Arminas Bartulis. Gervuogių žydėjimo metas

2021 m. Nr. 2

Esu Arminas Bartulis, pirmuosius žingsnius žengiau ir visą vaikystę praleidau Naujojoje Vilnioje, pasak mano auklės, Dievo pamirštame krašte. Laimei, buvau nepamirštas mokytojų, sukrovusių man reikalingą bagažą ir priverstinai katapultavusių į Vilnių (Naujosios Vilnios vis dar nelaikau jo dalimi) – į Žirmūnų gimnaziją. Ten atradau Romualdą Granauską, o kartu su juo ir visą literatūrą, pradėjau rašyti pats. Dabar esu Vilniaus universiteto studentas, be to, vaidinu teatre, esu vyriausiasis redaktorius jaunimo literatūros internetiniame žurnale „Prieplaukos“.

 

I. Nokimas

Įkyriai cypė. Keista melodija, užliejusi galvą ir sprogdinanti ją iš vidaus. Uršulė labai nemėgo tokios muzikos.

– Vėl tie puspročiai, – kitaip kaimynų ir nevadindavo.

Ji stengėsi sugrįžti į sapnų, kurių niekada neprisimindavo, katilą, bet tas, regis, jau buvo beatauštąs.

– Okatau! – staiga pašoko iš lovos.

– Kas? – nepatenkintas suurzgė Algis iš lovos kitam pasieny.

– Man skambina.

 

– Tai eik ir atsiliepk.

Uršulė strimgalviais išpuolė iš kambario į koridorių prie sūnaus neseniai dovanoto išmaniojo, čiupo jį:

– Alio. Klausau! – buvo nepakėlusi ragelio. Brūkštelėjo per žalią tašką. – Klausau!

Pagaliau iš aparato pasigirdo keisti, neraminantys žodžiai.

– Nu? – jai grįžus į kambarį, Algis jau avėsi šlepetes.

– Ne, nieko, šiaip Regina skambino, paplepėti norėjo… – Uršulė užsikirto ir pasisukusi ant kulno nuniro virtuvėn. Pati nežinojo, ko grįžo į miegamąjį.

Kai Algis įėjo į virtuvę, Uršulė, vis dar vilkėdama melsvus naktinius, kaip tik baigė plauti gervuoges, subėrė jas į skaidrų dubenėlį ir ėmėsi rankine maltuve smulkinti giles.

– Aha, paplepėti… penktą ryto.

– Kas? Kavos gersi?

– Sakau, Regina penktą ryto tikrai neskambintų.

Regina buvo viena iš septynių vaikų, Uršulės sesuo. Jų tebuvo likę trys: toji, kuri dabar malė giles, toji, kuri ką tik skambino, ir tasai, kuriam…

Regis, tik dabar Uršulė susivokė sukanti maltuvę. Jos rankos drebėjo.

– Kavos gersi?

– Jau klausei. Ne, man nedaryk.

Algis atsistojo, pasitaisė kelnes ir išėjo į koridorių. Iš ten dar šūktelėjo:

– Einu į rūsį, Balys, sakė, atvažiuos, atnešiu aviečių uogienės.

Grįžęs rado Uršulę žiūrinčią pro langą nieko nematančiom akim. Jam tereikėjo žengti vieną žingsnį jų mažytėje virtuvėlėje, ir jau stovėjo jai už nugaros.

– Tai kas atsitiko?

– Dominykas.

Algis taip ir atsisėdo ant taburetės. Rodės, kad ne kraujas, o aviečių uogienė sutirštėjo gyslose, ir tas traškesys galvoje – nuo sėkliukių.

– Tu gal prisėsk?

– Nenoriu, – atsakė ji.

Dominykas buvo Uršulės brolis. Tasai, paskutinis. Kuris niekada neidavo su tėvu ir broliais į mišką, nes nenulaikė nei kirvio, nei pjūklo. Užtat, kad Dominykas. Jis eidavo uogauti su mama, Uršule ir Reginute. Grįždavo iki alkūnių mėlyni… Uogas parduodavo, ir už tuos pinigus pirkdavo žibalo, šovinių, degtukų, kartais cukraus… Gyveno devyniese be elektros, be vandentiekio. Miškininko vaikai. Šviesi properša žiojėjo tamsiam juodalksnių ir juodeglių tirštume virš jų namo. Tuomet, maža būdama, Uršulė mėgdavo įsivaizduoti, kaip atrodo diena gyvenantiems atvirose vietose. Ten jos turbūt ilgesnės. Ir iš tikrųjų, pas juos, jeigu rytus dar galėjai nujausti, tai vakarų, atrodo, nė nebūdavo. Vos spėjus pasitraukti saulei, miškas tuojau sugerdavo visą likusią oranžinę vakaro šviesą ir belikdavo tamsa. O gal labiau prieblanda. Jos spalva Uršulei kažką žadino atminty. Ir tada, kai buvo visai mažytė, o apskritas dangaus lopas viršum jų trobos primindavo, kad būna ir kitokia dienos pabaiga, ir tada, kai jau ėjo į mokyklą. Tik nežinojo ką. Nujautė, bet pasakyti negalėjo.

