Diana Latvė. Sapnuoti ungurius

2023 m. Nr. 10

Novelė

Naktį už lango tūžo vėjas, klebeno atsiknojusią palangės skardą, stiklą garsiai gremžė pušies šaka. Pabudau ne nuo audros šėlsmo, pažadino sapnas, kasnakt tas pats, tarsi užstrigusi švilpiko diena staiga būtų virtusi ilga mano naktimi. Sapnavau dieną lygiai prieš metus vienoje tų nedidukių Preilos kavinių prie marių, kai abu atėjome iš priešingų pusių prie to paties staliuko, atitraukėme kėdes ir pažvelgėme vienas kitam į akis. Šiąnakt meldžiausi jūrai, kad ilgoji švilpiko naktis grąžintų mus atgal į tą pačią Preilos kavinę, kad abu ateitume iš skirtingų pusių prasilenkdami laike kaip du paprasčiausi gatvės praeiviai. Tuomet mano naktys vėl taptų naktimis, o dienos – dienomis. Sukdamasi apie ašį Žemė kartais nutaria pažaisti ruletę su manimi, akimirkai stabteli, ir aš kaip kvailė svarstau, išlošiau ar pralošiau. Dėl to dabar tu lauki manęs sapne, o aš nekantrauju, kada tas sapnas baigsis. Dėl to miegu dieną, o naktimis būdrauju.
Sėsdamasi ranka užkliudau vandens stiklinę. Lietaus šiūruojamo lango prieblandoje grindimis nuslysta tamsi drūžlė. Man reikia šios audros, vėjo sūkuriuose klykiančių kirų, kvapą užgniaužiančių gūsių ir stingdančios žvarbos. Paskubomis įšoku į guminius batus, užsitempiu žvejybinę striukę, užsimerkiu ir giliai įkvėpusi neriu į balzganą tamsą po lietumi – į sūrią drėgmę, jūros gelmėn tarp pakrikusių žuvų guotų, siūruojančių medūzų ten, kur dugninė plekšnė markstosi vienintele akimi tingiai kviesdama – eikš, įsirausime į smėlį, mudviem bus gera ir ramu, tik palik savo bjaurųjį žveją krante, viena ateik… Valdelis plekšnei nepatinka. Be reikalo. Jis geras, tik nekalbus. Įpratau prie vietinių mažakalbystės ir uždarumo. Žiūri nepatikliai, nesuprasi, ką mąsto, galiausiai nusisuka, paima irklus ir nieko nepasakę nueina. Pasikalbėti su jūra. Nejauku. Vakar mačiau Valdelį stovintį ant kranto veidu į vandenį, virpantį jo smakrą, skruostu nuriedančią ašarą… Visi čia tokie – atsiveria tik jūrai.
Kartais atrodo, kad nerangus mano kūnas atsitrenkia į užtvaras, užkliūva už slenksčių, slysta į prarajas – tai akimirkos, kuriose pastringu ir viską sugadinu. Pabėgau ne nuo tavęs, o nuo sumautų savo akimirkų tam, kad perkraučiau gyvenimą vienu spustelėjimu – escape – ir viską pradėčiau nuo pradžių. Galbūt vertėjo užsidaryti vienuolyne ir priimti tylos įžadus, tuomet garantuotai nekenkčiau pati sau? „Užsimūryk bokšte, o aš užkopsiu pas tave“, – nusijuoksi kerinčiomis akimis ir aš pasiduosiu. Escape, escape. Kvailos sumautos akimirkos sluoksniais kloja prisiminimus galvoje, bet jos yra mano gyvenimas. Norėčiau išmokti kurti tobulus prisiminimus, dėl kurių nereiktų gailėtis. Kiekviena akimirka tada būtų kaip drugys, išsiritęs iš vikšro (kaip graži vikšro siela). Escape, escape. Esu savo sielos graužikas, nuolat kremtuosi, vildamasi, kad būsiu išteisinta, ir ieškau, kas išteisintų atsiminimus mano pačios galvoje. Jie graužia mane lyg kirminai obuolį, kol vieną dieną iš mano sielos liks apgailėtina nuograuža, bet kas galės nuspirti ją į šalikelę. Escape, escape. Negalvok, negalvok apie tai…

Turiu įkvėpti oro.

