literatūros žurnalas

Numerio balsas

Daina Opolskaitė. Provincijos ruduo ir žodžių rūpesčiai

2022 m. Nr. 10 / Šiandien greičiausiai neparašysiu nė žodžio. Nes kai skaitau žodžius, jų parašyti negaliu. Nė vieno. Užtat perskaitysiu daugybę – keliolika ar net keliasdešimt tūkstančių. Jie aptūps mano mintis kaip vabzdžiai – tyliai ir švelniai…

Antanas Šimkus. Baltarusiai – iš skaudžiausių ir būtiniausių tekstų

2022 m. Nr. 8–9 / Daugelis kitaip galvojančių žmonių, tarp jų ir rašytojai, turi palikti gimtuosius namus, patirti bėglio dalią, o tie, kurie renkasi likti, turi su nerimu klausytis, ar neateina jų suimti saugumiečiai, kęsti kratas, kitokius su žmogiškumu…

Herkus Kunčius. Prarasto laiko beieškant. Atminties amnezija

2022 m. Nr. 7 / Laureato žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo iškilmėse / Prieš ketvertą metų dalyvavau diskusijoje Klaipėdoje, skirtoje rusakalbei auditorijai. Diskusija vadinosi „Sovietinių represijų atmintis posovietinėse visuomenėse: pamiršti?

Birutė Jonuškaitė. „Širdies pavasaris, pavasario širdis“

2022 m. Nr. 5–6 / Tarp Vilniaus ir Naujosios Vilnios, pravažiavus Rokantiškių kapines, yra Kalnų Progumos (lenkiškai Poręby Górańskie), buvusi tarpukario gyvenvietė („kolonija“), įsikūrusi maždaug 1925 metais iškirsto miško vietoje.

Julius Sasnauskas. Sau pačiam. Nelaukiant Velykų

2022 m. Nr. 4 / Kažin ar jau bus kitaip artimiausiu metu. Negana mums pandemijos, tai užėjo karas. Ką dabar galėtum pasakyti prisikėlusiam Viešpačiui? Kad jis darsyk pasirodo bejėgis šiame pasaulyje? Kad mūsų maldos – tik mums patiems?

Antanas Šimkus. Pasirinkti namus

2022 m. Nr. 3 / Jau daugiau nei savaitė dažniau matome griuvėsius nei pastatus. Dūmus nei dangų. Vaizdų srautas nenumaldomai nešasi kartu su visomis drumzlėmis ir šiukšlėmis, žodžių nuolaužomis, ir niekas nepajėgus ką nors pakeisti.

Vytautas Martinkus. Dvynių paradoksas Dirgėlos „Karalystėje“

2022 m. Nr. 2 / Kai ant akmens kapinėse jau būna iškalta mirties valanda, gyvieji paprastai dar lenkia pirštus – tebeskaičiuoja į Amžinybę išėjusiojo gimtadienius. Čia ne vien paprotys ar trinkančios atminties reikalas.

Vanda Juknaitė. Tiems, kurie negrįžo

2022 m. Nr. 1 / 2021 m. Lietuvos rašytojų sąjungos premijos laureatės kalba / Išėjimas iš namų. Mes esame tie, kurie sapnuodavome namus. Visą gyvenimą sapnavau senelių namus. Jų tylą, ramybę, ramų vieškelį palei eglių sieną…

Regimantas Tamošaitis. Mes sėdėjom prie knygos

2021 m. Nr. 12 / Gyvenimo tempai darosi beprotiški, realybė beveik virtuali, perkelta į ekranus, gyvenimo erdvės siaurėja, visi atstumai mažėja, o laiko gyventi kaip ir nebelieka.

Antanas Šimkus. Latviška kelionė

2021 m. Nr. 11 / Besikalbėdami priėjome beveik broliškos minties, jog žurnalo numerį ar bent dalį jo privalome skirti Latvijai, mūsų literatūrų sąsajoms. Žinoma, kasmet paskelbiamos viena ar dvi latvių autorių vertimų publikacijos…

Unė Kaunaitė. Kitoje sienos pusėje

2021 m. Nr. 10 / „Nebemoku skaityti grožinių knygų“, – sako man seniai matyta draugė vieną iš paskutinių šiltų vasaros dienų. „Mokslinę literatūrą, straipsnius – kiek tik nori. O grožinę pradedu ir skaitau metus, mintys bėga nuo eilučių link telefono.“

Viktorija Daujotytė. „Jei tu, žmogau, tebūtum gyvulys…“

2021 m. Nr. 8–9 / Vytauto Mačernio šimtmečio vasara. Tikrai švenčiama – ypač Žemaitijoje. Liepos vidurys – karščiai, atrodo, kad dar nebuvę, bet gal ir buvę. Antakalnio pačiam pakrašty mėlyno-geltono santvanka.

Marius Burokas. Kaleidoskopo stikliukai

2021 m. Nr. 7 / O viskas prasidėjo nuo pamišusio britų savamokslio ornitologo J. A. Bakerio. Tačiau jo ekstatiška gamtos vizija, sugebėjimas ištrinti save iš peizažo, virsti tik akimi, net jo bandymas panaikinti ribą, TAPTI paukščiu…

Rimvydas Stankevičius. Pavasaris bus vasarą

2021 m. Nr. 5–6 / Gal pandemija dar pasispardys, bet vis vien subliukš. Gal šypsosimės po kaukėmis, bet priežasčių šypsotis – susikursime. Gal pavasaris bus vasarą, bet tikrai bus. Ir šitai – svarbiausia.

Birutė Jonuškaitė. Balandžio sapnas

2021 m. Nr. 4 / Balandis. Man – vienas sudėtingiausių mėnesių. Daug svarbių įvykių nutiko gyvenime kaip tik balandį. Lūžiai. Protu nesuvokiami sprendimai. Persikraustymai į kitus namus. Smegduobės ir ropštimasis iš jų.

Laura Sintija Černiauskaitė. Pavasaris Krizių gatvėje

2021 m. Nr. 3 / Štai ir nugyvenome dar vieną žiemą. Gražią ir sunkią. Tikrą, šiaurietišką, kaip vaikystėje. Net šiltajame Teksase nuo sniego lūžo stogai… Nežinau, kaip Jums, bet man kovas dažnai sunkiausias metų mėnuo…

Vytautas Martinkus. Atvirukas iš priemiesčio

2021 m. Nr. 2 / Rašau jums iš Aukštojo Pavilnio, iš Gurių sodų prie Juodojo kelio. Jeigu kada, važiuodami 33 autobusu iš Žirmūnų, užsnūsite ar užmiršite išlipti iš jo prie Katedros ar Menų akademijos, atsibusite paskutinėje stotelėje ir šitaip visai…

Rimantas Kmita. Sapnavau, kad miriau

2021 m. Nr. 1 / Šiąnakt sapnavau, kad miriau. Buvo gaila, gyvenimas man patiko. Bet sykiu buvo aišku, kad nemokėjau gyventi ir kad beveik negyvenau. Tik kažkaip prabuvau ir pradirbau.

Antanas Šimkus. Niekur kitur

2020 m. Nr. 12 / 1991 metų sausį žurnalas pirmąsyk išėjo „Metų“ vardu. Tad tuoj sukaks trisdešimtmetis. Per tą laiką būta visko, tačiau turbūt geriausia, ką šioje pasakoje turime ir dėl ko ji vis dar tęsiasi, – esate jūs, mieli mūsų autoriai ir skaitytojai.

