literatūros žurnalas

Aivaras Veiknys. Trumpi pasakojimai

2020 m. Nr. 12

Tere tulemast1

P r i e š   s a v a i t ę

1.

Einu nusimyžti, – sako Jonas, kurį nežinia kodėl visi vadina Bebru.

Eik, – abejingai linkteliu, o kai šis lėtai nueina, prisidegu cigaretę ir išpučiu tirštą tabako dūmą, kurį plėšrus šiaurys tuoj pat pasigauna ir sudrasko į smulkiausius skutelius. Nors dar tik lapkričio vidurys, Estijoje pati tikriausia žiema: su tikromis pusnimis ir tikromis kiaulės dydžio žiurkėmis, kurios tartum kokios kengūros šokinėja aplink statybinius CRAMO vagonėlius, ieško gardesnio kąsnio: vištos kaulo ar lašinių odelės.

Mūsų vagonėlis – antrame aukšte. Vos peržengęs slenkstį imu žiovauti.

Skanaus, – po suolu paridenęs geltoną subraižytą šalmą, žvilgteliu Andriaus pusėn. Šis, patogiai įsitaisęs prie lango, doroja iš ryto paskubomis susiteptus sumuštinius su kumpiu ir sūriu. Net čepsi, kaip jam skanu.

Ačiū, – nė nepakėlęs akių padėkoja Andrius ir į termoso puodelį įsipila karštos arbatos.

Matei, kiek žiurkių?

Aha, nusipenėjusios bledynos.

Visa laimė, kad esame antrame aukšte, o tai surytų ne tik mūsų pietus, bet ir mus pačius.

Tuo metu pasigirsta sunkūs metaliniai žingsniai. Po akimirkos tarpduryje pasirodo Bebras:

Na ir dvokia tie tulikai!

O tu kitą kartą, kai laistysi šūdus, nekvėpuok, – dalinuosi dar šviežia patirtimi.

Vis tiek dvokia!

Andrius pradeda žiaukčioti:

Radot, debilai, kada…


2.

Man liepta susikrauti mantą ir laukti skambučio. Apsisuku greitai. Dar spėju sugraužti obuolį bei įsirašyti kelias patinkančias dainas.

Iš namų išlekiu keistai pakilios nuotaikos, švilpaudamas „Pamiršk mane“ melodiją.

Maarduu miestelį pasiekiame šiek tiek po pusiaunakčio. Mus pasitinka viešbučio administratorė susivėlusiais plaukais, matyt, buvo primigusi kambarėly. Viena iš tų moterų, kurią nužiūrinėdamas niekaip neapsisprendi, graži ji tau ar bjauri. Arba, kaip pasakytų Bebras, sugultum su ja ar nesugultum. Išpyškinusi „padaždyte“, administratorė kažkur dingsta. Netrukus pasirodo plevėsuodama keliais registracijos lapeliais, kuriuos privalome užpildyti.

Iš kur jūs? – be didelio entuziazmo, vien iš mandagumo, teiraujasi švaria rusų kalba.

Iš Lietuvos.

Pas mus daug lietuvių. Tikriausiai jūs labai mylite mūsų šalį.

Be abejo… O kur senasis administratorius?

Jūs čia nebe pirmą kartą?

Antrą. Prieš tai keturis mėnesius čia gyvenome.

Vestibiulyje virš išsipūtusios odinės sofos kabančioje lentoje visus atvykėlius sveikina du vaivorykštės spalvomis išmarginti žodžiai: Tere tulemast.

Gauname raktus nuo 3A kambario – maždaug dešimties kvadratinių metrų urnos, kurioje vos telpa siaura spinta drabužiams, šaldytuvas, languota staltiese dengtas staliukas, kėdė bei dvi dviaukštės lovos. Kaip jauniausias (todėl, savaime suprantama, ir vikriausias) turiu ropštis kopėtėlėmis į viršų.

Spyna nuo durų į dušą – išlaužta, tačiau nė vienas iš mūsų dėl to nekvaršiname sau galvos. Kaip yra, taip gerai.

