Beatričė Beliavciv. Laimingas atsitikimas

2023 m. Nr. 8–9

Gimiau Kaune, bet jau daug metų gyvenu ir dirbu Ukrainoje, Lvive. Esu vertėja iš ukrainiečių ir lietuvių k., visuomenės veikėja, įgyvendinusi ne vieną projektą, skirtą Lietuvos kultūros paveldo Ukrainoje išsaugojimui, Ukrainos lietuvių bendruomenės valdybos narė.

Iš ukrainiečių į lietuvių k. išverčiau Ihorio Mychailyšyno romaną „Mirties šokis. Donbaso bataliono kario savanorio dienoraštis“ (2021), Haskos Šyjan romaną „Už nugaros“ (2022); į ukrainiečių k. – Alvydo Šlepiko romaną „Mano vardas – Marytė“ (2016), Icchoko Mero romaną „Lygiosios trunka akimirką“ (2017), Rimanto Kmitos romaną „Pietinia kronikas“ (2019), Jurgos Vilės ir Linos Itagaki komiksų knygą „Sibiro haiku“ (2021).

Prasidėjus plataus masto rusijos agresijai prieš Ukrainą, iš Lvivo nepasitraukiau, aktyviai dirbome, daug padėjome Lietuvos savanoriams, kurie vyko į Ukrainą su humanitarine ir kita pagalba. Priiminėjome pabėgėlius iš fronto zonos, padėjome jiems išvykti į Lietuvą. Per visą tą neramų laikotarpį rašiau dienoraštį, surinkau nemažai įdomios, vertingos medžiagos – tai ir mano pačios patirtys, ir draugų bei pažįstamų, išgyvenusių bombardavimą, rusų okupaciją, istorijos. Galvoju, kad kada nors parašysiu apie tai knygą, todėl pradėjau mokytis „rašyti“ – kol kas noveles.

 

Novelė

 

Marija paskubomis rinko daiktus, viena ranka kišo juos į krepšį, kita – vilkosi striukę. Prieš ketvirtį valandos mobilusis telefonas pagavo ryšį, ir pasipylė pranešimai, kad Snihurivkoje jau plevėsuoja Ukrainos vėliava. Tapo aišku, kad Chersono išvadavimas – jau nebe dienų, o valandų klausimas. Tarp begalės viltingų pranešimų apie tai, kad Ukrainos kariuomenė tuoj, tuoj bus čia, Marija rado Olios žinutę: „Bėk. Orkai suėmė Toliką. Jo telefone rado jūsų susirašinėjimą. Kolobokai pasakė jiems tavo adresą!“ Kolobokais chersoniečiai vadino vietinius kolaborantus, kurie tarnavo okupantams. Su Olia jos kartu savanoriavo padėdamos rinkti paramą vietiniams ukrainiečių pasipriešinimo partizanams, o Tolikas buvo jų ryšininkas. Taigi Marija net neabejojo, kad, perskaitę susirašinėjimą apie pagalbą partizaniniam pogrindžiui, orkai, net ir sprukdami iš Chersono, tikrai pas ją ateis.

Marija iššlėkė iš buto, kurio net neužrakino – vis vien išlauš, ir peršokdama laiptus pasileido bėgti. Nusileidusi aukštu žemyn išgirdo, kaip pokštelėjo laukujės durys ir kažkas įvirto į laiptinę. Ką gi, „svečiai“ nesusivėlino. Užgniaužusi kvapą ant pirštų galiukų ji ėmė trauktis atatupsta. Praėjusi savo butą pakilo aukštu aukščiau, paskui dar aukščiau ir sustojo penkto aukšto laiptų aikštelėje. Toliau eiti nėra kur, nebent kopėčiomis ropštis ant namo stogo. Tačiau orkai išgirs liuko trenksmą. Per tą laiką jie jau spėjo pakilti į trečią aukštą ir kumščiais daužė jos buto duris.

Netikėtai už merginos nugaros atsilapojo durys ir iš buto išėjo dėdė Vasilis. Jis buvo senas atsiskyrėlis, kurio prisibijojo visa laiptinė. Dėl tuščios akiduobės jo ir taip rūstus raukšlėtas veidas atrodė kraupiai. Gyveno jis vienas, su niekuo nesibičiuliavo, o su naujaisiais namo gyventojais net ir nesisveikindavo. Tik teta Valia iš kaimyninės laiptinės ateidavo jam pamatuoti spaudimo ir suleisti vaistų. Ji buvo jo velionės žmonos draugė, kaimynai pasakojo, kad jos kartu dirbo sesutėmis miesto ligoninėje, tai teta Valia senolį dabar paglobodavo. Dėbtelėjęs į merginą ir neprataręs nė žodžio, senis vilkdamas koją nuklibikščiavo laiptais žemyn.

– Ei, seni, ar Marijos, kaimynės iš trečio aukšto, nematei? – netrukus pasigirdo iš apačios.

Dėdė Vasilis nieko neatsakė.

– Seni, tu kurčias? Tavęs klausiu: ar savo kaimynės nematei?

