literatūros žurnalas

Rolandas Rastauskas. Venecija tiesiogiai

2020 m. Nr. 3

Siužetas nedideliam apsakymui

Jokūbui Jacovskiui

 

1.

Jeigu narvelis gali ieškoti paukščio, tai kodėl šachmatų lenta negali ieškoti figūrų? Niekam, net ir jiems patiems, ne paslaptis – tai buvo beveik genijų kursas, į kurį visa Dailės akademija žiūrėjo tai per saugų atstumą, tai per didinamąjį stiklą. Penki vaikinai ir trys merginos atrodė it šeima, it kumštis, kurio smūgiai netruko virsti auksu. Pabaigę Akadę tuoj po paskutiniojo Nepriklausomybės paskelbimo, jie pirmieji įkūrė reklamos ir dizaino studiją, kurios gaminiai ilgainiui tapo garsesni už reklamuojamuosius. Jie pirmieji kaip lygūs su lygiais ėmė kautis su architektais dėl įvairaus plauko turčių aũkštų ir palėpių. „Mūsų užsakovų kapinės nenusileidžia jūsiškėms“, – juokaudavo bendrose užstalėse. Jie žaibiškai išėjo į tarptautinę areną, bet visus vadinamųjų vakariečių gundymus aptardavo savam rate, niekad neįjungdami balsavimo mašinos. Iš pradžių netgi laikė bendrą kasą, kurią vadino „Švarūs pinigai juodai dienai“. Žinoma, ilgainiui narių įnašai ėmė skirtis – moterys gimdė, vyrai neapdairiai pasiduodavo ledinių gražuolių vilionėms, o vienintelis žydas Zdiska persikraustė į Jeruzalę, kur plikdamas ir nežmoniškais kiekiais maukdamas spiritinius gėrimus beveik nebenusiimdavo kipos ir nebepaleisdavo automato. Jis sakydavo, kad svarbiausias Izraelį puošiantis dizainas – tai ginklai ir tik ginklai, o didžiausia jo gyvenimo svajonė – pavaryti iš arti į Banksy. Kursiokai žinojo, kad tai netiesa, jie dievino Roną Aradą, vėliau įdėmiai stebėjo kitų Holono technologijos instituto auklėtinių darbus, bet Zdiska tik juokdavosi, sukinėdamas tarp pirštų brangiausios tekilos stiklelį. Vėliau išvažiavo ir pati kiečiausioji – raudonplaukė Milda – į Daniją, kur vienos baldų kompanijos žilaūsis CEO jai žadėjo viską, išskyrus skyrybas su vaikų motina. O Vilniuje jau augo ir jų pačių vaikai, kurie po studijų tikruosiuose Vakaruose drausmingai pasuko gimdytojų pramintu taku – minėtąją reklamos firmą aštuoniukė netruko perleisti savo atžaloms. Tik biuro patalpas senamiestyje netoli Katedros – rūstų Valdo Ozarinsko jiems suprojektuotą loftą iš surūdijusio plieno, akinamo aliuminio ir bronzinio betono – paliko neliečiamas, beveik kaip muziejų, kuriame su saviškiais švęsdavo gimtadienius ir Naujuosius, prisiekinėdami po vidurnakčio, kad niekada čionai nesivedžioja svetimų moterų ar lieknų beatodairiškų jaunuolių su išpuoselėtomis barzdomis ir kuodeliais. Užbėgdami įvykiams už akių, pasakysime tik tiek: priesaikas kartais pasufleruoja demonai. Sudėtingi daugiataškiai užraktai ir kitos gudrybės (fokusai su akies rainelės kodu ar katino vardu) saugojo tą vietą nuo sparčiai besikeičiančio laiptinės kontingento – baltarusių milijonierių ar eskorto firmų. Kartą kažkoks akiplėša italas pabandė gretimam bute atidaryti neva svečių namus, tai Ignas – kurso seniūnas – kaipmat visiems laikams išrūkė neapolietį iš Marijos žemės. Sukčius it inkliuzas gintare amžiams liko pasieniečių kompiuteriuose – vietos Interpolo vadui Ignas ką tik buvo baigęs projektuoti kaimo pirties baldus. Aišku, ne viskas toje miniatiūrinėje bendruomenėje, šimtams klientų padėjusioje atsidurti grožio ir elegancijos zonoje, bet vengusioje bet kokios autoreklamos, buvo sklandu: štai jau kuris laikas nūnai berlyniečio Erdvilo sūnus Darius, vienintelis iš atžalų pasirinkęs tą pačią Akadę, metė ją po dviejų kursų, atsisakė tėvų paramos, o po jų skyrybų kiek pasitrynęs pas motiną, išdūmė paskui vieną klasiokę aktorę į Maskvą. Lietuvių kilmės rusų aktorių tame naujajame Niujorke buvo į valias (rusai sakydavo „nors tvenkinį tvenk“), tad Dariaus draugė nenužengė toliau vieno paiko serialo antrojo sezono, kuriame nuolat rodė savo vos įžiūrimus papus, vėliau veik nepastebimai įjunko į narkotikus, ėmė kelti klaikias pavydo scenas (ypač tai mėgo daryti restoranuose ir viešbučių balkonuose), nes Darius pamažu ir be jokių ypatingų pastangų tapo paklausiu fotomodeliu, o netrukus ėmė vaikščioti ir podiumu. Nors dirbo tik pagal sutartis, iš arti matydavo daug garsių ilgakojų modelių karvių akimis, būkime atviri, – dažnai be drabužių. Draugų prispaustas aiškindavo, kad tos perkarusios ilgšės nekelia jokių jausmų, išskyrus sunkiai tramdomą žvengą. Netrukus pakliuvo ir į garsiojo Josepho Statkaus akiratį ir tarp degančių laužų pagoniškos kolekcijos „Tikroji Juozo Lietuva“ premjeroje Kernavėje turėjo laimės savo kūnu užgesinti vienam vakarui iš Niujorko atskridusio legendinio modelio Vienaragės užsiliepsnojusią jaunosios suknelę. Vargšė net nespėjo per petį švystelėti simbolinės puokštės. Bet jų akys, kaip sakoma moterų romanuose, susitiko. Iš kur tas fainas bernas, jau nusiplovusi suodžius, klausinėjo draugių. Ai, dabar rėžia sparną Maskvoj aplink vieną artistę, o tėvas tai kažkoks žiauriai paklausus knygų dizaineris Berlyne, atsakė draugės. Telefoną, zuikeli, tau dar per anksti duot – pats supranti, o feisbuke manęs irgi nėra, instagramą tvarko agentūra, sumurkė į ausį naktiniame „elitinių“ svečių autobuse iš Kernavės, į tas supistas dūzges irgi neisiu, nes šeštą ryto jau reisas, o dieną sesija Pjemonte. O savąjį susakyk, velniai žino, gal būsiu toj jūsų Maskvoj. Mūsų Maskvoj, pagalvojo tada Darius, bet staiga suprato, kad gali laimėti tempą: tėvas dabar Vilniuj, tai nuvešim pačią į oro uostą. Ji nesipriešino. Gabeno kaip lobį miegančiu miestu, kuris ir dieną retai kada būna pabudęs. Ji pastebėjo jų stulbinamą panašumą: abu aukšti ir liekni, abiejų akys nuolat juokiasi, o veidai primena visus mėgstamus aktorius išsyk. Oro uoste Dariui pasirodė, kad jos ranka trumpam išnyksta Erdvilo palto kišenėje. Vaidenasi, nemiga kalta, pasakė sau. Ji apkabino abu iš karto, pasikėlė alkūnėmis ant jų pečių, trumpam sustingo ore, o nusileidusi apdovanojo kvapniais bučiniais ir išnyko eilėje. Matai, kokias žvaigždes laikom ant kuprų, tėvai, bandė pajuokauti Darius. Erdvilas staiga surimtėjo, leidosi klausinėt apie sūnaus mokslo planus, tas apsimetė negirdįs, demonstratyviai žiovavo, tad namo grįžo tylėdami. Erdvilo „namai“ tada buvo minėtoji kursiokų studija, kurią Darius buvo matęs vos kartą gyvenime. O, tai štai kaip tu fainiai įsikūrei, tepasakė. Žinok, apie tai mes niekam nepasakojam, atitarė Erdvilas kimšdamas pypkę. Dieną dar drauge papietavo Halėje, dar pasikalbėjo apie naują madą – knygų viršelius vien iš raidžių, dar pasidžiaugė motinos chemikės laimėta premija kažkokiam mokslininkų metiniam vidaus konkurse. Mėgino apsikabinti, bet tik negrabiai susistumdė, tada smagiai pasijuokė ir išsiskyrė kaip visad. Tokie dalykai, pagalvojo Erdvilas. Aš laisvas, pagalvojo Darius. Ir šitoj vos ne budistiškoj tuštumoj abiejų akyse prabėgo Vienaragė. Tiksliau, pražirgliojo spyruokliuodama ant kablų.

