Atseit dabar ieško tos nelemtosios istorijos. Jau visur žiūrėjo, tačiau gal dar vienoje vietoje (paskutinėje) suras. Tuo tikslu ji jau pasiuntė kaži kur vieną iš kolegių.

22:35 ligos istorija taip ir neatsiranda. Klausiu, kokie būtų tolesni žingsniai, kad vis dėlto patekčiau į skyrių. Išeitis, pasirodo, yra. Medikė išrašys ligos istorijos dublikatą. Nors ten ir nėra gydytojų parašų – jie jau seniausiai namie arba medžioklėj – tačiau į skyrių turėtų priimti. Man tokia eiga tinka.

23:00 sėdžiu procedūrinėje prie darbo stalo, kurpiamas mano ligos istorijos dublikatas. Visur, kur beda pirštu, pasirašau. Baigus vėl liepia laukti fojė.

23:45 priėmimo skyriaus sanitarė mane atlydi į endokrinologinį skyrių. Poste vakarojanti slaugytoja pykteli, kodėl taip vėlai atsiradau, manęs laukta jau nuo 18:30. Išgirdusi apie prapuolusią ligos istoriją nenustemba: pasitaiko, kad dingsta ne tik istorijos, bet ir ligoniai su visom savo ligom.

Pamatuoja ūgį – 182 cm, liemens apimtį – 100 cm, pasveria – 88 kg. Palydi į keturvietę 1006 palatą, kurioje guli dar du vyrai – trisdešimtmetis Jarekas, kalbantis Litwa Srodkowa tarme ir šešiasdešimtmetis baltarusis Boreiša, mokantis tik rusiškai. Kol naktį į veną man lašina tirpalą, Boreiša visą laiką dejuoja.


Trečiadienis

06:00 slaugytoja paima kraujo mėginį. Cukrus kraujyje – 16 mmol.

07:45 palatoje pasirodo mane gydysianti daktarė G. su baltų chalatų svita. Praneša, kad man nustatytas 2 tipo cukrinis diabetas. Ši žinia manęs nepradžiugina. Spaudimas – 170/90.

11:45 slaugytoja paima kraujo mėginį. Cukrus kraujyje – 17 mmol.

Pasistatęs aparatą ant palangės, nuo pat ryto visu garsu Boreiša leidžia „Russkoe radio“. Einu iš proto. Vėliau apsiprantu. Privalau būti palatoje, tad gulėdamas skaitau Jurgio Matulaičio „Užrašus“, kur aprašomi mane dominantys 1918–1919 metų įvykiai Vilniuje. Imu gailėtis, kad įsimečiau tik šią knygą, nes rytoj ją baigsiu.

14:10 prijungia lašelinę. Varvina vaistus, turinčius sumažinti cukraus kiekį kraujyje.

Boreiša pilvotas, labai panašus į gigantišką koldūną. Jo kojos it degtukai. Pasivertęs ant šono, gailiai dejuoja. Šalia gulintis kaimynas per mobilųjį žiūri filmą. Jam bepigu, jis su ausinėmis, todėl nei dejonių, nei „Russkoe radio“ negirdi.

Jarekas iš mūsų trijų apsirengęs stilingiausiai: firminės „Adidas“ kojinės, marškinėliai, sportinės kelnės ir prašmatnūs apatiniai, kuriuos spėjau apžiūrėti, kai jis ryte ėjo šlapintis. Valstybinę kalbą moka, tačiau sanitarei lietuviškai paskelbus, kad netrukus vakarienė, tariamai nesupratusiam Boreišai paaiškina rusiškai: „Prišla, čto-to po litovski pobormatala i ušla.“ Įtariu, nei vienas, nei kitas nesivargins laužyti liežuvio. Litwa Srodkowa pilietis ir Boreiša su gydytojais varo rusiškai. Jaunesni jų nesupranta, todėl tikėtini nesusikalbėjimai.

21:10 Boreiša išjungia „Russkoe radio“.

23:45 cukrus kraujyje – 16 mmol.

Boreiša miega ant pilvo. Neknarkia. Visą naktį dejuoja.


Ketvirtadienis

06:30 pažadina gydytojų konsiliumas. Kraujo duomenys nesikeičia į gerąją pusę. Nuo šiol nebelašins tirpalo, o kelis kartus dienoje kals insulino injekcijas į pilvą.

11:50 cukrus kraujyje nesumažėjo – 16 mmol.

Palatos kaimyną Jareką išrašo iš ligoninės. Jį vis pykina nuo kažkokio skiepo. Pasirodo, sirgęs plaučių vėžiu. Atėjusi pas Boreišą gydytoja klausia, ar jis sutinka, kad jam amputuotų kojos pirštą, mat infekcija jau persimetė į kaulą. Boreiša, nors ir norėtų išsaugoti pirštą, amputacijai neprieštarauja.

