Numerio balsas
2023 m. Nr. 10 / Kodėl žmogui, kuris pats yra kūrinys, tokia svarbi kūryba? Svarbesnė už tikrovę, už buitį, net už tai, ką Immanuelis Kantas vadino moraliniu imperatyvu? Už šlovę, garbę, valdžią ir pinigus?
2023 m. Nr. 8–9 / Karas Ukrainoje daug ką paliko be prieglobsčio, namų, artimųjų – žmonės buvo išblaškyti, saugodami gyvastį, turėjo palikti ir savo šalį. Dalis jų atsidūrė ir mūsų mieste. Kokį pusmetį mačiau nedidukę mašinytę ukrainietiškais numeriais…
2023 m. Nr. 7 / Kartais pasigirsta balsų, kad užtenka mums tos agrarinės literatūros – kiekgi galima! Mes juk gyvename jau kitokiame pasaulyje, informacinėje visuomenėje! Bet toji informacinė visuomenė – tik apvalkalas, slepiantis vartotojiškas strategijas.
2023 m. Nr. 5–6 / Gegužė – metas, kai labiausiai išryškėja kontrastai. Gyvybė putoja obelų, vyšnių, slyvų žiedais, pagaliau žalia spalva įsibrauna į kiemus, sodus, pievas, miškus, išvaro pabodusius pilkus ir rudus atspalvius.
2023 m. Nr. 4 / Vakar buvo pavasario lygiadienis ir Pasaulinė poezijos diena. Anot italų, tik nuo šios dienos ir prasideda pavasaris. Kokie skirtingi kasmet man būna tie lygiadieniai.
2023 m. Nr. 4 / Saulelė atkopia, svietas bunda, žiemos pramonė bankrutuoja. Negi dėl to vėl imsime aikčioti, kai sėjos metą mūsų žemdirbių akys baisininkės žvelgia į būsimus darbus bei rinkos siūlomą atlygį už juos, kai Ukrainos ūkininkai…
2023 m. Nr. 3 / Praėjo metai. Mėlynos ir geltonos spalvos vėliavomis nusagstyti. Gražus dangaus ir saulės derinys, bet vos pažvelgus kerta realybė – gyvename karo pašonėje.
2023 m. Nr. 2 / Papartynuose paprastai tvyro prieblanda, ir žmogui juose nejauku. Turbūt patys paparčiai pasirenka tokias vietas, nes tiesioginė saulė jiems per stipri.
2023 m. Nr. 1 / Lietuvos rašytojų sąjungos premijos laureato kalba / Tą dieną, kai man paskyrė Rašytojų sąjungos premiją, prisiminsiu ilgam. Tikriausiai iki mirties.
2022 m. Nr. 12 / Vandos Zaborskaitės šimtmečiui / Gal Juozo Grušo pakuždėta formulė: „Laimingasis – tai aš“; kaip ir kiekviena tikra formulė neišsemiama ir nesubanalinama. Kas pažinojo Vandą Zaborskaitę, tikrai matė ją ir švytinčią, ir šviečiančią…
2022 m. Nr. 11 / Yra toks japonų kilmės amerikietis fizikas Michio Kaku. Visuotinį žinomumą pelnęs ne dėl savų tyrinėjimų – stygų ir kvantinio lauko teorijų – kiek dėl bendrosios futurologijos, TV laidų, populiarinančių visų kitų pažangiausių pasaulio mokslininkų…
2022 m. Nr. 10 / Šiandien greičiausiai neparašysiu nė žodžio. Nes kai skaitau žodžius, jų parašyti negaliu. Nė vieno. Užtat perskaitysiu daugybę – keliolika ar net keliasdešimt tūkstančių. Jie aptūps mano mintis kaip vabzdžiai – tyliai ir švelniai…
2022 m. Nr. 8–9 / Daugelis kitaip galvojančių žmonių, tarp jų ir rašytojai, turi palikti gimtuosius namus, patirti bėglio dalią, o tie, kurie renkasi likti, turi su nerimu klausytis, ar neateina jų suimti saugumiečiai, kęsti kratas, kitokius su žmogiškumu…
2022 m. Nr. 7 / Laureato žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo iškilmėse / Prieš ketvertą metų dalyvavau diskusijoje Klaipėdoje, skirtoje rusakalbei auditorijai. Diskusija vadinosi „Sovietinių represijų atmintis posovietinėse visuomenėse: pamiršti?
2022 m. Nr. 5–6 / Tarp Vilniaus ir Naujosios Vilnios, pravažiavus Rokantiškių kapines, yra Kalnų Progumos (lenkiškai Poręby Górańskie), buvusi tarpukario gyvenvietė („kolonija“), įsikūrusi maždaug 1925 metais iškirsto miško vietoje.
2022 m. Nr. 4 / Kažin ar jau bus kitaip artimiausiu metu. Negana mums pandemijos, tai užėjo karas. Ką dabar galėtum pasakyti prisikėlusiam Viešpačiui? Kad jis darsyk pasirodo bejėgis šiame pasaulyje? Kad mūsų maldos – tik mums patiems?
2022 m. Nr. 3 / Jau daugiau nei savaitė dažniau matome griuvėsius nei pastatus. Dūmus nei dangų. Vaizdų srautas nenumaldomai nešasi kartu su visomis drumzlėmis ir šiukšlėmis, žodžių nuolaužomis, ir niekas nepajėgus ką nors pakeisti.
2022 m. Nr. 2 / Kai ant akmens kapinėse jau būna iškalta mirties valanda, gyvieji paprastai dar lenkia pirštus – tebeskaičiuoja į Amžinybę išėjusiojo gimtadienius. Čia ne vien paprotys ar trinkančios atminties reikalas.
2022 m. Nr. 1 / 2021 m. Lietuvos rašytojų sąjungos premijos laureatės kalba / Išėjimas iš namų. Mes esame tie, kurie sapnuodavome namus. Visą gyvenimą sapnavau senelių namus. Jų tylą, ramybę, ramų vieškelį palei eglių sieną…
2021 m. Nr. 12 / Gyvenimo tempai darosi beprotiški, realybė beveik virtuali, perkelta į ekranus, gyvenimo erdvės siaurėja, visi atstumai mažėja, o laiko gyventi kaip ir nebelieka.