Rytais einu į pajūrį. Spardau akmenukus. Nežinia ko ieškau. Valdelis nepraveria burnos, narsto tinklus. Nežiūrėdamas numeta man tinklo kraštą. Mokausi žodžius išskaityti iš akių, iš kriauklelių pajūryje, nuskalautų medžio gabalėlių, smilčių srovenimo pakrantėje – paprasčiausių mažmožių, užgrūdintų vėju ir vandeniu. Kaip daro vietiniai. Pirštais sugniaužiu tinklą, klausausi bangų mūšos. Valdeliui jos šneka apie žuvis. Atplaukia strimelės. Aš bangų nesuprantu, tik klausausi.

Valdelį sutikau pajūryje prie senos žvejų valties. Praeidama pamojavau, jis šyptelėjo, pasisveikindamas kilstelėjo ranką. Po savaitės spėjau visus pažinti iš matymo. Padėjo kambario šeimininkė. Tarški moteriškaitė. Jau pirmąją dieną kuo nuoširdžiausiai išklojo visą savo gyvenimą.
– Kad nedaug to gyvenimo, – kuklinosi dantimis nukąsdama siuvinio siūlą, – nėra ką papasakoti.
Kilimo ji iš Drevernos, ištekėjo už vietinio žvejo, štai čia ji stovi viduryje, apskritutė, visa balta tarp pulko merginų ir vaikinų – bakstelėjo pirštu į vestuvių nuotrauką. Akimirką pasirodė, kad nuotraukoje rimtaveidžių vyrukų rankos šelmiškai lindi po merginų palaidinėmis.
– Atspėjai, – nusišypsojo šeimininkė.
Bet kurį galėjusi turėti, bet pasipainiojo Nidos Liudvikas, aukštas, išlakus, juodais ūsais, žibančiomis akimis, su cigarete dantyse, amžiną jam atilsį, praeitą žiemą liko jūroje. Ilgai gyvenu šiame žemės pakraštyje ir iki šiolei nesuprantu, kodėl čia visi nori likti jūroje? Tarsi būtų ne žmonės. Gailiai šyptelėjusi šeimininkė mostelėjo ranka vydama nuo veido nematomą musę. Štai jau trisdešimt metelių vargstanti šioje vėjų pagairėje. Vienoje pusėje vanduo, kitoje – vanduo. Nei nueisi kur, nei pabėgsi. Kaip spąstuose. Jei neturėtų kuo užsiimti, mirtų iš pasiutimo, ana, kaip Sidabrinė Morta iš užpustyto Pilkopės kaimo, atklydusi į Nidą visa balzgana, mažutė, kupron susitraukusi. Niekas nežinojo, kiek jai metų: aštuoniasdešimt ar penki šimtai. Juokdamasi atrodė lyg jauna mergaitė. Akių kampučiuose spinduliuodavo smulkios raukšlelės. Bet Morta juokdavosi retai. Gyvenimas jai buvo užkartęs, vaikščiodama burnodavo ant Dievo, nes šis ją užmiršęs žemėje, pas save nepaima – per ilgai užsibuvo, nei artimo žmogaus, nei saviškių. Vieną audrotą naktį siaučiant žaibams Morta išbėgo laukan basa, vienmarškinė, ir užvertusi galvą šaukė kumščiu grūmodama į dangų. Vėjas jos žodžius akimirksniu nunešė į jūrą. Blykstelėjo dangus, žaibas smigo tiesiai į Mortą, šviesa pervėrė kiaurai, trenksmas supurtė žemę, net dvi artimiausias trobas sugriovė. Iki aušros žmonės bijojo išeiti iš namų, baiminosi artintis prie senolės – visas jos kūnas švytėjo sidabru. Velnio sidabru. Kalbėjo, jog senukė buvo sudariusi suktą sutartį su velniu, dėl to jos nei Dievas, nei nelabasis nenorėjo.
– Vasaromis dar nieko, bet kitu metu… – dūsavo šeimininkė, kišdama nuompinigius į tuščiavidurį diržą. – Nori, pasiūsiu panašų? – sugavo mano žvilgsnį. – Užmirši vagišius. Jei pajusi grabaliojant apie juosmenį, vožk neatsigręžusi arba rėk. Kartais čia tiesiog būtina išsirėkti.

