literatūros žurnalas

Numerio balsas

Birutė Jonuškaitė. Karantino koliažai

2020 m. Nr. 5–6 / Sakoma, kad kiekviena nesėkmė yra kokio nors pasiekimo priežastis. Jeigu nenuleidžiame rankų, susivienijame ir pasitelkiame visą savo išmintį, atsakomybę, tikėjimą ne tik savo sugebėjimais, bet ir šalia esančių bei maldos galia.

Marijus Gailius. Šleikštulys

2020 m. Nr. 4 / Mano kelias išsišakojo sulaukus dvylikos metų, kai patyriau tėvo savižudybę. Nežinau, kada tapau teisuoliu – tikrai ne tą patį saulėtą birželio pabaigos rytmetį. Traumai reikėjo nusėsti į pasąmonę, kad po metų kitų sužadintų…

Vytautas Stankus. Dulkės

2020 m. Nr. 3 / Ne pirmas kartas, sakysiu dukrai, nenusimink. Va 2020-aisiais Nacionalinės premijos laureatė aktorė Viktorija Kuodytė nebuvo įleista į Nacionalinių kultūros ir meno premijų įteikimo ceremoniją.

Rūta Elijošaitytė-Kaikarė. Sveiki atvykę į Šiaurės pietus

2020 m. Nr. 2 / Tikiu savo šalimi ir visais jai ir joje dirbančiais žmonėmis. Net ir po trisdešimties laisvės metų esame kelyje, kuris nėra lengvas ir savaime suprantamas. Tačiau kuo daugiau mūsų matysime kelio gale vynuogynus…

Mindaugas Nastaravičius. +

2020 m. Nr. 1 / Turiu pripažinti praeities lūkestį – vyliausi, kad vieną dieną rašyti taps lengva. Prieš kokius penkiolika metų galvojau – viskas taip ir turi būti, dabar reikia pasikankinti, bet kada nors – sėdėsiu ir rašysiu lengva ranka. Tarsi tikras rašytojas.

Regimantas Tamošaitis. Ten, kur horizontas

2019 m. Nr. 12 / Dar ne viskas prarasta, yra geram liūdnam žmogui kur eiti. Horizontas – graži perspektyva, slepianti mūsų gyvenimo prasmę. Juk horizontas vilioja, bet jo niekuomet neprieisi. Niekuomet neatsimuši į ribą…

Gitana Vanagaitė. Juozas Tumas-Vaižgantas, arba Be širdies kartėlio

2019 m. Nr. 11 / Bandydama įminti Juozo Tumo-Vaižganto (1869–1933) santykio su savimi ir pasauliu mįslę, galvojau, kad geriausiai jo asmenį ir raštus galima paaiškinti logika, kuri žmogų suvokia kaip veikiantį savo jėgomis, kaip nuolat reflektuojantį…

Marius Burokas. Trisdešimt. Sentimentalus

2019 m. Nr. 10 / Manajam asmeniniam PDR’ui šiemet dvidešimt dveji. Esu jau turbūt senbuvis, PDR įsirėžęs mano metų ritme, gyvenime, tekstuose giliau nei kalendorinės ar religinės šventės. Mano vaikai užaugo (vos neparašiau „gimė“ – nebūčiau…

Mantas Balakauskas. Kaip aš nustojau jaudintis ir išmokau mylėti pinigus

2019 m. Nr. 8–9 / Feisbuke, o kur dar kitur, išgirdau svajingą siūlymą, kad reikia daugiau geros literatūros prekybcentriuose. Poezijos, filosofijos, šiaip gerų tekstų, kurie priverstų susimąstyti apie gyvenimo prasmę, tuo pat svarstant žemiškesnius reikalus…

Laura Sintija Černiauskaitė. Ramunės, dobilai ir tas kažkas

2019 m. Nr. 7 / Šiandien lyja „į širdį“, kaip gedulo apmarinta širdimi užrašė Alfonsas Nyka-Niliūnas savo dienoraštyje po žmonos mirties. Mūsuose gedulo nerasta…

Justinas Žilinskas. Svetimas svetimoje šalyje

2019 m. Nr. 5–6 / Bet štai aš, fantastas, Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavime. Nes smalsumas, tas, kurs žudo ne tik mažas baltas katytes, ir mane čia atvedė. Ką aš čia veikiu? Kas man yra toji Rašytojų sąjunga?