2021 m. Nr. 11 / Besikalbėdami priėjome beveik broliškos minties, jog žurnalo numerį ar bent dalį jo privalome skirti Latvijai, mūsų literatūrų sąsajoms. Žinoma, kasmet paskelbiamos viena ar dvi latvių autorių vertimų publikacijos…
2021 m. Nr. 10 / „Nebemoku skaityti grožinių knygų“, – sako man seniai matyta draugė vieną iš paskutinių šiltų vasaros dienų. „Mokslinę literatūrą, straipsnius – kiek tik nori. O grožinę pradedu ir skaitau metus, mintys bėga nuo eilučių link telefono.“
2021 m. Nr. 8–9 / Vytauto Mačernio šimtmečio vasara. Tikrai švenčiama – ypač Žemaitijoje. Liepos vidurys – karščiai, atrodo, kad dar nebuvę, bet gal ir buvę. Antakalnio pačiam pakrašty mėlyno-geltono santvanka.
2021 m. Nr. 7 / O viskas prasidėjo nuo pamišusio britų savamokslio ornitologo J. A. Bakerio. Tačiau jo ekstatiška gamtos vizija, sugebėjimas ištrinti save iš peizažo, virsti tik akimi, net jo bandymas panaikinti ribą, TAPTI paukščiu…
2021 m. Nr. 5–6 / Gal pandemija dar pasispardys, bet vis vien subliukš. Gal šypsosimės po kaukėmis, bet priežasčių šypsotis – susikursime. Gal pavasaris bus vasarą, bet tikrai bus. Ir šitai – svarbiausia.
2021 m. Nr. 4 / Balandis. Man – vienas sudėtingiausių mėnesių. Daug svarbių įvykių nutiko gyvenime kaip tik balandį. Lūžiai. Protu nesuvokiami sprendimai. Persikraustymai į kitus namus. Smegduobės ir ropštimasis iš jų.
2021 m. Nr. 3 / Štai ir nugyvenome dar vieną žiemą. Gražią ir sunkią. Tikrą, šiaurietišką, kaip vaikystėje. Net šiltajame Teksase nuo sniego lūžo stogai… Nežinau, kaip Jums, bet man kovas dažnai sunkiausias metų mėnuo…
2021 m. Nr. 2 / Rašau jums iš Aukštojo Pavilnio, iš Gurių sodų prie Juodojo kelio. Jeigu kada, važiuodami 33 autobusu iš Žirmūnų, užsnūsite ar užmiršite išlipti iš jo prie Katedros ar Menų akademijos, atsibusite paskutinėje stotelėje ir šitaip visai…
2021 m. Nr. 1 / Šiąnakt sapnavau, kad miriau. Buvo gaila, gyvenimas man patiko. Bet sykiu buvo aišku, kad nemokėjau gyventi ir kad beveik negyvenau. Tik kažkaip prabuvau ir pradirbau.
2020 m. Nr. 12 / 1991 metų sausį žurnalas pirmąsyk išėjo „Metų“ vardu. Tad tuoj sukaks trisdešimtmetis. Per tą laiką būta visko, tačiau turbūt geriausia, ką šioje pasakoje turime ir dėl ko ji vis dar tęsiasi, – esate jūs, mieli mūsų autoriai ir skaitytojai.
2020 m. Nr. 11 / Šie metai Lietuvai yra simboliškai apvalūs – nueitas nemažas kelias nuo sovietmečio pabaigos ir Nepriklausomybės atkūrimo, kažkur nuplaukė ištisi trys dešimtmečiai, nepastebimai išaugo nauja karta.
2020 m. Nr. 10 / Literatūros pasaulyje klausimas „ką manai apie Rupi Kaur?“ gali būti priimtas panašiai kaip „ar tau patinka Paulo Coelho?“ Atsakymai į šiuos klausimus tarsi visai netyčia suponuoja savęs priskyrimą vienai iš dviejų stovyklų.
2020 m. Nr. 8–9 / Antano Vaičiulaičio literatūrinės premijos laureatės kalba / Kaip žinoma, premija skiriama už apsakymą, tačiau juk Antano Vaičiulaičio kūryba susipažinau dar mokykloje, kai visi klasėje skaitėme jo romaną „Valentina“.
2020 m. Nr. 7 / Ką tuo metu veikė mano išankstiniai įsivaizdavimai? Tikriausiai tą patį – nuolatos sugrąžindavo į miškus ir kas kartas juose paklaidindavo. Arba uždarydavo į karantiną, kai tik galėdavau sau tai leisti.
2020 m. Nr. 5–6 / Sakoma, kad kiekviena nesėkmė yra kokio nors pasiekimo priežastis. Jeigu nenuleidžiame rankų, susivienijame ir pasitelkiame visą savo išmintį, atsakomybę, tikėjimą ne tik savo sugebėjimais, bet ir šalia esančių bei maldos galia.
2020 m. Nr. 4 / Mano kelias išsišakojo sulaukus dvylikos metų, kai patyriau tėvo savižudybę. Nežinau, kada tapau teisuoliu – tikrai ne tą patį saulėtą birželio pabaigos rytmetį. Traumai reikėjo nusėsti į pasąmonę, kad po metų kitų sužadintų…
2020 m. Nr. 3 / Ne pirmas kartas, sakysiu dukrai, nenusimink. Va 2020-aisiais Nacionalinės premijos laureatė aktorė Viktorija Kuodytė nebuvo įleista į Nacionalinių kultūros ir meno premijų įteikimo ceremoniją.
2020 m. Nr. 2 / Tikiu savo šalimi ir visais jai ir joje dirbančiais žmonėmis. Net ir po trisdešimties laisvės metų esame kelyje, kuris nėra lengvas ir savaime suprantamas. Tačiau kuo daugiau mūsų matysime kelio gale vynuogynus…
2020 m. Nr. 1 / Turiu pripažinti praeities lūkestį – vyliausi, kad vieną dieną rašyti taps lengva. Prieš kokius penkiolika metų galvojau – viskas taip ir turi būti, dabar reikia pasikankinti, bet kada nors – sėdėsiu ir rašysiu lengva ranka. Tarsi tikras rašytojas.