 

– Išjunk šviesą, – burbtelėjo Uršulė, nė nežvilgterėjusi į elektros lemputę.

Algis nesikėlė. Tik ištiesė ranką į jungiklį ir nuspaudė. Sėdėjo vienas priešais kitą už stalo ir nežinojo, ką sakyti.

 

– Gal paskambint Baliui, kad nebevažiuotų?

– Ne, jau bus išvažiavęs.

Dabar jau Algis stojosi malti gilių. Tik kažkodėl rodės, kad ne giliukus, o kaulus mala. Uršulė sėdėjo suspaudusi tarp kelių lyg maldai sudėtus delnus ir paslapčiukais varvino ašaras, paskendusi šitoje kaulamilčių malimo muzikoje. Į jos ritmą vis įsiterpdavo sunkūs Algio atodūsiai. Ateina laikas, kai nutirpsta net visą gyvenimą grūdintos šaltkalvio rankos. O ką daryti? Kažką žmogus gal ir išdūsauja.

– Tai dabar kaip ir mano eilė?

– Kas? – Algis puikiai suprato, apie ką ji. – Baik.

– Kas baik? Žinai pats. Kai tėvas išėjo, taip visi iš eilės paskui jį. Tėvas, mama, Tadas…

Algis pašėlo dzingsėt šaukšteliu į puodelį su skrudintų gilių miltais.

– O kaip Regina?

– …susinervinus, aišku. Bet kas jai… Po manęs tik.

– Pabaik tu su ta savo eile.

Uršulė nutilo. Reikėjo pagalvoti, kas laidos. Bet ir taip aišku. Vaikų nėra, žmonos irgi. Užtat, kad Dominykas. Dvi seserys ir jis. Uogautojai iki pat alkūnių. Pagaliau atsiduso ir ji. Pakėlė kaire ranka mažulytį molinį puodelį prie lūpų ir sustingo. Pirštų galiukai buvo pamėlynavę. Drebančia ranka pastatė puodelį ant stalo, atsistojo.

– Kur?

– Aš… ten, į kambarį. Prigulsiu.

 

Ji užsirakino. Atidarė langą ir giliai įkvėpė. Iš šalies atrodė, kad Uršulė iš visų jėgų stengiasi atsilaikyti prieš ją pro langą stumiančias dienines užuolaidas. Taip stipriai dar norėjo likti čia, kad drebėjo rankos. O šitaip drebėjusios buvo tik kartą. Prieš daugiau nei penkiasdešimt metų.

 

Tąkart jau atsibudo nelyg purtoma drugio. Tai dėl nuo ežero į namus atplaukusių ūkų. Ankstyvą pavasarį jie atslinkdavo per miško samanas ir eglynus į jų vienkiemį. Pažiūrėti, kaip atrodo dangus virš miško, o gal ir pasiklausyti miegančio žmogaus. Bet Uršulė atsibusdavo. Išpilta šalto prakaito tirtėdama atsisėsdavo lovoje, susisupdavo į antklodę ir žiūrėdavo pro langą. Ar ką išžiūrėdavo? Gal kartą ir išžiūrėjo, tik dabar nebepamena. Iki to įvykio, viskas, regis, išnyko, išsisklaidė kartu su ūkais.

Tą rytą ji ilgai žiūrėjo pro langą. Jau aušo, bet namuose visi dar miegojo. Staiga Uršulė išgirdo kažką trakštelint. Pagalvojo, kad tai jos lova, pernai tėvo iš pušies sukalta, bet garsas sklido iš lauko. Ir vėl tas pats traškėjimas. Ji įtempė žvilgsnį lyg lanką su strėle, nukreipė jį į tankmę. Žinojo, kad tėtis miega kitame kambary užsimetęs dešinės rankos dilbį ant akių (kad miglos neužslinktų), žinojo, kad pačiai teks namus ginti. Žinojo Uršulė, ir kur tėvo šautuvas… Tyliai lipo iš lovos. Tyla – trapiausias dalykas. Gal ir ausys mums duotos dvi, kad ją girdėtume ir lėtai lėtai ant pirštų galų sėlintume, mėgindami išsaugoti. Jeigu dabar sucyps veriamos durys, išgirs ir tasai, pasislėpęs krūmuose priešais Uršulės langą.

Užtaisyti pavyko. Matė daugybę kartų, kaip daro tėvas. Tik ne taip tyliai. Sugrįžo į savo kambarį. Įrėmė vamzdį į stiklą. Jei kas, šaus kiaurai – negalėjo dabar rizikuoti atidaryti lango. Rytas raudo. Ir gervuogienojų balti žiedukai visai nebeatrodė balti. Jei ne jų uogos, galėjai pagalvoti, kad tai rausvai žydinčios obelys nuo šalčio pritūpusios migloj laukia, kada vėl galės ištiesti kamienus.