 

2.

Moterys su burbuliuojančiomis taurėmis virtuvėje pjaustė, kimšo, vyniojo, laistė, o paskui visa tai pašaudavo į kadaise brangiausią miesto krosnį. Konspiracinėje studijoje, kurią jie tarpusavyje vadindavo laboratorija, apskritai nebuvo įprastų ir prastų daiktų, bet ilgainiui „Bang & Olufsen“ aparatūra virto vintažu, tik Ozarinsko kėdės ir stalai atrodė nepasiduodantys laikui. Albumus, kuriuos užsakydavo Erdvilas, jie laikė sienoje už stiklo ir ant sraigtinių laiptų, tad kildamas į terasą, iš kurios atsiverdavo trečdalis senamiesčio, turėdavai peržengti per garsias pavardes ar kompanijas. Šįvakar jie in corpore rengėsi sutikti Naujuosius – net Zdiska nepatingėjo atskraidinti savo riebaus užpakalio. Jis vienintelis pernelyg žvaliai gyrė Vilniaus eglutę, kuri šiemet nušvisdavo tik užmynus ant gudriai Katedros aikštėje išslapstytų daviklių. Tai buvo Neringos dukters Vilmos projektas, o Neringą, guvią storulę – gausių išvykų po pasaulio muziejus, parodas ir muges organizatorę – Zdiska studijų metais buvo nelaimingai įsimylėjęs. Kaip tada sakydavo – beviltiškai įsikliopinęs. Dabar Neringa prižiūrėjo krosnį, bet vis tiek ištaikė momentą ir pakvietė drauges susiburti virš atversto „Žmonių“ žurnalo, kurio šios turbūt niekad gyvenime taip ir nebuvo rimtai atsivertusios – net tada, kai šalia piniguočių su amžinai per ilgais švarkais sušmėžuodavo ir jų elegantiškos figūrėlės. Minimalistiškai tobulos, sakydavo trečioji – gražuolė Oksana – kartais reikalo spaudžiama lietuvė, vis dažniau ukrainietė, vis rečiau rusė, o iš tikrųjų gudė. Na, iš bėdos dar ir lenkė. Ji pirmoji išdavė profesiją, pasuko į popieriaus biznį, vėliau prekiavo kirpyklų įranga – čia jau kursiokės, kaip interjero dizainerės, kartais atsirėždavo riebų kąsnelį. Oksana keitė vyrus jaunėjančia tvarka, patirdavo vis naujus persileidimus, darėsi plastines operacijas (viena pirmųjų Vilniuje susitvarkė sėdmenis), bet ilgainiui ėmė domėtis Rytų praktikomis ir dabar garsėjo kaip vis labiau populiarėjančio kuksando adeptė. Buvo laikas, kai jos fotografijos „Žmonėse“ pasirodydavo dažniausiai, tačiau pastaruoju metu ji darėsi vis abejingesnė blizgiojo pasaulio šurmuliui. O Bože, ne, sušuko dabar, išvydusi paparaco kadrus: jų tylusis pypkorius ėjo Berlyno Ku’Dammu apsikabinęs galbūt brangiausią lietuvaitės liemenį pasaulyje. Jofana, nesusivaldė Milda, gal čia vis dėlto feikas, juk jis visada būdavo į ką nors panašus – tai į Clooney’į, tai į Firthą? Tu, Bridžit, patylėk – čia šimtas procentų Erdvis, nukirto Neringa. Ir atsikrenkštusi perskaitė: „Skaudų išsiskyrimą su norvegų „Fish & Oil“ paveldėtoju Arne išgyvenanti naująja Kate Moss vadinama Vienaragė leidžia dienas nežinomo pagyvenusio berlyniečio draugijoje.“ Blemba, tai pasaulinė šlovė, ane? Dar buvo vaizdų iš nugaros: džinsuota Vienaragė su smėlio spalvos paltu ir baltais kedais, ir jų Erdvis – su juodu berberiu ir, sunku įžiūrėti, bene martensais. Užtat ranka ant palto matėsi puikiai. Ne, pasakė Oksana, čia ne martensai, senukas visada mėgo lengvą apavą. Čia bus klarkai, mergos, atminsit mano žodį. Arba kas nors absol sofistikuoto. Gal kokie Cole Haan American Classic, a? Oksfordų nevadinčiau lengvu apavu, neišlaikė Milda. Ne apie tai kalba, nutraukė ją Neringa, šį vakarą mes turim jį prispausti kaip reikalas – tarp mūsų niekad nebuvo paslapčių. Na, į jūsų sveikatą, kaip sako romanistai, prosit! Aš tai už poeziją, nesusilaikė Oksana, už klasikines formas! Tuo tarpu vyrai…

 

3.