Viktorija Daujotytė. Rašytojų bendruomenės akivaizdoje

2019 m. Nr. 4 / Ne, Lietuvos rašytojų sąjunga nėra „nieko bendra neturinčiųjų bendrija“. Rašytojai yra (ir turi likti) jautrūs profesionalumui.

Antanas Šimkus Iš stebėjimų katalogo: kaip gyvena rašytojas?

2019 Nr. 3 / Kartais gyvenimas suteikia galimybes stebėti ir įsivaizduoti kitus rašančiuosius, tarsi ne taip labai tolimus, ne taip labai artimus, o tiesiog panašia veikla užsiimančius žmones.

Ramūnas Čičelis. Jono Meko pamokos

2019 m. Nr. 2 / “Pastaruoju metu atrodo, kad Jono Meko kūryba yra tiek kupina šviesos, kad norintieji apie ją kalbėti turi prisimerkti, pereiti į tamsos būvį.“ Lieka tik laukti, kada Lietuvos (o ne „lietuvių kilmės“) poetas ir filmininkas…

Donatas Petrošius. Malkos ir laikraščiai poteisybės epochoje

2019 m. Nr. 1 / Tikrovė nėra tokia niūri, kai žvelgi į smulkmenas. Nuo 2019-ųjų sausio pažadėta ženkliai sumažinti PVM malkoms ir spaudai. Tarsi ir yra kuo džiaugtis – kasmet turiu reikalų su abiem reiškiniais.

Dalia Staponkutė. Rašytojas it „nepritapėlė“ Graikija

2018 m. Nr. 12 / Šiandien norisi pamąstyti apie rašytojo vietą – simbolinę, tikrąją, apie vietos nebuvimo arba „nepritapėlio“ dramą ir tragediją. Komediją paliksiu nuošalyje, nors, kalbant apie

Leonardas Gutauskas. Tylesnė už žolę

2018 m. Nr. 11 / Nesu nei literatūrologas, nei kritikas, nei menotyrininkas, nei kultūros reikalus sprendžiančių tarybų ir komisijų narys, nei savamokslis ekonomistas ar socialinių problemų gvildentojas…

Regimantas Tamošaitis. Rudens namų link

2018 m. Nr. 10 / Šiemet vasara Lietuvoje buvo kaip niekuomet graži, saulėta ir karšta, – tokia, kiek prisimenu, būdavo tik mano vaikystės kaime. Dosni šiluma tęsėsi ir įsibėgėjus rudeniui, todėl daug leng-viau galėjome peršokti laiko slenkstį, skiriantį saulėto

Daina Opolskaitė. Dūdelės magija

2018 m. Nr. 8–9 / Laureatės kalba priimant Antano Vaičiulaičio literatūrinę premiją / Ten, kur balti ir saulėti akmenys grimzta pakelės pievų žalume ir tykiai vidurnakčiais šneka Šeimena…

Kornelijus Platelis. Atėjo vasara. Kas dar?

2018 m. Nr. 7 / Atėjo vasara. Kas galėtų paneigti? Nesitikiu, kad tokių atsiras. Tad pirmas teiginys kaip ir teisingas. Tikėkimės, tokie bus ir kiti, jei jų bus. Dienos karštos (dabar, kai rašau). Lauke ir Seime, nepaisant kondicionavimo sistemos….

Marius Burokas. Laiškas apie tautas irgi kalbas

2018 m. Nr. 5–6 / Gerbiamas redaktoriau, prašei įspūdžių – sunku juos sudėlioti į kokią nors rišlią sistemą. Jaučiuosi kaip jūreivis, įpusėjęs kelionę aplink pasaulį. Skirtumas tik toks, kad man kiekviename uoste šiemet tenka skaityti poeziją arba jos klausytis.

