Leonardas Gutauskas. Aštuonios parabolės

2021 m. Nr. 2

I

Mes buvom vaikai ir aš neprisimenu, kuris iš mūsų pirmas pasakė: Einam ir iškasam jį. Po valandėlės jau stovėjom prie kapinių vartų ginkluoti kastuvais, laužtuvais ir virvėmis. Pasišviesdami žvakigaliais, ilgai ieškojom jo kapo, perskaitėm daugybę kadaise paauksuotų, dabar išblukusių nusitrynusių ištrupėjusių įrašų skardoje, akmenyje ir marmure. Į šimtus veidų ovaliniuose rėmeliuose pažvelgėm tą vakarą – išdurtos akys, sudaužyta emalė. Kažkuris iš mūsų tyliai pasakė: Nubudę jie nebepažintų savęs… Ir tik visiškai nusiplūkę seniausioje kapinių vietoje patvoryje aptikom jo antkapį. Tai buvo akmeninis grubus kryžius su juoda dėme kryžmos centre – Nukryžiuotasis, matyt, jau seniai buvo išrautas. Virš dėmės blausiai švytėjo žalvarinėje skardoje iškaltos raidės I.N.R.I. Žiūrėjom į tas raides tarytum pakerėti.

Brėško rytas. Nuo belapių juodalksnių varvėjo kruvina lapkričio saulė. Keistas, baltarūbis, panašus į vėlę berniukas, rankoje iškėlęs ostiją, praslinko tarp juodų medžių kamienų ir išnyko senos koplyčios griuvėsiuose. Tolumoje, miesto slėnyje, suskambo bažnyčių varpai. Vienas iš mūsų sušnabždėjo: Kaip čia tylu. Ir tuokart po mūsų kojomis tarytum pati kapų žemė atsiduso: Čia visi tyli.

Neištarę žodžio apleidom kapines – kiekvienas nuėjom savais keliais, taip ir neįvykdę beprotiškos šventvagystės.

 

II

Pasislėpę alyvų keruose mes viską matėm. Jie nusileido nuo toliuose dunksančių violetinių kalnų, perėjo tyrus, perbrido srauniąsias upes ir grasindami kuokomis, šūkaudami slinko į Šventaragio slėnį – milžiniška šungalvių liūtšunių gauja. Iš arčiau galėjome juos apžiūrėti: kai kurie jų turėjo plaukus, panašius į raganos kaltūną, o jų dantys buvo nei liūtų iltys, jie turėjo uodegas nei skorpionai ir geluonis uodegų viršūnėse, kiekviena iš šių būtybių turėjo po šešis sparnus, kurie buvo pilni kruvinų akių. Drebėdami sušnabždėjom: Kas galėtų lygintis su šiais žvėriagalviais ir kas galėtų su jais kovoti.

Uostinėdami žemę ir orą liūtšuniai apsupo Paskutinės vakarienės koplyčią. Vieni užšoko ant stogo, plėšė parūdijusią skardą ir rijo ją dideliais kąsniais, kiti kuokomis trankė ir trupino šventovės sienas, duris, langus. Girdėjosi staugimas ir krioksmas. Viena būtybė, matyt, mus pajutusi, ėmė artintis prie alyvų kerų, ištempusi žvynuotą gyvatės kaklą, prašiepusi geltonas liūto iltis, ji tarsi akla ar apakinta letenomis graibė orą. Jau jutom karštą dvokiantį jos alsavimą. Drebėdami iš baimės meldėm Dievą paversti mus skruzdėlėmis, kad sulįstume į žemę ir išvengtume baisiųjų letenų.

Staiga iš koplyčios pasigirdo klaikus riaumojimas, tarytum staugtų tūkstantis tyrų žvėrių – liūtų hienų šakalų leopardų. Pamatėm, kaip sudrebėjo koplytėlės pamatai, pasviro ir į keturias puses išvirto sienos. Šungalviai puolė į vidų ir ėmė kuokomis viską daužyti. Po kelių mirksnių altorius pavirto nuolaužų krūva, ant sienų kabėję šventi paveikslai mėtėsi suplėšyti ir apdergti, ąsočiai su laukų gėlėmis pažiro į šukes. Kai kurie iš žvėriagalvių stvėrė gėlių vainikus ir rijo kaukšėdami dantimis. Bet tai dar nebuvo pabaiga, įsisiautėję jie puolė vienas kitą. Kuokomis skaldė galvas, rovė skorpionų uodegas ir jas žiaumojo, spjaudė ugnimi ir vienas kitą degino. Mūsų persekiotojas sustaugė ir didžiuliais šuoliais nulėkė prie besiplėšančių bendrų – matėm, kaip jis prasmenga mirtinų grumtynių sūkury.