Taip, tuo tarpu vyrai jau buvo aptarę Šarūno Jasikevičiaus performansus prie šoninės linijos (ar pastebėjot, kokios įdomios jo ausys – kaip kokio marsiečio?), eilinį architektų negebėjimą pasirengti Venecijos architektūros bienalei (Achilas niekad nepavys vėžlio, pardon, Estijos), tautą lengvai erzinantį naujausią Barto filmą (vaikai džiaugėsi, kad nematė jo mokykloje, – žaliųjų partizanų kultas būtų garuote išgaravęs), prisipažinę, kad jau seniai nebevaikšto į teatrą (į operą kartais dar dar, nes Brunonas, vadovaujantis kažkokiam vos kretančių repatriantų tarp 80-ties ir mirties fondui, vis parūpina kvietimų, o ta Asmik, nežinau, ką matot ir girdit jūs, bet, dievai mato, išties verta grieko), tada peršokę prie geopolitikos, čia po ranka atsidūrė botoksinis Putinas, pareiškęs, kad prieškarinis lenkų ambasadorius Józefas Lipskis buvo bestija ir antisemitinė kiaulė, pažadėjusi Hitleriui gražų paminklą Varšuvos centre už žydų išgabenimą į Madagaskarą. Putleris visiškai teisus, sušuko Zdiska, ir vėl įsipylė baltosios. Na, gal ne visai, pabandė gesinti ugnį penktasis – tylenis Arvydas – jis domėjosi istorija, ypač ta nepatogiąja, tad nacionalistai nuolat lįsdavo su prašymais suskelti dar vieną atminimo lentą kokiam istorijos vėtrose pasiklydusiam herojui. Veiksmas vis dėlto vyksta 1938-aisiais, Adolfas dar neapsisprendęs, jam atrodo, kad, padedamas rumunų, vengrų ir tų pačių lenkų, šį klausimą išspręs… Visi jie antisemitiškos kiaulės, visi kaip vienas, vėl riktelėjo Zdiska, ypač lenkai! Nurimk, tęsė Arvydas, tada apie galutinį sprendimą dar nebuvo nė kalbos, fiureriui vaidenosi kolonijos Afrikoje, tarsi būtų galima visus en masse kažkur išgabenti ir leisti jiems pabandyt įsikurti ten ar kur kitur, o lenkų URM’e būta dviejų frakcijų – aristokratų ir žydų, Lipskis priklausė pirmajai, ir visi jie, be abejo, gynė Lenkijos interesus. Gruzija aukščiau visko, kažkodėl subliovė Zdiska. Mes dabar sakom Sakartvelas, atsiliepė Ignas, beje, yra superinės čačos, tuoj atnešiu. Žiūrėkit, įsiterpė ir Brunonas, kartais man atrodo, kad Kremlius dabar mes holokausto kortą, ir mes ją žaisdamas su mūsų istorine praeitim – tai visiškai nauja, matyt, ilgai ir kruopščiai rengta operacija – tarsi eliminuojanti karą ir pakeičianti viską, Zdiska, tik tu nesupyk, vien žydų klausimu… Vargšai jūs, vargšai, Zdiska gailiai atsiduso ir tik numojo ranka. Viskas prašikta, pamenat tą Žibunto Mikšio rašmeninį lino raižinį, tuos pranašiškus du žodžius – taip reikėjo pavadint jūsų sąrėmius sutemose, tepasakė. Tada atėjo Erdvilo eilė, dešimt metų Berlyne buvo ne juokai, jis pamažu kilo karjeros laiptais – nuo eilinio „Suhrkampe“ ligi elitinio „Taschene“ ir vėliau vieno svarbiausių „Lars Müller Publishers“. Jo maketuotų leidinių laboratorijoje netrūko, tad kalba greit pasisuko vietinės rinkos link, kurios, reikia pripažinti, Erdvilas jau nebesekė. Tačiau Naujųjų išvakarėse niekas nebuvo nusiteikęs šnekėt apie profesiją ar karjerą, visi norėjo greičiau įkalti ir užkirsti (Brunonas, aiman, buvo jau nebe šio fronto karys, o Erdvilas irgi vartojo saikingai), truputį pasiguost dėl bėgančių metų ir iškylančių negalavimų, pasigirt vaikais, anūkais, marčiom ir žentais. Mildos danas liko namie su šeima ir katinais, o štai kursiokų antrosios pusės tradiciškai rinkdavosi pas Ignienę – didžiuliam name prie Trakų, kur Naujųjų rytą suvažiavusios jau visos frakcijos drauge eidavo į pirtį, srėbdavo kopūstynę, gurkšnodavo šampaną ir klausydavosi su dirigentu gyvenančio Brunono leidžiamos muzikos, kurią kartais nustelbdavo nebent kelių medžioklinių šunų lojimas. Erdvilas kalbomis apie Berlyną jų ilgai nekamavo, pritarė Brunonui, kad vakarinė dalis apšiuro ir apšepo, visa, kas geriausia, seniai rytinėje, bet jis labiausiai mėgstąs Kreuzbergą – su jo padoriais valkatomis ir jų keturkojais, sendaikčių krautuvėlėmis, kuriose niekas seniausiai nieko nebeperka, bet per klaidą išlikę pirmieji Berlyno hipiai vis dar atlinguoja prisiminti senų laikų ir iškeikti naujų „vystytojų“, kurie juos vis tiek iš ten neišvengiamai išgarins. Erdvilo studija buvo prie pat Walterio Benjamino aikštės kolonadų, tad jis pietaudavo netoliese (tarkim, kad ir „Cafe Bleibtrau“), ypač mėgo vietas, nekeičiančias interjero ir valgiaraščio. Savininkai ir savininkės pažinojo jį kaip vieną svarbesnių lankytojų, beveik žvaigždę, kurią kartais parodo per ARTE. Kai Peteris Handke gavo Nobelį, kažkas iš kolegų mostelėjo į laureato knygas „Bücherbogen am Savignyplatz“ vitrinoje ir paklausė, ar čia atsitiktinai ne jo viršeliai, tad Erdvilui beliko prisipažinti, kad taip, neatsitiktinai jo.