Regimantas Tamošaitis. Šis šaunus naujas pasaulis

2020 m. Nr. 11 / Šie metai Lietuvai yra simboliškai apvalūs – nueitas nemažas kelias nuo sovietmečio pabaigos ir Nepriklausomybės atkūrimo, kažkur nuplaukė ištisi trys dešimtmečiai, nepastebimai išaugo nauja karta.

Aušra Kaziliūnaitė. Slaptažodis

2020 m. Nr. 10 / Literatūros pasaulyje klausimas „ką manai apie Rupi Kaur?“ gali būti priimtas panašiai kaip „ar tau patinka Paulo Coelho?“ Atsakymai į šiuos klausimus tarsi visai netyčia suponuoja savęs priskyrimą vienai iš dviejų stovyklų.

Jurga Tumasonytė. Apie grybus ir medų

2020 m. Nr. 8–9 / Antano Vaičiulaičio literatūrinės premijos laureatės kalba / Kaip žinoma, premija skiriama už apsakymą, tačiau juk Antano Vaičiulaičio kūryba susipažinau dar mokykloje, kai visi klasėje skaitėme jo romaną „Valentina“.

Kornelijus Platelis. Netikras miškas

2020 m. Nr. 7 / Ką tuo metu veikė mano išankstiniai įsivaizdavimai? Tikriausiai tą patį – nuolatos sugrąžindavo į miškus ir kas kartas juose paklaidindavo. Arba uždarydavo į karantiną, kai tik galėdavau sau tai leisti.

Birutė Jonuškaitė. Karantino koliažai

2020 m. Nr. 5–6 / Sakoma, kad kiekviena nesėkmė yra kokio nors pasiekimo priežastis. Jeigu nenuleidžiame rankų, susivienijame ir pasitelkiame visą savo išmintį, atsakomybę, tikėjimą ne tik savo sugebėjimais, bet ir šalia esančių bei maldos galia.

Marijus Gailius. Šleikštulys

2020 m. Nr. 4 / Mano kelias išsišakojo sulaukus dvylikos metų, kai patyriau tėvo savižudybę. Nežinau, kada tapau teisuoliu – tikrai ne tą patį saulėtą birželio pabaigos rytmetį. Traumai reikėjo nusėsti į pasąmonę, kad po metų kitų sužadintų…

Vytautas Stankus. Dulkės

2020 m. Nr. 3 / Ne pirmas kartas, sakysiu dukrai, nenusimink. Va 2020-aisiais Nacionalinės premijos laureatė aktorė Viktorija Kuodytė nebuvo įleista į Nacionalinių kultūros ir meno premijų įteikimo ceremoniją.

Rūta Elijošaitytė-Kaikarė. Sveiki atvykę į Šiaurės pietus

2020 m. Nr. 2 / Tikiu savo šalimi ir visais jai ir joje dirbančiais žmonėmis. Net ir po trisdešimties laisvės metų esame kelyje, kuris nėra lengvas ir savaime suprantamas. Tačiau kuo daugiau mūsų matysime kelio gale vynuogynus…

Mindaugas Nastaravičius. +

2020 m. Nr. 1 / Turiu pripažinti praeities lūkestį – vyliausi, kad vieną dieną rašyti taps lengva. Prieš kokius penkiolika metų galvojau – viskas taip ir turi būti, dabar reikia pasikankinti, bet kada nors – sėdėsiu ir rašysiu lengva ranka. Tarsi tikras rašytojas.

Regimantas Tamošaitis. Ten, kur horizontas

2019 m. Nr. 12 / Dar ne viskas prarasta, yra geram liūdnam žmogui kur eiti. Horizontas – graži perspektyva, slepianti mūsų gyvenimo prasmę. Juk horizontas vilioja, bet jo niekuomet neprieisi. Niekuomet neatsimuši į ribą…

Gitana Vanagaitė. Juozas Tumas-Vaižgantas, arba Be širdies kartėlio

2019 m. Nr. 11 / Bandydama įminti Juozo Tumo-Vaižganto (1869–1933) santykio su savimi ir pasauliu mįslę, galvojau, kad geriausiai jo asmenį ir raštus galima paaiškinti logika, kuri žmogų suvokia kaip veikiantį savo jėgomis, kaip nuolat reflektuojantį…

Marius Burokas. Trisdešimt. Sentimentalus

2019 m. Nr. 10 / Manajam asmeniniam PDR’ui šiemet dvidešimt dveji. Esu jau turbūt senbuvis, PDR įsirėžęs mano metų ritme, gyvenime, tekstuose giliau nei kalendorinės ar religinės šventės. Mano vaikai užaugo (vos neparašiau „gimė“ – nebūčiau…

Mantas Balakauskas. Kaip aš nustojau jaudintis ir išmokau mylėti pinigus

2019 m. Nr. 8–9 / Feisbuke, o kur dar kitur, išgirdau svajingą siūlymą, kad reikia daugiau geros literatūros prekybcentriuose. Poezijos, filosofijos, šiaip gerų tekstų, kurie priverstų susimąstyti apie gyvenimo prasmę, tuo pat svarstant žemiškesnius reikalus…

Laura Sintija Černiauskaitė. Ramunės, dobilai ir tas kažkas

2019 m. Nr. 7 / Šiandien lyja „į širdį“, kaip gedulo apmarinta širdimi užrašė Alfonsas Nyka-Niliūnas savo dienoraštyje po žmonos mirties. Mūsuose gedulo nerasta…

Justinas Žilinskas. Svetimas svetimoje šalyje

2019 m. Nr. 5–6 / Bet štai aš, fantastas, Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavime. Nes smalsumas, tas, kurs žudo ne tik mažas baltas katytes, ir mane čia atvedė. Ką aš čia veikiu? Kas man yra toji Rašytojų sąjunga?

Viktorija Daujotytė. Rašytojų bendruomenės akivaizdoje

2019 m. Nr. 4 / Ne, Lietuvos rašytojų sąjunga nėra „nieko bendra neturinčiųjų bendrija“. Rašytojai yra (ir turi likti) jautrūs profesionalumui.

Antanas Šimkus Iš stebėjimų katalogo: kaip gyvena rašytojas?

2019 Nr. 3 / Kartais gyvenimas suteikia galimybes stebėti ir įsivaizduoti kitus rašančiuosius, tarsi ne taip labai tolimus, ne taip labai artimus, o tiesiog panašia veikla užsiimančius žmones.

Ramūnas Čičelis. Jono Meko pamokos

2019 m. Nr. 2 / „Pastaruoju metu atrodo, kad Jono Meko kūryba yra tiek kupina šviesos, kad norintieji apie ją kalbėti turi prisimerkti, pereiti į tamsos būvį.“ Lieka tik laukti, kada Lietuvos (o ne „lietuvių kilmės“) poetas ir filmininkas…

Donatas Petrošius. Malkos ir laikraščiai poteisybės epochoje

2019 m. Nr. 1 / Tikrovė nėra tokia niūri, kai žvelgi į smulkmenas. Nuo 2019-ųjų sausio pažadėta ženkliai sumažinti PVM malkoms ir spaudai. Tarsi ir yra kuo džiaugtis – kasmet turiu reikalų su abiem reiškiniais.