Delnais užsidengėm akis – jų dugne išvydom skliautą tarsi bažnyčios kupolą su piešiniais, vaizduojančiais pasaulio pabaigą: milžiniška ugninė gyvatė rijo juodus apanglėjusius žmones ir raguotus angelus šikšniniais sparnais. Staiga labai atšalo. Atsimerkę išvydome baltą sniegą, užklojusį visas lygumas, saulės blyksniai akino akis. Išlindę iš slėpynės, prisiartinom prie koplyčios degėsių – nieko nebuvo likę, tik anglių krūvose švytėte švytėjo laukinių rožių žiedai, tarsi jų ugnis nebūtų galėjusi paliesti. Surinkom šias nemirtingas gėleles, kad jos niekada neleistų mums užmiršti žvėriagalvių siautėjimo dienos.

 

III

Jų kaltė dar nebuvo įrodyta, tad įvyksianti jųdviejų akistata mums buvo labai svarbi.

Papirkę grasaus kalėjimo sargą, mes patekom į nedidelę niūrią belangę patalpą ir užsislėpę už geležinių gultų laukėme.

Jie įėjo vidurnaktį. Lyg vaiduokliai – ne pro vienas iš tūkstančio durų, o kiaurai per sienas. Rankose laikė degančias žvakes. Sustojo vienas priešais kitą ir įsmeigė viens į kitą akis.

Negalėtume šiandien pasakyti, kiek laiko truko ši žvilgsnių dvikova, tik prisimenam, kaip sudegė žvakės, ir žvakidės iškrito iš jų rankų, ir stojo akla tamsa. Tuomet staiga plykstelėjo ir užsiliepsnojo jų akių rainelės giliose tarsi aklųjų akiduobėse. Mėlynos gyvsidabrinės šviesos pluoštai sruvo į jų akis. Supratome, jog matom mintis – tik jos gali skleisti tokią mistinę, šiurpią, nežemišką šviesą. Šviesos pluoštai kryžiavosi, pynėsi, tarsi kovodami, norėdami įrodyti savo teisybę. Po kelių akimirkų paskutinės kibirkštys nuskriejo į šalis ir liepsnos užgeso. Tamsa tapo akla ir anapusinė. Mes suvokėm regėję paskutinę žemišką dviejų žmonių sąžinės akistatą.

Dar ilgai lindėjome tamsoje, kol pagaliau prasivėrė durys ir įsakmus sargo balsas liepė eiti paskui jį. Apleidę niūraus kalėjimo sienas, pro geležinius vartus išėjome į miesto gatvę. Kaukdamos sirenomis lūšnynų kryptimi pralėkė keturios gaisrinės mašinos – tas miesto kvartalas liepsnojo ne pirmą kartą, nes padegėjai stengėsi kuo greičiau išvalyti labai patogią miesto vietą, kad būtų galima statyti betoninius daugiaaukščius.

Po keleto dienų buvo paskelbta, kad abu žudikai nuteisti aukščiausiąja bausme. Nuosprendis galutinis ir neskundžiamas.

Kitą mėnesį buvo sugauti tikrieji nusikaltėliai, bet šis faktas miesto gyventojams nepadarė didesnio įspūdžio…

 

IV

Ilgai klajojau, gyvenau svetimose šalyse tarp nesvetingų, atšiaurių, piktų ir nuožmių žmonių. Gyvenau kaip valkata – mitau tuo, ką surasdavau šiukšlynuose ar atmatų konteineriuose, nakvynės ieškodavau apleistuose namuose ir rūsiuose.

Šiandien negalėčiau paaiškinti, kodėl andai išėjau iš namų ir leidausi į nežinomą pavojingą kelionę. Gal svetur tikėjaus rasti sielos ramybę? Gal vyliaus pralobti? O gal galvojau, kad laimę galima surasti bet kur, tik ne tėvynėje?

Šiandien sugrįžau. Rankoj – raktas, kurį visą klajonių metą slėpiau užsiuvęs po apsiausto pamušalu.

O štai ir tie patys aptrupėję, su nulūžusiais turėklais laiptai, tas pats apmusijęs langas su nuvytusia bevarde gėle ant palangės, pakrypęs mažas balkonėlis. Net kvapas – tas pats, kačių šlapimas, pelėsių grybas, seni drėgni skudurai, žibalas, forminės duonos rūgštis, vėmalų dvokas, rauginti agurkai, česnakas. Metai, pasakiau sau, kvapų neįveikė metai.