Mane iš namų pasiekia istorinių dokumentų rinkinys „Lietuva–Rusija. 1917–1920“. Skaitau.

13:15 atneša pietus: kopūstų sriubą, morkų salotas, grikių košę, mėsos kukulį ir nesaldinto gėralo. Palatoje plyšauja „Russkoe radio“.

20:00 cukrus kraujyje – 7,9 mmol.

21:00 dar viena insulino dozė į pilvą.

21:30 Boreišai išjungus savo radiją, užmiegu.


Penktadienis

06:00 cukrus kraujyje – 10,5 mmol.

08:00 pusryčiai: kiaušinio baltymo omletas, pažliugusi lietuviška mišrainė (jos neįveikiu), nesaldinta arbata.

10:18 į telefoną atsiunčia žinutę mano draugas, performeris Władysławas Kazmierczakas. Praneša, kad, penkiolika metų slapstęsis Anglijoje nuo Lenkijos teisėsaugos, pagaliau grįžo namo. Matyt, suėjo senaties terminas.

Prieš pietus cukrus kraujyje – 8,9 mmol.

Rusakalbė slaugytoja kamantinėja Boreišą dėl skiepų nuo COVID. Jis tikina, kad gruodžio mėnesį persirgęs, tačiau balsas skamba neužtikrinai. Sutinka skiepytis. „A vam nie prislali „žinučku“ na telefon?“ – teiraujasi slaugytoja. „Nikto ničego nie prislal“, –patikina Boreiša.

Po pietų cukrus kraujyje – 10,5 mmol.

Pasirodo, kad apie 12 valandą į skyrių su studentais buvo atėjęs pilvo chirurgas V., kuris dar praeitą savaitę sutiko man išpjauti lipomą. Manęs palatoje nerado. Apsisuko, išėjo pyktelėjęs. Kur aš buvau? Kur vidudienį šlaisčiausi? Kodėl pažeidžiau vidines ligoninės taisykles, draudžiančias savavališkai palikti skyrių? Tenka teisintis prieš personalą: tuo metu, iškviestas skyriaus dietologės V., už kelių žingsnių klausiau paskaitos „jauniesiems“ diabetikams. „Kodėl manęs nepakvietėt?“ – klausiu poste sėdinčių sanitarių-slaugytojų. „Turbūt buvome išėjusios pietauti“, – atranda priežastį. Tad įtarimai dėl vidaus taisyklių pažeidimo man panaikinami. Verdiktas – nekaltas. Iš ligoninės šiandien neišmes.

Skaitau „Lietuva–Rusija. 1917–1920“.

20:15 į keturvietę palatą atveža trečią ligonį. Paguldo greta Boreišos, kuris įsikūręs prie lango. Prijungia lašelinę. Varvina kalį. Naujokas, atrodo, nešnekus. Jo kojos sutinusios, prieš kelias savaites pamėlo. Rankos iki alkūnių violetinės. Veidas išvagotas raukšlių. Solidaus amžiaus. Nejuda. Guli užsimerkęs, dešinę ranką it per priesaiką padėjęs ant širdies. Greta manęs stovinti lova vis dar tuščia.

21:00 cukrus kraujyje – 8,2 mmol. Skaitau istorinius dokumentus. Šiandien, pasak kalendoriaus, vegetarų diena.


Šeštadienis

06:00 cukrus kraujyje – 8,0 mmol.

08:15 pusryčiai: dribsnių košė, duonos riekė, fermentinis sūris, jogurtas, nesaldinta arbata. Košę palieku. Duonos taip pat nepaliečiu. Suvalgau sūrį ir jogurtą.

Po pusryčių įkala į pilvą insulino. Boreiša, vis labiau man panašus į nutukusį atsargos praporščiką, vėl visu garsu paleidžia radiją. Šį kartą pasirenka kitą stotį –Baltarusijos nacionalinio radijo pirmąją programą. Pasičepsėdamas klausosi, kaip sėkmingai Baltarusija integruojasi į Rusiją. Radijo diktoriaus balsas žvalus, tonas optimistinis. Kas keliolika sekundžių vis šlovinama Baltarusijos ir Rusijos vienybė. Boreišai, palinkusiam prie radijo imtuvo, iš malonumo tįsta seilė. Akies krašteliu vis dirsčioja į mane, bandydamas suprasti, kaip reaguoju. Ogi niekaip. Guliu lovoje akmeniniu veidu, apsimesdamas, kad nieko negirdžiu.

Skaityti vis dėlto nebepavyksta. Užsidėjęs kaukę, išeinu į koridorių.

12:15 cukrus kraujyje – 7,3 mmol.

Nacionalinio Baltarusijos radijo stotis Santaros ligoninės palatoje dirba visu pajėgumu. Balsingi baltarusiai dainuoja, agituoja, džiaugiasi į Minsko cirką užklydusiais Rusijos artistais, kurių meistriškumui pasireikšti čia sukurtos idealios sąlygos. Esu priverstas būti pakantus – Boreišos ateinantį antradienį laukia amputacija.