Dalia Staponkutė. Rašytojas it „nepritapėlė“ Graikija

2018 m. Nr. 12 / Šiandien norisi pamąstyti apie rašytojo vietą – simbolinę, tikrąją, apie vietos nebuvimo arba „nepritapėlio“ dramą ir tragediją. Komediją paliksiu nuošalyje, nors, kalbant apie

Leonardas Gutauskas. Tylesnė už žolę

2018 m. Nr. 11 / Nesu nei literatūrologas, nei kritikas, nei menotyrininkas, nei kultūros reikalus sprendžiančių tarybų ir komisijų narys, nei savamokslis ekonomistas ar socialinių problemų gvildentojas…

Regimantas Tamošaitis. Rudens namų link

2018 m. Nr. 10 / Šiemet vasara Lietuvoje buvo kaip niekuomet graži, saulėta ir karšta, – tokia, kiek prisimenu, būdavo tik mano vaikystės kaime. Dosni šiluma tęsėsi ir įsibėgėjus rudeniui, todėl daug leng-viau galėjome peršokti laiko slenkstį, skiriantį saulėto

Daina Opolskaitė. Dūdelės magija

2018 m. Nr. 8–9 / Laureatės kalba priimant Antano Vaičiulaičio literatūrinę premiją / Ten, kur balti ir saulėti akmenys grimzta pakelės pievų žalume ir tykiai vidurnakčiais šneka Šeimena…

Kornelijus Platelis. Atėjo vasara. Kas dar?

2018 m. Nr. 7 / Atėjo vasara. Kas galėtų paneigti? Nesitikiu, kad tokių atsiras. Tad pirmas teiginys kaip ir teisingas. Tikėkimės, tokie bus ir kiti, jei jų bus. Dienos karštos (dabar, kai rašau). Lauke ir Seime, nepaisant kondicionavimo sistemos….

Marius Burokas. Laiškas apie tautas irgi kalbas

2018 m. Nr. 5–6 / Gerbiamas redaktoriau, prašei įspūdžių – sunku juos sudėlioti į kokią nors rišlią sistemą. Jaučiuosi kaip jūreivis, įpusėjęs kelionę aplink pasaulį. Skirtumas tik toks, kad man kiekviename uoste šiemet tenka skaityti poeziją arba jos klausytis.

Neringa Dangvydė. Pasakoje ir šalia jos

2018 m. Nr. 4 / Kodėl pasakos, o ne romanai, ne dramos, eilėraščiai ar kelionių atsiminimai, jei pats H. Ch. Andersenas išbandė visus šiuos žanrus, o pasakas kūrė tik tam, kad užaugę su jomis vaikai suprastų ir tai, ką tuomet jis rašė suaugusiesiems?

Romas Gudaitis. Per mirksnį akies

2018 m. Nr. 3 / Prie Šešupės, netoli Tarpučių, mažajam gimnazistui Kudirkų Vincukui nesmagu, sarmata kalbėtis su tėvu lietuviškai. Kaip, kokiu būdu užvaldo Jį ir kitus, pasišventusius darbuotis…

Viktorija Daujotytė. Mūsų šimtmetis ir amžių siužetai

2018 m. Nr. 2 / Švenčiame Lietuvą, savo Valstybę. Vasario 16-osios respublikos šimtmetį. Šimtmetis – dar mūsų, gyvenančių dabar, laikas. Tėvų, senelių, prosenelių rankomis apkabinamas laikas…

Antanas Šimkus. Naujieji

2018 m. Nr. 1 / Jie ateina. Tiesiog taip yra. Neatsiklausę, beveik neperspėję. Nors nuojauta jau seniai sakė, kad bus kažkas panašaus. Juos atpažįsti iš eisenos, savotiško judesio, veido bruožų. Iš kurių sūnuje atpažintum tėvą, dukroje – motiną, nors

Renata Šerelytė. Kalbos normos ir kūrybinis darbas: dogmos ir erezijos

2017 m. Nr. 12 / Kai pasigirsta balsų, sakančių, kad kalbai nereikia normų ir taisyklių, kad kalbos normintojai atlieka vos ne Prokrusto vaidmenį, kyla klausimas, kam apskritai tada kalba reikalinga. Galbūt…

Vytautas Martinkus. Lapkričio saulė: Ilgės arba Vėlinės po Opšraus žvaigždynu

2017 m. Nr. 11 / Po šįmet lietingo rugsėjo ir vėjuoto spalio, purvynę stingdančio pirmojo gruodo belaukiant, vėl prisimenu Kristijono Donelaičio eilutes: „Krūmus ir gires linksmas jau giltinė suka

Donatas Petrošius. Tarp plieno ir anglių

2017 m. Nr. 10 / Jei ne „Brexitas“, turbūt taip ir nebūčiau radęs akstino pasikapstyti, kas slypi už mano paviršutiniško kaleidoskopinio – tarsi žinojimo – kokioje ekonominėje ir geopolitinėje sanklodoje gyvename.

Birutė Jonuškaitė. Vasaros užrašų nuotrupos

2017 m. Nr. 8–9 / Lijo. Lyja. Lis, – pažada mergaitė iš ekrano. Įpratome. Susigyvenome su tuo, kad oras Lietuvoje žemina žmogaus orumą. Taip, regis, tvirtino Saulius Tomas Kondrotas, išvykdamas ten, kur saulės daugiau.

Andrius Jakučiūnas. Lietuvių rašytojas

2017 m. Nr. 7 / Gyvename mokslo ir pažangos amžiuje – taip mums kalė į galvas sovietmečiu. Ir mes tikrai matėme tą pažangą – visas mokyklos trečiojo aukšto koridorius buvo nukabinėtas propagandiniais plakatais…

Rimvydas Stankevičius. „Poezijos pavasaris“: kaip radom, taip paliksim!

2017 m. Nr. 5–6 / Apie šimtmečiais puoselėtas, iš kartos į kartą perduodamas tiesas, sakralines ir kultūrines vertybes, papročius ir tradicijas mūsų tėvai, jų tėvų tėvai ir seneliai sakydavo: „Kaip radom, taip ir paliksim.“

Julius Sasnauskas. Ko juokėsi beždžionėlė?

2017 m. Nr. 4 / Rašau tarp dviejų švenčių. Beveik per vidurį tarp jųjų. O šventės – kunigo duona, kas to nežino. Nuo amžių dvasininkija taip gyvena. Vis ką nors švęsdami ir ragindami kitus. Jau Senajame Testamente tokia tvarka…

Antanas Šimkus. Metai: frankofoniško pasaulio link

2017 m. Nr. 3 / Dunda artėja valstybiniai šimtmečiai, jubiliejiniai paminkliniai metai, slenka artyn jų minėjimai, kuopelėmis ir būreliais viskas aptariama ir apmurmama, veriasi šventinės architektūros galios ir negalės.

Valentinas Sventickas. Vasaris su Kaziu Bradūnu

2017 m. Nr. 2 / 2017 metų vasarį šįsyk susiekime su poetu Kaziu Bradūnu. Su jo šimtmečiu. Gimė 1917 metų vasario 11 dieną Kiršuose. 1990-ais, kai po pasitraukimo iš Lietuvos (1944)…

Giedrė Kazlauskaitė. Gaidžio žingsnis

2017 m. Nr. 1 / Turbūt ne vienas šios Rašytojų sąjungos premijos laureatas* citavo Vinco Mykolaičio-Putino eilėraštį „Sausis“, kuriame autorius, pats gimęs sausio šeštąją, apmąsto…

Marius Burokas. Nivalijos

2016 m. Nr. 12 / Kaip sunku žiemą keltis, patamsyje, šeštą ryto, kai už lango nėra sniego. Kai nenujauti to blausaus švytėjimo, visus nelygumus užklojančio baltumo. Keliesi, rengiesi, krapštai iš lovų įsiraususius, šnarpščiančius vaikus…

Ramūnas Kasparavičius. Pusryčių išmintis

2016 m. Nr. 11 / Pusryčių išmintis yra paprasta: Valgyk sūrį, gerk kavos Ir nepyzdink Lietuvos. Pavakarių išmintis? Na, kokia ten gali būti pavakarių išmintis? Jos gal nė nėra. Todring: šnekėkit kaip diedukai ir bobutės: snieduonė, večerė…

Gintarė Adomaitytė. Tiesiog gyventi

2016 m. Nr. 10 / ,,Niekam nedaranti paslaugų (svetimos reikmės neprasiskverbdavo į jos vaizduotę), niekada nekamuojama sąžinės priekaištų ir minčių apie kokias nors paslaugas artimiesiems, ji tiesiog gyveno.“

Liutauras Degėsys. Žmonės, žodžiai ir knygos

2016 m. Nr. 10 / Kai bandai išsiaiškinti, kodėl žmonėms taip patinka politinės, moralinės ir kultūrinės banalybės, supranti, kad jos patrauklios, nes paprastos: tai tiesos, kurios nereikalauja jokių pastangų, kartais – jokio išsilavinimo, jokių žinių.