Stabteliu pasikalbėti su Valdeliu. Kalbu aš. Valdelis nesiklauso. Žodžiais krapštau savo žaizdą, kad maustų labiau, kad skausmas, kurį jaučiu, išlįstų į paviršių, apaugtų dumbliais, kriauklelėmis, impregnuotųsi vandeniu ir druska, kad vėjas apgludintų smiltimis, kol skausmas virs bevardžiu, perregimu ar nematomu, kol galėsiu praeiti pro tave nepastebimai, kaip viena gatvės praeivių… Kalbu daug. Valdelis tyli, atrodo, šnekuosi su priekurčiu žmogumi, kartais į mano klausimus jis atsako vien atlaidžia šypsena arba nesuprantamu burbtelėjimu.

Vieną miglotą rytą Valdelis pakvietė drauge plaukti jūron. Dulksnoje vos įžiūrėjau valties galą, kuriame sėdėjo. „Lipk, – pasakė. – Migla tik laikinas nepatogumas, greitai praauš, pakils saulė, oras pamažu įšils, o nueinant rūko bangai parodysiu, kaip žuvys vaikšto dugne. Dičkės išdidžios, ramiai skabo jūros žoles, visai kaip karvės pievoje, ir nebijo nieko, išskyrus mano tinklo. Mažosios – pažiūrėti ramios, plūkauja tuntais, staiga tik šast į šoną ir dingsta vienu metu, visos kartu, lyg susitariusios. Kaip joms taip pavyksta? Kuri iš pulko davė ženklą sprukti? Klausiau atostogavusio zoologo, keistuolio, lakstančio po kopas su sieteliu, tas tik gūžtelėjo pečiais. Žuvys gali kibti, gali nekibti, žūklės sėkmė priklauso nuo jos didenybės jūros įgeidžio. Ji vadovauja žuvims. Zoologui to nesakiau, žuvų jis nesupranta, dar tyrinėja. Bala iš jo tyrimo. Su žuvimis turi susigyventi, kad suprastum jų paslaptį.“ Sėdėjau apsiausta sodrios mėlynos miglos valties linguojama ir klausiausi. Pasaulis nutolo, ištirpo tarsi niekada nebuvęs. Žiūrėjau į primerktas Valdelio akis, mįslingai stebinčias lygų vandens paviršių, į raukšlėmis išvagotą veidą, baltos barzdos slepiamą šypseną, kurios nepastebėdavau krante. Vieną akimirką pasirodė, kad valties gale sėdi tu ir šypsaisi. Pradžiugusi vos neišsižiojau. Laiku susitvardžiau, pirštų galiukais brūkštelėjau vandens paviršių – kvailė, kvailė, verčiau patylėsiu. Baugu prisiimti atsakomybę už kitą būtybę, nugyventi svetimą gyvenimą taip, kad jis būtų sėkmingesnis už mano pačios, už tėvų, senolių, prosenolių… Ar pajėgsiu kam nors kitam sukurti gražias akimirkas, saugoti nuo pavojų, žaizdų, epidemijų… Ar sugebėsiu pamilti…