– Ei, kur dabar brukiesi? Bl.., nenervuok manęs!

– Velniai jo nematė, tegul nešdinasi na…, matai, kad jis glušas. O mes dar kitus butus pašukuosime…

Marija išgirdo pažįstamus žingsnius ir laiptų aikštelėje vėl pasirodė dėdė Vasilis. Atidaręs buto duris jis galvos mostu pakvietė merginą užeiti. Ši nedvejodama šmurkštelėjo vidun.

Vieninteliame kambaryje, be spintos ir sofos, stovėjo tik etažerė su knygomis ir televizoriumi. Per jį turbūt dar Stalino laidotuves žiūrėjo.

– Jie atėjo tavęs? – paklausė seniokas ir sunkiai kvėpuodamas atsisėdo ant sofos.

Marija linktelėjo ir atsisėdo greta.

– Bijai? Nebijok, tai tik iš pradžių būna baisu.

Marija neatsakė. Taip jie ir laukė tylėdami, kol išgirdo trankų beldimą į buto duris.

– Pasislėpk balkone, – liepė dėdė Vasilis, o pats neskubom nulingavo į koridorių.

Marija šastelėjo į balkoną ir atsitūpusi pro durų plyšį stebėjo, kaip įgriuvo „svečiai“. Pirmasis į kambarį įvirto spuoguotas čmobikas su karančia dumblo spalvos uniforma. Jis permetė žvilgsniu tuščią kambarį ir nusivylęs iškošė įžengusiam bendrui: „Telikas – šūdas. Sakiau gi, kad ir čia nieko gero nebus. Laiko neliko, varom!“ Su šiais žodžiais apsisuko ir išėjo. Antrasis orkas – buriatas – nesiskubino, priėjo prie etažerės, lėtai perbraukė delnu per išgaubtą seno televizoriaus ekraną, o tuomet nušveitė jį ant žemės. Vėl užsimojo, ketindamas viską versti nuo lentynų, bet tą pačią akimirką dėdė Vasilis tvirtai tarsi replėmis sugriebė jį už rankos. Buriato ranka pakibo, jo trumpi pirštai mėšlungiškai graibė orą vis dar bandydami pasiekti lentyną.

– Paleisk! – sukriokė orkas iš visų jėgų pastumdamas senį.

Tas krisdamas užkliudė etažerę ir kartu su ja nuvirto ant žemės. Ant grindų pabiro knygos, sąsiuviniai, seni popieriai, dokumentai, išblukusios nuotraukos. Buriatas nusikeikęs spyrė atsivedėjęs gulinčiam ir išlėkė paskui savo bendrininką.

 

– Dėde Vasili! Dėde Vasili, kaip jūs? Leiskite, aš jums padėsiu. Na, ir už ką jie taip? – ašarodama šniurkščiojo nosimi mergina padėdama jam atsikelti.

– Nieko, nieko… neverk, – dejavo senolis graibydamasis už širdies, – pakviesk tetą Valią, nes man tamsu akyse.

Teta Valia atbėgo nedelsdama ir suleido senukui vaistų nuo širdies.

– Oi, Vasili, kaipgi pasisekė tau, kad Marija buvo šalia! Nes antraip būtum dūšią išleidęs po ta etažere, – aikčiojo moteriškė, padėjusi atsigulti jam ant sofos.

– Taip, tai tikrai laimingas atsitikimas, – sutiko šis.

Tuomet paėmė merginą už rankos ir ilgai žiūrėjo į ją apdujusiu žvilgsniu murmėdamas:

– Marija… tu vėl man padėjai… Ech, kad taip į jaunystę sugrįžus… – šyptelėjęs giliai atsiduso ir užmigo.

 

– Ką ten tau Vasilis pasakė, – pasidomėjo teta Valia, kai jos abidvi su Marija tyliai rinko nuo žemės išmėtytas knygas ir popierius.

– Nieko, tiesiog savo jaunystės gailėjosi.

– Tai kad jaunystė jo Gulage prabėgo! – nusistebėjo moteris. – Jis už pagalbą partizanams kaip liaudies priešas dešimt metų Vorkutos lageryje kalėjo. Ten enkavėdistai jį ir sužalojo. Jei ne Marija, ten irgi patekusi, nebūtų išgyvenęs. Ji felčere buvo, išslaugė jį, ten jie ir susituokė.

Pakėlusi nuo žemės nespalvotą nuotrauką, teta Valia įbedė į ją akis, tada į Mariją, vėl į popieriaus lakštelį ir pakraipiusi galvą pratarė:

– O tu panaši į ją… Va, žiūrėk, čia jie kartu.

Ir padavė merginai mažą išblukusią nuotrauką, iš kurios lyg iš drumzlino veidrodžio į Mariją žvelgė jos pačios atvaizdas. Mergina, kaip du vandens lašai panaši į ją, stovėjo greta aukšto jauno vyro anglies šachtos fone, o nuotraukos kamputyje buvo užrašyta ranka: „Vorkuta, 1959 m.“