Vėl tas traškėjimas!

Uršulei pasirodė, kad viena gervuogė atitrūko nuo krūmo ir ėmė skraidžioti. Palengva, mėgindama apsiprasti su savo ką tik išdygusiais sparniukais. Nerangi ir didelė, bet smalsi. Uršulė tankiai sumirksėjo – priglaudusi skruostą prie buožės, pirštą nuleidusi ant gaiduko.

Tai buvo akis! Ir ji pakilo nuo krūmo. Stiklas dužo, pažiro ant Uršulės patalo, įleisdamas į kambarį rausvai liepsnojantį rytą.

Tai buvo akis.

– Uršule! – tėvas rado ją lovoje tarp duženų ir su šautuvu rankose. – Ką tu?.. – nebaigęs sakinio išbėgo į lauką, į tuos gervuogienojus, į kuriuos, kaip jam atrodė, buvo šauta.

 

– Uršule! – atsklido tėvo balsas jau iš kiemo. – Tu pažiūrėk!

Pramindęs krūmus jis pakėlė kruviną negyvos stirnos galvą:

– Šaunuolė!

 

Vėliau, jau vakare, kai stirnai buvo nudirtas kailis, tėvas visaip ramino verkiančią Uršulę. Bet greičiausiai ne taip. Sakė, kad ji šaunuolė. Pataikė tiesiai į akį. Gyvūnas nesikankino, ir kailis nesugadintas. Ne kiekvienas medžiotojas taip pataiko. Lango, aišku, gaila, bet šukes mama jau sutvarkė. Laikas miegoti. O prieš uždarydamas jos kambario duris tėvas pridūrė – mėsą juk mėgsti, ar ne?

Bet Uršulė pusės jo žodžių negirdėjo. Jai prieš akis lyg musė skraidė stambi gervuogė. Ji juk žinojo, kad viskas jų namuose ir gyvenime paimta iš miško. Tik ji pati tiek daug iš jo paėmusi dar nebuvo…

 

Skambino į duris. Anūkas. Balys. Ji nuėjo atidaryti. Žinojo, kad atvažiavo pas Algį.

– Užeik, Liukai. Jis tavęs virtuvėj laukia.

Sugrįžo į miegamąjį. Atsigulusi dar kartą žvilgterėjo pro langą. Ir staiga jai toptelėjo mintis. Taip topteli tik vieną kartą gyvenime. Štai ką jai primindavo vakaro prietema – gervuoges. Tai jos vienintelės moka būti tokios spalvos. Tai jų šviesa užliedavo kiemą ūkams išlipus iš ežero. Prinokusi, juoda lyg stirnos akis.

 

II. Užuomazgos

Balys norėjo, kad būtų paliję. Tada taip savotiškai kvepia. Menki, susigūžę miesto medžiai, jau mirusių močiučių sodinti paparčiai ir alyvos, regis, po lietaus bent trumpam atsikvepia visais žaliais plaučiais ir savo kvėpavimu atgaivina miestą su jo balomis ir perėjomis, besimorčiuojančiomis katėmis, tarpplyčių kuokštais, taip pat žmones, besislepiančius nuo lietaus, ir Balį – tokį patį asfalto vaiką. Maži miestai tuo ir žavūs: juose daugiau kvėpuojančios žalumos. Jos neriboja borteliai ir visokio plauko tvorelės. Beržas, jeigu jam taip norisi, ir į balkoną įlenda, ir per kelią šaknį paleidžia, o žmonės per žemę vaikšto – per tikrą, nedūstančią po plytelėmis.

Bet ką jau čia… nelijo. Žingsniavo gatve, kurios pavadinimas buvo klaikesnis už pačią gatvę, paskui įsuko į kiemą. Išsikvietė liftą į mažulytį senelio gyvenimą. Lifto mygtukas skambiai atšoko: atvykom. Už prasivėrusių durų stovėjo karine uniforma apsivilkęs vyras, regis, jis labai skubėjo, nes nušlavė Balį nuo kelio ir įžengė į liftą, sausai sumurmėjęs:

– Oi, atsiprašau, atsiprašau.

Balys patraukė tiesiai prie dvidešimt trečiojo buto. Duris atidarė močiutė:

– Užeik, Liukai, – ji niekada neištardavo pirmo jo vardo skiemens. – Jis tavęs virtuvėje laukia.

Balio nuostabai, močiutė nesišypsojo, net dirbtinai, nepasiūlė arbatos ar ko daugiau, net nenusistebėjo, koks jis paaugęs. O juk kaskart stebėdavosi. Kai jam buvo treji, aštuoneri ir net kai sukako aštuoniolika. Baliui, pavargusiam po ilgos kelionės, galvoje tada kirbėdavo viena mintis: juk močiutė nėra kvaila, tai kaip nesupranta, kad jis jau nebeauga? Kodėl vis kartoja tą patį? Ar šiaip, kad reikia ką nors sakyti, ar kad, regėdama anūką suaugusį, pajunta savo pačios senatvę? Žiūrėk, Baly, koks užaugai, bet ar matai, kaip mes mažėjam?