Naujokas Miliauskas nors ir raukšlėto, tačiau skaistaus veido, panašus į eigulį, kuris didumą laiko praleidžia gryname ore. Atvežtas iš Šalčininkų rajono. Jis iškart randa bendrą kalbą su Boreiša. Varo rusiškai.

13:05 slaugytoja Aleksandra suleidžia insulino. Veidas, kaip ir dera personalui, uždengtas kauke. Akys rudos. Rankos apžėlusios juodais plaukeliais. Tik tiek pavyksta apžiūrėti.

Po kelių valandų Baltarusijos nacionalinio radijo pirmoji programa tampa nepakenčiama. Ją sveiko proto žmogui sunkoka ištverti. Gal penketui minučių, zoologinio žingeidumo paskatintam, gali visa tai pasirodyti įdomu ar net juokinga, bet vėliau eteryje suskambusios sovietų estradinės dainos stumia į neviltį, norisi iššokti pro langą. Išklausau baltarusių kalbos pamokėlę. Antai kaip pasakyti baltarusiškai „Soldat spit, služba idiot“.

Trenkia šiuolaikinė baltarusių estrada. Dainuoja Žana Pivovarova. Ji plyšauja, kad nori kartu su juo sutikti rytmetį, bučiuoti jį, nes šis vyras jai yra likimo siųstas. Pivovarova trokšta su juo drauge kvėpuoti ir užsimiršus skęsti meilėje.

15:00 – žinios. Nevengdamas patetikos diktorius praneša, kad Baltarusijos prezidentas Aleksandras Grigorjevičius Lukašenka davė interviu CNN žurnalistui. Į eterį paleidžiamas interviu fragmentas. Paklaustas apie Minske nutupdytą „Ryanair“ lėktuvą, Lukašenka pažada „pasodinti“ žemėn visus lėktuvus, įskaitant ir amerikiečių, jei tai grės Baltarusijos saugumui. Tai išgirdęs Boreiša vėl sučepsi iš malonumo.

16:30 pavakariams – varškės gabalas. Beje, Santaros klinikų virtuvėje labai populiarus varškės apkepas. Kai kurie vien išgirdę apie jį žiaukčioja, o man visai nieko. Varškės apkepą valgydamas patiriu gurmanišką malonumą – prisimenu pionierių, darbo ir poilsio stovyklų laikus, „žuvies dienas“ ketvirtadieniais bei sovietinių valgyklų meniu, kur vien nuo patiekalų kvapo galėdavai apsivemti.

Su siaubu laukiu 17:00 per radiją žadėto Lukašenkos interviu CNN žurnalistui, kurį, anot anonso, Baltarusijos Prezidentas pastatė į vietą. Kur dingti? Greičiausiai, užsidėjus kaukę, kelias valandas teks sėdėti skyriaus koridoriuje.

Miliauskas iš Šalčininkų rajono kalbėdamas telefonu labai gyrė Santaros klinikas. Atseit viskas čia modernu, šviesu, inovatyvu, tiesiog pavydėtinos sąlygos: palatoje atskiras tualetas, yra dušas, šilta, puikus vaizdas pro langą, gera draugija. Nepalyginsi su Šalčininkų ligonine, kurioje, pasiteiravus sanitarės, kaip išsikviesti slaugytoją, ši jam patarusi šakute pabarbenti į stalą.

Boreiša taip pat skambinėja telefonu. Kiekvienam reklamuoja rytoj numatytą Lukašenkos konferenciją. Intriguoja, kad bus labai įdomu – Baltarusijos Prezidentas visą pasaulį pastatys į deramą vietą.

Boreiša Miliauską pavaišina lašiniais. Susėdus prie stalo, kalba ima suktis apie Aleksandrą Grigorjevičių. Jis, anot Boreišos, sumanus ūkininkas. Girdėjo draugus pasakojant, kokie puikūs Gudijoj keliai, visur švaru, geležinė tvarka, žmonės laimingi. Miliauskas linksi galva, pritaria. Tiesa, išsako menkutę pastabėlę. Anot Miliausko, po paskutiniųjų Baltarusijos Prezidento rinkimų tereikėjo antrą kartą perskaičiuoti balsus, patvirtinančius, jog Aleksandras Grigorjevičius išties kovą prieš opoziciją sąžiningai laimėjo. Tada vadinamasis demokratinis pasaulis būtų gėdingai užčiauptas. Sukandu dantis. Tyliu.

20:00 Baltarusijos nacionalinio radijo pirmojoje programoje – „Sveikinimų koncertas“. Šiaip ne taip baigiu skaityti dokumentų rinkinį „Lietuva–Rusija. 1917–1920“. Iš Minsko palatoje dainuoja: „Kakije staryje slova / Ach, kak krutitsia golova…“ Cukrus kraujyje – 8,5 mmol.