Neringa Dangvydė. Pasakoje ir šalia jos

2018 m. Nr. 4 / Kodėl pasakos, o ne romanai, ne dramos, eilėraščiai ar kelionių atsiminimai, jei pats H. Ch. Andersenas išbandė visus šiuos žanrus, o pasakas kūrė tik tam, kad užaugę su jomis vaikai suprastų ir tai, ką tuomet jis rašė suaugusiesiems?

Romas Gudaitis. Per mirksnį akies

2018 m. Nr. 3 / Prie Šešupės, netoli Tarpučių, mažajam gimnazistui Kudirkų Vincukui nesmagu, sarmata kalbėtis su tėvu lietuviškai. Kaip, kokiu būdu užvaldo Jį ir kitus, pasišventusius darbuotis…

Viktorija Daujotytė. Mūsų šimtmetis ir amžių siužetai

2018 m. Nr. 2 / Švenčiame Lietuvą, savo Valstybę. Vasario 16-osios respublikos šimtmetį. Šimtmetis – dar mūsų, gyvenančių dabar, laikas. Tėvų, senelių, prosenelių rankomis apkabinamas laikas…

Antanas Šimkus. Naujieji

2018 m. Nr. 1 / Jie ateina. Tiesiog taip yra. Neatsiklausę, beveik neperspėję. Nors nuojauta jau seniai sakė, kad bus kažkas panašaus. Juos atpažįsti iš eisenos, savotiško judesio, veido bruožų. Iš kurių sūnuje atpažintum tėvą, dukroje – motiną, nors

Renata Šerelytė. Kalbos normos ir kūrybinis darbas: dogmos ir erezijos

2017 m. Nr. 12 / Kai pasigirsta balsų, sakančių, kad kalbai nereikia normų ir taisyklių, kad kalbos normintojai atlieka vos ne Prokrusto vaidmenį, kyla klausimas, kam apskritai tada kalba reikalinga. Galbūt…

Vytautas Martinkus. Lapkričio saulė: Ilgės arba Vėlinės po Opšraus žvaigždynu

2017 m. Nr. 11 / Po šįmet lietingo rugsėjo ir vėjuoto spalio, purvynę stingdančio pirmojo gruodo belaukiant, vėl prisimenu Kristijono Donelaičio eilutes: „Krūmus ir gires linksmas jau giltinė suka

Donatas Petrošius. Tarp plieno ir anglių

2017 m. Nr. 10 / Jei ne „Brexitas“, turbūt taip ir nebūčiau radęs akstino pasikapstyti, kas slypi už mano paviršutiniško kaleidoskopinio – tarsi žinojimo – kokioje ekonominėje ir geopolitinėje sanklodoje gyvename.

Birutė Jonuškaitė. Vasaros užrašų nuotrupos

2017 m. Nr. 8–9 / Lijo. Lyja. Lis, – pažada mergaitė iš ekrano. Įpratome. Susigyvenome su tuo, kad oras Lietuvoje žemina žmogaus orumą. Taip, regis, tvirtino Saulius Tomas Kondrotas, išvykdamas ten, kur saulės daugiau.

Andrius Jakučiūnas. Lietuvių rašytojas

2017 m. Nr. 7 / Gyvename mokslo ir pažangos amžiuje – taip mums kalė į galvas sovietmečiu. Ir mes tikrai matėme tą pažangą – visas mokyklos trečiojo aukšto koridorius buvo nukabinėtas propagandiniais plakatais…

Rimvydas Stankevičius. „Poezijos pavasaris“: kaip radom, taip paliksim!

2017 m. Nr. 5–6 / Apie šimtmečiais puoselėtas, iš kartos į kartą perduodamas tiesas, sakralines ir kultūrines vertybes, papročius ir tradicijas mūsų tėvai, jų tėvų tėvai ir seneliai sakydavo: „Kaip radom, taip ir paliksim.“

Julius Sasnauskas. Ko juokėsi beždžionėlė?