Laura Sintija Černiauskaitė. Shaukshtelis

2016 m. Nr. 8–9 / Ant žemės – moteriškų formų medžiai, danguje – moteriškų formų debesys. Kiekviena vasara man atrodo kaip ta pati. Ne nauja, ne pasikartojanti, bet vis pasivaidena, kad tai ta pati amžina vasara tęsiasi nuo pat vaikystės.

Viktorija Daujotytė. Mūsų likimo data – Lietuvos Respublikos šimtmetis

2016 m. Nr. 7 / ..mes taip mylime savo Lietuvą, kad jos žlugimo nepakeltume… Petras Juodelis, „Kodėl mums nepakeliui su „Keturiais vėjais“?“

Alvydas Šlepikas. Vienintelė mano galimybė

2016 m. Nr. 7 / Laureato žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo vakare. / Savo tekstus rašau ilgai, ilgai juos nešiojuosi su savimi, tuos galvoj krebždančius žodžius, sakinių kamuolius, istorijas, tampausi jas kaip…

Viktorija Daujotytė. „Pavasaris – jau nebejaunas…“

2016 m. Nr. 5–6 / Pacitavau Sigitą Gedą – frazę, gal net eilėraščio eilutės dalį ar nuotrupą, pavartotą 1991 metų „Poezijos pavasario“ redakcinės komisijos pirmininko baigiamojo žodžio pavadinimui. Kalbėjo apie almanachą…

Mindaugas Kvietkauskas. Laisvųjų menų likimas

2016 m. Nr. 4 / Krokuvoje, vienoje senamiesčio kavinėje, menančioje dar Austrijos imperijos laikų tradicijas, susėdame pakalbėti su literatūros profesoriumi Aleksandru Fiutu. Jis – visame pasaulyje žymus lenkų poezijos tyrėjas…

Agnė Žagrakalytė. Troškimai

2016 m. Nr. 3 / O, kad Jūs būtumėt čia! Visas istorijas būtų daug paprasčiau pasakoti, nors drąsino redaktorius – rašyk skaitantiems ir rašantiems, bet aš ir taip nieko daugiau nedarau, tik rašau Jums, skaitantys ir rašantys, o tarpuose….

Herkus Kunčius. Apie pabėgėlius ir jų daiktus

2016 m. Nr. 2 / Vykstant 2012-ųjų Europos futbolo čempionatui, lankiausi Maltoje. Birželio 15-osios vakarą, kai Švedija 2:3 pralaimėjo Anglijai, nuotaika pasidarė sumauta, tad nutariau čempionatu daugiau nebesidomėti.

Regimantas Tamošaitis. „Metai“ metų rate

2016 m. nr. 1 / Atėjau į „Metų“ redakciją 2002 m., kaip man tada atrodė, laikinai padirbėti. Tas laikinumas smarkiai užsitęsė. Labai daug kas pasikeitė – redakcijoje, Lietuvoje, mano paties gyvenime

Antanas Šimkus. Tie patys debesys

2015 m. Nr. 12 / Jei rašyčiau dienoraštį, ko gero, neatsispirčiau pagundai papasakoti, kokie sunkūs, bet gražūs laivai plaukioja Vilniaus centre virš čerpėm ir skarda dengtų rūmų, namų ir bokštų.

Robertas Keturakis. Viršūnės

2015 m. Nr. 11 / Šiandien neatsitiktinai kalbėsimės apie vieną sudėtingiausių ir paslaptingiausių mūsų buvimo reiškinių – išėjimą iš šio pasaulio. Noriu, kad mūsų mintys nebūtų apsuptos krintančių lapų, rūstaus šiaurio ūžimo nuogose medžių šakose…

Valentinas Sventickas. Ištrinti

2015 m. Nr. 10 / Ar vaikščiodamas po mišką, ar netikusių sapnų pertraukomis nežinia kodėl pradėjo prisiminti susitikimus su likimo broliais – buvusiais lagerininkais ir tremtiniais.

Leonardas Gutauskas. Žymiausios pasaulio kapinės

2015 m. Nr. 8–9 / Paklaustas, ar nenorėtų bent sapne nuvykti į Paryžių, grasos namų Naujojoje Vilnioje senbuvis filosofas J. M. P. pasakė: O ko aš ten nemačiau? Ką būsiu pametęs, kad visko negalėčiau išvysti grotuotame palatos lange?

Viktorija Daujotytė. Gražios Žemaitės rankos

2015 m. Nr. 7 / Žemaitės vieta lietuvių moterų sąmoningumo istorijoje – išskirtinė. Ji suteikia svarbiausią impulsą moterims pasitikėti savimi, savo kūrybos galimybėmis, savo vieta gyvenime.

Rimantas Vanagas. Laisvi, narsūs ir nugenėti

2015 m. Nr. 5–6 / Būti kiekvienas sau, kovoti tik už save mes jau pramokom, o drauge? Tartis, derinti neišvengiamus veiksmus, kad būtume ne tik asmeniškai pripažįstami, bet ir gerbiami kaip išties jautri, dvasinga visuomenės jėga?

Mindaugas Kvietkauskas. Platanų šaknys

2015 m. Nr. 4 / Išlipęs iš autobuso Kembridže, nepasukau į man paskirtą koledžo kambarį tiesiausiu keliu. Pasirinkau nedidelį lankstą, kad per porą viduramžius menančių gatvių išnirčiau ties Matematiniu tiltu, kurį, anot legendos, be jokių vinių…

Robertas Keturakis. Aš klaupiuos prieš tave už visus

2015 m. Nr. 3 / Aš čia nieko negalėjau pamilti. Ir ne todėl, kad neįmanoma pamilti – paversti skaidria savastimi – dešimtį milijonų kvadratinių kilometrų nuo Uralo iki Ramiojo vandenyno ir nuo Arkties jūrų iki Mongolijos bei Kinijos sienų.

Liudvikas Jakimavičius. Jubiliejinių metų didaktika

2015 m. Nr. 2 / Jei nepasimokysim iš klaidų, vėl pateksim į užburtą ratą. Juk valstybės, panašiai kaip ir žmonės, žiūrėk, tarytum iš niekur atsiranda, išgyvena savo vaikystę, vienos subręsta, suklesti, pasiduoda stabų pagundoms, paskui sunyksta, subyra.

Alvydas Šlepikas. Geda ir juodas besmegenis

2015 m. Nr. 1 / Mano draugas sumanė nusilipdyti juodą besmegenį. Net ne įsigeidė, bet tiesiog patyrė nušvitimą: reikia! Reikia juodo besmegenio šitoj besniegėj, purvinoj žiemoj, šitoms švytinčioms virš žemės Kalėdoms, besileidžiančioms…

Arnas Ališauskas. Lietuvos paukščiai

2014 m. Nr. 12 / knygoje, aprašančioje paukščių gyvenimą, laisvės buvo daugiau negu beraštėje rašliavoje apie laisvą liaudį, poezijos buvo daugiau negu rimuotoje rašliavoje apie kolūkiečių ratelius, Lietuvos buvo daugiau negu Lietuvos teritorijoje.