Koridoriaus gale esančioje virtuvėje pasidarau kavos ir, nešinas pilnu puodeliu, atsargiai patraukiu link rūkomojo. Pusiaukelėje staiga pasidingoja, kad stoviu vietoje, o tamsiai raudonas koridoriaus kilimas iš tiesų yra eskalatorius, kuriam vos vos sukantis, pro mane slenka iš atminties dar nespėję išblukti pigūs viešbučio paveikslai, vaizduojantys jūron besileidžiančias saules, tolstančius laivus etc.

Vėsiame rūkomajame alų gurkšnoja keli estai. Spėju, iš kaimyninės Narvos, kur liko jų amžinai nepatenkintos žmonos su amžinai sergančiais, apsisnargliavusiais vaikais.

Privet, – naują veidą, t. y. mane, pasveikina vidurinysis.

Privet, – visiems paspaudžiu šiurkščias nuo darbo plaštakas.

Latvis?

Lietuvis.

A, žinau. Jūsų prezidentė – boba su kiaušais.

Po kelionės esu per daug pavargęs, kad velčiausi į beprasmišką diskusiją su girtais estais. Ant suolo, iš dešinės nuo manęs, juodu markeriu pakeverzota: Latyši pydori. Litovci tože.


3.

Burnon susigrūdęs paskutinius maisto kąsnius, išsidrebiu ant plikų grindų šalia prailgintuvo, halogeninės lempos, dėžės su suktuku ir sienon atremto laužtuvo. Po galva pasikišu šalmą. Užsimerkiu. Atsimerkiu. Vėl užsimerkiu.

Nuo radiatoriaus dideliais gabalais atskylanti ir į mane dūžtanti šiluma gundo bent pusvalandžiui pasinerti į juodą tuštumą, tačiau lyg kokia grandinė žvangantys bendradarbių balsai neleidžia atitrūkti nuo šio pasaulio:

Įdomu, kur dingo tas šlubas šuo, kuris čia trainiojosi vasarą?

Žiurkės suėdė.

O ką, visai gali būti…

Pamenu, vaikystėje tėvukas kelias sugaudavo ir įmesdavo statinėn. Tada laukdavom, kol iš bado žiurkės pradės ėsti viena kitą.

Ir?

Išgyvendavo pati stipriausia. Telikdavo ją paleisti laisvėn, kad, jau virtusi kanibalu, pultų medžioti kitų. Patikėk, veiksmingesnio būdo, kaip su jomis kovoti, dar nieks nesugalvojo.

Hm, o nuodai?

Bergždžias reikalas. Tarkime, jeigu žiurkė patelė apsinuodys, tačiau nenugaiš, tai jos palikuonys jau turės imunitetą. Tada barstyk nebarst…


4.

Vis dėlto grandinė trūksta – ir aš nugarmu tiesiai prarajon.

Sapnuoju žibutes.

Miriadus mėlynakių žibučių kažkur Latvijoje.

Apdergtame pušinėlyje tarp vėjo taršomų jūros kopų ir greitkelio.


P r i e š   p e n k i s   m ė n e s i u s

5.

Sekmadienis.

Prie vienintelio miestelyje bankomato – nenusakomo ilgio eilė. Vietiniai švenčia Pergalės dieną: vyrai savo išrinktosioms dovanoja puokštes gėlių, ant saulės aplaistytų suoliukų šypsosi medaliais apsikarstę seniai. Per jauni, kad būtų karo veteranai. TO karo veteranai. Centre – didžiulė mugė. Šimtai prekiautojų, tarp kurių gausu ir lietuvių. Šiuos atpažįstame iš ant prekystalių dailiai sustatytų auksaspalvių šakočių. Nuolatinis veiksmas scenoje. Tarp šokių ir kitokių pasirodymų vis išdygstantis vedėjas kalba estiškai, paskui viską išverčia rusiškai.

Jūs ką, nemokate gimtosios kalbos? – neapsikentęs klausiu vienos skrybėlėtos ponios.

Mokame, – atrėžia ši.

Nusiperku rankinį laikrodį, du šimtus gramų „Karvučių“, penkias poras kojinių (dvejos bus darbui).

Mano kambariokas staiga užsimano sidabrinės grandinėlės:

Šita ant rankos?

Nea, ant kojos, – ligi ausų išsišiepia simpatiška blondinė.