Jūra Valdelį tarsi atvėrė, išlydė ką viduje, jis papasakojo man apie savo pirmąją meškerę ir savadarbiu kabliuku sužvejotą vaikystės žuvį žaliais aštriais žvyneliais, mirštančių jos akių geltonį, apie antrąją žuvį, kuri iki kraujo įsitvėrė didžiojo piršto, vos pavyko atplėšti, apie trečiąją, ketvirtąją ir penktąją… Valdelis skaičiavo savo gyvenimo žuvis-prisiminimus, aš pamečiau skaičių, jis vis pasakojo, laidė juokelius, paskanintus sodriu žvejišku humoru, žemas Valdelio balsas liūliavo ir ramino:
– Užėjo rūkas, prasidėjo lijundra, staiga nei iš šio, nei iš to pakilo škvalas, bangos – gal keturių metrų aukščio, iš visų jėgų yrėmės į krantą su Galulaukės Virgaliu, pasidariau semtuvą iš plastikinio butelio, viena ranka sėmiau vandenį, kita – laikiausi valties borto (bangos stipriai mėtė valtį), tik staiga rūke išgirdau prislopusį šūktelėjimą „gaudyk“. Instinktyviai griebiau ir pajutau pro tarpupirščius kažką šiltą tekant. „Šūdas, mėšlas, po galais“, – Virgalis panėrė abi rankas į vandenį. Bangos blaškė valtį, nebuvo kada jaudintis dėl niekniekių – dugnas pilnas vandens – priburbuliuosim. Nubraukiau delnus į apsiaustą ir sėmiau sėmiau… po dviejų valandų parsikapstėme į krantą. Parsigrūdau namo, apsiaustą pakabinau ant vinies džiūti ir pusgyvis kritau guolin. Ryte žiūriu – apsiaustas auksu žėri. Paliečiau, ir nubyrėjo lyg rasos lašai. Šėtono auksas, kurio nei turėjau, nei neturėjau. Vyliai, ir tiek. Tu, mergyt, lengvais pinigais nesusigundyk, laimės jie neatneša. Kooperatyvų laikais vertėmės siuvimu. Siuvome džinsines kelnes, vežėme parduoti į Kaliningradą, pinigų neskaičiavome. Senatvei nesusitaupiau. Anie pinigai buvo velnio nešti ir pamesti – žmona su meilužiu ir visomis mūsų santaupomis į Didžiąją žemę paspruko. Taip man ir reikia. Dieną naktį iš baro neišlįsdavau. Žuvys pamiršo mano tinklus ir aš jas pamiršau – taip man pašlemėkui ir reikia. Dešimtmečiai praėjo, kol vėl išdrįsau eiti į jūrą.

Aš jūros nesuprantu, išskaitau ją iš spalvos. Kartais jūra būna dumblių žalumo, kartais pilka ir lygi lyg asfaltas, gelsva ar sidabrinė. Prieš audrą ji tampa grėsmingai graži – dažosi aitriomis spalvomis. Rytais jūra apsigaubia žydru mėliu, brendu į vandenį ir mane pagauna bangos. Apsiverčiu ant nugaros, garsiai skaičiuoju sunkiai įžiūrimus taškelius – mirštančių žvaigždžių pėdsakus blyškiame danguje… jaučiu jūros glėbį… šiltą tavo kūną… glembu kaip vystantis žiedas… gera pasinerti į vandens mirgėjimą, jausti smilčių kruopelytes šiurenant plaukuose, lūpose, ant skruostų…

Taikausi ropštis į valtį. Valdelis nelaukia manęs, paima irklą.
– Sapnavau ungurius, – sumurmu plėšydama tylos nejaukumą.
Valdelis pakelia galvą – nei jis kurčias, nei aklas – įdėmiai nužvelgia mane nuo galvos iki kojų, papurto galvą – ne, šiandieną tu neplauksi.
– Kodėl? – paprieštarauju stovėdama vandenyje.
Valdelis irklu atsistumia nuo dugno, srovė pagauna valtį ir sparčiai nuneša tolyn.
– Kodėėėėl?– rėkiu pavymui.
Praskrisdama klykteli žuvėdra. Turiu išsirėkti kartu su ja. Jūra ištveria viską.

Pasakoju Valdeliui apie naktinius pasivaikščiojimus prie jūros. Apie pirmąjį virpulį – akimirką be žodžių, be prisilietimų, aurų susiliejimą iki beprotiško lengvumo, nirvanos, levitacijos, kūnų virsmą sielomis prieš sklendžiant į vientisą ir nekaltą sapną. Dabar žinai, kodėl aš čia. Iš baimės. Bijojau prarasti šį jausmą. Ir tik atsidūrusi prie jūros supratau, kad praradau. Valdelis tyli. Krante sunku jį prakalbinti. Pamažu virstu jūros dalimi, būtybe, kurios niekas nebesužeis, neįskaudins, nepravirkdys. Jūra gludina mane smiltimis, druska ir vėju. Vakarais, kai vėjas nurimsta, aš klausausi, jūra šneka istorijas, kurios dabar yra mano.