Šįkart buvo kitaip. Prieš įžengdamas į virtuvę, Balys už nugaros išgirdo medinių durų dunkstelėjimą; tai močiutė užsidarė miegamajame. „Kažkas čia įvyko… arba dar įvyks“, – dingtelėjo Baliui, ir kitą akimirką jis įžengė į daugybę kartų regėtą seną virtuvę. Pro užtrauktas užuolaidas krito dienos šviesa, todėl ir riebalais bei dulkėmis apaugusios spintelės, ir šaldytuvas, ir mažulytis melsva languota klijuote dengtas stalas su keturiomis taburetėmis, ir dujinė viryklė su gartraukiu atrodė kaip nutapyti šiltais rausvais atspalviais. Tik senelis, įsitaisęs kampe, pilkavo savo airiškais (taip kažkodėl vadino, nors pagaminti dar Sovietų Sąjungoje) marškiniais. Priešais jį ant stalo stovėjo skaidrus juodų gervuogių pilnas dubuo.

– O! Sveikas, sėskis. Svečias būsi, – Algis visada stengdavosi, kiek leisdavo jo vyriška prigimtis, šilčiau priimti anūką. – Arbatos?

– Ne, ačiū, – Balys vos išspaudė šypseną.

– Nenori, kaip nori, – pasikasė didžiulę ausį senelis.

Baliui atrodė įdomu, kaip savotiškai žmogus sensta. Ilgainiui belieka tik nosis, ausys ir skruostai.

– Tai atvažiavai, – Algis nubraukė stambiu delnu nuo stalo nesamus trupinius. – Kodėl vienas? Seserį galėjai pasiimti…

– Tai kad ir esu vienas. Milda gi dabar ne Lietuvoj.

– Aaa. Nu taip, mokslai… Beje, žinai, kad dabar tau tiek metų, kiek buvo tavo tėvui, kai jo vos nepaėmė į kariuomenę? Atėjo toks vyras su uniforma, sako: „Turiu asmeniškai atiduoti laišką.“

– Ir ką tu sakei?

– O ką aš sakysiu… Nėr namie, duokit man – perduosiu.

– O! Betgi ir tu pats netarnavęs.

– Nu taip, raktikaulis – motina neišgimdė.

Tą istoriją Balys gerai žinojo. Nė vienas jų giminės vyras nebuvo tarnavęs. Prosenelis pabėgo ar kažkaip sugebėjo išsisukti, seneliui jį gimdant lūžo raktikaulis, felčeris ar nepastebėjo, ar nenorėjo pastebėti, tai tas blogai suaugo. Šautuvo buožės negalėjo žmoniškai į petį atremti. Suprask, netinkamas šaudyti.

– Nu va, o tavo tėvas prasilenkė su tuo kareiviu. „Ne, – sako man tas su uniforma, – reikia įteikti asmeniškai.“ Nu ir dink tu po biesais, galvoju, nenori, nereikia. Bet atsakiau tai mandagiai – ateikit vakare, turėtų būti grįžęs. Tas ir išėjo. Neprabėgo nė dvi minutės, girdžiu, tavo tėvas parsirado. Sako: prasilenkiau su kažkokiu uniformuotu. Nu tai va… netrukus Lietuva atgavo nepriklausomybę. Taip ir neatitarnavo. Gal ir gerai… būtum Rusijoj gimęs. Te, imk, tau parnešiau, – Algis stumtelėjo Baliui aviečių uogienės puslitriuką.

– Ačiū, nereikėjo, – numykė Balys tik iš mandagumo. Džiaugėsi avietėmis, jas mėgo. Ir gervuoges.

– Imk gervuogių. Ką tik nuplautos.

Balys vieną įsimetė į burną.

– Tai kaip čia gyvenat? – paklausė ir susigėdo, kad taip kvailai klausia.

– Gyvenam po čiut čiut. Geriau tu, Baly, sakyk, kodėl vienas atvažiavai.

– Baikim su tuo „vienas“. Atvažiavau, ir tiek. Pavargau.

– Nuo ko?

– Ai, – Balys numojo ranka. Bet po akimirkos vis dėlto išdrįso paklausti, kaip visada, kreipdamasis į senelį vardu:

– Algi, o tu kartais nepavargsti mąstyti?

Senelis pakilo ir atsistojo prie mažyčio virtuvės lango su rausvom užuolaidom:

– Nežinau, Baly. Mano nuovargiai jau seniai susikibę rankomis. Neišbrendami. Taviškis, matau, kitoks. Tokių kaip tu pats ir turėtum klausti.

– Kad nerandu…

– Rasi, privalai rasti. Taip jau padaryta čia viskas.

– Ta prasme?