2017 m. Nr. 4 / Rašau tarp dviejų švenčių. Beveik per vidurį tarp jųjų. O šventės – kunigo duona, kas to nežino. Nuo amžių dvasininkija taip gyvena. Vis ką nors švęsdami ir ragindami kitus. Jau Senajame Testamente tokia tvarka…

Antanas Šimkus. Metai: frankofoniško pasaulio link

2017 m. Nr. 3 / Dunda artėja valstybiniai šimtmečiai, jubiliejiniai paminkliniai metai, slenka artyn jų minėjimai, kuopelėmis ir būreliais viskas aptariama ir apmurmama, veriasi šventinės architektūros galios ir negalės.

Valentinas Sventickas. Vasaris su Kaziu Bradūnu

2017 m. Nr. 2 / 2017 metų vasarį šįsyk susiekime su poetu Kaziu Bradūnu. Su jo šimtmečiu. Gimė 1917 metų vasario 11 dieną Kiršuose. 1990-ais, kai po pasitraukimo iš Lietuvos (1944)…

Giedrė Kazlauskaitė. Gaidžio žingsnis

2017 m. Nr. 1 / Turbūt ne vienas šios Rašytojų sąjungos premijos laureatas* citavo Vinco Mykolaičio-Putino eilėraštį „Sausis“, kuriame autorius, pats gimęs sausio šeštąją, apmąsto…

Marius Burokas. Nivalijos

2016 m. Nr. 12 / Kaip sunku žiemą keltis, patamsyje, šeštą ryto, kai už lango nėra sniego. Kai nenujauti to blausaus švytėjimo, visus nelygumus užklojančio baltumo. Keliesi, rengiesi, krapštai iš lovų įsiraususius, šnarpščiančius vaikus…

Ramūnas Kasparavičius. Pusryčių išmintis

2016 m. Nr. 11 / Pusryčių išmintis yra paprasta: Valgyk sūrį, gerk kavos Ir nepyzdink Lietuvos. Pavakarių išmintis? Na, kokia ten gali būti pavakarių išmintis? Jos gal nė nėra. Todring: šnekėkit kaip diedukai ir bobutės: snieduonė, večerė…

Gintarė Adomaitytė. Tiesiog gyventi

2016 m. Nr. 10 / ,,Niekam nedaranti paslaugų (svetimos reikmės neprasiskverbdavo į jos vaizduotę), niekada nekamuojama sąžinės priekaištų ir minčių apie kokias nors paslaugas artimiesiems, ji tiesiog gyveno.“

Liutauras Degėsys. Žmonės, žodžiai ir knygos

2016 m. Nr. 10 / Kai bandai išsiaiškinti, kodėl žmonėms taip patinka politinės, moralinės ir kultūrinės banalybės, supranti, kad jos patrauklios, nes paprastos: tai tiesos, kurios nereikalauja jokių pastangų, kartais – jokio išsilavinimo, jokių žinių.

Laura Sintija Černiauskaitė. Shaukshtelis

2016 m. Nr. 8–9 / Ant žemės – moteriškų formų medžiai, danguje – moteriškų formų debesys. Kiekviena vasara man atrodo kaip ta pati. Ne nauja, ne pasikartojanti, bet vis pasivaidena, kad tai ta pati amžina vasara tęsiasi nuo pat vaikystės.