20:30 skyriaus slaugytoja Aleksandra sėdi poste. Nuobodžiaudama mobiliajame telefone studijuoja kelių eismo taisykles. Ją konsultuoja labiau šioje srityje pažengusi sanitarė: „Niet, vidiš – gorit krasnyj, povoračivat nielzia.“

21:15 Boreiša išjungia radiją. Atsigulęs dejuoja.


Sekmadienis

06:00 cukrus kraujyje – 5,3 mmol.

Miliauskas šlapinasi į bakelį, kurio turinį sanitarė Liudmila perpila į didesnės talpos indą. Jį laiko šaldytuve, kad pirmadienį galėtų atiduoti papildomiems tyrimams. Parą taip pasišlapinęs, Miliauskas perėjo prie įprastos urologijos – nuo vakar šlapinasi į klozetą. Atėjusi į palatą sanitarė nustemba, atseit šlapintis į bakelį Miliauskas turėjęs dvi paras. Miliauskas ginasi, kad ji jam to nesakė. Ir išties, kalbiniai sunkumai vidurinės ir žemesnės grandies personalui yra akivaizdūs. Sanitarė Liudmila, matyt, ketino Miliauską perspėti, tačiau, pasiklydusi žodyne, minties anąkart nepabaigė.

Basoninė. Nešvarių skalbinių patalpa. Dezinfekcinių priemonių patalpa. Pagalbinė patalpa. Kasdien, kai ima spengti galvoje nuo Boreišos radijo, išeinu pasivaikščioti pro šias ir kitas endokrinologinio skyriaus stacijas.

10:00 Šv. Mišios lenkų kalba. Transliuoja „Znad Wilii“. Boreiša pamaldžiai klauso.

Virš šiukšlių dėžės palatoje stambiomis raidėmis parašyta: „Medicininės atliekos!!! Buitinių šiukšlių nemesti!!!“ Kaip parašyta, taip ir elgiuosi. Tačiau iš valytojos sulaukiu itin griežtos pastabos, mat dėžėje ji aptiko banano žievę, obuolių graužtukų, sulčių pakuotę, slyvos kauliuką etc. „Parašyta, kad nemesti!“ – bara mane. Išsiginu, kad šiukšlės ne mano. „Ir ne mano“, – paantrina Miliauskas, kuriam ir toliau į veną varvina tirpalą. Po užsitęsusios tylos Boreiša pagaliau prisipažįsta, kad tai jis nesilaiko taisyklių. Liudmila, antraip nei man, Boreišai atlaidesnė – nebara.

Eilinį kartą tenka įsitikinti, kad žmogaus galvoje viskas gali sutilpti ir harmoningai sugyventi: „Russkoe radio“, Šv. Mišios, Lukašenkos diktatūra, ateizmas ir tikėjimas pomirtiniu gyvenimu, tvirtos rankos ilgesys bei noras išlikti laisvam. Ir dar gausybė vienas kitam prieštaraujančių dalykų. Nepatogumų dėl tokios mišrainės gyvenant nekyla.

11:20 palatoje vėl pasirodo valytoja. Kantriai išklausau priekaištus dėl išmestų šiukšlių, mat ji vėl medicininių atliekų šiukšliadėžėje aptiko kažkokią lupeną. Miliauskas tuo metu kalbasi telefonu. Miegančiu kalnu virtęs Boreiša pučia į akį. Valytojos pastabos šiam miegaliui nė motais.

11:50 slaugytoja Irina po šonkauliu prilipina tvarstį su druskos tirpalu, kurį dar vakar turėjo uždėti. Po pusvalandžio jis nukrenta.

Skaitau Aldous’o Huxley’io „Puikų naują pasaulį“, kurio anksčiau nepavyko įveikti. Nesiginčysiu, skaityti Huxley’į geriau, nei klausyt „Russkoe radio“.

12:15 cukrus kraujyje – 5,8 mmol. Svoris – 88,3 kg.

Gudai iš Minsko per savo valstybinį radiją apsiputoję varo, kad mirties bausmė – gėris. Pasak jų, visa ES už mirties bausmę, todėl Briuselio valdžia bijo tuo klausimu rengti referendumą.

13:15 sanitarė į palatą atneša padėklus su pietumis. Šiandien burokėlių sriuba su pupelėmis, mėsos kukulis su avižine koše, kopūstų ir morkų salotos, nesaldintas kompotas.

Suleidžia į pilvą eilinę insulino dozę.

Po pietų atkutęs Miliauskas Boreišai seka pasaką apie Antrąjį pasaulinį karą. Tuo metu jam buvo aštuoneri. Viską puikiai prisimena. Labai giria vokiečius, kurie kaimo vaikams dovanodavo žaislų. Iš vieno yra gavęs lenktinį peiliuką. O kitas, užsimanęs pieno, čiulpė tiesiai iš karvės spenio. Karo metu vokiečiai buvo labai šaunūs. Boreiša, pasivertęs lovoje ant šono, neprieštarauja. Šiuo klausimu abu sutaria.