 

4.

Viena akim pastebėjau, kad jūs ten virtuvėj kažkaip žvaliai sudirgusios, pasakė Ignas. Ar nepasidalintumėt tais dirgikliais su biografijos partneriais? Kodėl gi ne, atsakė Neringa, kol antys su mažesniais palydovais spirga, galim ir pasidalinti. Tik bus tam tikrų sąlygų. Reiks sakyt tiesą ir nieko, išskyrus tiesą. Gal neverta, suabejojo Milda. Verta verta, atkirto Oksana, čia daugiau apie jausmus, o ne apie meilę. Oi ne, sukniaukė Brunonas ir dviem pirštais perbraukė maskara dažytus ūselius, jeigu bus ir vėl apie seksą, mano išangė suakmenės amžiams. Jūs pasirengę, paklausė Neringa. Kol lietuvių naciai dar nepradėjo šaudyti, mes, šviesos kariai, stovim kaip vienas, subliovė Zdiska. Jeigu neklausinėsit apie partizanų palapines, aš už, pasakė Arvydas. Po viešų pareiškimų apie, jo manymu, ne pačius geriausius Krašto apsaugos ministerijos pirkimus Arvydo firma patyrė kelis skaudžius konkursinius pralaimėjimus iš eilės. Negaiškim laiko, pasakė Erdvilas, aš tikrai pasiilgau tų mūsų nusirenginėjimų. Tai va, pradėjo Neringa, mes su mergom netyčia atsivertėm kalėdinius „Žmones“ – ir bloškė atverstą žurnalą ant plieninio Ozarinsko stalo. Visi pasislinko arčiau, Ignas net užsidėjo akinius – tai buvo tiksli Le Corbusier apvaliųjų replika. Stojo nejauki pauzė. Tada visi sužiuro į Erdvilą. Išmuštas raudonio jis bandė šypsotis, greitai pabaigė vyną ir nerangiai atsistojo. Nuo ko bėgi, lovelase, paklausė Neringa. Kaip nuo ko – nuo paparacų, atsakė jis. Plika akim buvo matyti, kad visa scena jį netgi savaip džiugina. Tai klauskit, nes Nauji tuoj ateis. Tu išties pakabinai tą manekenę, paklausė Ignas. Žiūrėkit, ištarė Erdvilas ir vėl atsisėdo, jeigu jūs manot, kad mes neišlipam iš lovos, šniaukiam koksą ir neišlendam iš klubų, tai jūs labai klystat. Taip, neslėpsiu, mes pažįstami. Ir faktiškai nieko daugiau. Galiausiai atkapstėm kažkokius giminystės ryšius – jos senelis, pasirodo, antros eilės mano močiutės pusbrolis – čiagi Lietuva, chebra. Tai dar nesuponuoja kraujomaišos, Erdvi, mėgino pajuokauti Milda. Jūs visi žinot, kad mano Darius jau kuris laikas sukinėjasi tuose sluoksniuose. Nereikia būt Šerloku, kad suprastumei, kas mus supažindino. Bet kažkodėl ant liemens tavo, o ne jo letena, nukirto Neringa. Vadinasi, man labiau pasisekė, nusijuokė Erdvilas, kratydamas iš pypkės pelenus. Padėjau jai sutvarkyt portfolio, keliskart patariau, kuriuos fotografus geriau rinktis… Na, dar sumaketavau porą katalogų merginos agentūrai. Portfolio, pakartojo Ignas, kaip kokiai pirmakursei iš provincijos… Ji kaunietė, priminė Neringa, taip kad beveik pataikei. Na, per daug neįsijauskit – jei pamatytumėt fotografų pavardes, nekalbant jau apie pačias nuotraukas, suprastumėt, kad tai ne provincija, o mados NBA, jau kiečiau pasakė Erdvilas. Gerai, tebus NBA, ir tu tas patarėjas, tas Prufrockas, beveik tėvo figūra, prabilo Oksana, bet čia gi minų laukas – ašaringi skambučiai po vidurnakčio, neišvengiami depresijos priepuoliai, kartais pasibaigiantys skrydžiais iš keturiolikto viešbučio aukšto. Ne skrydžiais, o kryčiais, pataisė Milda. O dar tiksliau – stūmiais, pabaigė Neringa. Nereikia ant manęs stumti, bandė juokauti Erdvilas. Ir tą pat akimirką ant stalo suskambo jo išmanusis. Neringa pirma pastebėjo skambintojos vardą. Erdvilas nepakilo, neišėjo į balkoną, o tik įjungė garsiakalbį – tarsi sėdėtų prieš prisiekusiuosius amerikietiškam filme. Oi, tik nepykit, visi susižvalgė išgirdę daugiskaitą, tie japonai tikri močkrūšiai, privertė atidirbt visą mielą dieną, jūs įsivaizduojat, telefus atėmė, į tulį lydėdavo, blemba, koks siaubas. Tik dabar su mergom grįžom į viešbutį persirengt, o vėliau kaip sutarta – pamojuosiu jums nuo tiltelio išeidama! Ir ačiū už nuorodą – tas žuvų restoranas „Al Colombo“ išties dalykas! Ten ir nusėsim po San Marco saliutų, ji neleido Erdvilui įsiterpti, tai bučiuoju jūsų gražias ir protingas akis, kas aš be jų! Gražias ir protingas, neišlaikė Brunonas, kas atsilaikytų! O tas vėlių tiltelis, paklausė Oksana, čia kur? Na, yra toks Venice live channel, paaiškino Erdvilas, ir vienas srautas transliuoja vaizdą tiesiog iš jos viešbučio Dorsodure: priešais dunkso „Palazzo Cini“ – itin