Oi, ant kojos man nereikia…

Po kelių valandų žmonėjimosi grįžtame į statybininkų viešbutį. Viešbutyje – nė vieno žmogaus. Visi pavirtę urzgiančiais, cypiančiais, kniaukiančiais, riaumojančiais gyvuliais.

Apie devintą vakaro nukulniuoju artimiausion parduotuvėn skambiu pavadinimu „Araratas“. Parduotuvėje – kaip po tvano. Čigoniškų bruožų pardavėja žiūri pavargusiomis akimis. Nusiperku cigarečių. Eidamas atgal prasilenkiu su vežimėlį stumiančiu apšepusiu bomžu.


6.

Pirmadienio rytas.

Prasideda penktoji komandiruotės savaitė.

Jaučiuosi žvalus kaip niekad.

Drauge su keliais kitais mindžikuojame viešbučio kieme, laukdami vėluojančių. Kažkas į darbą taip ir neišeis. Gaus papeikimą. Gal net bus išsiųstas namo anksčiau laiko…

Kaip sveikata? – klausia gretimo kambario kaimynas, kurio vardo niekaip neįsimenu.

Puiki.

Nori pasakyti, kad vakar negėrei?

Ne.

Visai negeri?

Čia – ne.

Tai pas mergas lakstai?

Užtenka ir saviškės Lietuvoje, – išspjaunu riebų skreplį.

Eik tu! – net atšoka. – Uostai, badaisi?

Nechuja.

Tai kaip tu tada, nachui, atsipalaiduoji nuo viso šito šūdo?!


P r i e š   k e l i a s   v a l a n d a s

7.

Grąžiname administratorei raktus.

Namo? – klausia.

Namo, – vienbalsiai linktelime.

Verdamas lauko duris, paskutinį kartą žvilgteliu viešbučio vestibiulin. Ant sofos sėdi kažkoks velnias ir kaip prisuktas kartoja:

Tere tulemast, tere tulemast…

Kūną nemaloniai nupurto elektros srovė.


Riešutas

Kiekvieną naktį mūsų kambario durys paliekamos šiek tiek praviros. Antraip motina kas penkias minutes keltųsi ir eitų tikrinti, ar jos aukseliams, t. y. man ir metais jaunesniam Vytukui, viskas gerai. Tėvui tai nepatiktų. Labai nepatiktų. Jo įsitikinimu, mama ir taip per daug mumis rūpinasi.

Šitaip jiems tik pakenksi, dažnai priekaištauja tėvas.

Kam jau kam, o tau verčiau patylėti, įsižeidusi atšauna mama.

Kaip ten bebūtų, kiekvieną naktį pro durų tarpą savo drėgną nosį įkiša Riešutas. Sveikutis, drauguži, eikš čia, saldžiais šnabždesiais viliojame mylimą šunį. Vizgindamas uodegą, Riešutas užšoka ant plačios lovos ir susirango mums tarp kojų. Kol aš arba brolis netyčia jį nuspiriame…

Miegi?

Sienon nusisukęs Vytukas pasimuisto, tačiau neatsako.

Apie ką galvoji?

Vėl jokio atsakymo. Pasitaisęs pagalvę, imu klausytis svetainėje tiksinčio laikrodžio. Jeigu labai susikaupi, tiksėjimas virsta skiemenimis, o šie – tau suprantamais žodžiais. Šitaip visi pasaulio laikrodžiai gali susikalbėti su visais pasaulio žmonėmis. Šiąnakt mūsų namų laikrodis pasakoja liūdnus dalykus.

Netrukus kieme sukaukši aukštakulniai. Apie vyresnes mergaites slapta svajojantį keturiolikmetį šis svaiginantis garsas dar vakar būtų privertęs išlipti iš lovos, pirštų galais nutipenti prie lango ir, prisidengus užuolaida, žvilgtelti apačion. Tačiau šiąnakt manęs neveikia jokie pasaulio aukštakulniai.

Šiąnakt mano kraujas ilgisi Riešuto, kuris, žinau, neateis.

Tėvas jį suvyniojo kažkokion drobulėn ir išsinešė. Prieš tai pagrasinęs, kad nė nebandytume jo sekti. Grįžo po valandos: nusispyrė batus, po šaltu vandeniu pakišo dideles plaštakas, o tada kaip niekur nieko sėdo valgyti giliame dubeny garuojančios žirnienės. Įsibėrė žiupsnį juodųjų pipirų, atsivertė jau įpusėtą knygą. Visada valgydamas skaito. Dažniausiai kokį nutriušusį detektyvą, sykį per savaitę paimamą iš miestelio bibliotekos…

Žinau, kur tėvas jį užkasė.