– Girdėjau tavo bėdą, – vakarieniaujant ištarė šeimininkė. – Jokia čia ne bėda.
Nustebusi vos neužspringau.
– Nesistebėk, ne vėjas gandus atnešė. Pati susigaudžiau. Čia nenutinka nieko, ko pats nesuprastum, o džiaugsmas ir skausmas nei kur išeina, nei išbėga. Kaip spąstuose. Patys kapanojamės savo tinkluose, kol išsipainiojame. Šiąnakt susapnavau ungurius. Jie raitėsi tarp kojų garsiai kvatodami ir akimis šaudė į mane. Vakar mačiau, kaip Valdelis paliko tave ant kranto, vienas išplaukė. Nelįsk prie jo, užrūstinsi vietinius, besilaukianti moteris jūroje žvejui prišaukia nelaimę. Stebėjau tave vienišą besiblaškančią nuošaliomis pakrantėmis, plūkaujančią jūroje naktimis, tuo metu kiti nuomininkai dūzginosi kopose ar pliurpė alų didžiojoje palapinėje iki paryčių, kol nusitašę krisdavo po pušimis. Ko tu negali kaip jie? Ko susidėjai su tuo kurčiu prietranka Valdeliu? Žodžio iš jo neišpeši. Vakar bandė nepastebėtas prasmukti pro mane, spėjau perskaityti jo mintis. Sako, praeitame gyvenime buvau ragana, – prajuko šeimininkė. – Po vedybų blaškiausi kaip žuvis akvariume, nei išbėgti, nei išplaukti, nors galvą į stiklą daužyk. Pirmiausia ši vieta nulupa kiautą, vidus suskystėja, prapliumpa ašaromis, eik, išsiverk, palengvės. Ilgainiui nurimau. Nurimsi ir tu, kai siutas praeis… Šioje vietoje turi susigyventi su sunkumais ir skausmu, tik tuomet jausiesi gyva. Tikriausiai dėl jūros. Tas telefonas… palikai… skambėjo, skambėjo… neiškenčiau, užmečiau akį į ekraną… Audrius… Atkaklus, pusvalandį neatlyžo, atleisk man, neištvėriau, atsiliepiau… Mačiau, kaip kankiniesi, kadaise pati anapus marių palikau savo Aleksą (abiem pristigo atkaklumo), nemanyk, nesiskundžiu, Liudvikas buvo geras, mylėjo mane ir mano pirmagimį. Jei tik žmogus žinotų, kas laukia ateityje, kas jam geriau – akvariumas ar vandenynas, – atsiduso šeimininkė. – Motinystė – didelė jėga, sutramdo visas nirtuoles, pagimdysi, bus lengviau, problemos atrodys menkutės ir aiškios kaip šviesi diena… Audriui dar nesakei? Jis apsidžiaugė, patikėk sena mano patirtimi, retas vyras džiūgauja išgirdęs tokią naujieną (man nepasisekė, o gal priešingai), sakė, rytoj atvažiuos.

Galynėjuosi su vėju – šalti šuorai grūdina skruostus, jūra tarsi milžiniškas žvėris alsuoja man į veidą: girdžiu ir jaučiu vandens, smėlio ir dumblių ritmingą girgždėjimą. Glaudžiuosi prie drėgnos krūtinės, neriu į širdulingus bangų dūžius. Audra mane užkrečia. Valdelis nemėgsta audros, ji išbaido žuvis ir įprastas sroves. Žuvys neria į dugną, užsikasa giliai smiltyse, nė vienos nerasi. Tik ne uotai. Valdelis papurto kekę su plokščiašonėmis žuvimis, virve suvertomis per žiaunas – šiandienos laimikis.
– Še, nunešk savo bambeklei Onai, teiškepa, pirštus apsilaižysi. Girdėjau, išvažiuoji.
– Valgysi drauge? – klausiu žiūrėdama į žaižaruojantį saulės blyksnį žuvų žvynuose. – Dar spurda.
Sidabrinis jūros atspindys atsimuša mudviejų veiduose.
– Žuvų aš nevalgau, – Valdelis virpančia ranka perbraukia per drėgną skruostą.