Solveiga Masteikaitė. Septynios novelės
2023 m. Nr. 2
Solveiga Masteikaitė, kaip beveik visi jos kartos lietuviai, gimė kažkur provincijoje, gyvena Vilniuje. Rašo trumpus tekstus, kartais arčiau prozos, kartais arčiau poezijos. Tie tekstai iki šiol sudėti į keturias knygas ir porą stalčių. Paskutinė knyga „Pietūs vidury niekur“ buvo išleista Gintaro Grajausko iniciatyva Facebook platformoje per porą dienų surinkus būsimų skaitytojų pinigus.
Jai penkiasdešimt treji, o ji vis dar prašo nuotykių ir žygių, užuot paprašiusi, ko tikrai reikia. Pati kerpasi plaukus.
Varnos prasmė
Aš išsižioju ir šaukiu turiu iššaukti, išleisti iš gerklės viską visą grržžžį ir visą baisumą visą chaosą, kad jis kažkaip akimirksniui susirikiuotų į tvarkingą eilę, kol vėl susijauks, pabirs ir vėl susirikiuos ir vėl atgal, kad moteris vėl įsikibtų savo vyrui į parankę, kad vyrukai požeminėje perėjoje susikištų savo peilius atgal į kišenes, kad paauglė einanti geležinkelio bėgiais link atvažiuojančio traukinio apsisuktų ir eitų namo, aš išsižioju ir rėkiu, nes tokia mano paskirtis aš negaliu kitaip aš nesirenku ilgiau ar trumpiau pamiegoti.
Vos tik aš pradedu, moteris name priešais mano namus sako vėl jinai krankia vis krankia ir krankia darosi įkyru stačiai nebepakenčiama arba tu kažką darai juk turi šautuvą arba nukerti tą medį dar kažkiek juk liks, pakankamai. Balsas kyla kyla, paskui nutrūksta, o paskui krinta netekęs jėgų ir sako
mano mielas, mūsų meilės vardan.
Ir užtrenkia langą.
Aš nuleidžiu juodą galvą atskrendu ant palangės, žiūriu į akis esantiems viduje ir nuolankiai šaukiu dar garsiau.
Žmogau, jei ne aš. Jei ne mano sesės, žmogau, nuodingas švinas ne tik kiltų iš žemės gelmių, bet ir pradėtų kristi iš dangaus, žmogau, iš sunkių švininių audros debesų tiesiai tau, žmogau, ant galvos.
Pasitikrinti akių
Laba diena, aš matau mėnulį. Ne, ne iš dulkelių ir neplaukiojantį, tokį net labai stabilų ir realistišką, ploną priešpilnio pjautuvą, matau jį nuolat. Taip, ir kai užsimerkiu, ir kai atsimerkiu.
Jaunutė akių gydytoja žiūri į savo aparatą, prispauskite smakrą čia, priglauskite kaktą šičia, tuoj viską ištirsime, mes čia turime geriausią aparatūrą mieste, galite mumis pasikliauti, sako aukštu jaunu džiaugsmingu balseliu, jūsų pasirinkimas teisingas, ir tada jos veidas pasikeičia. Ji staiga atšoka nuo geriausio mieste aparato ir skubiai išeina, matau, kad norėtų išbėgti, tik bėgti iš kabineto palikus pacientą jiems turbūt uždrausta ir tas draudimas čia tikrai pagrįstas, nenorėčiau matyti išbėgančios gydytojos iškart po to, kai ji pažvelgė man į akis.
Aš toliau laikau prispaustą smakrą ir kaktą, balto plastiko loveliai patogiai išlinkę, aš juos maloniai sušildžiau, be to, nemėgstu daryti staigių sprendimų nei judesių, kuo puikiausiai galiu taip palaukti. Grįžta gana greitai, ne viena. Pirmas įeina kitas, vyresnis ir, matyt, labiau patyręs gydytojas, gal net vyriausiasis gydytojas, optikos pulkininkas, mano gydytoja laikosi užnugaryje, aš matau, kad net pulkininko autoritetas ją laiko tik ant plaukelio, ji pasirengusi pabėgti bet kurią akimirką, nors bėgti turbūt vėl neišdrįs.