Brolis staigiai persiverčia. Jis panašus į žmogų, kuriam ką tik į nugarą suvariau peilį: burna plačiai pražiota iš nuostabos, akys – lyg du meistriškai nušlifuoti deimantai, spindintys kambario tamsoje.

Iš kur?

Kalbėjau su Prancium.

O iš kur jis žino?

Atsitiktinai pamatė. Iš pradžių nesuprato, kas ir kaip, tačiau kai papasakojau, kas nutiko, tuoj suvedė visus galus… Jeigu netiki, ryt po šulės galėsim nueiti.

O tu tiki?

O kam jam meluoti?

Brolis vėl nusisuka. Ant galvos užsitraukia antklodę su gėlėtu mamos iškrakmolytu užvalkalu.

Gerai, – kai jau nesitikiu, sušnabžda. Tuomet įkvepia į plaučius sunkaus oro ir ilgai ilgai, ligi pat paryčių, nekvėpuoja.

Po pamokų drauge su Pranciškumi įsitaisome antroje stadiono tribūnų eilėje. Šiandien mes jau laisvi, galėtume drožti sau, tačiau Vytukui pažadėjau, kad jo palauksime. Įpusėja šešta pamoka. It kokios įsimylėjusios kvaišos žiūrime, kaip stadiono aikštėje laksto dešimtokai. Susitaršę ir pusnuogiai jie žaidžia futbolą.

Brolis pasirodo iškart po skambučio. Vikriai nusileidžia aptrupėjusiais laipteliais. Kresteli plaukus, ant kito peties persimeta kuprinę.

Tai eime? – nenustygsta vietoje.

Eime.

Sparčiai kertame stadiono kampą.

Lenkdami kitoje stadiono pusėje esančią muzikos mokyklą, girdime prislopintą skambinimą. Gali būti, tai mažoji Pranciškaus sesutė Kamilė savo laibais piršteliais maigo baltus ir juodus pianino klavišus. Lygiai po valandos Prancius ateis jos pasiimti, ir jie abu, taukšdami visokiausius niekus, patrauks namo.

Tolumoje tyvuliuoja ežeras. Pasiekę pakrantės blokus, sukame dešinėn. Už kokio pusšimčio metrų – sulaukėjęs sodas.

Čia, – stabteli Prancius.

Kur čia?

Po štai ta obelim, – ištiesia ranką.

Ir iš tiesų: jo parodytoje vietoje randame nedidelį šviežiai supiltos žemės kauburėlį.

O ką aš sakiau, a! – iš džiaugsmo, kad vis dėlto neklydo, net strykteli Prancius.

Ko čia spygauji? – pykteliu ant geriausio draugo, su kuriuo nuo pirmos klasės sėdime viename suole.

Nespygauju…

Kelis kartus lėtai apėjęs obelį, Vytukas keliais suklumpa virš kauburėlio ir paliečia jį delnais:

Šiltas.

Netrukus paseku jo pavyzdžiu. Užsimerkiu. Man atrodo, kad šviežiai supiltas Riešuto kapas po mano delnais pulsuoja.

O kas, jei Riešutas gyvas? – staiga pratrūksta jaunėlis. – Jei bando išsikapanoti, tačiau yra per silpnas, kad įstengtų? Kas, jei tėvas užkasė gyvą šunį, ir dabar jam trūksta oro? Ir tik mes vieninteliai galime jį išgelbėti?

Išprotėjot?! – į šiurkščią žolę atbulas nuvirsta Pranciškus.

Brolis žvelgia į mane didelėmis akimis, jis laukia, kada ištarsiu burtažodį. Ir aš ištariu:

Patikrinam…

Nereikia, nereikia, nereikia, sukvykia aukštai virš galvų. Tačiau mūsų tikėjimas tuoj išsipildysiančiu stebuklu daug stipresnis nei maldavimai pulkelio nukvakusių ančių, it kokios musės įsipainiojusių į pilkšvus debesų voratinklius.