Viktorija Daujotytė. Mūsų likimo data – Lietuvos Respublikos šimtmetis

2016 m. Nr. 7 / ..mes taip mylime savo Lietuvą, kad jos žlugimo nepakeltume… Petras Juodelis, „Kodėl mums nepakeliui su „Keturiais vėjais“?“

Alvydas Šlepikas. Vienintelė mano galimybė

2016 m. Nr. 7 / Laureato žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo vakare. Savo tekstus rašau ilgai, ilgai juos nešiojuosi su savimi, tuos galvoj krebždančius žodžius, sakinių kamuolius, istorijas, tampausi jas kaip…

Viktorija Daujotytė. „Pavasaris – jau nebejaunas…“

2016 m. Nr. 5–6 / Pacitavau Sigitą Gedą – frazę, gal net eilėraščio eilutės dalį ar nuotrupą, pavartotą 1991 metų „Poezijos pavasario“ redakcinės komisijos pirmininko baigiamojo žodžio pavadinimui. Kalbėjo apie almanachą…

Mindaugas Kvietkauskas. Laisvųjų menų likimas

2016 m. Nr. 4 / Krokuvoje, vienoje senamiesčio kavinėje, menančioje dar Austrijos imperijos laikų tradicijas, susėdame pakalbėti su literatūros profesoriumi Aleksandru Fiutu. Jis – visame pasaulyje žymus lenkų poezijos tyrėjas…

Agnė Žagrakalytė. Troškimai

2016 m. Nr. 3 / O, kad Jūs būtumėt čia! Visas istorijas būtų daug paprasčiau pasakoti, nors drąsino redaktorius – rašyk skaitantiems ir rašantiems, bet aš ir taip nieko daugiau nedarau, tik rašau Jums, skaitantys ir rašantys, o tarpuose….

Herkus Kunčius. Apie pabėgėlius ir jų daiktus

2016 m. Nr. 2 / Vykstant 2012-ųjų Europos futbolo čempionatui, lankiausi Maltoje. Birželio 15-osios vakarą, kai Švedija 2:3 pralaimėjo Anglijai, nuotaika pasidarė sumauta, tad nutariau čempionatu daugiau nebesidomėti.

Regimantas Tamošaitis. „Metai“ metų rate

2016 m. nr. 1 / Atėjau į „Metų“ redakciją 2002 m., kaip man tada atrodė, laikinai padirbėti. Tas laikinumas smarkiai užsitęsė. Labai daug kas pasikeitė – redakcijoje, Lietuvoje, mano paties gyvenime

Antanas Šimkus. Tie patys debesys

2015 m. Nr. 12 / Jei rašyčiau dienoraštį, ko gero, neatsispirčiau pagundai papasakoti, kokie sunkūs, bet gražūs laivai plaukioja Vilniaus centre virš čerpėm ir skarda dengtų rūmų, namų ir bokštų.

Robertas Keturakis. Viršūnės

2015 m. Nr. 11 / Šiandien neatsitiktinai kalbėsimės apie vieną sudėtingiausių ir paslaptingiausių mūsų buvimo reiškinių – išėjimą iš šio pasaulio. Noriu, kad mūsų mintys nebūtų apsuptos krintančių lapų, rūstaus šiaurio ūžimo nuogose medžių šakose…

Leonardas Gutauskas. Žymiausios pasaulio kapinės

2015 m. Nr. 8–9 / Paklaustas, ar nenorėtų bent sapne nuvykti į Paryžių, grasos namų Naujojoje Vilnioje senbuvis filosofas J. M. P. pasakė: O ko aš ten nemačiau? Ką būsiu pametęs, kad visko negalėčiau išvysti grotuotame palatos lange?

Viktorija Daujotytė. Gražios Žemaitės rankos

2015 m. Nr. 7 / Žemaitės vieta lietuvių moterų sąmoningumo istorijoje – išskirtinė. Ji suteikia svarbiausią impulsą moterims pasitikėti savimi, savo kūrybos galimybėmis, savo vieta gyvenime.

Rimantas Vanagas. Laisvi, narsūs ir nugenėti

2015 m. Nr. 5–6 / Būti kiekvienas sau, kovoti tik už save mes jau pramokom, o drauge? Tartis, derinti neišvengiamus veiksmus, kad būtume ne tik asmeniškai pripažįstami, bet ir gerbiami kaip išties jautri, dvasinga visuomenės jėga?