Pulkininkas trumpai, bet šiltai pasisveikina, jo balse girdžiu drąsinančią ir draugišką gaidelę, aš matau save jo akimis, mano veidas tarsi įrėmintas aparate, žinoma, kad aš vis dar laikau prispaustą smakrą ir kaktą, tai mažiausia, ką aš galiu padaryti, kaip sakoma, nors turiu pripažinti, kad sveikintis ir užmegzti širdingą pokalbį šitoje pozicijoje nepatogu, vėlgi turiu pripažinti, kad ne tiek, kaip odontologo kėdėje.
Ačiū, kad palaukėte, mano jaunajai kolegei prireikė antros nuomonės, tikiuosi, jūs nieko prieš, ir sėdasi kitoje aparato pusėje, mane perveria įžvalga, kad sakydamas „nieko prieš“ jis sėdasi lygiai „prieš“ arba „priešais“ mane, o nuo čia visiškai čia pat sekantis žingsnelis, kuris juk būtų „priešas“, aš noriu užbėgti jam už akių akių patikrinimo kabinete, kol tokia mintis jo nesutrikdė, todėl kukliai ir paprastai, bet su tyliu orumu sakau – ką jūs, bet kas mano vietoje padarytų tą patį.
Dabar, kai baikščiosios gydytojos kompromituojantis pabėgimo nebėgant epizodas taip subtiliai ir elegantiškai patrauktas, kai mudu užmezgėme santykį ne tik pacientas-gydytojas, bet labiau žmogus-žmogus, kitaip tariant, susisiekėme gilesniame lygmenyje negu tik šios situacijos padiktuotų rolių, dabar.
Dabar jis sako ryžtingai ir kažkaip jautriai, pasiaukojančiai, kaip išeidamas į žygį, iš kurio juk galima ir negrįžti, sako.
Aš dabar žiūrėsiu jūsų akių dugnus tuoj, jau žiūriu…
… ir viešpatie man atleisk aš matau ten mėnulį ar gal net du mėnulius jeigu skaičiuosime atskirai kiekvienai akiai!!.
Trys flakonėliai kvepalų
Aš einu į paštą pasiimti siuntinėlio ir galvoju, kad ten galėtų būti trys flakonėliai kvepalų.
Pirmajame bus meilė ir mirtis.
Antrajame bus raudonų plytų dulkės.
Trečiajame bus gyvūnas, kuris gali būti švelnus ir aštrus vienu metu.
Neturiu jokio pagrindo tikėtis, kad ten bus būtent tai, bet juk lygiai taip pat neturiu pagrindo tikėtis nieko kito, ko gausiai gaunu kiekvieną dieną, kartais tai būna tai, ko noriu, kartais atvirkščiai, mano stebėjimais tai vyksta apylygiai, vieni ir kiti dalykai, o kadangi šiuo metu kaip tik jau kelis kartus gaudavau tai, ko visiškai nenorėdavau, kodėl gi šįkart negalėtų manęs laukti pašte trys flakonėliai kvepalų.
Ir kai kaimynė paklausia, kur einu tokią sekmadienio ankstybę, aš neišsituriu džiaugsme ir sakau, tiesa, dar šiek tiek save prilaikydama, dar nepasileisdama į tą džiaugsmo pievą. Aš juk suprantu, kad mes sutarę taip viešai nesielgti, bet vis tiek sakau, einu tokios smulkmenėlės malonios, tiesą sakant, trijų, ir grįšiu jau, ak, jei sutiksite mane grįžtančią, gal jau būsiu kažkokiame kvepalų šleife, pastebėsite, net jei prasilenksime nusisukusios.
Pasirašau, paštininkė kiša pro išradingai išpjautą organinio stiklo langelį paketėlį kaip tik tokio tikėtino dydžio, šiandien mano mėgstamiausio dydžio, ir aš matau ant šono užklijuotą lipduką fragile, ir pagaliau mane užlieja tas pasitikėjimas ir ta ramybė, kad viskas yra taip, kad vaikystės svajos buvo netuščios, ir kad gyvenimas iš tiesų yra giliai slėpiningas ir magiškas. Ir štai va, visi netikėtojai, ką sako man dievas šiandien, kuo jis mane šiandien glosto, siųsdamas tokį palaikymą, tokią guodžiančią išvadą.