– Nu vat paimkim kad ir šitą stalą. Plati lenta ir keturios kojos. Dabar nusuk vieną koją ir pasiimk. Daryk ką nori: įkalk ją kaip kuolą arklio grandinei, paremk daržinės duris, gali net užkalti skylę lieptely prie upės, – vis tiek šitas pagalys bus stalo koja. Gali visą stalą kirviu sukapot. Bet vis vien, kai tupėsi prie krosnies, kiši malkutes į ugnį, o parėjęs tėvas klaus, ką degini, tu atsakysi: „Stalą. Seną stalą deginu, tėvai.“ Tas pats su žmogumi. Luošink, kankink, mylėk, nekęsk, išduok, garbink. Jis vis tiek bus savimi. Taip ir turi būti. Taip ir tau turėtų būti.

Balys persibraukė pirštais plaukus:

– Bet apsimetinėjam…

– Nu taip. Žmogus gal kiek ir bjaurus dėl to. Stalas lygintuvo nesuvaidins. O žmogus gali.

– Bet aš neapsimetinėju.

– Aš tavęs nekaltinu. Nenoriu ir pats apsimetinėti, todėl sakau: nežinau. Nepažįstu tavo nuovargio, nors dėl jo atvažiavai.

Balys giliai viduje džiaugėsi, kad prasidėjo tikras pokalbis, kurio jam taip reikėjo. Senelis retai taip šnekėdavo.

– Kas Uršulei?

Bet šito klausimo Algis neišgirdo. Susimąstęs žiūrėjo į savo delnus.

Staiga Balys pašoko:

– Oi! Pamiršau prie durų, – išėjo į koridoriuką.

Grįžo su maišiuku, o jame – dėžė.

– Kas čia?

– Uršulei dovana. Galvojau, gražiai pasveikinsiu, o ji užsirakino.

– Kad dovana, tai supratau. Bet kas?

– Radau tokį genėjimo, ravėjimo ir skiepijimo rinkinį. Dar vaikšto jinai į sodą?

– Kartais nueina, – Algis rankose vartė dėžę. – Aš beveik tokį patį buvau nupirkęs.

– Rimtai? – Balio balse pasigirdo nusivylimo gaidelė.

– Pirkau ne jai. Dominykui šešiasdešimtmečio proga… Po lova paslėptas tebeguli…

– Kažkur visai neseniai skaičiau… turėtų būti sukurtas naujas žodis nepadovanotai dovanai.

– Inkaras. Turėtų ją pavadinti inkaru.

Balys, sukiodamas tarp delnų puslitriuką aviečių uogienės, pakėlė akis į senelį. Žiūrėdamas pro langą, jis tęsė:

– Ar pastebėjai, kaip keistai elgiesi, parsinešęs daiktą, kurį ketini kam nors dovanoti? Atrodo: jis tavo, juk pirkai, mokėjai, knieti pačiupinėti ar pavartyti, jeigu tai knyga. Bet tuo pačiu ir baisu jį sutepti, sugadinti. Rodos, vienas neatsargus judesys, ir gija, jungianti dovanotoją su gavėju, nutrūks, o gal dar baisiau – išsipurvins. Bet baisiausia, kai nebėra kam dovanoti. Norėtum, o nebėra. Tai ir lieka toks inkaras, vienu grandinės galu – tau prie kojos, kitu… anksčiau ar vėliau ir už jo timptels.

– Labai panašiai su vaikais yra…

Senelis atsisuko į Balį, bandantį paaiškint.

– …bent turėtų būti. Sakoma: gimstam kūrybingi, nekūrybingumo esame išmokomi. Man atrodo, viso, kas bloga, esame išmokomi, nes gerumas nereikalauja nieko. Jeigu taip, tai tėvai su vaiku turėtų elgtis kaip su dovana. Nesuteršti, nesugadinti. Kad liktų toks, koks yra. Ir tik atėjus laikui padovanoti gyvenimui – tegul naudojasi.

Senelis šyptelėjo:

– Tu tai vis prisigalvoji pavyzdžių.

– O kas man belieka…

– Duok tą dėžę, perduosiu. Šiandien ji turbūt nebeišlįs.

Balys kažkodėl pajuto gėda. Net taburetė sugirgždėjo. Tai dėl jo močiutė turi slėptis savo pačios bute. Tai dėl jo senelis turi sėdėti čia, virtuvėje, su juo, atvažiavusiu vos antrą kartą metuose, o ne būti su savo žmona.

– O kaip manai, tai prakeiksmas?

– Kas?

– Giminės pratęsimas.

– Prakeiksmas ar neprakeiksmas, bet vaikai ir anūkai visada yra viltis. Kad pabaigs mūsų nebaigtus darbus. Kad tiesiog gyvens. Viltis reikalinga. Ji lyg į kelią atkelti vartai.

 

III. Žydėjimas

Galva truputį svaigo. Algis svirduliuodamas mėgino grįžti nuo naktipuodžio (greičiau naktikibirio) į lovą. Taip jau yra: nuo gimimo žmogus linksta atgal į žemę. Pastaruoju metu Algis tai aiškiai jautė – traukė jį žemė, stipriai traukė.