ištaigingas muziejus su fantastiška baldų ir porceliano kolekcija prabangiuose interjeruose, pora vintažinių tiltelių per kanalėlį, kuris siekia Didįjį kanalą su praplaukiančiais vaporetais, kairėj trikampis krantinės šmotas, laiptukai į vandenį, čia pat prieplauka su šiukšliadėžių narvais – transliacija non stop kiaurą parą. Tiksliau, amžinai. Prie kyšančių stulpų gali švartuotis ir gondolos – kinų visuresybė reikalauja nuolat budėti. Ir ji, o gal ir visagaliai kinai, tau pamojuos prieš pat Naujus, žaismingai pasakė Neringa, tik mes jau būsim juos sutikę ir pamojavę kiniškų fejerverkų nušviestoms Katedros statuloms. Tu tik nepražiopsok skambučio, perspėjo Ignas. Paskambins išeidama, čia jau detalės, tarė Erdvilas. Tada atlaužė laptopą, ir netrukus ekrane nušvito ką tik nupasakotas vaizdas. Dešinėje it šmėkla praklibikščiavo gunktelėjusi senutė, tiltu ėjo vyras su šunimi. Pavaryk ant sienos, patarė Zdiska, bus netfliksas į namus. Su kokiu Vivaldžiu, skaitau, neblogai rimuotųsi, pasakė Brunonas. Tu skaitai mano mintis, sušuko Oksana, su „Metų laikais“! Kaip tarė – taip padarė, tik Arvydas prieš tai šnopuodamas nukabino didžiulį Čerapo paveikslą. Išties geras miksas, palinksėjo Ignas, viena koja mes tarsi ten, tik, deja, ne gondoloj. Viena koja mes jau senatvėj, atsiduso Arvydas. „Hotel American Dinesen“ kamera rodė tiksintį senųjų metų laiką: Vilniuje jau reikėjo eiti prie stalo. Susėdę aplinkui iš orkaitės ką tik ištrauktą paskrudusią antį su obuoliais, dar kelias minutes skyrė Venecijai, kurios bienalėje vos ne kasmet lankydavosi ir tarėsi pažįstą ten kiekvieną akmenį. Jų kolegos architekto dukra šiemet tapo viena iš bienalės aukso liūčių, tad pirmą taurę nutarė pakelti už neeilinį merginų laimėjimą. Už Lietuvos liūtą pasaulyje, sušuko Ignas, už naują tautinį žvėrį! Tada estafetę perėmė Erdvilas, jis padaužė pypke į stalviršį ir atsistojo su taure rankoje. Pamenat, mes kadaise sakydavom, kad yra tokia žmonių rūšis – niekieno. Jie trupučiuką egoistai, trupučiuką narcizai, visada užriestom nosim. Jie neatsiprašinėja, jiems nelengva kurti santykius, kadangi užjausti kitus, neslėpsime, jiems mažai terūpi. Na, o jeigu parūpsta, tai jau amžiams. Tokie žmonės gyvena tarsi patys sau. Jie šalti, bet sykiu pritraukia kitus kaip magnetas. Tokie žavūs drakulėnai, ar ne? Juos nelengva suprasti ir tuo labiau pajusti – jie, kaip mėgdavo sakyti mūsų žmogus Briuselyje, stebėtojai. Jų jausmus, emocijas ir troškimus valdo racionalus mąstymas ir apsaugo kažin kokia ledinė distancija – tokie nepasiduos bandos gundymams. Jie niekieno… Jiems taip paprasčiau… Bet štai tavo ką tik minėtas filosofas Europarlamente buvo trumpam pasidavęs politikų vilionėms, įsiterpė Arvydas. Tu neleidi man pabaigti, ramiai tęsė Erdvilas, apie tai ir kalba – kartais net narcizui kyla noras nuveikti ką nors klombos labui. Tyčia nesakau – žmonijos… Kuo tai baigiasi – jau kitas klausimas. Mano tostas – leiskime Naujiesiems išprovokuoti tokius kaip mes radikalesniam judesiui – išlįsti iš savo kiauto, bičiuliai! Čia iš vyro pozicijų pavarei, neištvėrė Neringa, ir dar sėkmingo visuose frontuose, visuose baruose – vos nepasakiau „kiautuose“! Na, blondinė pastorė mus su Rikardo sutuokė Stokholme, gaila, žinoma, kad ne Vilniuj, bet vis tiek palinkėkit mums vaikų, nusijuokė Brunonas. Vis dėlto stojot Dievo akivaizdon, nevidonai, puikiai žinodami, kad jokio Dievo nėra, sureagavo Zdiska. Dievas yra netgi tada, kai jo nėra, atrėmė išpuolį Brunonas. Kas nors žiūrit į laikrodį, pasitikslino Oksana, tuoj muš dvylika! Girdėjau pirmas petardas, pritarė Arvydas. Miško broliai iš medžioklinių pavarė, sukikeno Zdiska. Tada su šampano taurėmis ir dviem neatkimštais moeto buteliais jie pasikėlė į stogo terasą. Virš Vilniaus griaudėjo saliutai, dangų raižė fejerverkų pynės, Gedimino sapną įvaizdino lazerių šou. Pastėrusi Katedra su visais prie sienų besiglaudžiančiais pusplikiais šventaisiais atrodė patekusi išsyk į Kremliaus, Grozno ir karingųjų sakartvelų apsuptį. Gazos sektorius ilsisi, įgėlė Zdiskai Ignas. Turbūt gailiesi, kad neturi automato, pridėjo Neringa. Pasibučiuokim ir eikim šokt, paragino Oksana, reikia senus kaulus pajudint.