2019 m. Nr. 12 / Dar ne viskas prarasta, yra geram liūdnam žmogui kur eiti. Horizontas – graži perspektyva, slepianti mūsų gyvenimo prasmę. Juk horizontas vilioja, bet jo niekuomet neprieisi. Niekuomet neatsimuši į ribą…
2019 m. Nr. 11 / Bandydama įminti Juozo Tumo-Vaižganto (1869–1933) santykio su savimi ir pasauliu mįslę, galvojau, kad geriausiai jo asmenį ir raštus galima paaiškinti logika, kuri žmogų suvokia kaip veikiantį savo jėgomis, kaip nuolat reflektuojantį…
2019 m. Nr. 10 / Manajam asmeniniam PDR’ui šiemet dvidešimt dveji. Esu jau turbūt senbuvis, PDR įsirėžęs mano metų ritme, gyvenime, tekstuose giliau nei kalendorinės ar religinės šventės. Mano vaikai užaugo (vos neparašiau „gimė“ – nebūčiau…
2019 m. Nr. 8–9 / Feisbuke, o kur dar kitur, išgirdau svajingą siūlymą, kad reikia daugiau geros literatūros prekybcentriuose. Poezijos, filosofijos, šiaip gerų tekstų, kurie priverstų susimąstyti apie gyvenimo prasmę, tuo pat svarstant žemiškesnius reikalus…
2019 m. Nr. 7 / Šiandien lyja „į širdį“, kaip gedulo apmarinta širdimi užrašė Alfonsas Nyka-Niliūnas savo dienoraštyje po žmonos mirties. Mūsuose gedulo nerasta…
2019 m. Nr. 5–6 / Bet štai aš, fantastas, Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavime. Nes smalsumas, tas, kurs žudo ne tik mažas baltas katytes, ir mane čia atvedė. Ką aš čia veikiu? Kas man yra toji Rašytojų sąjunga?
2019 m. Nr. 4 / Ne, Lietuvos rašytojų sąjunga nėra „nieko bendra neturinčiųjų bendrija“. Rašytojai yra (ir turi likti) jautrūs profesionalumui.
2019 Nr. 3 / Kartais gyvenimas suteikia galimybes stebėti ir įsivaizduoti kitus rašančiuosius, tarsi ne taip labai tolimus, ne taip labai artimus, o tiesiog panašia veikla užsiimančius žmones.
2019 m. Nr. 2 / „Pastaruoju metu atrodo, kad Jono Meko kūryba yra tiek kupina šviesos, kad norintieji apie ją kalbėti turi prisimerkti, pereiti į tamsos būvį.“ Lieka tik laukti, kada Lietuvos (o ne „lietuvių kilmės“) poetas ir filmininkas…
2019 m. Nr. 1 / Tikrovė nėra tokia niūri, kai žvelgi į smulkmenas. Nuo 2019-ųjų sausio pažadėta ženkliai sumažinti PVM malkoms ir spaudai. Tarsi ir yra kuo džiaugtis – kasmet turiu reikalų su abiem reiškiniais.
2018 m. Nr. 12 / Šiandien norisi pamąstyti apie rašytojo vietą – simbolinę, tikrąją, apie vietos nebuvimo arba „nepritapėlio“ dramą ir tragediją. Komediją paliksiu nuošalyje, nors, kalbant apie
2018 m. Nr. 11 / Nesu nei literatūrologas, nei kritikas, nei menotyrininkas, nei kultūros reikalus sprendžiančių tarybų ir komisijų narys, nei savamokslis ekonomistas ar socialinių problemų gvildentojas…
2018 m. Nr. 10 / Šiemet vasara Lietuvoje buvo kaip niekuomet graži, saulėta ir karšta, – tokia, kiek prisimenu, būdavo tik mano vaikystės kaime. Dosni šiluma tęsėsi ir įsibėgėjus rudeniui, todėl daug leng-viau galėjome peršokti laiko slenkstį, skiriantį saulėto
2018 m. Nr. 8–9 / Laureatės kalba priimant Antano Vaičiulaičio literatūrinę premiją / Ten, kur balti ir saulėti akmenys grimzta pakelės pievų žalume ir tykiai vidurnakčiais šneka Šeimena…
2018 m. Nr. 7 / Atėjo vasara. Kas galėtų paneigti? Nesitikiu, kad tokių atsiras. Tad pirmas teiginys kaip ir teisingas. Tikėkimės, tokie bus ir kiti, jei jų bus. Dienos karštos (dabar, kai rašau). Lauke ir Seime, nepaisant kondicionavimo sistemos….
2018 m. Nr. 5–6 / Gerbiamas redaktoriau, prašei įspūdžių – sunku juos sudėlioti į kokią nors rišlią sistemą. Jaučiuosi kaip jūreivis, įpusėjęs kelionę aplink pasaulį. Skirtumas tik toks, kad man kiekviename uoste šiemet tenka skaityti poeziją arba jos klausytis.
2018 m. Nr. 4 / Kodėl pasakos, o ne romanai, ne dramos, eilėraščiai ar kelionių atsiminimai, jei pats H. Ch. Andersenas išbandė visus šiuos žanrus, o pasakas kūrė tik tam, kad užaugę su jomis vaikai suprastų ir tai, ką tuomet jis rašė suaugusiesiems?
2018 m. Nr. 3 / Prie Šešupės, netoli Tarpučių, mažajam gimnazistui Kudirkų Vincukui nesmagu, sarmata kalbėtis su tėvu lietuviškai. Kaip, kokiu būdu užvaldo Jį ir kitus, pasišventusius darbuotis…
2018 m. Nr. 2 / Švenčiame Lietuvą, savo Valstybę. Vasario 16-osios respublikos šimtmetį. Šimtmetis – dar mūsų, gyvenančių dabar, laikas. Tėvų, senelių, prosenelių rankomis apkabinamas laikas…
2018 m. Nr. 1 / Jie ateina. Tiesiog taip yra. Neatsiklausę, beveik neperspėję. Nors nuojauta jau seniai sakė, kad bus kažkas panašaus. Juos atpažįsti iš eisenos, savotiško judesio, veido bruožų. Iš kurių sūnuje atpažintum tėvą, dukroje – motiną, nors
2017 m. Nr. 12 / Kai pasigirsta balsų, sakančių, kad kalbai nereikia normų ir taisyklių, kad kalbos normintojai atlieka vos ne Prokrusto vaidmenį, kyla klausimas, kam apskritai tada kalba reikalinga. Galbūt…
2017 m. Nr. 11 / Po šįmet lietingo rugsėjo ir vėjuoto spalio, purvynę stingdančio pirmojo gruodo belaukiant, vėl prisimenu Kristijono Donelaičio eilutes: „Krūmus ir gires linksmas jau giltinė suka
2017 m. Nr. 10 / Jei ne „Brexitas“, turbūt taip ir nebūčiau radęs akstino pasikapstyti, kas slypi už mano paviršutiniško kaleidoskopinio – tarsi žinojimo – kokioje ekonominėje ir geopolitinėje sanklodoje gyvename.