Vainius Bakas. Po geltonu rudens antspaudu

2014 m. Nr. 11 / Yra žmonių, kurie fiksuoja laiką, iki smulkmenų prisimena ir išsaugo akimirkas. Taip, laikas mus suveda ir išblaško. Tikriausiai taip ir turi būti. Viskas išsiblaško, bet visa lieka atmintyje. Atmintis – mūzų motina. Mūsų motina.

Arvydas Juozaitis. Kai niekas nebijojo mirti

2014 m. Nr. 10 / Žinoma, pasaulis mūsų nesupras. Bet mums turi rūpėti visai kas kita: ar supras XX amžiaus patirtį nešančiuosius jaunoji Tėvynės  karta. Tie žmonės, kuriuos mes vis dėlto pasiryžome pagimdyti. Kad ir menkas buvo mūsų ryžtas…

Mindaugas Kvietkauskas. Gyvas kambarys

2014 m. Nr. 8–9 / Prieš keletą metų apsigyvenome rytiniame Vilniaus pakraštyje, tokioje vietoje, kur prieš dvylika tūkstantmečių tekėjo ledyninės Vilnios vandenys, kur tikriausiai buvo jos dugnas. Dviem netolimiems piliakalniams…

Herkus Kunčius. Laimėtojai ir pralaimėtojai

2014 m. Nr. 7 / Prieš dvidešimt metų, kada dar rodėsi, kad viskas klostysis palankiai, bičiulis, vokiečių dailininkas Karlas Heinzas pasikvietė į Duisburgą pasiautėti jo dirbtuvėse. Kad būtų linksmiau, tą vakarą pasišaukė ir laiptinės kaimyną kiną Yaną bei Heikę.

Valdas Papievis. Šį mūsų nerimo pavasarį

2014 m. Nr. 5–6 / Antano Vaičiulaičio literatūrinės premijos laureato kalba / Šį mūsų nerimo pavasarį, kai žvelgiu pro atdarą langą į stogus su kokliniais kaminėliais, tarp kurių stirkso antenos, panašios į mažų kranų gerves…

Dainius Dirgėla. Apie Dramaturgus, Kung Fu Pandą ir kitus balandžio scenarijus

2014 m. Nr. 4 / Kasdien žiūrėdamas įvairių televizijų žinias ir skaitydamas informaciją internete apie įvykius Ukrainoje ir Kryme, vis prisimenu smagų animacinių filmų herojų Kung Fu Pandą ir galvoje dėliojasi scenarijus…

Jaroslavas Melnikas. Alternatyvioji Lietuva, arba Apie propagandos naudą

2014 m. Nr. 3 / Protingas žmogus niekad pernelyg netikės realybe. Tam nereikia būti budistu – juk realybė sukuriama mūsų smegenyse. Ir šiandieninė Lietuva – tik fikcija. Gyvename ne realioje Lietuvoje. Kas yra realybė?

Viktorija Daujotytė. Veldėti, paveldėti ir saugoti

2014 m. Nr. 2 / Tauta yra bendruomenė, turinti kultūros paveldą, bendruomenė ir todėl, kad jos paveldas bendras. Paveldas nėra tiksliai apskaičiuojamas nei suskaičiuojamas, vienu metu jis mąžta ir didėja…

Liudvikas Jakimavičius. Skaptorystė

2014 m. Nr. 1 / Išmanus karvedys prieš eidamas į karą ar prieš stodamas į mūšį visados patikrina savo išteklius: kiek turi pulkų, karių, raitelių, pėstininkų, ginklų ir kitko, įvertina dvasią, kaip kariauna pasirengusi ir ar parakas parakinėse nesudrėkęs.

Vytautas Račickas. Svečiuose pas mešką

2013 m. Nr. 12 / Iš tikrųjų aš svečiavausi visai ne pas mešką, o pas savo jaunystės laikų draugą, tuomet daug, netgi labai daug žadėjusį literatą, o dabar – briedžių, meškų, sabalų, voverių ir kitų taigos keturkojų medžiotoją bei žvejį Antaną Vaišnorą.

Mindaugas Nastaravičius. Žodis tėvui

2013 m. Nr. 11 / Kodėl taip atsitiko, nežinau. Nesugebu, negaliu apie tai parašyti. Bet pernai sakydamas, kad tėvų ir brolio kapus reikia aplankyti „kol dar galiu“, tėvas teisus. Mes išvažiavome, aplankėme ir grįžome. Vienas kitam pasakėme po kažkiek sakinių.

Leonardas Gutauskas. Trys Vilniaus vaizdeliai

2013 m. Nr. 10 / Ta senė, gyvenusi mažoje, perkrypusioje lūšnoje Olandų gatvės žydkapių pašonėje, buvo žemo ūgio, liesa kaip pušies skiedra ir dar persisukusi, susimetusi į kuprą.

Rimantas P. Vanagas. Mes – iš girios

2013 m. Nr. 8–9 / Pusę metų užsirašinėjau mintis, kylančias stebint, klausantis lietuviškos kasdienybės čiurlenimo. Dabar viską perskaičiau ir… pagailo man savo plikos galvos ir visos Lietuvos!

Mindaugas Kvietkauskas. Kultūros genetika kintančioje mokykloje

2013 m. Nr. 7 / Į paskutinę vidurinės mokyklos klasę ėjau tais metais, kai iš Lietuvos buvo galutinai išvesta sovietų kariuomenė. Mokykloje patyriau Atgimimo virsmą, kuris nebuvo tik aikščių euforija, bet smelkėsi ir veikė kažkur giliau, po oda.

Herkus Kunčius. Rašytojai, naršytojai ir buhalteriai

2013 m. Nr. 5–6 / Ne vienus metus pro buto langą stebiu kaimyną. Jis gyvena priešais stovinčiame devynaukščiame. Turi žmoną, paauglę dukrą ir vieno kambario butą. Žinau, kad atvyko iš provincijos, žmona dirba slaugytoja, o jis – niekur…

Stepas Eitminavičius. Kelionės į aukštąsias akimirkas

2013 m. Nr. 4 / Jau daug metų prisimenu Vytauto Mačernio mintį apie aukštųjų akimirkų vertę. Aprimus judriajam būties etapui, meditacijos valandos ilgėja, ilgėja… Bene prieš trisdešimt metų sau aiškinau, jog turiu kuo daugiau keliauti…

Robertas Keturakis. Pasitikrinimas – kas mus nugalės

2013 m. Nr. 3 / Galimas dalykas, kad ši akistata su kovo mėnesio „Metais“ bus man įsimintina ilgam, nes esu likimiškai artimas dvyliktam, paskutiniam, Zodiako žvaigždynui Žuvims, kuris, kaip tvirtai tiki astronomai…

Renata Šerelytė. Bulvaro tiesiojoje

2013 m. Nr. 2 / Ne dėl to, kad jie užtruko, kad buvo siūlomi keisti kandidatai (gausiai pasnigus, „Facebooke“ į kandidatus pasiūlytas net sniego senis besmegenis). Rinkimai išrodė graudžiai, o gal – kraupiai juokingi, taip pat ir pamokantys.