 

5.

Dramblotas Zdiska išmoningai purtė žilus gaurus Françoise’ai Hardy į taktą. Brunonas, kadaise „Lietuvos“ ansamblio vadovybės gundytas šlietis prie „pateptųjų“, apskritai neturėjo sau lygių ant parketo. Netrukus pasigirdo ir senieji italai, be kurių neapsieidavo jaunystės vakarėliai. Moterys virto merginomis, vyrai – kavalieriais. Mina ir Paolo Conte atrodė kaip šeimos nariai. Nekraipyk klubų – liustrą numuši, šaukė Ignas Oksanai. Santūrusis Arvydas vėl padarė tai, kuo garsėjo senovėje, – liuoktelėjo ant Ozarinsko stalo ir žaibiškai atsistojo ant galvos: kadaise tokia poza fotografuodavosi pasaulio megapolių gatvėse, aikštėse ir net fontanuose. Tik Erdvilas šokdamas vis žvilgčiojo į laikrodį – tą už partnerės kaklo užlaužtos kairės rankos judesį buvo įvaldęs tobulai. Ji paskambino be penkiolikos dvylika Venecijos laiku. Šokėjai sustojo, Brunonas patildė muziką. Už lango vis dar griaudėjo. Mes tuoj būsim ant tiltelio, nepražiopsokit, ji kalbėjo žvaliu, tačiau kiek prikimusiu balsu. Bus vaizdų! Mes pasiruošę, atsakė Erdvilas už visus, kurie kaip vienas pasigręžė į sieną. Pirmos tilteliu prašuoliavo trys stirnos su spalvotais puskailiniais. Erdvilas žinojo jų pavardes – Chloé François, Marion Delorme ir (trečią pamiršo). Netgi buvo sėdėjęs su jomis už vieno baro! O, neišlaikė Oksana, žiūrėkit, tai ji! Apšviestais laipteliais kopė mergina smėlio spalvos paltu. Atsidūrusi tilto vidury pašokinėjo iškeltomis į viršų rankomis. Matot mane, ne tiek klausė, kiek teigė savo visuresybę ir visagalybę. Visiems pasivaideno, kad ant tiltelio nuo jos atsiskyrė ir bemat išnyko už kampo dar viena figūra. Paskui dar kita. Ciao, mano brangus žmogau, skuodžiam pasižiūrėt saliuto į San Marco, jau ir taip žiauriai vėluojam, pranykdama šūktelėjo Vienaragė. Vėliau Neringa prisiekinėjo išvydusi besikaupiančią ašarą Erdvilo akyje. Na, jis beveik verkė, atviravo savo kirpėjai. Zdiska ėmė ploti, Arvydas tik palingavo jau ant pečių sugrįžusia galva. Sekasi tau, seni, tepasakė Ignas. Vaikai, mes visai pamiršom mano lašišą, susigriebė Milda. Bus vietoj deserto, tarstelėjo Neringa. Folijoje kepta lašiša su citrina ir rozmarinais trumpam nukreipė dėmesį. Mes nieko vienas kitam nepalinkėjom, bet viskas juk ir taip aišku, kramtydamas konstatavo Ignas. Jeigu pasaulis eina velniop, tai mums su juo ne pakeliui. Tai buvo tostas. Erdvilas vietoj taurės pakėlė pypkę ir kiek padvejojęs atsistojo nuo stalo. Čia per daug prismardinau, eisiu į balkoną, sorry. Don’t worry, atsakė Ignas. Jie nulydėjo kursioką žvilgsniais, beveik sinchroniškai atsiduso ir greitai išgėrė. Jūs nieko nepastebėjot, paklausė Zdiska. Kur, pasitikslino Milda. Kur vištos daro pur pur – ant to tiltuko, kur daugiau. O ką, įsiterpė Oksana, ten tokia klasikinė prieblanda, tik priekiniai laipteliai apšviesti. Gaila, negalim atvyniot atgal, pasakė Arvydas. Ten buvo toks keistas momentas, kai staiga ėmė ir padaugėjo figūrantų. Šilta, linktelėjo Zdiska, vieną, manding, pažinau. Nežinojau, kad Šerlokas buvo žydas, nusijuokė Neringa. Ne Šerlokas, o Šeilokas, pataisė Milda. O iš tikrųjų Taiklioji Akis, užbaigė Oksana. Jūs turbūt pamenat, kaip kadaise mokiau Darių aikido, nesidavė išmušamas iš vėžių Zdiska. Tai va, ranką duodu nukirst, ten buvo jis. O ne, sušuko moterys. Šūdas, ištarė Brunonas, tokie trikampiai žudo. Tikiuosi, prisimenat tą neapsakomo liūdnumo filmą su Binoške ir Ironsu. „Nepataisoma žala“, patikslino Milda. Na, čia turim lyg ir reversą – kentės tėvas. Visi kentės, tyliai atitarė Oksana, atminsit mano žodį. Bet mes, įsidėmėkit, tylim kaip pelės po šluota, įsakmiai paprašė Ignas. Visi netvirtai palinksėjo. Brunonas pagarsino muziką. Iš kolonėlių sklido lolitiškai klaidinantis Stinos Nordenstam balsas. „These fires never die / They told me this would help / I’m walking by the water“, dainavo mįslingoji slapukė. Figūra balkone atrodė it meškeriotojas su pypke rūkuose prie Danės. Arba ant Karostos molo Liepojoje. Gal jūs čia perdedat, ponia Neringa, suabejojo kirpėja. Sūnus irgi modelis, esu porąkart kirpus ir šukavus, vaikščiojo turbūt drauge podiumu arba atvažiavo tiesiog palaikyti – mūsiškių tame lygyje katino ašaros, be Vienaragės niekas ant greitųjų neateina ant liežuvio. Na, dar Edita, be abejo, atsiliepė Neringa. Ką jūs, Vienaragė dabar stipriai aukščiau, nukirto kirpėja. Nėr ko lygint. Erdvilas pabeldė pypke į stiklą. Išsišiepę kursiokų veidai priminė klounus. Laikas gyvenimą paverčia cirku, pagalvojo. Tada pažvelgė į aifoną ir pamatė praleistą sūnaus skambutį. Ir žinutę įkandin: Papa, su Naujais! Aš Milane, viskas okidoki. Mamutę pasveikinau! Chebrai linksiukai! Tavo Darius (be Girėno). Sukandęs dantyse pypkę patikrino atstumą tarp Venecijos ir Milano. 246 km leido lengviau atsikvėpti. Sūnelis siunčia linkėjimus, tarė žengdamas vidun. Pelenus nuo švarko nusivalyk, pasakė Neringa.

 

6.