Žmogus prie maišyklės

Išlipęs iš autobusiuko, plačiai nusižiovauju. Jaučiuosi neišsimiegojęs, skauda visus raumenis, negana to, nieko neįsimečiau pietums, todėl šiandien liksiu nevalgęs. Nebent iš Bebro nugvelbsiu kokį sumuštinį. Kita vertus, gal ir gerai – turėsiu daugiau laiko nusnūsti. O tai, būna, vos pavalgai, nueini dūmo, grįžęs pasitiesi ant grindų švarką, išsidrebi, pasikiši po galva šalmą, užsimerki… – žėk, jau ir baksnoja batu kas į šoną, ragindamas keltis.

Dar kartą plačiai nusižiovauju. Anapus kelio, šalia vartų į objektą – būdos dydžio namelis. Patraukiu jo link. Viduje, užsimetęs koją ant kojos, kryžiažodį sprendžia sargas. Pamatęs mane, nepatenkintas kažką sumurma.

Ko čia inkšti, valkata? – sakau žinodamas, kad šis vis tiek manęs nesupras.

O jei ir suprastų, apšepęs ir susivėlęs, patinusiais paakiais, su šimto metų senumo megztiniu nudriskusia apykakle jis tikrai panašus į valkatą. Ir iš kur tokie imasi, kad jį kur velniai? Va būčiau koks vagis, vožčiau į kaktą, ir po sargo…

Atkišu jam savo leidimą, grąžos gaunu vienkartinę tūtelę blaivumui matuoti. O taip, buvau visai pamiršęs, juk šiandien – ketvirtadienis. Ketvirtadieniais mes privalome pasitikrinti blaivumą. Meistras sako, dėl savo pačių saugumo. Giliai įkvėpęs, pučiu, kol ima pypsėti. Po kelių akimirkų alkotesterio ekranėlyje užsidega trys nuliai.

Neslėpsiu, važiuodami čia, Latvijon, maktelėjome visi, išskyrus vairuotoją. Aišku, labai simboliškai, galima sakyti, tik dėl skonio. Vienintelis Volodska, pasipildęs atsargas vienoje degalinėje, kurioje sustojome vos kirtę sieną, prisilakė iki žemės graibymo. Bet jis visada, išsiųstas komandiruotėn, pirmą dieną prisitvoja negyvai.

Užtat paskui aria kaip jautis, nė botago nereikia.

Dar tą pačią naktį, apie pusę keturių, pašoko, ir kad ims kriokti: padjom, rebiata, na rabotu para!.. Net nežinau, juoktis čia ar pykti.

Žodžiu, prietaisui parodžius nulį kablelis nulis nulis, žurnale paskubomis suraitau parašą ir einu persirengti. Už nugaros driekiasi eilutė.

Po penkiolikos minučių – nekantriai mindžikuoju prie maišyklės. Dėl viso pikto nusprendžiu patikrinti ryšį:

Vienas, vienas, kaip girdisi?

Puikiai, – pasigirsta po trumpo trakštelėjimo, – medžiagų turi?

Kelis maišus. Liepiau, kad atvežtų dar tris paletes.

Okey, pasakysiu, kada pradėt. Parūkyk.

Prie priekinės švarko kišenės prisisegu raciją, atsiremiu į maišyklę. Laukiu komandos iš viršaus. Iš viršaus – tai iš katilo, kurį jau trečią savaitę betonuojame. Dirbame dviejomis pamainomis, po dvylika valandų, be jokių išeiginių. Nepagalvokite neteisingai, aš nė kiek nesiskundžiu, tiesiog sakau, kad katilas milžiniškas, o terminai spaudžia kaip niekad. Nors, jei atvirai, man nusispjauti ant visų tų prakeiktų terminų, spaudžia, nespaudžia – tai baltašalmių, ne mano reikalas. Mano reikalas – kad laiku ir gerai mokėtų.

O moka tikrai neblogai. Algą plius dienpinigius, kuriuos perveda kas savaitę. Aišku, darbas ne iš lengvųjų, bet juk puikiai žinojau, kur einu. Prieš pusantrų metų, susėdus prie apskrito stalo pokalbiui, darbdavys iš karto, nevyniodamas žodžių į vatą, pasakė:

Bus sunku.