Jis sako man – aš matau tave, aš tave jaučiu, aš tave laikau – krisk; aš tavimi plaku, kvėpuoju, ryju, virškinu, bėgu; su tavimi kartu aš liečiu ir uodžiu – štai tau trys flakonėliai kvepalų, užpildytų meile ir mirtim, raudonomis plytų dulkėmis ir gyvūnu, kuris gali būti švelnus ir aštrus vienu metu, ir dar, sako jis, tu gali juos visus pasilikti sau, ramia širdimi.
Kvietimas pyragų
Aš buvau pakviesta pyragų ir nuėjau, bet pyragų negavau, ten buvo visai kažkas kito, aš likau sukrėsta, kam tada kviest pyragų, buvo galima sakyti ateikite šiaip sau, aš būčiau atėjusi ir taip. O dabar kliūtimi susitikti tapo pyragų laukimas, nes už kiekvieno sakinio aš galvojau, gal dabar bus atnešti pyragai ir kad neverta tuomet net pradėti leistis giliau į pokalbį, nes tuoj reikės susikaupti ir džiaugtis pyragais, o paskui juos įvertinti, pagirti ir neįžeisti, ir vėl pasistūmėjus pokalbiui išgirdus klausimą kaip gyvenate, galvoji, kad turbūt tai įžanginis formalus neįpareigojantis klausimas, užpildyti laikui, kol šildomos lėkštės, arba gal ir visas pyragas šiek tiek pridegė ir dabar plonyte tarka ar bulvių skustuku yra tarkuojami pridegę krašteliai, arba vienas pyragas, pavyzdžiui, tas kur su morkomis, yra dar nepakankamai iškepęs, arba virtuvėje įsiplieskė konfliktas ir žmogus, turėjęs išnešti pyragą į valgomąjį, laukia, kol atvės jo užkaitę skruostai, arba gal jis ten klausosi sekmadieninio radijo spektaklio ir delsia, nes nori išgirsti pabaigą, ypač jei tai detektyvinė pjesė ir tiek pripainiota, kad jis dar neatspėjo pabaigos. Todėl vietoje to, kad nuoširdžiai išsipasakočiau pašnekovui kaip gyvenu, žinoma, ne iškart apie giliausius dalykus, bet palengva, nuo mažesnių kasdieninių minčių ir atradimų, o jau po to gal ir iki grandiozinių sumanymų bei paskutinių pribloškiančių naujienų, taigi apie tai net neužsimenu tiesiog atsakinėju trumpomis frazėmis, kurios neduokdie nesudarytų erdvės užsimegzti pokalbiui, greičiau laikytų jį paruoštą uždarymui, mezgu pokalbį, kurio nutraukimas įmanomas bet kurioje vietoje, netgi su palengvėjimu, kas paruoštų sceną pyragams. Taigi stengiuosi neįtraukti pašnekovo, kad mūsų gyvenimai netaptų svarbesni už pyragus, o tam yra labai didelis pavojus, nes jausmai dažnai atrodo svarbiau už pyragus, trapiu esamuoju laiku, ypač jei esi įsimylėjusi ir tavo mylimasis, dar nežinantis, kad jis yra tavo mylimasis, štai stovi priešais tave toks gražus išsipuošęs sekmadieniui ir maloniai klausia kaip jūs gyvenate, kaip jaučiatės šiomis dienomis?