Gulėdamas su lašeline, Miliauskas įsivažiuoja pasakoti. 1955 metais buvo paimtas į tarybinę armiją. Tarnavo Ukrainoje. Buvo tanko T-34 įgulos vadas, vyresnysis seržantas. 1959 metais apsigyveno Jašiūnuose, girininkijos jam skirtame name, kurį vėliau privatizavo. Ten keturi kambariai. Pastatas medinis, statytas 1947 metais. Namo ankstesnis šeimininkas, nepanoręs likti Lietuvoje, išvyko gyventi į Lenkiją. Už kilometro gyvena dukra su žentu, greta – sūnus. Miliauskui priklauso dvidešimt trys arai žemės, tačiau valdoje nieko nedaro – leidžia augti tik obelims. Vyriausioji dukra, gimusi 1960 metais, gyvena Vilniuje. Taip ir neištekėjo. Prieš pusmetį jai nupjovė dešinės kojos didįjį pirštą. Dabar susiduria su judėjimo nepatogumais. Daktarai nesutaria, šalinti visus keturis pirštus, ar kelis dar palikti.

Miliauskas tęsia dukters kojos pirštų amputacijos temą, o aš išeinu iš palatos. Sugrįžus medicininių atliekų dėžėje vėl sočiai prikrauta graužtukų, plastikinių maisto indelių ir kitų buitinių šiukšlių. Nesunku atspėti, kas visa tai išmetė.

18:00 cukrus kraujyje – 5,2 mmol. Vakarienei varškės apkepas, pusė stiklinės kefyro, nesaldinta arbata.

19:30 iš Minsko per Boreišos radiją dainuoja tarybinis baltarusių vokalinis-instrumentinis ansamblis „Pesniary“: „Vologda, Vologda, Vologda da…“ Tuo metu Miliauskas atsakančiai perdžia.

20:15 cukrus kraujyje – 5,2 mmol.


Pirmadienis

06:00 cukrus kraujyje – 5,9 mmol. Insulino injekcijų kursas baigtas. Dabar gydys tabletėmis.

08:15 į palatą užeina valytoja. Priekaištauja Miliauskui, kad į medicininių atliekų dėžę meta obuolių graužtukus. Boreiša tuo metu miega.

Kraujo spaudimas – 145/90.

08:30 prabunda Boreiša. Iškart įjungia radiją ir klausosi Lukašenkos monologo. Ramybės laikas palatoje baigiasi.

09:15 į palatą užeina chirurgas V. Rytoj pjaus lipomą. Gydytoja G. užsimena, kad galbūt trečiadienį mane išleis. Cukrus kraujyje – 8,9 mmol.

Počemu v sortire net tualetnoj bumagi?“ – pakeltu praporo balsu klausia valytojos Boreiša.

Ši atsako klausimu į klausimą: „Eto vy menia sprašivaete?“ – „A kogo že eščio!“ – piktai atkerta Boreiša. Tyla. Dialogas baigtas. Valytoja ir toliau vykdo savo pareigas – šluosto palangę.

10:30 cukrus kraujyje – 8,4 mmol.

Valytoja atneša tualetinio popieriaus. Palatos kaimynai miega, todėl valytoja kalba man. Atseit jei tualetinio popieriaus nėra, didesnei bėdai atsitikus, galima pasinaudoti servetėlėmis, kurios yra dėželėje virš greta manęs esančios kriauklės. Padėkoju už informaciją. Valytojai išeinant šūkteliu, kad naudoju savo popierių. Ji neišgirsta.

11:40 cukrus kraujyje 5,9 mmol. Slaugytoja Aleksandra paima kraujo iš venos, kad laboratorijoje ištirtų krešėjimą (rytdienos operacijai). Kelis kartus primygtinai perspėju, kad ieškotų venos virš riešo, išorinėje pusėje, nes niekur kitur geriau nesuras. Aleksandra netiki. „Rasim, rasim“, – kartoja. Vis dėlto po kelių nesėkmingų bandymų padaro taip, kaip siūliau.

12:40 cukrus kraujyje – 5,9 mmol.

Skyriaus koridoriuje sėdžiu su knyga ant minkštasuolio greta lifto ir stebiu diabetiką iš 1001 palatos. Jis grįžta iš lauko parūkęs, t. y. pažeidęs taisykles. Personažas spalvingas, atpažįstamas. Galvoti daug nepratęs, ir jo gyvenimas, matyt, sunkus, bet audringas. Jam praeinant mūsų akys susitinka, jis viaukteli: „Chui. Bliat’.“ Ir išdidus it Putinas nukrypuoja į savo 1001 palatą.