2017 m. Nr. 8–9 / Lijo. Lyja. Lis, – pažada mergaitė iš ekrano. Įpratome. Susigyvenome su tuo, kad oras Lietuvoje žemina žmogaus orumą. Taip, regis, tvirtino Saulius Tomas Kondrotas, išvykdamas ten, kur saulės daugiau.
2017 m. Nr. 7 / Gyvename mokslo ir pažangos amžiuje – taip mums kalė į galvas sovietmečiu. Ir mes tikrai matėme tą pažangą – visas mokyklos trečiojo aukšto koridorius buvo nukabinėtas propagandiniais plakatais…
2017 m. Nr. 5–6 / Apie šimtmečiais puoselėtas, iš kartos į kartą perduodamas tiesas, sakralines ir kultūrines vertybes, papročius ir tradicijas mūsų tėvai, jų tėvų tėvai ir seneliai sakydavo: „Kaip radom, taip ir paliksim.“
2017 m. Nr. 4 / Rašau tarp dviejų švenčių. Beveik per vidurį tarp jųjų. O šventės – kunigo duona, kas to nežino. Nuo amžių dvasininkija taip gyvena. Vis ką nors švęsdami ir ragindami kitus. Jau Senajame Testamente tokia tvarka…
2017 m. Nr. 3 / Dunda artėja valstybiniai šimtmečiai, jubiliejiniai paminkliniai metai, slenka artyn jų minėjimai, kuopelėmis ir būreliais viskas aptariama ir apmurmama, veriasi šventinės architektūros galios ir negalės.
2017 m. Nr. 2 / 2017 metų vasarį šįsyk susiekime su poetu Kaziu Bradūnu. Su jo šimtmečiu. Gimė 1917 metų vasario 11 dieną Kiršuose. 1990-ais, kai po pasitraukimo iš Lietuvos (1944)…
2017 m. Nr. 1 / Turbūt ne vienas šios Rašytojų sąjungos premijos laureatas* citavo Vinco Mykolaičio-Putino eilėraštį „Sausis“, kuriame autorius, pats gimęs sausio šeštąją, apmąsto…
2016 m. Nr. 12 / Kaip sunku žiemą keltis, patamsyje, šeštą ryto, kai už lango nėra sniego. Kai nenujauti to blausaus švytėjimo, visus nelygumus užklojančio baltumo. Keliesi, rengiesi, krapštai iš lovų įsiraususius, šnarpščiančius vaikus…
2016 m. Nr. 11 / Pusryčių išmintis yra paprasta: Valgyk sūrį, gerk kavos Ir nepyzdink Lietuvos. Pavakarių išmintis? Na, kokia ten gali būti pavakarių išmintis? Jos gal nė nėra. Todring: šnekėkit kaip diedukai ir bobutės: snieduonė, večerė…
2016 m. Nr. 10 / ,,Niekam nedaranti paslaugų (svetimos reikmės neprasiskverbdavo į jos vaizduotę), niekada nekamuojama sąžinės priekaištų ir minčių apie kokias nors paslaugas artimiesiems, ji tiesiog gyveno.“
2016 m. Nr. 10 / Kai bandai išsiaiškinti, kodėl žmonėms taip patinka politinės, moralinės ir kultūrinės banalybės, supranti, kad jos patrauklios, nes paprastos: tai tiesos, kurios nereikalauja jokių pastangų, kartais – jokio išsilavinimo, jokių žinių.
2016 m. Nr. 8–9 / Ant žemės – moteriškų formų medžiai, danguje – moteriškų formų debesys. Kiekviena vasara man atrodo kaip ta pati. Ne nauja, ne pasikartojanti, bet vis pasivaidena, kad tai ta pati amžina vasara tęsiasi nuo pat vaikystės.
2016 m. Nr. 7 / ..mes taip mylime savo Lietuvą, kad jos žlugimo nepakeltume… Petras Juodelis, „Kodėl mums nepakeliui su „Keturiais vėjais“?“
2016 m. Nr. 7 / Laureato žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo vakare. / Savo tekstus rašau ilgai, ilgai juos nešiojuosi su savimi, tuos galvoj krebždančius žodžius, sakinių kamuolius, istorijas, tampausi jas kaip…
2016 m. Nr. 5–6 / Pacitavau Sigitą Gedą – frazę, gal net eilėraščio eilutės dalį ar nuotrupą, pavartotą 1991 metų „Poezijos pavasario“ redakcinės komisijos pirmininko baigiamojo žodžio pavadinimui. Kalbėjo apie almanachą…
2016 m. Nr. 4 / Krokuvoje, vienoje senamiesčio kavinėje, menančioje dar Austrijos imperijos laikų tradicijas, susėdame pakalbėti su literatūros profesoriumi Aleksandru Fiutu. Jis – visame pasaulyje žymus lenkų poezijos tyrėjas…
2016 m. Nr. 3 / O, kad Jūs būtumėt čia! Visas istorijas būtų daug paprasčiau pasakoti, nors drąsino redaktorius – rašyk skaitantiems ir rašantiems, bet aš ir taip nieko daugiau nedarau, tik rašau Jums, skaitantys ir rašantys, o tarpuose….
2016 m. Nr. 2 / Vykstant 2012-ųjų Europos futbolo čempionatui, lankiausi Maltoje. Birželio 15-osios vakarą, kai Švedija 2:3 pralaimėjo Anglijai, nuotaika pasidarė sumauta, tad nutariau čempionatu daugiau nebesidomėti.
2016 m. nr. 1 / Atėjau į „Metų“ redakciją 2002 m., kaip man tada atrodė, laikinai padirbėti. Tas laikinumas smarkiai užsitęsė. Labai daug kas pasikeitė – redakcijoje, Lietuvoje, mano paties gyvenime
2015 m. Nr. 12 / Jei rašyčiau dienoraštį, ko gero, neatsispirčiau pagundai papasakoti, kokie sunkūs, bet gražūs laivai plaukioja Vilniaus centre virš čerpėm ir skarda dengtų rūmų, namų ir bokštų.
2015 m. Nr. 11 / Šiandien neatsitiktinai kalbėsimės apie vieną sudėtingiausių ir paslaptingiausių mūsų buvimo reiškinių – išėjimą iš šio pasaulio. Noriu, kad mūsų mintys nebūtų apsuptos krintančių lapų, rūstaus šiaurio ūžimo nuogose medžių šakose…
2015 m. Nr. 10 / Ar vaikščiodamas po mišką, ar netikusių sapnų pertraukomis nežinia kodėl pradėjo prisiminti susitikimus su likimo broliais – buvusiais lagerininkais ir tremtiniais.