Už durų
Aš stoviu už durų ir džiaugiuosi šilta rudens diena, beveik kaip pavasario, kaip puikiai ji vis dėlto susiklostė, ką tik išgėriau kavos ir nevalgysiu pusryčių ir esu dabar puikios pasiryžimo formos, jaučiuosi gyvas, manimi tiesiog srūva gyvenimo syvai kaip kokiu medžiu ar barsuku aš beveik apie save negalvoju, save pamirštu, esu beveik tyras džiaugsmas pats savaime, nejaučiu net savo amžiaus, bet jei kas paklaustų, galėčiau atsakyti be jokio sudrebėjimo ir drovumo ir gėdos, man šešiasdešimt treji ir nepagalvoti kaip paprastai kad jau saulelė vakarop kaip pasakė ginekologas po apžiūros mano žmonai, o ji už mane gerokai jaunesnė, tiesiog skaičius ir patirtis ir šiluma ir išmintis, kuria galiu visus apgaubti, aš tiesiog ir esu ta šiluma, niekas daugiau iš esmės aš nesu, tai yra ką aš su savimi padariau iš vienos pusės ir kas mane ištiko iš kitos. Ir tam reikėjo visų šešiasdešimt trejų ir nė viena valanda nebuvo veltui, nė vienos skyrybos ar vienatvė ir… kur dažnai būdavau juokingas ir apgailėtinas ir kai dabar … toks visai save pamiršęs esu plačiu glėbiu visiems, kurie nori būti apkabinti, o juk iš tiesų mes nieko daugiau ir nenorime. Tai jie, gerieji žmonės už tų durų, juk turėtų visi apsidžiaugti ir sakyti kaip gerai, kad atėjai pas mus šį rytą, mes taip džiaugiamės, kad atėjai, eikš pas mus, pabūkim, kol esam, galbūt išsivirkim arbatos, gal šeimininkė atneš svarainių papjaustyti, nes pats tas metas, ir kad neatrodytume tokie dvasingi ar užsidarę ir susireikšminę kaip koks slaptas ordinas ar sekta ar kokie alchemikai. Nors išminties atmosfera kaip tik ir būtų tikrųjų paslapties suvokėjų, bet mes sėdėtume su peiliais vyrai ir moterys ir nekalbėtume apie jokius dvasingus dalykus nei apie tai, kas bus po dešimties tūkstančių metų, o pjaustytume svarainius ir rodytume vienas kitam, kokios formos sėklalizdė mano svarainio viduryje. Kažkam išsipjautų gal dvigubas aštuonetas, kažkam širdutė, o daugiausia tai žvaigždės ir tai būtų labai gera, turėti vieną iš daugybės neišskirtinių žvaigždžių, tai pakankamas daiktas.
Ir nors man labai gera tiesiog čia stovėti dar didesnio gerumo nuojautoje, laukime, virpėjime, bet aš nebegaliu to gerumo laikyti vien savyje, vien sau, todėl pasibeldžiu į duris, mane įleidžia kažkas iš anksčiau atėjusiųjų, niekas nepakelia akių, mano džiaugsmas nepareikalautas pirmą minutę, bet tai niekis, ši smulkmena tuoj užsimirš ir mes netrukus draugiškai pulsime vieni kitiems į glėbį, kol kas laikomės, ir aš, nenorėdamas sugadinti to pokšto, irgi einu į virtuvėlę kaip pusiau svetimas, tarsi nemylėdamas.
Todėl
Kodėl jūs viena, tokia graži, įdomi ir protinga? Žmonės klausia, o kas neklausia, tai galima perskaityti klausimą ir nuostabą ir užuojautą jiems iš akių. Aš turiu atsakymą.
Reikalas ne tas, kad aš nenorėčiau. Ir ne tas, kad negaliu susirasti vyro. Vyrų yra, visokiausių, tinkamų taip pat. Susirasti yra ne mano žodis apskritai, bet tai kitas pasakojimas, nenukrypkime.
Taigi, aš pabundu, tai mano mėgstama akimirka, diena paskui gali būti visokia, bet pabudimo akimirka mane visada džiugina – ji tokia jauna, šviežia ir gaivi, pilna smalsumo ir įkvėpimo ir aš dar nejaučiu savęs, taigi, akimirkos džiaugsmas, ir tada pamažu pradeda grįžti mintys apie praeitį, pačią artimiausią, ir aš suprantu ar prisimenu. Mes praleidome vakar gražų vakarą, kuris atvedė į ne mažiau puikią naktį, o dabar štai aš ne viena. Dabar jis tuoj keliasi ir tyliai, kad nepažadintų – nors aš seniai nemiegu, tik neatsimerkiu – tipena į virtuvę, kaičia kavą. Aš norėčiau jam pasakyti, kad man nepatinka gerti kavą vos pabudus, ji išmuša mane iš tos palaimingos ilgos ramybės, kai gali tiesiog dar truputį pagulėti ir paskui keltis vien savo jėgomis, kurių man užtenka ir kurias jausti man