Švito, bet gal dar kiek numigs. Savyje gali pasislėpti. Žmogus nešiojies baimę, nešiojies ir slėptuvę. O ar ji padeda – kitas klausimas. Naktį iki tualeto jau nebeidavo – pernelyg daug aštrių kampų ir tamsoje tykančių kliūčių. Geriau cinkuotas kibiras čia pat už durų. Atsigulus galva dar kurį laiką svaigo, jis giliai atsiduso ir, pajutęs malonų spaudimą akiduobėse, užmigo.

Sapnavo, kad kažkas tyčia garsiai laužia lauko duris, lyg norėdamas pranešti apie savo atėjimą. Kam trankai, durys senos, silpnos, Algiui pagailo kvailo vagies. Bet čia pat miegojo žmona. Vienintelis likęs skaudus jo turtas. Jis apgraibom susirado po lova gulėjusį kirvį. Stojosi, stebėdamasis, kad nesvaigsta galva, ir kisieliniu, koks būna tik sapnuose, žingsniu nuėjo prie durų. Bet ten nustėro. Duris išlaužęs šypsojosi Balys. Tokiu žvilgsniu žvelgia angis prie žmogaus kojų, supratusi, kad ją palaikė žalčiu. Algis negalėjo pratarti nė žodžio. Kirvį jau ruošės numesti, bet staiga pastebėjo, kad tas atsiradęs Balio rankose. Ir jis jau kapoja medinių durų vyrius.

– Ką darai?!

– O ant ko gulėsi sukryžiavęs rankas?

Algis pabudo nuo bjauraus triukšmo. Tik paskutinė mintis sapne toptelėjo: Baliui vos dešimt!

– Tai eik ir atsiliepk.

Uršulei skambino. Ji, žinoma, nesugebėjo iškart atsiliepti. Algiui niežėjo paleisti šlepetę. Tik į ką? Į ją pataikyti visai nenorėjo, o telefono šlepete juk neužčiaupsi. „Ne, taip tikrai nebeužmigsiu“, – suurzgė ir atsisėdo lovoje. Kai Uršulė grįžo, iš jos veido suprato, kad diena jau prasidėjo. Ir geruoju nesibaigs. Ne šiaip sau kojos taip sunkiai įlindo į šlepetes, ne šiaip sau prie pat klozeto išniro cinkuoto kibiro rankena. Liko apsitaškęs savo paties šlapimu. Pastatė kibirą į balkoną ir grįžo į vonią apsiprausti. Pasižiūrėjęs į veidrodį šyptelėjo: matyt, tikrai greičiau nupliks nei pražils. Senelis ir tėvas nė kiek nežilo. Algio senelis, tiesa, ir neturėjo progos pražilti. Bet dabar jis galvojo apie Uršulės kulną. Ji taip staigiai ant jo pasisuko išeidama iš miegamojo, pasakiusi, kad Regina paplepėt skambino. O juk dar vakar skundėsi, kad įskilęs – peršti, negyja.

Apsivilko pilkus airiškus marškinius ir nuėjo tiesiai virtuvėn. Vėl tos gilės. „Negali žmoniškos kavos nupirkti…“ Algis nervinosi, taip anksti atsikėlęs.

– Aha… paplepėti. Penktą ryto.

Uršulė kažką numykė.

– Sakau, Regina penktą ryto tikrai neskambintų.

Uršulė neatsakė. Tegul terliojasi su tom savo gilėm. Jis eis į rūsį.

Imdamas rūsio raktus žvilgterėjo į Nepajudinamąją lentynėlę. Tokią pat seną, kaip jų butas. Ją apšvietė ankstyva saulė: du miniatiūrinius rėmelius. Viename jis – ką tik baigęs traktorininkų mokyklą, kitame ji – su gimnazistės uniforma stovi vėjyje, šypsosi, pusilgiai plaukai pridengę akis, bet jai nė motais – ji žvelgia į tikrą vėjuotą vakarą. Jau ne miške, atviroje vietoje. Nuotraukos stovi ant servetėlės, o už jų – dėžutė. Net jis nebepamena, kas ten. Matyt, Uršulės. Tebūnie.

Nusileido liftu. Lauke įkvėpė oro; šiandien bus sausa. Įlindęs į rūsį skonėjosi pelėsių ir drėgmės kvapu. Tikrai traukia prie žemės… O gal tai žemė, seniai jame esanti, sveikinasi su juo. Ką čia gali suprasti. Susirado puslitriuką aviečių uogienės. Gal užteks. Gražus tas raudonumas. Savos uogos savajam anūkui.

Užkilo liftu, abiem rankom spausdamas stiklainį prie krūtinės. Už lifto durų laukė kaimynė su šuniu, ir jai akimirką pasirodė, kad jis laiko rankose savo širdį. Bet kaimynė tam ir yra kaimynė, kad matytų tai, ko nėra, o pamačiusi dar kitiems papasakotų.