Marijus Gailius. Niekam nelinkėčiau

2013 m. Nr. 1 / Skubu skaitytojus įspėti, kad tai dar ne blogiausia, ką esu padaręs, o po nederamo poelgio vis tiek tekdavo atkentėti, atsiimti, atsipirkti, ir taip iš naujo, ir vėl: prasižengi – susilauki bausmės, kad ir netiesioginės…

Liudvikas Jakimavičius. Traktatas apie rašytoją ir politiką(ę)

2012 m. Nr. 12 / Rausdamasis po senus popierius savo archyve visai netikėtai aptinku segtuvą su amžiną atilsį tėvo, mirusio prieš dvejus metus, sukomplektuotais dokumentais. Popieriai įdomūs, didžioji jų dauguma – kopijos…

Eugenijus Ališanka. Pats geriausias tekstas

2012 m. Nr. 11 / Netrumpas, kokių dešimties tūkstančių spaudos ženklų, pakankamai išsamus, pakankamai informatyvus, daug dėmesio skiriantis sociokultūrinei situacijos analizei, menkėjančiam rašytojo vaidmeniui šiandieninėje šou kultūroje…

Arvydas Juozaitis. 101 metai be M. K. Čiurlionio. Tabu

2012 m. Nr. 10 / Ką tik nuaidėjo 100-osios Mikalojaus Konstantino Čiurlionio išėjimo metinės. Skaičių magija primena, kad pasitikęs savo gimimo šimtmetį kūrėjas pateikia paraišką amžinybei, o minint jo mirties šimtmetį patikrinama…

Stepas Eitminavičius. Ėjimas per Uteną Basanavičiaus gatve

2012 m. Nr. 8–9 / Kur aš gyvenu? Kitoje pusėje, prie Utenėlės. Stebiu ją iš savo balkono, pasišneku ir susišneku. Jau labai seniai supratau, kad upelė leidžia man kalbėtis su Broniumi Radzevičiumi – mat Utenėlė įteka į Vyžuoną…

Laura Sintija Černiauskaitė. Apie gražiąsias dulkes ir Valentinos eketę

2012 m. Nr. 7 / Laureatės žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo iškilmėse / Kaimelis, kuriame užaugo mano mama, yra ūksminga, nuo viso pasaulio pasislėpusi vieta Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje. Vieta ant ribos, „tarp“, tarytum ir niekieno.

Marcelijus Martinaitis. Apie Maironį, kurio nėra knygose

2012 m. Nr. 5–6 / Kartą vieno pažįstamo, vykstančio į miestą, paprašiau, kad turėdamas laiko užbėgtų į kokį nors knygyną ir man paieškotų Maironio poezijos. Grįžęs skėstelėjo rankomis apgailestaudamas, kad nieko nerado, viskas jau išpirkta…

Regimantas Tamošaitis. Maironio metai. Kad klasikas nepasentų

2012 m. Nr. 4 / Maironiui šiemet – 150 metų. Bet jis dar nepaseno. Jaunas ir šviesus žiūri jis į mus Vilniaus gatvėse iš puikių instaliacinių stendų. Tiesiog kaip vyriško grožio etalonas. Galvoju: šio amžiaus pramogų kultūroje galėtų būti…

Herkus Kunčius. Pavojingos temos

2012 m. Nr. 3 / Mano bičiulis, kinų poetas Jangas Lianas jau daugiau nei dvidešimt metų gyvena Londone, tremtyje. Po 1989 m. Tiananmenio aikštės įvykių jis nebegrįžo į Pekiną, pasiliko Vakaruose. Jangas Lianas supranta, kad vos atvyks į Kiniją…

Rimantas Vanagas. Ašara ant voratinklio…

2012 m. Nr. 2 / Esu anykštėnas, gyvenu ant žavaus Šventosios kranto. Maniškė Žvejų gatvė, kuria Karalienės liūno, Puntuko brolio link pėdindavo Antanas Vienuolis-Žukauskas…

Jurga Tumasonytė. Apie tai, kaip tapau jaunąja rašytoja

2012 m. Nr. 1 / Grįžtu į Kauną. Ankstyvas rytas, lyja lietus, o prietemoje žybsi kalėdinės girliandos. Mano namai taip pat aplyti, šlampantis tinkas atrodo kaip dantų ėduonis. Namuose gyvena tėvas. Laukia manęs…

Valentinas Sventickas. Taškai. Klaustukai?

2011 m. Nr. 12 / Niekas man nesakė, kad turiu „apžvelgti praeinančius metus“. Bet rašau gruodžio leidiniui ir tokio žiūrėjimo pagundos užklumpa pačios. Taigi – šiemečių žinių ir pagalvojimų nuotrupos…

Robertas Keturakis. Kas yra tyla

2011 m. Nr. 11 / Vienu metu atsidūręs rytinėje Atlanto pakrantėje, buvau tiesiog smelkte persmelktas stichijos galios ir tos erdvės, kuri gaubė ir lydėjo stichiją. Kraują stingdantis potvynio gūbrys garmėjo prie krantų apsemdamas…

Viktorija Daujotytė. Lectio ultima: įkvėpti ir iškvėpti

2011 m. Nr. 10 / Kalba, pasakyta išėjimo į emeritūrą proga Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje 2011 m. birželio 22 d. / „Nieko nėra išmintingesnio kaip ratas“, – ištarta Rainerio Marijos Rilke’s, vieno įžymiausių XX a. Europos poetų. Turėtų ar bent galėtų taip būti, kad šis vardas, kurį dabar pasakiau

Liudvikas Jakimavičius. Išparduotuvė „Lietuva“

2011 m. Nr. 8–9 / Vasaros pradžioje Kalvarijų turguje žmona iš moterėlės nusipirko vienuolika pomidorų daigų. Sakau jai – labai negudriai išmetei balon pinigus. Nieko iš tų pomidorų nebus. Nesulauksi, kad ant plyno lauko, nualintoj ežioj…

Viktorija Daujotytė. Apie mitą, arba apie Tadą Blindą

2011 m. Nr. 7 / Svarstydami vis mūsų neapleidžiančią patumo–tapatumo problemą, lyg ir pasibauginame: ne, Tadas Blinda netinka būti mūsų herojumi, savo tapatybės negalime į jį orientuoti.

Sonata Paliulytė. Keletas pavasario refleksijų

2011 m. Nr. 6 / Vaikystėje pavasarius mėgau. Pro smetoninio trijų aukštų mūrinio namo kambarėlio atvirą langą mansardoje, kur tuo metu gyvenome abi su tetuke, užuosdavau dar blyškios ir mieguistos saulės prisigėrusią šviežią žemės drėgmę

Vytautas Stulpinas. Būtinas laikas

2011 m. Nr. 5 / Retai, bet žmogaus gyvenime pasitaiko dalykų, kurie, kadaise šmėstelėję sąmonėje, ilgainiui vėl iškyla, nušvinta iš naujo. Dar labiau paūmėję, įgavę likiminės galios.

Justinas Marcinkevičius. Labą vakarą visiems

2011 m. Nr. 4 / Paskutinė poeto Justino Marcinkevičiaus kalba, pasakyta 2010 m. lapkričio 23 d. Mokslų akademijos salėje visuomeniniame diskusijų forume „Tauta, piliečiai, valstybė“ / Šiandieninio pokalbio organizatoriai suformulavo savo pagrindinį ir, galima tarti, vienareikšmį klausimą:

Birutė Jonuškaitė. Kai nėra „padalijimo į yra, bus ir buvo“

2011 m. Nr. 2–3 / Sakoma, kad kiekvienas žmogus yra mikrokosmas, kad kiekvienas turime savo aurą, kurią matyti gali tik „pateptieji“ – ekstrasensai, šamanai, astrologai. Gal ir įdomu būtų pasižiūrėti į savo ar kito vaivorykšte apjuostus…

Arvydas Juozaitis. Dangaus lašas

2011 m. Nr. 1 / Pasaulis nėra gailestingas stipriems, ką jau kalbėti apie silpnuosius. Ir nieko nauja po saule, nes permainų laikais, sumaišties ir negandų metais žūsta tiek stiprus, tiek silpnas.