Mindaugas Kvietkauskas. Platanų šaknys

2015 m. Nr. 4 / Išlipęs iš autobuso Kembridže, nepasukau į man paskirtą koledžo kambarį tiesiausiu keliu. Pasirinkau nedidelį lankstą, kad per porą viduramžius menančių gatvių išnirčiau ties Matematiniu tiltu, kurį, anot legendos, be jokių vinių…

Marijus Gailius. Niekam nelinkėčiau

2013 m. Nr. 1 / Skubu skaitytojus įspėti, kad tai dar ne blogiausia, ką esu padaręs, o po nederamo poelgio vis tiek tekdavo atkentėti, atsiimti, atsipirkti, ir taip iš naujo, ir vėl: prasižengi – susilauki bausmės, kad ir netiesioginės…

Viktorija Daujotytė. Pakartoti fleitą, prisiminti Radauską

2010 m. Nr. 4 / Henriko Radausko „Fleita“ – vienas iš šio poeto tobulųjų eilėraščių, aukštojo poetinio principo, leidžiančio kartoti, atsiminti tai, kas galbūt ir slypi tik muzikoje – Bacho fleitoje.

Vytautas Stulpinas. Į statų krantą

2005 m. Nr. 1 / Norit – tikėkit, norit – ne, bet niekada nemaniau, kad kada nors rašysiu „Metams“. Beje, gruodžio mėnesį, fiziškai patį nepalankiausią mano natūrai. Ir ieškosiu tarp rankraščių eilėraščio, kuris tarsi niekur nebūtų pritikęs…

Mindaugas Kvietkauskas. Dialogas per sienos viršų

2004 m. Nr. 12 / Ant aukštų grotų kabo aprūdijusi mėlyna lentelė: UN buffer zone. Jungtinių Tautų buferinė zona. Už grotų stūkso namų griuvėsiai. Visas kvartalas. Išdegusios durų kiaurymės. Viename tuščiame lange…

Stasė Lygutaitė. Didelė visų teisybė, arba keletas tiesų apie eilėraštį

1998 m. Nr. 4 / Tie patys debesys virš visų galvų, tokį pat kvapą skleidžia brinkstantys pumpurai, o laikas – kiekvienam kitoks.

Eugenijus Ališanka. Poezijos pavasaris: tarp ironijos ir išpažinties

1997 m. Nr. 5 / Ar ironija netampa pačios poezijos ir kartu šventės mirties liudytoja? Šie klausimai neišvengiamai iškils per šiemetinę poetų konferenciją „Amžiaus poezija: tarp ironijos ir išpažinties“.

Donaldas Kajokas. Apie ribas, o gal (ne)susikalbėjimą

1996 m. Nr. 2 / Visas gyvenimas – vien ribos, jų žaižaravimas, mirgesys, margaraščiai audiniai, vėjo ir voro tinklai.

Arvydas Juozaitis. Daukantas ir Radauskas

1995 m. Nr. 6 / Jeigu tiesa, kad kultūra kvėpuoja, tai kiekvienas jos įkvėpis turi būti palydėtas iškvėpio. Įkvėpis, palydėtas iškvėpio… Daukantas – įkvėpis, Radauskas – iškvėpis. Neįprastas sugretinimas? Pasižiūrėkime kiek atidžiau.

Judita Vaičiūnaitė. Sodelis prie Šv. Kotrynos

1994 m. Nr. 4 / Pirmasis gyvas Vilniaus paveikslas man buvo Šventos Kotrynos bažnyčios Šventorius. Žaliuojantis saulėtas skveras, įrėmintas į pajuodusius nuo gaisrų griuvėsius.

Vytautas Kubilius. Menininkas ir nepriklausomybė

1991 m. Nr. 5 / Meninė kūryba – paslaptingas vyksmas, kuriame dalyvauja kuriančio individo pasąmonė ir joje įspausti kolektyviniai tautos archetipai, istorinė situacija ir vertybių nuostatos, kultūrinių tradicijų resursai ir pirmapradė meninės pagavos stichija.