Suradę bendrą kalbą, Boreiša su Miliausku juokauja. Boreiša užsimena, kad po piršto amputacijos rytoj turbūt bus išrašytas namo, Miliauskas jam užmeta, o kur šis buvęs anksčiau, juk turi vokiečio dovanotą peiliuką. Procedūrą pats galėjęs atlikti vakar ar užvakar, šiandien jau būtų namie. Boreišai toks humoras tinka. Abu juokiasi.

13:40 atneša pietus. Atvėsusi sriuba su perlinėmis kruopomis ir daržovių užuominomis, kopūstų ir morkų salotos, bulvių košė ir guliašas, juodos duonos riekelė, nesaldintas kompotas. Popiet, bevaikštant pirmyn atgal skyriaus koridoriais, prie posto pripuola sanitarė: „Ar davėm jums valgyt?“ – „Davėt, davėt“, – nuraminu. „Būna, kad ligonius pamirštam“, – nuoširdžiai prisipažįsta.

14:55 cukrus kraujyje – 9,3 mmol.

15:55 cukrus kraujyje – 8,7 mmol.

Miliauskas, užuot išmetęs obuolio graužtuką į šiukšlių dėžę, įmeta jį į klozetą. Vandens nenuleidžia, gal neįpratęs. Įtariu, kad valytoja vėl bars mane.

17:20 nuleidžiu klozete plūduriavusį graužtuką. Pavyksta ne iš pirmo karto.

18:15 vakarienė: burokėliai, grikių košė, žuvies kukulis, pusė stiklinės kefyro, nesaldinta arbata. Grikių šiek tiek palieku. Po vakarienės Miliauskas vėl įsiperdžia.

20:00 cukrus kraujyje 6,8 mmol.

20:40 cukrus kraujyje 6,0 mmol.

Večernyj zvon… Večernyj zvon…“ – dainuoja iš Minsko per Boreišos radiją rusų kilmės Švedijos tenoras Nikolajus Geda. Jį pakeičia Imrės Kálmáno operetės „Cirko princesė“ melodijos. Boreišai operetės žanras nepatinka. Jis demonstratyviai išjungia radiją.


Antradienis

06:00 cukrus kraujyje – 6,0 mmol. Kraujospūdis – 140/85.

Dejuojantis Boreiša nutarė palįsti po dušu. Dabar palatoje potvynis. Valytoja burba ir skuduru renka pro tualeto durų apačią tekantį vandenį. Boreiša ir toliau turškiasi. Į valytojos maldavimus pamažinti srovę nereaguoja. Išėjęs iš dušo brenda per balas lyg niekur nieko ir atsisėdęs ant lovos persirengia švariais drabužiais.

09:00 cukrus kraujyje – 7,4 mmol.

Slaugytoja paima iš nosies mėginį dėl COVID. Ši procedūra kiekvienam ligoniui atliekama kartą per savaitę. Man tai jau antras kartas. Kai ima mėginį iš Boreišos, jis muistosi it neklusnus vaikas, krūpčioja ir aikčioja vos prisilietus. Jei galėtų, pabėgtų. Slaugytoja ramina, kad tai visai nebaisu, o ir neskauda. Boreiša vis tiek nesileidžia, suka galvą į šoną. O kai slaugytoja pagaliau įkiša jam į nosį testerį, suklykia lyg kankinamas fašistų.

Boreiša pasakoja Miliauskui, ką prieš savaitę girdėjo per radiją. Vokietijoje iš senelių prieglaudos nuo teisėsaugos pabėgo devyniasdešimt šešerių metų senolė. Ji Antrojo pasaulinio karo metais nužudė milijoną (!) žmonių. Dar papasakoja žinąs kaimą, kuriame prieš keletą metų kažkas žiauriai nužudė senukų šeimą – vyrą ir žmoną. Matyt, padaro išvadą Boreiša, už tai, kad per karą jie vokiečius aprūpindavę medumi.

11:10 cukrus kraujyje – 7,2 mmol. Svoris – 87,4 kg.

12:15 Boreišą perrengia baltais ligoninės marškiniais. Paguldę į vežimėlį, išveža amputacijai. Radijas, Boreišai išvykus, griaudėja.

12:30 į palatą atėjusi slaugytoja liepia ruoštis operacijai. Nusirengiu. Apsivelku valdiškais marškiniais. Atsigulęs po antklode, laukiu. Sanitarė Renata ir valytoja Liudmila sugrįžta po penkiolikos minučių. Laisvų vežimėlių šiuo metu nėra, tad veš mane lovoje. Bandome pajudėti iš palatos, valytoja Liudmila siūlo išvairuoti kojomis į priekį. Sanitarė Renata šiam sumanymui nepritaria. Šiaip ne taip palatoje apsuka lovą.