Abu niekaip negalėjo pabaigti. Kai pagaliau išsivadavę iš rankų ir kojų gniaužtų atplyšo vienas nuo kito, ėmė žiopčioti kaip ištrauktos į krantą žuvys. Velnias, tu kažkokiais klijais išsitepliojęs, pasakė nusigręždama į sieną. Tada sugraibė tiūninguotą telefoną su brilikais ir svirduliuodama nustypčiojo į pelenų spalvos gyslotu marmuru išklotą vonios kambarį. Nepaleisdama išmaniojo sudribo ant unitazo, nusišlapino ir giliai įkvėpusi abiem nykščiais ėmė rinkti tai, kas praeitam amžiuj dar buvo vadinama SOS: Nenoreciau jusu prarast del savo tiesumo bet iliuziju irgi nenoriu puoselet man labai brangus musu romantiskai liepsnojantis rysys taciau aiskumas ir atvirumas jame yra gana reiksmingi!!! as seniai nejauciau tokio svelnaus ir neiprastai grazaus rysio su kitu zmogumi! aciu kad leidot tam atsitikt ir atleiskit jei vienu ar kitu budu nuvyliau… Kambaryje ant paklodės jos laukė didoka kartoninė Kubos cigarų dėžutė. Čia tau Laplandijos senelis kiek vėluodamas siunčia sniegelio, mostelėjo Darius. Manau, užteks visam zooparkui. Koralų kiemo lygis mane jau vimdo, atsakė ji, imdama dėžutę it barškuolę. Mes iš Naujanų, pamerkė akį Darius. Gali mest šliauką tiesiai į kanalą, jei nori. Tik pirma įsitikink, ar neplaukia kokia gondola su rusų banditais. Su tavo jobanais maskviečiais, atsakė ji. Klausyk, gal neputokim naujako naktį, pasiūlė beveik taikiai. Prekė aukščiausios prabos, visi laimingi. Jeigu jis žiūri į mus iš ten, ji pakėlė akis į prabangų krištolinį šviestuvą, norėčiau, kad dabar užsimerktų. Darius rengėsi tylėdamas. Po poros valandų atplauks kateris su žmogum, atsakingu už buhalteriją. Jį nuplukdys į Lido pralaukti dienos, ir tik tada – sausuma, automobilis, Milanas. Kol mąstė apie maršrutą, ji atnešė pinigus. Čia lygiai keturiasdešimt, pati tikrinau. Darius turėjo keistą įprotį niekada neskaičiuoti gryno. Tvarkingai gumele suveržtus dolerių pluoštelius įsimetė kuprinėn, kiek pasikuitė su užtrauktuku ir trumpam sustingo vidury kambario. Tu pameni, kaip tada vožeisi per Juozo šou, paklausė nežiūrėdamas į ją. Aš pamenu viską, atsakė ji, absoliučiai viską, zuikeli. Veidus, skaičius, žodžius. Teisingai, linktelėjo jis, tu juk stojai į matieką. Those were the days, my girl! Ji gulėjo ant pilvo, sunėrusi rankas virš galvos. Darius pajuto kūnu kylančią karštą įniršio bangą. Atsisėdęs šalia sugriebė ją abiem rankom už kaklo, atgręžė į save ir iš visų jėgų pabučiavo į lūpas. Pranyk, tepasakė ji. Pranyk iš mano gyvenimo, šūdžiau! Ką gi, gūžtelėjo, pasivaikščiosiu. Sorry, pasakė ji. Don’t worry, atsiliepė jis. Tėvas visada kartodavo, kad naktinė Venecija konkurencijos be. Laikas tuo įsitikinti. Tavo tėvas konkurencijos be, norėjo surikti ji. Taip ir eisi su visais pinigais, paklausė. Nesirūpink, turiu spynelę. Per pilvą irgi užsisega. Apie viską pagalvota. Viešpatie, koks tu supuvęs, ištarė nulydėdama žvilgsniu. Negirdimai uždaryti duris jos gyvenime mokėjo tik jis. Ašarodama atsigulė ant nugaros, rankomis tvirtai spausdama tarpkojį.

 

7.

Ketvirtą ryto išskydęs apkvaitusių žmogystų pulkas vis dar blaškėsi Venecijos labirinte. Darius ėjo apgraibom palei kanalą, netrukus atsitrenkė į didesnį, kuriuo pirmyn atgal plaukiojo iliuminuoti laiveliai su dainuojančiais ir šokančiais pasakų suaugusiesiems herojais. Teko pasukti atgal, atpažinti tiltą, kuriuo dar taip neseniai lėkė žiūrėti fejerverko į San Marco, neišvengiamai išblaivėti, vėl pasiklysti ir taip, kaip sakydavo dėdė Brunonas, ad libitum. Ad chujabitum, pataisydavo Brunoną dėdė Zdiska. Dieve, kaip norėčiau dabar būti su jais, pagalvojo Darius. Jo nedžiugino net šventiškai apšviesti rūmų fasadai, nes mes juk žinom, kas gyvena viduj. Tada įjungė telefone navigatorių ir po gero pusvalandžio atsidūrė antrosios didžiausios Venecijos aikštės Santa Maria Formosa prieigose. Čia turėjo švartuotis jo kateris. Artėdamas prie bažnyčios išgirdo skaidrų merginos balsą. Pirmą akimirką pamanė, kad pasivaideno, bet antrą jau žinojo, kad angelas iš tiesų gieda lietuviškai. Apėjęs pusapvales vaiduokliškas sienas, vėl atsidūrė prie vandens. Krantinėje aplink nedidukę merginą su gitara būriavosi tokie pat jauni atvejai. Darius prasibrovė artyn ir įtempęs klausą gaudė kiekvieną dainininkės žodį: „Apsivilkau gedulu tamsiu / Ir niekaip niekaip nebenusirengsiu / Niekam nebeparodysiu savo pabalusios odos / Paslėpsiu savo kaitrą nugesintą.“ Aušo šiltas pirmosios naujųjų metų dienos rytas. Darius ne iškart suprato, kad verkia. Ir jeigu kas atsispindėjo ašaroje – tai ta dainuojanti didžiaakė baltasienės bažnyčios fone. Jos balsas priminė tėvų dievinamą Stiną Nordenstam. Ranka nejučia sugraibė spynelę, paskui jis nusikabino nuo kaklo grandinėlę su rakteliu, atsisegė diržą ir atrakinęs kuprinę ištraukė gumele persmaugtą banknotų pluoštelį. Tada žengė į rato vidurį ir staigiu judesiu įkišo pinigus merginai į striukės kišenę. Ji tebedainuodama linktelėjo, bet Darius jau buvo dingęs – šito meno galėjo pamokyti kad ir Romos kišenvagius.

 

8.