Grįžęs rado Uršulę žiūrinčią pro langą nieko nematančiom akim. Jam tereikėjo žengti vieną žingsnį jų mažytėje virtuvėlėje, ir jau stovėjo jai už nugaros.

– Tai kas atsitiko? – jo balsas sudrebėjo.

– Dominykas.

Algis klestelėjo ant taburetės. Lyg kibūs gervuogių ūgliai jį būtų patraukę už kojų ir pasodinę. Akys užkliuvo už stiklainiuko raudonų, jau mirusių aviečių. Šalia gyvutėlių juodų gervuogių dubens.

– Tu gal prisėsk?

– Nenoriu.

– Sėsk, sėsk.

Ji, žinoma, atsisėdo, bet nuo to nepasidarė nė kiek lengviau. Nei jai, nei jam.

Užsižiūrėjo į ją.

 

Ta vasara buvo nepaprasta. Kuo? Nė pats nebūtų galėjęs pasakyti. Tiesiog džiaugeisi smulkmenomis. Toks įdomus gyvenimas šalia žvyrkelio, pilno smulkių akmenukų. Smulkiais dalykais džiaugtis privaloma, kitaip – o kam gyveni? Dulkėse. Jos, beje, irgi smulkios.

Vėsų rytą važiavimas tėvo dviračiu, arklio tampymas už uodegos, pirmas veršelis, lapė vištų aptvare, motinos ašaros, naujas rentinys senam šuliniui, nauji kaimynai – visko buvo. Bet kai kas buvo labiau. Kartais vieni dalykai būna labiau už kitus. Tąryt pabudo nuo gaidžio kakariekavimo. Kažkas vėl paliko praviras duris.

– Ei, višta, gaidys pas tave atėjo! – šūktelėjo jis kitame kambario gale miegančiai seseriai, ir pats vos neiškrito iš lovos, kaip buvo juokinga. Sesuo tik suniurzgė:

– Išvaryk.

Gaidys buvo išskraidintas pro langą, o Algis išsiruošė į ganyklas perkelti arklio.

– Kur? Gal nosim kuolą žemėn grūsi? – pasitiko kieme tėvas, apimtas sekmadieninės nuotaikos. Lazda jo gulėjo miegamajame, ne virtuvėje kaip paprastai.

Algis nubėgo kūjo. Perkėlęs arklį, žinoma, dar patampė už uodegos. Tas nieko nedaro, nesispardo, net neėda. Tinginiauja. „Prastovėjęs visą naktį ir aš nieko nebenorėčiau, net ir už uodegos tampomas“, – dingtelėjo Algiui, bet kita išdaigiška mintis jau nešė jį žvyrkeliu pas Rimkų. Pas geriausią draugą Mikalojų Rimkų. Bet kas tau žmogų vadins Miku, kai jo pavardė Rimkus.

Rado jį pas vištas. Rimkus vilkėjo nauju megztuku, todėl vaikščiojo iškėlęs nosį. Tai krikštamotė jam numezgė – šiandien sukanka dešimt metų, kaip krikštytas. Bet Algis šito nežinojo. Ir negalėjo žinoti. Iškart suėmė pavydas dėl to mėlyno kaip dangus megztuko. Net dabar, Rimkui seniai iškeliavus, atsimena jo spalvą.

– Nu! Palesinai? – surūgęs paklausė Algis.

Rimkus keistai apsižvalgė ir sušnibždėjo:

– Ar pas tave yra kokia vieta, kur būtų galima vakare užlįsti? Atokiau nuo namų.

– Ką aš žinau, gal daržinėj…

– Ne, ne, ten šienas.

– Tai kad nėr tokios.

– Nu pagalvok, labai reikia.

– O kodėl pas tave negalima?

– Aš jau pasakiau mamai, kad pas tave vakare būsim.

– Pala!

– Nu?

– Atvaryk, sugalvojau. Yra viena vieta. Tik vandens man padėsi atnešti.

Kaip sutarė, Rimkus atėjo vakare. Pasiėmė abu tuščią kibirą ir nuėjo prie šulinio. Keldamas pilną, Algis lėčiau nei visada suko svirtį. Parnešė, pastatė prie krosnies. Ir vėl laukan.

Pasidairydami grįžo prie šulinio. Čia augo vyšnia. Atrodo, niekas jos nesodino, bet ir pjauti nekilo ranka – baisiai gardžias sunokindavo uogas.

– Lipk, – paliepė draugui Algis.

– Kur? Ten?

– Tai negi į šulinį. Lipk, lipk.

Abu įsiropštė į vyšnią ir įsitaisė kiekvienas ant savo šakos.

– Tai trauk jau, ką ten turi.

Rimkus apsižvalgė – ar gerai pasislėpę? Išpešė iš kišenės nedidelę dėžutę.

– O… tavo?

– Tėvo. Vakar teta atvežė.

– Degtukų turi?

Kaipmat atsirado ir antra dėžutė. Prisidegė cigaretes, bet tos užgeso. Vėl prisidegė, abu užsitraukė, abu užsikosėjo.