Marcelijus Martinaitis. Gulk atgal į žemę, Kristijonai

2010 m. Nr. 12 / Rašytojai daugiausia būna susiję su trimis dalykais: leidyklomis, knygynais ir bibliotekomis. Nuo šių įstaigų priklauso jų populiarumas, taip pat galimybė pragyventi. Kartais jos visos trys veikia sutartinai, sukurdamos…

Kazys Saja. Šalis, kur miega kapuos didvyriai (?)

2010 m. Nr. 11 / Gražus senovinis baltų paprotys nors kartą metuose prisiminti tuos, kurių nebėra, bet jie vienaip arba kitaip mums darė įtaką, formavo mus pačius. Išdaliję save kitiems, tebegyvena gyvųjų sąmonėj. Toks pojūtis ateina…

Liudvikas Jakimavičius. Pasakojimas apie dvi kalbas

2010 m. Nr. 10 / Vienas iš pasakojimų apie Lietuvą galėtų būti pasakojimas ne apie marazmėjančią kalbą, o apie mūsų literatūrą, jos nūdieną, nes literatūra ir yra gyvos kalbos buveinė, istorijų ir pasakojimų kalvė.

Vidas Morkūnas. Įsipareigoti žodžiui

2010 m. Nr. 7 / Laureato žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo iškilmėse / Iš mamos pasakojimų apie jaunystės potyrius atmintyje man bene giliausiai įstrigęs štai toks nutikimas. Smagiai sau čiauškėdamos ėjusios jos, kelios merginos, palauke.

Viktorija Daujotytė. Pakartoti fleitą, prisiminti Radauską

2010 m. Nr. 4 / Henriko Radausko „Fleita“ – vienas iš šio poeto tobulųjų eilėraščių, aukštojo poetinio principo, leidžiančio kartoti, atsiminti tai, kas galbūt ir slypi tik muzikoje – Bacho fleitoje.

Robertas Keturakis. Kad Ji būtų, nes Ji yra

2010 m. Nr. 3 / Tai nėra koks nors balsų panteonas, kokios nors apleistos balsų kapinės, kur užklysta pralekiantis paukštis ar kažkur skubantis žmogus. Susipynusios alyvų šakos, erškėtrožių tankumynai, samanoti klevų kamienai…

Juozas Aputis. Trapūs mūsų laiko stiklai

2009 m. Nr. 2 / Kad tik kam nors nepasirodytų, jog paliktas katinas panašus į kokią lūšį, kurią prie Kupiškio medžioklėje vokietukas nušovė! Kad ateinančio katino akis kam nors nepasirodytų panaši į neišdaužytus mūsų nerimo žiemos langus.

Bitė Vilimaitė. Apaštalai iškeliauja iš Lietuvos?

2008 m. Nr. 7 / Laureatės žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo proga / „Klebonas atsistojo, pasitaisė šilkinę stulą su raudonomis rožėmis ir lengvais angelais, paglostė sakyklos aksomą ir persižegnojo…“ Prieš jį buvo visa Lietuva, jau apytuštė,

Sigitas Geda. Lietuva – su priešais ir be priešų

2008 m. Nr. 2 / Šią ištrauką pasirinkau iš Alfonso Nykos-Niliūno eilėraščio „Priešas“, parašyto 1992 metais gruodžio dvyliktą Baltimorėje… Taigi. Straipsnį pažadėjau parašyti pirmosios mūsų Nepriklausomybės paskelbimo.

Robertas Keturakis. Kupranugaris, banko durys ir adatos auselė

2008 m. Nr. 1 / Šios mintys persekioja seniai. Ypač jos paaštrėjo per kruvinas turto dalybas, vykstančias beveik dvidešimt metų. Žinoma, nedaug ką naujo pasakysiu po Kristaus žodžių…

Danutė Kalinauskaitė. Kauleliai, peilis, susmulkėjimai…

2006 m. Nr. 7 / Laureatės žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo iškilmėse / Dar vis labai dažnai prisimenu vieną po kito išmirusius savo tėvus ir namus, kurių nebėra. Jų materialiuosius pavidalus ir efemeriškąsias substancijas…

Juozas Aputis. Pakelėse daug sugulusių

2005 m. Nr. 11 / Plastmasinį gyvenimo būdą stengiamasi įteigti kartais net įnirtingiau nei tai darydavo sovietinio gyvenimo būdo propagandistai. Kas dėl tokio peršamo gyvenimo nelabai nori sutikti, tas apšaukiamas niurgzliu ar dar kuo.

Alvydas Šlepikas. Elektrinis vieversys

2005 m. Nr. 3 / Kurapkos man priminė pokalbį su bičiuliais. Sėdėjom kavinėj, – kas alų, kas kavą gurkšnojom, šnekėjom apie bet ką, nes gera kalbėt niekam nieko neįsipareigojus. Kažkas prisiminė Sigito Gedos aprašytą plazdantį didžiulį juodą vieversį.

Vytautas Rubavičius. Lietuvos nepriklausomybė – kam ir kokia vertybė?

2005 m. Nr. 2 / Tos vertybinės skalės idealumas ryškėja prisiminus kai kurias realijas. Juk gyvename sovietmečiu išugdyto nomenklatūrinio elito ir nomenklatūrinės vertybių sistemos, taip pat anais laikais susiklosčiusių grupinių santykių…

Vytautas Stulpinas. Į statų krantą

2005 m. Nr. 1 / Norit – tikėkit, norit – ne, bet niekada nemaniau, kad kada nors rašysiu „Metams“. Beje, gruodžio mėnesį, fiziškai patį nepalankiausią mano natūrai. Ir ieškosiu tarp rankraščių eilėraščio, kuris tarsi niekur nebūtų pritikęs…

Mindaugas Kvietkauskas. Dialogas per sienos viršų

2004 m. Nr. 12 / Ant aukštų grotų kabo aprūdijusi mėlyna lentelė: UN buffer zone. Jungtinių Tautų buferinė zona. Už grotų stūkso namų griuvėsiai. Visas kvartalas. Išdegusios durų kiaurymės. Viename tuščiame lange…

Petras Dirgėla. Sąskambiai

2003 m. Nr. 7 / Laureato žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo iškilmėse / Apsakymą „Arklių šventėj“ baigiau rašyti 2001-ųjų rugsėjo mė­nesį, naktį iš 11-osios į 12-ąją dieną. Teroro išpuolių prieš Ameriką sukrėstas, veikiausiai tik rimties reikalaujančiu…

Renata Šerelytė. Liepos atminty

2001 m. Nr. 7 / Laureatės žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo iškilmėse / Jeigu gyvenimas – upė, rašytojas – nebūtinai užtvankų bei hidroelektrinių rentėjas, galvojantis, kaip čia pažabojus gamtos stichiją, kad ši būtų naudinga jam

Danielius Mušinskas. „Metų“ brydės laike

2001 m. Nr. 1 / Dešimtmetis pralėkė. 1991-ųjų sausį skaitytojai sulaukė pirmojo „Metų“ žurnalo, o šis, kurį vartote rankose, jau šimtas dvidešimt pir­masis. / Anas sausis buvo istorinis, jo įvykius, jo tryliktąją – Laisvės gynėjų dieną – minime kasmet

Rimantas Šavelis. Rauda, nuo kurios nepalengvėja

1999 m. Nr. 7 / Laureato žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo iškilmėse / Gal vakaras, bet jau ne diena. Pušų viršūnėse siaudžia vėjas, kurį matau, bet negirdžiu. Už sodo tvoros gyvena kaimynas. Pasibeldžiu.