Važiuojame koridoriais iš korpuso A į korpusą C. Kelionė nelabai ilga, trunka geras dešimt minučių. Pasitaiko kalniukų, nuo jų lova rieda greičiau. Liudmila ir Renata smagiai pabėgėja.

Atvykus į C korpusą sanitarė Renata teiraujasi pirmos pasitaikiusios personos, kur mums laukti. Ši burbteli, kad turbūt prie septintos operacinės.

Guliu lovoje, žiūriu į lubas. Laukiam vėsiame koridoriuje, kol pakvies iš operacinės. Tuo metu valytoja Liudmila su sanitare Renata čiauška lenkiškai. Dalinasi įspūdžiais apie kažkokį šposininką Dimą, kuris, matyt, taip pat dirba klinikose.

Dairausi. Keistoka prietema. Koridorius gūdus, panašus į tunelį. Prieš mane esančios automatinės durys tai atsidaro, tai užsidaro. Retkarčiais pro jas vaikšto nekalbūs chirurgai. Darosi šaltoka.

Išsėmusios Dimos temą, valytoja Liudmila ir sanitarė Renata įninka į telefonus. Aktyviai naršo, kažkas tai vienai, tai kitai kelia juoką.

Po gero pusvalandžio man kyla šiokių tokių įtarimų. Atidžiau apsižiūrėjus, septintosios operacinės durys pasirodo per siauros, lyg vestų į rūsį ar kitą pasaulį. Pro jas neįvažiuosi nei su lova, nei su gerokai siauresniu ligoninės vežimėliu. Kažkas čia ne taip. Tyliu, nieko nesakau. Palinkusios valytoja Liudmila ir sanitarė Renata vis naršo, kažko aktyviai ieško telefonuose. Jos ramios, galvų nepakelia.

Maždaug po dar dešimties minučių prieina plačių klubų chirurgė. Griežtai teiraujasi, ko mes čia laukiam. Sanitarė Renata aiškina, kad atvežė ligonį. Chirurgė tokio ligonio nežino. Neiškentęs įsiterpiu, kad mes pas chirurgą V. Šis vardas chirurgei žinomas. Tai visai kitoje vietoje. Paaiškina: išvažiavę pro duris, važiuokite tiesiai, tada pasuksite į dešinę, po kairei bus operacinė, o čia visai kas kita – jums geriau net nežinoti.

Užtrukę kelionėje beveik valandą, pagaliau atsiduriame prie operacinės. Čia mūsų nekantriai laukta, mat chirurgas V. antrą valandą jau turi būti kitur. Sanitarė Renata teisinasi, kad buvo liepta laukti prie septintos operacinės. Niekas jos nebeklauso.

Paguldytas ant operacinio stalo ir atskirtas it žiūrovas teatre uždanga, suprantu, kad pilvą ištepa jodo tirpalu. Dar kažkuo patepa. Suleidžia nuskausminamųjų – vietinė nejautra. Klijuoja pleistrus. Chirurgas V. teiraujasi, ar ką nors jaučiu. Ne, nieko. Jis jau prapjovęs. Tuoj pabandys pirštais pasiekti lipomą. Štai, siūlo, ar noriu pažiūrėti, kai procedūra eina į pabaigą. Noriu. Parodykit.

14:15 viskas baigta. Veža atgal į endokrinologinį skyrių. Šį kartą niekur neužtrunkam, nepasiklystam. Sanitarė Renata ir valytoja Liudmila, kai kylame liftu į dešimtą aukštą, vėl kalba apie Dimą. Atseit jis basoninėj meilinosi sanitarei Natašai, tačiau ši jį atstūmė.

Po pusvalandžio į palatą užeina chirurgas V. Teiraujasi, ar viskas gerai, ar pro tvarstį nesisunkia kraujas. Nesisunkia, viskas OK. Kraujo spaudimas – 160/90.

Netrukus atveža Boreišą. Jis jau be piršto. Sanitarė Renata su valytoja Liudmila šiaip ne taip jį įkelia į lovą – šimtas dvidešimt kilogramų joms akivaizdžiai per didelė našta. Ant palangės tebeplyšauja „Russkoe radio“.

15:30 pakylu iš lovos. Palatoje pasirodo mano gydytoja G. Teiraujasi, jei su manimi viskas gerai, gal sutikčiau šiandien išsinešdint namo. Atseit labai striuka su vietomis, dėl COVID-19 protrūkio į klinikas veža vis naujus pacientus. Neprieštarauju. Gydytojai išėjus, rengiuosi civiliais drabužiais. Susikraunu mantą: Jurgio Matulaičio „Užrašus“, Aldous’o Huxley’io „Puikų naują pasaulį“, „Lietuva–Rusija 1917–1920“ ir du tomus „Lietuvos vyriausybių 1918–1920 metų posėdžių protokolų“. Visa tai perskaičiau. Lūkuriuoju palatoj, kol atneš ligos išrašą. Boreiša, atsigavęs po narkozės, prabunda. Miliauskui į veną varvina tirpalą. Groja „Russkoe radio“.