O aš ir nesitikiu, kad bus lengva.

Darbas praktiškai vien užsienyje, žmones siunčiame mėnesiui, kartais, kai labai reikia, ir visam pusmečiui.

Man tinka.

Tai jau ketvirtoji mano komandiruotė. Galima sakyti, esu senas vilkas, matęs ir šilto, ir šalto. Tiesa, lyginant su prieš tai buvusiomis komandiruotėmis, ši nekelia jokio, net menkiausio, susižavėjimo. Visų pirma, apgyvendino visiškoje skylėje, kažkokiame nutriušusiame bendrabučio tipo viešbutyje, po šešis kambaryje, kur net dviem būtų gerokai per ankšta. Antra, kažkas blogai su mūsų boileriu, todėl karšto vandens praktiškai niekada nebūna. Nebent į dušą spėtum pirmas, bet aš niekad nespėju. Ir trečia, vakar mačiau tarakoną. Nuo vaikystės siaubingai jų bijau. Geriau jau nuodais besispjaudanti barškuolė nei siena ropojantis nykščio dydžio tarakonas.

Dantimis iš pakelio išsitraukiu cigaretę. Šiaip rūkyti objekte draudžiama, tam sumontuota speciali pavėsinė statybvietės pakrašty, tačiau mes, dirbantys naktinėje, naudojamės tuo, kad baltašalmiai, kurie knisa protą dėl kiekvienos smulkmenos, jau seniai išsiskirstę po namus. Saldžių jums sapnų, kvailiai.

Vietinis sandėlininkas atveža trečia paletę. Rodau, kur statyti.

More? – atidaręs „Manitou“ dureles, teiraujasi.

No, – pakratau galvą.

Tuomet užgesina variklį, iššoka laukan ir, priėjęs prie manęs, paprašo cigaretės. Minutę stovime beveik susiglaudę. Išpūtęs dūmą, užverčiu galvą aukštyn: rausvoje padangėje – nė dvasios. Naktis nusimato šalta.

Pasiruošęs? – staiga atkunta racija.

Pasiruošęs, – išspjaunu nuorūką ir sutrypiu ją kulnu.

Tuomet pradėk…

Ir aš pradedu.

Trečią kartą skalaujant tuščius kibirus, anapus tvoros dulkėtu keliu spiegdami prašvilpia trys gaisrininkų automobiliai. Atsitiesiu, sustingstu. Atsispyrę nuo asfalto, raudoni automobiliai dailia vorele pakyla viršun gesinti liepsnojančio vakaro dangaus. Po poros valandų šis tampa juodas kaip anglis.

Ir nė vienos suknistos žvaigždės.


1 Sveiki atvykę (est.).

Aivaras Veiknys. Kentauro medžioklė

2020 m. Nr. 2 / Anapus plento, pievoje, giliai
          šaknis suleido tvirtos varnalėšos;
          kastuvams dunksint, bliauna gyvuliai,
          grandinėn jungias atšvaitai ir šviesos:
          trumpa diena –
                      trumpiausia iš visų,

Lina Buividavičiūtė. Ne apie laumes – apie save ir pūgą

2017 m. Nr. 2 / Aivaras Veiknys. Laumių vaikas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 79 p.

Aivaras Veiknys. Trys apsakymai

2016 m. Nr. 3 / Kiaulės galva / I. Iš dangaus krentantys žmonės / Beveik vidudienis. Autobusų stotelėje šalia bažnyčios stoviniuoja kelios maišais apsikrovusios moteriškės. Bažnyčia sena, medinė, menanti aštuoniolikto amžiaus pabaigą…

Inga Milčiūtė. Susigūžusios vaikystės liudijimai

2015 m. Nr. 2 / Aivaras Veiknys. Paukštuko liudijimai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos lei­dykla, 2014. – 128 p.

Aivaras Veiknys: „Reikia negailėti savo eilėraščių“

2015 m. Nr. 2 / Poetą Aivarą Veiknį kalbina Saulius Vasiliauskas / – Pirmąją knygą „R aktai“ išleidai dar 2007-aisiais, antrosios rankraštį parengei ir Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai pateikei 2011-aisiais, tačiau knyga „Paukštuko liudijimai“ pasirodė…