2015 m. Nr. 8–9 / Paklaustas, ar nenorėtų bent sapne nuvykti į Paryžių, grasos namų Naujojoje Vilnioje senbuvis filosofas J. M. P. pasakė: O ko aš ten nemačiau? Ką būsiu pametęs, kad visko negalėčiau išvysti grotuotame palatos lange?
2015 m. Nr. 7 / Žemaitės vieta lietuvių moterų sąmoningumo istorijoje – išskirtinė. Ji suteikia svarbiausią impulsą moterims pasitikėti savimi, savo kūrybos galimybėmis, savo vieta gyvenime.
2015 m. Nr. 5–6 / Būti kiekvienas sau, kovoti tik už save mes jau pramokom, o drauge? Tartis, derinti neišvengiamus veiksmus, kad būtume ne tik asmeniškai pripažįstami, bet ir gerbiami kaip išties jautri, dvasinga visuomenės jėga?
2015 m. Nr. 4 / Išlipęs iš autobuso Kembridže, nepasukau į man paskirtą koledžo kambarį tiesiausiu keliu. Pasirinkau nedidelį lankstą, kad per porą viduramžius menančių gatvių išnirčiau ties Matematiniu tiltu, kurį, anot legendos, be jokių vinių…
2015 m. Nr. 3 / Aš čia nieko negalėjau pamilti. Ir ne todėl, kad neįmanoma pamilti – paversti skaidria savastimi – dešimtį milijonų kvadratinių kilometrų nuo Uralo iki Ramiojo vandenyno ir nuo Arkties jūrų iki Mongolijos bei Kinijos sienų.
2015 m. Nr. 2 / Jei nepasimokysim iš klaidų, vėl pateksim į užburtą ratą. Juk valstybės, panašiai kaip ir žmonės, žiūrėk, tarytum iš niekur atsiranda, išgyvena savo vaikystę, vienos subręsta, suklesti, pasiduoda stabų pagundoms, paskui sunyksta, subyra.
2015 m. Nr. 1 / Mano draugas sumanė nusilipdyti juodą besmegenį. Net ne įsigeidė, bet tiesiog patyrė nušvitimą: reikia! Reikia juodo besmegenio šitoj besniegėj, purvinoj žiemoj, šitoms švytinčioms virš žemės Kalėdoms, besileidžiančioms…
2014 m. Nr. 12 / knygoje, aprašančioje paukščių gyvenimą, laisvės buvo daugiau negu beraštėje rašliavoje apie laisvą liaudį, poezijos buvo daugiau negu rimuotoje rašliavoje apie kolūkiečių ratelius, Lietuvos buvo daugiau negu Lietuvos teritorijoje.
2014 m. Nr. 11 / Yra žmonių, kurie fiksuoja laiką, iki smulkmenų prisimena ir išsaugo akimirkas. Taip, laikas mus suveda ir išblaško. Tikriausiai taip ir turi būti. Viskas išsiblaško, bet visa lieka atmintyje. Atmintis – mūzų motina. Mūsų motina.
2014 m. Nr. 10 / Žinoma, pasaulis mūsų nesupras. Bet mums turi rūpėti visai kas kita: ar supras XX amžiaus patirtį nešančiuosius jaunoji Tėvynės karta. Tie žmonės, kuriuos mes vis dėlto pasiryžome pagimdyti. Kad ir menkas buvo mūsų ryžtas…
2014 m. Nr. 8–9 / Prieš keletą metų apsigyvenome rytiniame Vilniaus pakraštyje, tokioje vietoje, kur prieš dvylika tūkstantmečių tekėjo ledyninės Vilnios vandenys, kur tikriausiai buvo jos dugnas. Dviem netolimiems piliakalniams…
2014 m. Nr. 7 / Prieš dvidešimt metų, kada dar rodėsi, kad viskas klostysis palankiai, bičiulis, vokiečių dailininkas Karlas Heinzas pasikvietė į Duisburgą pasiautėti jo dirbtuvėse. Kad būtų linksmiau, tą vakarą pasišaukė ir laiptinės kaimyną kiną Yaną bei Heikę.
2014 m. Nr. 5–6 / Antano Vaičiulaičio literatūrinės premijos laureato kalba / Šį mūsų nerimo pavasarį, kai žvelgiu pro atdarą langą į stogus su kokliniais kaminėliais, tarp kurių stirkso antenos, panašios į mažų kranų gerves…
2014 m. Nr. 4 / Kasdien žiūrėdamas įvairių televizijų žinias ir skaitydamas informaciją internete apie įvykius Ukrainoje ir Kryme, vis prisimenu smagų animacinių filmų herojų Kung Fu Pandą ir galvoje dėliojasi scenarijus…
2014 m. Nr. 3 / Protingas žmogus niekad pernelyg netikės realybe. Tam nereikia būti budistu – juk realybė sukuriama mūsų smegenyse. Ir šiandieninė Lietuva – tik fikcija. Gyvename ne realioje Lietuvoje. Kas yra realybė?
2014 m. Nr. 2 / Tauta yra bendruomenė, turinti kultūros paveldą, bendruomenė ir todėl, kad jos paveldas bendras. Paveldas nėra tiksliai apskaičiuojamas nei suskaičiuojamas, vienu metu jis mąžta ir didėja…
2014 m. Nr. 1 / Išmanus karvedys prieš eidamas į karą ar prieš stodamas į mūšį visados patikrina savo išteklius: kiek turi pulkų, karių, raitelių, pėstininkų, ginklų ir kitko, įvertina dvasią, kaip kariauna pasirengusi ir ar parakas parakinėse nesudrėkęs.
2013 m. Nr. 12 / Iš tikrųjų aš svečiavausi visai ne pas mešką, o pas savo jaunystės laikų draugą, tuomet daug, netgi labai daug žadėjusį literatą, o dabar – briedžių, meškų, sabalų, voverių ir kitų taigos keturkojų medžiotoją bei žvejį Antaną Vaišnorą.
2013 m. Nr. 11 / Kodėl taip atsitiko, nežinau. Nesugebu, negaliu apie tai parašyti. Bet pernai sakydamas, kad tėvų ir brolio kapus reikia aplankyti „kol dar galiu“, tėvas teisus. Mes išvažiavome, aplankėme ir grįžome. Vienas kitam pasakėme po kažkiek sakinių.
2013 m. Nr. 10 / Ta senė, gyvenusi mažoje, perkrypusioje lūšnoje Olandų gatvės žydkapių pašonėje, buvo žemo ūgio, liesa kaip pušies skiedra ir dar persisukusi, susimetusi į kuprą.