Juozas Aputis. Balta katytė literatūros mūšyje

1999 m. Nr. 4 / Savo literatūroje turime beletristikos unikumą – Joną Biliūną ir jo kūrybą. Labai mažas jo raštų ryšulėlis jau greitai visas šimtas metų nešiojamas iš klasės į klasę, iš kartos į kartą, iš laiko į laiką…

Juozas Aputis. Apie naudingąsias iškasenas

1999 m. Nr. 2 / Subtiliai balansuodama politiniame visuomenės gy­venime pasitvirtino toji nuostata, kurią prieš gerus tris dešimtmečius paskelbė lietuvių egzodo intelektualai, to meto jaunoji karta: veidu į Lietuvą.

Juozas Aputis. Žemaitė. Gysločio paradoksas

1998 m. Nr. 7 / Karštomis birželio pradžios dienomis teko „kirsti“ Lietuvą pir­mąsyk nuo Vilniaus iki Kuršmarių, ligi Ventės rago, o antrąsyk – ligi Kelmės, Ušnėnų, P. Višinskio muziejaus. Tamsžalia spalva nuklota Lietuva.

Benediktas Januševičius. Noriu būti mažas

1998 m. Nr. 6 / Noriu pabrėžti štai ką. Poezija nėra sportas. (Nors šiokių tokių paralelių surasti galima.) Čia neįmanoma nei iššokti aukščiau, nei nubėgti greičiau, nei nusviesti toliau. Poezijos judėjimo krypties nustatyti nepadės jokie žemėlapiai ar kelrodžiai.

Stasė Lygutaitė. Didelė visų teisybė, arba keletas tiesų apie eilėraštį

1998 m. Nr. 4 / Tie patys debesys virš visų galvų, tokį pat kvapą skleidžia brinkstantys pumpurai, o laikas – kiekvienam kitoks.

Juozas Aputis. Laikas, įsispaudęs novelės žodyje

1997 m. Nr. 7 / Laureato žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo iškilmėse / Ir itin abstrakčiame prozos tekste visada esti atpažinimo žymių – laiko, vietos, žmonių tipų, jų jausenos ir pasaulėjautos įvardijimo ženklų.

Eugenijus Ališanka. Poezijos pavasaris: tarp ironijos ir išpažinties

1997 m. Nr. 5 / Ar ironija netampa pačios poezijos ir kartu šventės mirties liudytoja? Šie klausimai neišvengiamai iškils per šiemetinę poetų konferenciją „Amžiaus poezija: tarp ironijos ir išpažinties“.

Sigitas Geda. Kas yra literatūra

1997 m. Nr. 3 / Tie mano pasvarstymai labai jau fragmentiški, kokiam smal­siam mokinukui gal net įtartini. Nejaugi Gedai neaišku? Tikrai, tikrai!

Jurgis Kunčinas. Ar dar bylo knygelės

1996 m. Nr. 10 / 1947 metais krauju paplūdusi ir į vagonus kemšama Lietuva minėjo 400-ąsias lietuviškos knygos metines. Nieko neprisimenu, tais metais aš tik gimiau. Žinoma, būtų galima nupurtyti dulkes nuo tų laikų…

Ričardas Gavelis. Literatūros savižudybė

1996 m. Nr. 8–9 / Lietuvių rašytojo rytai nūdien esti sunkūs. Už langų gali plieksti skaisčiausia saulė ir tvyroti neregėta oro skaidruma. Lietuvių rašytojo tatai negelbsti, nes vos nubudusį jį pradeda kankinti iš sapnų atšliaužęs kartėlis.

Sigitas Geda. Julius Janonis be revoliucijos

1996 m. Nr. 4 / Tokia buvo ir Juliaus Janonio, į lietuviškus literatūros vadovėlius įėjusio kaip „pirmas proletarinis lietuvių poetas“, ir daugelio trokštamos „raudonisios pašvaistės“ realybė.

Donaldas Kajokas. Apie ribas, o gal (ne)susikalbėjimą

1996 m. Nr. 2 / Visas gyvenimas – vien ribos, jų žaižaravimas, mirgesys, margaraščiai audiniai, vėjo ir voro tinklai.

Jurgis Kunčinas. Laikai ir sezonai

1995 m. Nr. 10 / Bėga prošal vasara – geltonas, žalią liežuvį iškišęs, lekuojantis šuo. Rudas ir dar geltonesnis šuo, pilkas ir sulytas jo brolis, laukia ant slenksčio.

Romualdas Granauskas. Rakto ieškojimas

1995 m. Nr. 7 / Laureato žodis Antano Vaičiulaičio premijos Įteikimo iškilmėse / …Šitą dalyką turėtume vadinti mūsų laiko drama. Kai taip stai­giai pasikeičia ištisos vertybių sistemos, toli į šoną pasislenka at­skaitos taškai ir kriterijai, nenuostabu, kad…

Arvydas Juozaitis. Daukantas ir Radauskas

1995 m. Nr. 6 / Jeigu tiesa, kad kultūra kvėpuoja, tai kiekvienas jos įkvėpis turi būti palydėtas iškvėpio. Įkvėpis, palydėtas iškvėpio… Daukantas – įkvėpis, Radauskas – iškvėpis. Neįprastas sugretinimas? Pasižiūrėkime kiek atidžiau.

Judita Vaičiūnaitė. Sodelis prie Šv. Kotrynos

1994 m. Nr. 4 / Pirmasis gyvas Vilniaus paveikslas man buvo Šventos Kotrynos bažnyčios Šventorius. Žaliuojantis saulėtas skveras, įrėmintas į pajuodusius nuo gaisrų griuvėsius.

Juozas Aputis. Skridimas lizdo apačioje

1993 m. Nr. 7 / Gal kaltos ozono skylės danguj, kad esame prislėgti, nusiminę, beūpiai. O gal gyvename pernelyg uždaroje aplinkoje ir linksmųjų, veikla trykštančių žmonių nematome? Kaip apie kokias slegiančias…

Sigitas Geda. Tragiškos patirties šviesoje

1993 m. Nr. 2 / Kad ir kai ją valdytų, neišsiversime be sampratos, jog nedidelės tautos ką nors reiškia pasaulyje tik savo kultūra, tik liudydamos savo komplikuotesnę egzistenciją, išlikimą daugelio tautų ir rasių genocido akivaizdoje.

Juozas Aputis. Rytdienos slenksčiai

1991 m. Nr. 12 / Demokratija – sąlygos pasireikšti žmogui, pažinti žmogaus įvairumą, nevienpusiškumą ir visuotinai priimtais įstatymais drausti tai, kas griauna visuomenės susitarimo pagrindus, kas skleidžia nežmonišką ideologiją

Vytautas Kubilius. Menininkas ir nepriklausomybė

1991 m. Nr. 5 / Meninė kūryba – paslaptingas vyksmas, kuriame dalyvauja kuriančio individo pasąmonė ir joje įspausti kolektyviniai tautos archetipai, istorinė situacija ir vertybių nuostatos, kultūrinių tradicijų resursai ir pirmapradė meninės pagavos stichija.

Juozas Aputis. Metai – smėlio laikrodyje

1991 m. Nr. 1 / „Metai“ – žurnalas, kuriame rasime sienojų iš „Pergalės“ (leistos nuo 1942 m., iš pradžių kaip laikraščio priedas, paskiau almanachas, o po karo jau kaip literatūros žurnalas. Paskutinis, 540-asis numeris, išėjo 1990 m. gruodžio mėnesį)…