patinka, o grubus kavos adrenalinas ją užgožia, sutrypia, ir tada jau begali tik eiti ir daryti tai, ką reikia, be jokios magijos, tuščiai. Taigi aš galėčiau pasakyti, kad kavos nenoriu, bet ar jis nenusimins? Matau, kaip jis džiaugiasi savimi, tokiu rūpestingu, kaip jis nori padaryti man ką nors malonaus ir jaučiasi darąs, parodyti, išreikšti savo meilę per tą kavą. Galbūt aš galėčiau pasakyti jam atnešk man šilto vandens, kūno temperatūros vandens su citrina ir medumi, iš pradžių reikia įdėti citrinos, ją šiek tiek sutrinti, tada vos vos medaus – ne šaukštą, o vos vos, tada įpilti šalto vandens, o tik paskui karšto, jokiu būdu ne atvirkščiai, kol gausis kūno temperatūra ir prašau neragauti saldumo nei rūgštumo, bet pataikyti neragaujant, noriu šitos stiklinės nepaliestos, tyros, kaip man bepatiktų tavo lūpos kitur, bet ne ant mano stiklinės, ar jis pajėgs tai suprasti ir neįsiskaudinti? Be to, jei aš to ir paprašyčiau, iškart sugriūva visa ryto nuotaika, mes tarsi pradedame kalbėtis apie reikalus, kažkokius šaltus nutolusius dalykus, detales, kurios sukapos tą intymią švelnią atmosferą, kurioje kažkaip nutrūko, panirusi į miegą, mūsų naktis ir va dabar prasideda rytas. Be to, tas vanduo su citrina, kuris turi būti taip nors ir paprastai, bet preciziškai tiksliai atliktas, iš šalies atrodo toks kažkoks atstumiančiai sveikuoliškas, šventeiviškas, pedantiškas ir nuobodus, jis gali iš anksto nubraukti mano nenuobodumą ir paskui aš turėsiu specialiai tai paneigti, stengdamasi atrodyti įdomi ir pašėlusi, tarsi užtušuoti ir perviršyti tą rytinį citrinos vandenį, nors nuobodi aš ir taip nesu. Mintis veja mintį, o laikas trumpėja, jau girdžiu virdulį švilpiant, jis išsigandęs čiumpa jį nukelti nuo ugnies, aš nebegaliu apsimesti mieganti, jis tuoj pasirodys tarpduryje su kavos puodeliu, o kartais gal net su sausainiais – sausainiai ryte į lovą man siaubinga, ir tai ne todėl, kad aš be polėkio, jis žiūrės į mane šypsodamasis, net nelaukdamas, bet neišvengiamai žinodamas, kad dabar turi sekti mano palaiminga šypsena, sako „kavos?“, bet kava jau atnešta, ji per karšta, aš negaliu paimti puodelio, jis jį laiko už vienintelės ąselės, ir tai tik pirmas dienos susidūrimas.
Skaitantis vyras
Ar jūs įsivaizduojate skaitantį vyrą? Kaip jūs jį įsivaizduojate? Rimtai, įsitraukusiai skaitantį.
Įsižiūrėkite į jo šlaunis, jos raumeningos, stangrios, skirtos spausti motociklo šonus, pusiau atsistojus lekiant per purvynus ir dykumas. O jo krūtinė, net jei ji pridengta šviesiais marškiniais ir viršuje užsmaugta kaklaraiščiu, kad neduokdie pro plyšelį neprasiveržtų koks gauruotas lopinėlis ar prakaito kvapas, bet ji ten yra, su visais gaurais ir prakaitu. Veidas ir rankos. Jie veikia išvien. Jis skleidžia rankomis puslapius, o veidas sekioja eilutes ir atkartoja knygos mintis, transliuoja mums (kurie jį įsivaizduojame) savo supratimą, jautrumą, protą, galėjimą būti skaitančiu vyru. Aš jau nekalbu apie tai, ką jis gali skaityti: pseudointelektualias verslo studijas-bestselerius, laivo dienoraštį, mano įsivaizdavime, pavyzdžiui, net maldas. Užuot skaitęs fizikos, chemijos ir astronomijos vadovėlius, pasidavęs ir skaitęs kažką, kas turėtų rezultatus, atsispindėtų jo gyvenime. Kad ir istorinį romaną – bet ar jis pakeis istoriją – tiek vyras, tiek romanas.
Moteriai pakeisti vyrų istoriją paprasta, ji tai padaro nieko nekeisdama, tiesiog būdama moterimi. Bet jeigu sutarsime, kad tokia, kokia yra dabar, istorija man nepatinka, tai vyras irgi turi galėti ją pakeisti, tam, kad pateisintų vyriškumą apskritai.
Sakysite, aš iš jo per daug reikalauju, taip, aš to reikalauju mažų mažiausiai – kol mums nepatinka istorija, vyras turi ją pakeisti, o ar jis skaito, ar ne, tai jau visai antraeilis dalykas.
[autorės redakcija]