2013 m. Nr. 8–9 / Pusę metų užsirašinėjau mintis, kylančias stebint, klausantis lietuviškos kasdienybės čiurlenimo. Dabar viską perskaičiau ir… pagailo man savo plikos galvos ir visos Lietuvos!
2013 m. Nr. 7 / Į paskutinę vidurinės mokyklos klasę ėjau tais metais, kai iš Lietuvos buvo galutinai išvesta sovietų kariuomenė. Mokykloje patyriau Atgimimo virsmą, kuris nebuvo tik aikščių euforija, bet smelkėsi ir veikė kažkur giliau, po oda.
2013 m. Nr. 5–6 / Ne vienus metus pro buto langą stebiu kaimyną. Jis gyvena priešais stovinčiame devynaukščiame. Turi žmoną, paauglę dukrą ir vieno kambario butą. Žinau, kad atvyko iš provincijos, žmona dirba slaugytoja, o jis – niekur…
2013 m. Nr. 4 / Jau daug metų prisimenu Vytauto Mačernio mintį apie aukštųjų akimirkų vertę. Aprimus judriajam būties etapui, meditacijos valandos ilgėja, ilgėja… Bene prieš trisdešimt metų sau aiškinau, jog turiu kuo daugiau keliauti…
2013 m. Nr. 3 / Galimas dalykas, kad ši akistata su kovo mėnesio „Metais“ bus man įsimintina ilgam, nes esu likimiškai artimas dvyliktam, paskutiniam, Zodiako žvaigždynui Žuvims, kuris, kaip tvirtai tiki astronomai…
2013 m. Nr. 2 / Ne dėl to, kad jie užtruko, kad buvo siūlomi keisti kandidatai (gausiai pasnigus, „Facebooke“ į kandidatus pasiūlytas net sniego senis besmegenis). Rinkimai išrodė graudžiai, o gal – kraupiai juokingi, taip pat ir pamokantys.
2013 m. Nr. 1 / Skubu skaitytojus įspėti, kad tai dar ne blogiausia, ką esu padaręs, o po nederamo poelgio vis tiek tekdavo atkentėti, atsiimti, atsipirkti, ir taip iš naujo, ir vėl: prasižengi – susilauki bausmės, kad ir netiesioginės…
2012 m. Nr. 12 / Rausdamasis po senus popierius savo archyve visai netikėtai aptinku segtuvą su amžiną atilsį tėvo, mirusio prieš dvejus metus, sukomplektuotais dokumentais. Popieriai įdomūs, didžioji jų dauguma – kopijos…
2012 m. Nr. 11 / Netrumpas, kokių dešimties tūkstančių spaudos ženklų, pakankamai išsamus, pakankamai informatyvus, daug dėmesio skiriantis sociokultūrinei situacijos analizei, menkėjančiam rašytojo vaidmeniui šiandieninėje šou kultūroje…
2012 m. Nr. 10 / Ką tik nuaidėjo 100-osios Mikalojaus Konstantino Čiurlionio išėjimo metinės. Skaičių magija primena, kad pasitikęs savo gimimo šimtmetį kūrėjas pateikia paraišką amžinybei, o minint jo mirties šimtmetį patikrinama…
2012 m. Nr. 8–9 / Kur aš gyvenu? Kitoje pusėje, prie Utenėlės. Stebiu ją iš savo balkono, pasišneku ir susišneku. Jau labai seniai supratau, kad upelė leidžia man kalbėtis su Broniumi Radzevičiumi – mat Utenėlė įteka į Vyžuoną…
2012 m. Nr. 7 / Laureatės žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo iškilmėse / Kaimelis, kuriame užaugo mano mama, yra ūksminga, nuo viso pasaulio pasislėpusi vieta Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje. Vieta ant ribos, „tarp“, tarytum ir niekieno.
2012 m. Nr. 5–6 / Kartą vieno pažįstamo, vykstančio į miestą, paprašiau, kad turėdamas laiko užbėgtų į kokį nors knygyną ir man paieškotų Maironio poezijos. Grįžęs skėstelėjo rankomis apgailestaudamas, kad nieko nerado, viskas jau išpirkta…
2012 m. Nr. 4 / Maironiui šiemet – 150 metų. Bet jis dar nepaseno. Jaunas ir šviesus žiūri jis į mus Vilniaus gatvėse iš puikių instaliacinių stendų. Tiesiog kaip vyriško grožio etalonas. Galvoju: šio amžiaus pramogų kultūroje galėtų būti…
2012 m. Nr. 3 / Mano bičiulis, kinų poetas Jangas Lianas jau daugiau nei dvidešimt metų gyvena Londone, tremtyje. Po 1989 m. Tiananmenio aikštės įvykių jis nebegrįžo į Pekiną, pasiliko Vakaruose. Jangas Lianas supranta, kad vos atvyks į Kiniją…
2012 m. Nr. 2 / Esu anykštėnas, gyvenu ant žavaus Šventosios kranto. Maniškė Žvejų gatvė, kuria Karalienės liūno, Puntuko brolio link pėdindavo Antanas Vienuolis-Žukauskas…
2012 m. Nr. 1 / Grįžtu į Kauną. Ankstyvas rytas, lyja lietus, o prietemoje žybsi kalėdinės girliandos. Mano namai taip pat aplyti, šlampantis tinkas atrodo kaip dantų ėduonis. Namuose gyvena tėvas. Laukia manęs…
2011 m. Nr. 12 / Niekas man nesakė, kad turiu „apžvelgti praeinančius metus“. Bet rašau gruodžio leidiniui ir tokio žiūrėjimo pagundos užklumpa pačios. Taigi – šiemečių žinių ir pagalvojimų nuotrupos…
2011 m. Nr. 11 / Vienu metu atsidūręs rytinėje Atlanto pakrantėje, buvau tiesiog smelkte persmelktas stichijos galios ir tos erdvės, kuri gaubė ir lydėjo stichiją. Kraują stingdantis potvynio gūbrys garmėjo prie krantų apsemdamas…
2011 m. Nr. 10 / Kalba, pasakyta išėjimo į emeritūrą proga Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje 2011 m. birželio 22 d. / „Nieko nėra išmintingesnio kaip ratas“, – ištarta Rainerio Marijos Rilke’s, vieno įžymiausių XX a. Europos poetų. Turėtų ar bent galėtų taip būti, kad šis vardas, kurį dabar pasakiau
2011 m. Nr. 8–9 / Vasaros pradžioje Kalvarijų turguje žmona iš moterėlės nusipirko vienuolika pomidorų daigų. Sakau jai – labai negudriai išmetei balon pinigus. Nieko iš tų pomidorų nebus. Nesulauksi, kad ant plyno lauko, nualintoj ežioj…
2011 m. Nr. 7 / Svarstydami vis mūsų neapleidžiančią patumo–tapatumo problemą, lyg ir pasibauginame: ne, Tadas Blinda netinka būti mūsų herojumi, savo tapatybės negalime į jį orientuoti.