– Nu kaip?

– Ką žinau, kartu.

– O tu nečiulpk, įkvėpk.

– Specialistas…

Baigę nusprendė, kad reikia surūkyt dar po vieną… Kitaip, kaip išmoksi? Mokykloj užsirūkęs juk nekosėsi kitų akyse kaip mažvaikis. Rūkė vieną po kitos ir jau nebeskaičiavo, tik baisiai gailėjosi, kad vyšnios dar neprinokusios. Būtų skaniau. Tėvas, sustojęs ant kalniuko prie tvarto, žiūrėjo ir stebėjosi, kodėl iš jų vyšnios rūksta dūmai?

Nuotaika buvo sekmadieninė.

– Gal paskambinsiu Baliui, kad nevažiuotų, – pakilo nuo taburetės Algis.

Bet Uršulė numojo ranka, tas jau bus išvažiavęs, skambint neverta.

Išgers ir jis gilių kavos. Ėmėsi malt giliukus, o ausyse keistai zvimbė, tarsi galvotų ne savo, o Uršulės mintis. Pats nustebo, kaip greitai rankos pritrūko jėgų. Bet sugrūsti giles reikėjo.

– Tai dabar kaip ir mano eilė, – pratarė Uršulė.

– Baik… – pyktelėjo jis.

– Pats žinai, kai tėvas išėjo, taip ir visi jam iš paskos. Tėvas, mama, Tadas…

„Rimkus, mama, tėvas…“ – Algio atmintyje tokia eilė. Kiekvienas turbūt kaip maldą nešiojasi savo mirusiųjų vardus.

Išgėrusi kavos, Uršulė nuėjo prigulti.

Algis atsistojo užtraukti užuolaidų. Gal geriau, kai tamsu tokį rytą. Sėdėjo ir mąstė: štai stiklainiukas aviečių uogienės ir dubuo gervuogių. Uogos panašios, giminingos… spalva tik skiriasi. Uršulė niekada nevirdavo gervuogių uogienės. Žiemos rytą niekam nesinori atsidaryti stiklainio tamsos – jos čia ir taip pakanka. Bet šviežias gervuoges valgo. Pusiausvyros reikia. Tarp gyvo raudono kraujo ir juodų krešulių. Šiemet jie nevirė vyšnių. Nebenuvažiavo. Nebenunešė kojos iki ten, nors labai norėjo. Labai.

Pamena, gal ir tebejaučia šaltį, kai mūvėdamas plonytėm kelnėm ant tėvo dviračio mindavo vienuolika kilometrų į mokyklą. Dviratį tik per šalnas ir gaudavo, kad greičiau nulėktų. Visais kitais kartais – jis būdavo tėvo. Amen. Taip… jo jaunystė, matyt, ir yra tas šaltas metalinis tėvo dviračio vairas po delnu – brangesnis už pūgoje nušalusias pėdas.

Dabar jo kojos irgi šalo. Šalo jis visas. Bet tai jau buvo visai kitas šalimas. Galutinis. Dėl to ir nebenuvažiavo tėviškėn. Kas iš jos buvo likę? Šulinys, tvarto pamatai ir vyšnia, regis, nė neketinanti nustoti augti. Pas ją ir važiuodavo.

 

Kartą tėvas papasakojo, kad prie tos vyšnios nušovė jo tėvą – Algio senelį. Grįžo iš karo, atsigėrė šulinio vandens ir užsinorėjo vyšnių. Tokį ir rado gulintį: uogos delne, vyšnios kauliukas burnoje ir kulka krūtinėje. Šovę iš miško. Kas, nesužinojo.

Vyšnia nenustojusi augti. Obelis ūgiu jau pralenkė, dabar taikėsi kaimynų liepą peraugt. Algis iki šiol, nuskynęs pirmąją tų metų vyšnią, atsargiai prakanda ir pasižiūri vidun. Kas žino, gal vietoje kauliuko ras senelį pražudžiusią kulką…

Ne, šiemet jis ten nebenuvažiavo. Avietės ir gervuogės. Jis ir Uršulė. Čia, šitame bute, užkonservuoti.

Bet atvažiavo Balys. Pasišnekėjo abu apie gyvenimą, apie žmones, dar šį bei tą. Algis taip ir liko nesupratęs, ko anūkas atvažiavo. O atvažiavo jis pasiimti. Ir pasiėmė. Stiklainiuką raudonos aviečių uogienės. Išsivežė į Vilnių, kur toliau sau augs, stiprės, žydės palikęs mažą miestelį su dar mažesniais savo senelių gyvenimais. Jie kol kas čia, kol kas gyvi. Bet kada nors visai susitrauks į mažulyčius juodus grūdelius. Kol vieną dieną, išlydėję anūką ir likę sėdėti prie klijuote uždengto stalo savo virtuvėje, du žmonės, maži maži, lyg gervuogių grūdeliai, supras, kad šitaip sėdi paskutinį kartą.