Tas pats ilgas tamsus su išpuvusiomis grindų lentomis koridorius, žiurkių landos – šią ilgą, painią, panašią į labirintą patalpą sapnuodavau svetimose šalyse.

O štai ir durys, mano buto durys. Skląstis ir spyna. Drebančiais pirštais mėginu įkišti raktą, bet kas gi čia? Nejaugi raktas netinka? Net atsiklaupęs mėginu įgrūsti jį į spynos angelę, bet visa – veltui, tik susikruvinu krumplius, nusiplėšiu nagą. Jaučiu, kad trūksta oro, imu dusti.

Matyt, buvau praradęs sąmonę, tad svetimas balsas mane išgąsdino. Pramerkęs akis, kitame koridoriaus gale išvydau švytintį pravertų durų stačiakampį, aliejinės šviesos pluoštas bėgo grindų lentomis. Pagaliau suvokiau balso tariamus žodžius: Čia jūsų niekas nelaukia, vieną vakarą atėjo kažkoks valdininkas ir, pasakęs, kad jūs negrįšit, pakeitė spyną, parodė neaiškiai prirašytą popierių ir paaiškino, jog šiame bute bus apgyvendinta imigrantų iš Vidurinės Azijos šeima.

Negalėjau ištarti žodžio. Atsisėdau ant grindų, paprašiau adatos ir siūlo, ir tarsi sapnuodamas po apsiausto pamušalu užsiuvau savo raktą – nežinojau, kam šitai darau, tik jaučiau, kad jeigu jį prarasiu, tai prarasiu ir atmintį, ir jau niekados niekados neturėsiu namų, vyliaus, jog, raktą išsaugojęs, kada nors, gal kitame miesto pakraštyje užkopęs palaikiais laiptais, ilgo koridoriaus gale aptiksiu jį atitinkančią spyną…

 

V

Ten, už akiračio, matau bedugnio dangaus peleną, kiek arčiau – dantytą, tarsi išlaužytą, apverstą juodo eglyno keterą, dar žemiau – plaukiančius kaip žalsva jūra žydinčius rugius. Ant upės kranto – lyg geležinės juodalksnių šakos, o šalia – balčiausiais sniego žiedais žydinti vieniša laukinė kriaušė, apsupta pievos gėlių margumynais. Žinau, jog ši pieva slepia visus Monė, Pisaro ir kitų impresionistų paveikslus – iš visų pasaulio muziejų jie čia suvežti, išimti iš sunkių paauksuotų rėmų, jie čia laisvi, dar nebaigti tapyti, dar tik pradėti, jie čia suvežti, kad subręstų, taptų tobuli kaip ši gėlių pieva.

Dar arčiau – šaltiniuotas, dilgių ir varnalėšų prižėlęs skardis. Varnalėšos aukštesnės už arklį, kyšo tik jo ausys, ir gali pagalvoti, jog ten zuikis. Žinau, kad šiuose brūzgynuose slapstosi griežlė, kurios griežimas praturtina liepos vakarus. Ant kalnelio – siauras bulvių laukas. Prisimenu poeto žodžius, kad nėra gražesnės gėlės už bulvių žiedą.

Melsvai violetiniai žiedeliai švyti tarsi sidabro siūlais išsiuvinėtas viduramžių gobelenas.

Tamsiai žali standūs lapai atrodo apšlakstyti paukščių krauju, bet žinau, jog tai ne kraujas, o raudonos kolorado lervos, kurias bijo lesti net vištos ir kurių neima jokie chemikalai – tik deginantis žibalas, tereikia į skardinę jų pririnkti ir užpylus žibalo padegti.

Tarp bulvių rėžio ir verandos – nedidelis niekieno žemės plotelis, vaistingųjų augalų oazė: trauklapiai, pelynai, kraujažolės, laukinės mėtos, čiobrių salelė ir daugelis dar nepažintų augalėlių. Ant aukšto krapo vainiko tupi laumžirgis, virš jo pakibęs ore kitas, įsmeigęs uodegą į pirmojo galvą. „Štai laumžirgiai du / savo meilėj nuožmiojoj sukibę…“ Prie pat namo – raganių vijoklis, raganų rožės, lankomos širšių ir vapsvų. Šiapus stiklo nusilaupiusi palangė – per nelabai sandarius rėmus žiemą čia prineša sniego, tad dažai trupa ir byra ant grindų. Kertėse – voratinkliai su žibančiais pernykščių musių sparneliais.