17:05 cukrus kraujyje – 5,1 mmol. Patikrintas dar kartą dėl COVID-19, sulaukiu ligos išrašo ir rekomendacijų, kurių turėsiu laikytis visą likusį gyvenimą. Ištisą savaitę palatos kaimynams neprataręs nė žodžio, išeidamas atsisveikinu: „Sveikit!“

Herkus Kunčius. Kolūkio pirmininkas Palangos kurorte

2019 m. Nr. 11 / Išvargintam nesibaigiančio socialistinio lenktyniavimo kolūkio pirmininkui Vytautui vieną dieną it deguonies prireikė poilsio. Žinoma, visuotiniame kolūkio susirinkime iš prezidiumo jis it užsispyręs vaikas atsikalbinėjo…

Erika Urbelevič. Buvo buvo, kaip nebuvo

2018 m. Nr. 12 / Herkus Kunčius. Lietuviškos apybraižos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 256 p. / Praėjo laikai, kai žmonės tikėjo viskuo, kas parašyta…

Herkus Kunčius. Geležinė Stalino pirštinė

2018 m. Nr. 8–9 / Jaunąją Ježovų šeimą džiaugsmas aplankė 1895 metų gegužės 1 dieną. Veiveriuose jiems gimė kūdikis. Kaimynams patarus, naujagimiui buvo parinktas Nikolajaus vardas – neseniai Rusijos imperatoriumi karūnuoto Nikolajaus II garbei.

Herkus Kunčius. Lietuviškos apybraižos: Leninas Vilniuje

2017 m. Nr. 7 / Lygiai prieš šimtą metų – 1917 metų lapkričio 7 dieną – Petrograde (Rusijoje) įvyko Vladimiro Iljičiaus Lenino (1870–1924) vadovaujama Didžioji Spalio revoliucija. Šiuo neramiu metu…

Herkus Kunčius. Apie pabėgėlius ir jų daiktus

2016 m. Nr. 2 / Vykstant 2012-ųjų Europos futbolo čempionatui, lankiausi Maltoje. Birželio 15-osios vakarą, kai Švedija 2:3 pralaimėjo Anglijai, nuotaika pasidarė sumauta, tad nutariau čempionatu daugiau nebesidomėti.

Elžbieta Banytė. Fantasmagoriškas sukimasis ratu

2015 m. Nr. 10 / Herkus Kunčius. Dervišas iš Kauno. – Vilnius: Kultūros barai, 2014. – 168 p.

Renata Šerelytė. Kas tu toks ir ką čia veiki?

2015 m. Nr. 3 / Herkus Kunčius. Trys mylimos . – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 196 p.

Herkus Kunčius. Dvi fotografijos

2015 m. Nr. 3 / Tuos pirmuosius metus po Kovo 11-osios šiandien regiu kaip mane ir mano kartą apėmusią euforiją, kurioje ieškota ne tik dvasinės, bet ir geografinės laisvės. Pamenu, apie 1988 metus…

Herkus Kunčius. Laimėtojai ir pralaimėtojai

2014 m. Nr. 7 / Prieš dvidešimt metų, kada dar rodėsi, kad viskas klostysis palankiai, bičiulis, vokiečių dailininkas Karlas Heinzas pasikvietė į Duisburgą pasiautėti jo dirbtuvėse. Kad būtų linksmiau, tą vakarą pasišaukė ir laiptinės kaimyną kiną Yaną bei Heikę.

Herkus Kunčius. Rašytojai, naršytojai ir buhalteriai

2013 m. Nr. 5–6 / Ne vienus metus pro buto langą stebiu kaimyną. Jis gyvena priešais stovinčiame devynaukščiame. Turi žmoną, paauglę dukrą ir vieno kambario butą. Žinau, kad atvyko iš provincijos, žmona dirba slaugytoja, o jis – niekur…

Herkus Kunčius. Tapti savimi. Pasakiški Bordo memuarai (Pabaiga)

2013 m. Nr. 2 / Jei tik Tėtukas būtų žinojęs, kokias kiaulystes jam ruošia ponas Kuvalda… / Ponas Kuvalda kažkada buvo ne tik Tėtuko bendras, bet ir geriausias vaikystės draugas. Abu gyveno Akropolio priemiesčio kaimynystėje, Gėlių gatvėje…

Herkus Kunčius. Tapti savimi. Pasakiški Bordo memuarai (Pradžia)

2013 m. Nr. 1 / Kol apie Tėtuką tik gerai ir labai gerai galvojau, jis pastvėrė mane už sprando. Surikęs „Kalė!“ iškėlė virš galvos… Po akimirkos, lyg būtų angelo sargo patartas, prispaudė mane prie krūtinės ir ėmė švelniausiai šnabždėti, kad…