2011 m. Nr. 6 / Vaikystėje pavasarius mėgau. Pro smetoninio trijų aukštų mūrinio namo kambarėlio atvirą langą mansardoje, kur tuo metu gyvenome abi su tetuke, užuosdavau dar blyškios ir mieguistos saulės prisigėrusią šviežią žemės drėgmę
2011 m. Nr. 5 / Retai, bet žmogaus gyvenime pasitaiko dalykų, kurie, kadaise šmėstelėję sąmonėje, ilgainiui vėl iškyla, nušvinta iš naujo. Dar labiau paūmėję, įgavę likiminės galios.
2011 m. Nr. 4 / Paskutinė poeto Justino Marcinkevičiaus kalba, pasakyta 2010 m. lapkričio 23 d. Mokslų akademijos salėje visuomeniniame diskusijų forume „Tauta, piliečiai, valstybė“ / Šiandieninio pokalbio organizatoriai suformulavo savo pagrindinį ir, galima tarti, vienareikšmį klausimą:
2011 m. Nr. 2–3 / Sakoma, kad kiekvienas žmogus yra mikrokosmas, kad kiekvienas turime savo aurą, kurią matyti gali tik „pateptieji“ – ekstrasensai, šamanai, astrologai. Gal ir įdomu būtų pasižiūrėti į savo ar kito vaivorykšte apjuostus…
2011 m. Nr. 1 / Pasaulis nėra gailestingas stipriems, ką jau kalbėti apie silpnuosius. Ir nieko nauja po saule, nes permainų laikais, sumaišties ir negandų metais žūsta tiek stiprus, tiek silpnas.
2010 m. Nr. 12 / Rašytojai daugiausia būna susiję su trimis dalykais: leidyklomis, knygynais ir bibliotekomis. Nuo šių įstaigų priklauso jų populiarumas, taip pat galimybė pragyventi. Kartais jos visos trys veikia sutartinai, sukurdamos…
2010 m. Nr. 11 / Gražus senovinis baltų paprotys nors kartą metuose prisiminti tuos, kurių nebėra, bet jie vienaip arba kitaip mums darė įtaką, formavo mus pačius. Išdaliję save kitiems, tebegyvena gyvųjų sąmonėj. Toks pojūtis ateina…
2010 m. Nr. 10 / Vienas iš pasakojimų apie Lietuvą galėtų būti pasakojimas ne apie marazmėjančią kalbą, o apie mūsų literatūrą, jos nūdieną, nes literatūra ir yra gyvos kalbos buveinė, istorijų ir pasakojimų kalvė.
2010 m. Nr. 8–9 / Dideli dalykai kartais nėra tokie tolimi. Geriu kavą Pilies gatvėje. Saulėtas, šiltas pavasario rytas, netoliese žaliuoja Gedimino kalnas. Tarsi architektūrinė ir gamtos puošmena, skirta mano ir panašių į mane malonumui.
2010 m. Nr. 7 / Laureato žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo iškilmėse / Iš mamos pasakojimų apie jaunystės potyrius atmintyje man bene giliausiai įstrigęs štai toks nutikimas. Smagiai sau čiauškėdamos ėjusios jos, kelios merginos, palauke.
2010 m. Nr. 5–6 / Ko gero, esu mobiliausias autorius – mat negaliu pasakyti „ne“ net tuo atveju, kai į susitikimą su skaitytojais kviečia atokiausia kaimo mokyklėlė, biblioteka ar koks valdžios pamirštas kultūros…
2010 m. Nr. 4 / Henriko Radausko „Fleita“ – vienas iš šio poeto tobulųjų eilėraščių, aukštojo poetinio principo, leidžiančio kartoti, atsiminti tai, kas galbūt ir slypi tik muzikoje – Bacho fleitoje.
2010 m. Nr. 3 / Tai nėra koks nors balsų panteonas, kokios nors apleistos balsų kapinės, kur užklysta pralekiantis paukštis ar kažkur skubantis žmogus. Susipynusios alyvų šakos, erškėtrožių tankumynai, samanoti klevų kamienai…
2010 m. Nr. 2 / Manęs niekas neklausia (kartais net gaila…), kokios mano pažiūros, tačiau pasakysiu. Socialiniu požiūriu esu įsitikinęs socialdemokratas. Mano bičiulis norvegas pasakojo…
2010 m. Nr. 1 / O jei rimtai – mūsų virtuali Magnus Ducatus Poesis driekiasi ir anapus Juodosios jūros. Gal mūsų ekonomika ir traukiasi, bet lietuvių poezija skverbiasi ir tarpsta neigdama pesimistines prognozes.
2009 m. Nr. 12 / Kultūros, meno, ypač literatūros žmonės tikrai nėra socialiai saugūs. Ir niekada nebus – gal kraštas per mažas, gal valdžios vyrų galvos per minkštos, gal esame užsikrėtę globalios kultūros virusu.
2009 m. Nr. 11 / Tai haiku, tai gali būti suvokta kaip haiku: lemia ne skiemenų buhalterija, lemia vidinė kelionė, išreikšta žmogaus akių (arba sielos) linija, brėžiama paskui išskrendančius paukščius.
2009 m. Nr. 10 / Turiu papasakoti, kaip klostosi šiemet valstybės piniginė talka knygų leidybai. Tiesą sakant, tikrai reikia papasakoti, nes visuomenei ir autoriams ne visa žinoma, net ir klaidinimo yra.
2009 m. Nr. 8–9 / Prieš daugelį metų tiesiog svaigdavau nuo kokio seno filosofijos tomelio, jaudinamas minties, kad tuoj jį skaitysiu, dabar mieliau svaigstu nuo juodojo jazmino. Seniau galvodavau, kad gyvenimo kaip sapno metafora…
2009 m. Nr. 7 / Keistas šiuolaikinio žmogaus klausimas – kaip pajusti ir patirti šventę? Ją gali skelbti televizijos, įtikinėti jos buvimu gali visi politikai ir žymūs asmenys, jai gali būti skirti festivaliai ir rūmų statybos….