Skrybėlėtas skustagalvis su ilgu juodu paltu sėdėjo nugara į kajutę laivapriekyje ir veidu į Darių, įsitaisiusį laivagalyje. Kateris buvo ką tik išplaukęs į lagūną, ir sūrūs šalti lašai vis užtikšdavo ant veido. Venecija tolo kaip sapnas, kurio jis nespėjo susapnuoti. Vyras berte bėrė žodžius su klaikiu rusišku akcentu, Darius sėdėjo tvirtai sukandęs dantis, neparodydamas, kad grabe mato tas paprastas kaip penkios kapeikos frazes. Kuprinė seniai gulėjo skustagalviui tarp kojų, seniai viskas buvo išsiaiškinta – ten beveik forty grand, tą „beveik“ netrukus teks suskaičiuoti jau Lido. Milanui mes irgi paruošėm dovanėlę, pasakė skustagalvis. Tu dirbi gerai, iš širdies, Maskvoje gausi premiją, kurios užteks ilgam. Mes pasirūpinom bobiškų žurnalų fotografais, kurie netrukus ims tave atakuoti – tai per daug nespurdėk. Pyderams irgi būk atlaidus – toks dabar trendas. Pavaidink skaistuolį, bet saiko ribose. Kilmės irgi neakcentuok – būk kaip tas anglas Niujorke. Tavo karjera mums gyvybiškai svarbi, tad padėsim visais įmanomais ir neįmanomais būdais, gražuoli. Jeigu turėčiau pistiką, nudėčiau jį be jokių, pagalvojo Darius. O tada ir tą vergą prie vairo. Jau matė, kaip jų kūnai, kiek pasisupę neramiam vandens paviršiuje, galiausiai nugarma gelmėn. Tik kraujo puta lydi ligi pat Lido.

 

9.

Igno vairuotojas laukė kieme, merse sprinteryje. Jie sustojo ratu ir suglaudę galvas apsikabino. Įdomu, katras mirsim pirmas, pagalvojo Brunonas. Kokia laimė, kad galim bent kartą metuose pabūt drauge, pagalvojo Milda. Zdiska ryja mane akimis, pagalvojo Neringa. Lubas reiktų pertinkuot, pagalvojo Ignas. Norėčiau pabust kur nors Provanse, pagalvojo Oksana. Kodėl man taip nebesiseka, pagalvojo Arvydas. Negaliu be jos, pagalvojo Erdvilas. Likęs vienas jis ne iškart pastebėjo, kad laboratorija idealiai sutvarkyta – niekas nebūtų įtaręs, kad prieš valandą čia dar buvo valgoma, geriama ir trypiama. Jis ilgai sėdėjo stikliniu žvilgsniu įsistebeilijęs į savo maketuotų knygų nugarėles lentynoje. Pabandė suskaičiuoti visas nuobodaus kaip laikrodžio ciferblatas gyvenimo moteris – jų buvo nedaug. Viena pacankė reivo motina, viena tvarkinga chemikė, viena pamišusi vaikiškų knygų iliustruotoja. Mažiau negu nieko, pasakytų Darius. Tada atsistojo ir įjungė laptopą. Kanalų vandenys teliūskavo sidabru. Tiltu praėjo pora svirduliuojančių tipų. Jeigu ji dabar išeitų ant tiltelio, būčiau laimingiausias žmogus pasaulyje. Nenorėjo jos žadinti. Susigūžęs kiurksojo Naoto Fukasawos projektuotos sofos kamputyje. Turėjo nejudėdamas pralaukti tas valandas tarp šuns ir vilko. Galėjo, žinoma, nusileisti į vis rečiau aplankomą Katedros aikštę, bet pėdinti sukultų šampano butelių stiklu ir vėmalais netraukė. Susigundė darsyk perskaityti jos žinutę. Ir tik dabar pastebėjo, kad baliaus triukšme pražiopsojo pačią pradžią: noriu jums pasakyt kad siuo metu neturiu partnerio bet santykiu be isipareigojimu yra pakankamai. Logiška, pagalvojo Erdvilas, negi galėtų būti kitaip. Galėtų, sakė jo tankiai plakanti širdis. Nutilk, atbukusi sena širdie, rašė akimis lubose. Net šriftą buvo parinkęs: MetaPro arba Quadraat. Toji priešaušrio statika pasibaigė snūdu ir audringu knarkimu. Erdvilas nežinojo, kad Ignas visur buvo prikaišiojęs stebėjimo kamerų. Pagaliau tai neturėjo reikšmės. Tėvynėje aušo.

 

10.

Žiaumodamas abrikosų džemu storai apteptą kruasaną, Darius viena akim stebėjo vietos žinias pailgam telike palubėj. Italų policajai rodė šviežiai iš kanalo ištrauktos merginos lavono nuotrauką. Ir prašė atsiliepti liudininkus. Nuryti kąsniai sustojo skrandžio prieigose. Nesuprasdamas bėgančios eilutės, kaip Travolta garsiajame meme ėmė gręžiotis į visas puses. Pustuštėje viešbučio pusryčių salėje sėdinti auksu apsikarsčiusi storašiknė pasakė: „Bednaya skandinavochka.“ Kąsniai nuslinko į vietą. Tada mašinaliai surinko išmaniajame žodžius, kuriuos Vienaragė naujam gyvenime kartkartėm rodydavo jų vaikams: Julka, ble, niekaip negaliu be tavęs, nė žingsnio negaliu be tavęs – ar matai, kaip taisyklingai ir gražiai rašau? Štai koks sentimentalus žvėris buvo jūsų papunis, pridurdavo.

 

11.

Erdvilas rytą kaip įkastas stovėjo Katedros aikštėje, abejingai stebėdamas vietos musulmonų bendruomenės „Ahmadija“ šiukšlininkus. Brunonas rašė žinutę svaigiam riebuiliui iš Johanesburgo, su kuriuo susipažino pilkojoje interneto zonoje. Milda skambino į gimdyklą Pagėgiuose. Neringa šokčiojo ant Zdiskos pimpalo brodą žeidžiančio „Novotelio“ numeryje. Arvydas ką tik atrakino spintą su penkiais medžiokliniais. Į kurį smilkinį trenkti – prisiminė Brodskį. Oksana skaičiavo kuksando meistro klasės išlaidas Korfu saloje. Ignas skubėjo pas Interpolo šefą pasiimti pirties vantų ir triušių pietums. Kokie gražūs lavonėliai, pasakė augintojui.

 

12.

Aš stojau kartu su jais, bet pralošiau sausai toms naujos tautinės nomenklatūros atžaloms. Jeigu atmintis nemeluoja, iš Čiurlionkės į dizainą tada nepralindo niekas. Vaikštau su dredais ir viso gyvenimo manta centre, kartais miegu skveruose. Kai kurie atpažįsta. Neringa neduoda, Oksana mažai, Arvydas eurą, Mildos nemačiau nuo pernai, Ignas pavaro kaip reikalas. Šėtonas Brunonas dažytais ūsais atstatęs krūtinę praeina kaip tas šimtametis jaunikaitis iš televizijos. Erdvio nemačiau nuo kunigaikščio Vildaugo mirties. O buvom neperskiriami. Aš paišiau geriau.

2020, Palanga