Ir ūmai išvystu per dangų ropojantį drugį: kelią jis pradeda nuo kairio lango rėmo ir slenka link dešinio. Gyvūnas tikrai didesnis už virš miško pjūklo pasirodžiusį mėnulį, net baugu, kad keturi sparnai pridengę jo neužgesintų. Bet tai – regėjimo klaida, nes drugys ropoja per lango stiklą…

 

VI

Einame juodu asfaltu. Aplinkui nėra nei gyvenviečių, nei miško, vien neaprėpiami akmenuoti tyrlaukiai. Einame ne pirmą mėnesį, tad apavas suplyšęs, išlindę kojų pirštai žaizdoti ir apnešti dulkėm. Prie krūtinės priglaudus tu neši mūsų sūnų. Staiga prieina juodaakis berniukas ir dovanoja mums į juodą miesto vežimą panašią karietą. Įsėdam. Kažkas, atsukęs mums nugarą, kailiniuotas, nebylus, važnyčioja. Karieta skrieja ratais neliesdama žemės. Prasideda spygliuota viela aptvertos pakelės, ant spyglių karo raudoni skarmalai. Sėdim susiglaudę, saugodami sūnų, nes nežinom, kur mus veža. Mūsų namai priešingoje pusėje, tad kam gi įsėdom į šį keistą vežimą, kas jį valdo – važnyčiotojas nė sykio nebuvo atsukęs veido. O gal jis mus veža į žaliuojantį slėnį, į naujus namus, kurie mūsų laukia. Gal ten apsigyvensim, vakarais pro būsto langus praeis pienu kvepianti raguočių banda, į sodo medį atskris volungė, o naktimis klausysimės žiogų koncerto, tarsi Filipo Lipio paveiksle ant tavo kelių miegos sūnus. Tai bus ramybės namai, ir visos grėsmės išnyks tarsi sapnas. Ir kelionė bus pasibaigus…

 

VII

Skudurais apvilktų medinių žmogučių akys žvelgė iš slėpiningo nakties veidrodžio.

Virš palangės bedugnėje tyloje žėrėjo tolimos bevardės žvaigždės. Mąstei apie tai, kad šie maži mediniai skarmaluoti tavo vaikystės žaislai, šie bekojai, berankiai, perskeltomis galvomis nebylūs žmogeliukai sugrįžo čia, kad priekaištautų tavo vaikystei. Jų šešėliai karojo virš miegančio tavo sūnaus lovelės. Suvokei, kad kažkas atsitiks, bet nespėjai… Ir staiga jie tarytum piktosios dvasios nukrito ant lovelės ir plasnodami peleniniais sparnais išsinešė tavo sūnų į naktį, į bedugnę tamsos kiaurymę, prasivėrusią virš miegančio miesto.

Ateis diena, kai tu pats negalėsi patikėti, jog prieš daugelį metų grėsmingi žaislų šešėliai išsinešė tave, dar kūdikį, į naktį, į beorę erdvę, kur nebus nei senatvės, nei mirties…

 

VIII

Stovėdamas ant milžiniško medžio šakos, pasikabinęs ant kaklo maišą, skyniau nežinomus vaisius, nors žinojau, kad jų žievė geležinė ir jie nevalgomi. Jau daugelį amžių mano protėviai kopė į šį medį ir patys nežinodami, kodėl, skynė jo vaisius, kuriuos paskui užkasdavo žemėje. Tai buvo amžinas nepaaiškinamas ritualas, kurį aš paveldėjau. Tiesa, ankstyvoje mano vaikystėje medis nebuvo toks aukštas, bet dabar, jau sendamas, turiu kasmet pridurti kelis kopėčių skersinius, kad galėčiau pasiekti nors žemiausias medžio šakas. Po motinos mirties pasaulis man tapo šaltas ir svetimas, tad nutariau medyje pasilikti. Kartais praskleidžiu lapus ir žvelgiu į žemę. Ten miglose skendi mano gimtieji namai ir retkarčiais iš kamino pakyla melsvas vakarienės dūmelis. Ir tuomet aš užuodžiu beveik užmirštą vaikystės metų šventinio pyrago kvapsnį. Pajuntu jo skonį ir aštrus praradimo dyglys sminga į širdį.

Ūmai pakyla vėtra. Nežinomų paukščių pulkai, prieš daugelį metų įsikūrę medžio lajoje, klykdami pakyla ir dingsta audros debesyse. Iš aukštybių paplūsta šviesa kaip tūkstančiai saulių, šviesa, skaistesnė už išlydytą stiklą… Medis įsiliepsnoja nuo kelmo – suprantu, kad į dienos pabaigą liepsnos pasieks viršūnę ir tuomet aš sudegsiu.

Tad išplečiu rankas ir… kaip gera kristi – tereikia užmerkti akis…