2009 m. Nr. 2 / Kad tik kam nors nepasirodytų, jog paliktas katinas panašus į kokią lūšį, kurią prie Kupiškio medžioklėje vokietukas nušovė! Kad ateinančio katino akis kam nors nepasirodytų panaši į neišdaužytus mūsų nerimo žiemos langus.
2008 m. Nr. 7 / Laureatės žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo proga / „Klebonas atsistojo, pasitaisė šilkinę stulą su raudonomis rožėmis ir lengvais angelais, paglostė sakyklos aksomą ir persižegnojo…“ Prieš jį buvo visa Lietuva, jau apytuštė,
2008 m. Nr. 2 / Šią ištrauką pasirinkau iš Alfonso Nykos-Niliūno eilėraščio „Priešas“, parašyto 1992 metais gruodžio dvyliktą Baltimorėje… Taigi. Straipsnį pažadėjau parašyti pirmosios mūsų Nepriklausomybės paskelbimo.
2008 m. Nr. 1 / Šios mintys persekioja seniai. Ypač jos paaštrėjo per kruvinas turto dalybas, vykstančias beveik dvidešimt metų. Žinoma, nedaug ką naujo pasakysiu po Kristaus žodžių…
2006 m. Nr. 7 / Laureatės žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo iškilmėse / Dar vis labai dažnai prisimenu vieną po kito išmirusius savo tėvus ir namus, kurių nebėra. Jų materialiuosius pavidalus ir efemeriškąsias substancijas…
2005 m. Nr. 11 / Plastmasinį gyvenimo būdą stengiamasi įteigti kartais net įnirtingiau nei tai darydavo sovietinio gyvenimo būdo propagandistai. Kas dėl tokio peršamo gyvenimo nelabai nori sutikti, tas apšaukiamas niurgzliu ar dar kuo.
2005 m. Nr. 3 / Kurapkos man priminė pokalbį su bičiuliais. Sėdėjom kavinėj, – kas alų, kas kavą gurkšnojom, šnekėjom apie bet ką, nes gera kalbėt niekam nieko neįsipareigojus. Kažkas prisiminė Sigito Gedos aprašytą plazdantį didžiulį juodą vieversį.
2005 m. Nr. 2 / Tos vertybinės skalės idealumas ryškėja prisiminus kai kurias realijas. Juk gyvename sovietmečiu išugdyto nomenklatūrinio elito ir nomenklatūrinės vertybių sistemos, taip pat anais laikais susiklosčiusių grupinių santykių…
2005 m. Nr. 1 / Norit – tikėkit, norit – ne, bet niekada nemaniau, kad kada nors rašysiu „Metams“. Beje, gruodžio mėnesį, fiziškai patį nepalankiausią mano natūrai. Ir ieškosiu tarp rankraščių eilėraščio, kuris tarsi niekur nebūtų pritikęs…
2004 m. Nr. 12 / Ant aukštų grotų kabo aprūdijusi mėlyna lentelė: UN buffer zone. Jungtinių Tautų buferinė zona. Už grotų stūkso namų griuvėsiai. Visas kvartalas. Išdegusios durų kiaurymės. Viename tuščiame lange…
2004 m. Nr. 7 / Šiuo metu tiems Lietuvos politikams, kurie atsakingai suvokia savo vaidmenį ar bent sudaro tokį įspūdį, inteligentai yra labai reikalingas sluoksnis, nes jų laikysena teikia didžiausią visuomenės atsvarą populizmui.
2003 m. Nr. 7 / Laureato žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo iškilmėse / Apsakymą „Arklių šventėj“ baigiau rašyti 2001-ųjų rugsėjo mėnesį, naktį iš 11-osios į 12-ąją dieną. Teroro išpuolių prieš Ameriką sukrėstas, veikiausiai tik rimties reikalaujančiu…
2001 m. Nr. 7 / Laureatės žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo iškilmėse / Jeigu gyvenimas – upė, rašytojas – nebūtinai užtvankų bei hidroelektrinių rentėjas, galvojantis, kaip čia pažabojus gamtos stichiją, kad ši būtų naudinga jam
2001 m. Nr. 1 / Dešimtmetis pralėkė. 1991-ųjų sausį skaitytojai sulaukė pirmojo „Metų“ žurnalo, o šis, kurį vartote rankose, jau šimtas dvidešimt pirmasis. / Anas sausis buvo istorinis, jo įvykius, jo tryliktąją – Laisvės gynėjų dieną – minime kasmet
1999 m. Nr. 7 / Laureato žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo iškilmėse / Gal vakaras, bet jau ne diena. Pušų viršūnėse siaudžia vėjas, kurį matau, bet negirdžiu. Už sodo tvoros gyvena kaimynas. Pasibeldžiu.
1999 m. Nr. 4 / Savo literatūroje turime beletristikos unikumą – Joną Biliūną ir jo kūrybą. Labai mažas jo raštų ryšulėlis jau greitai visas šimtas metų nešiojamas iš klasės į klasę, iš kartos į kartą, iš laiko į laiką…
1999 m. Nr. 2 / Subtiliai balansuodama politiniame visuomenės gyvenime pasitvirtino toji nuostata, kurią prieš gerus tris dešimtmečius paskelbė lietuvių egzodo intelektualai, to meto jaunoji karta: veidu į Lietuvą.
1998 m. Nr. 7 / Karštomis birželio pradžios dienomis teko „kirsti“ Lietuvą pirmąsyk nuo Vilniaus iki Kuršmarių, ligi Ventės rago, o antrąsyk – ligi Kelmės, Ušnėnų, P. Višinskio muziejaus. Tamsžalia spalva nuklota Lietuva.
1998 m. Nr. 6 / Noriu pabrėžti štai ką. Poezija nėra sportas. (Nors šiokių tokių paralelių surasti galima.) Čia neįmanoma nei iššokti aukščiau, nei nubėgti greičiau, nei nusviesti toliau. Poezijos judėjimo krypties nustatyti nepadės jokie žemėlapiai ar kelrodžiai.
1998 m. Nr. 4 / Tie patys debesys virš visų galvų, tokį pat kvapą skleidžia brinkstantys pumpurai, o laikas – kiekvienam kitoks.
1997 m. Nr. 7 / Laureato žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo iškilmėse / Ir itin abstrakčiame prozos tekste visada esti atpažinimo žymių – laiko, vietos, žmonių tipų, jų jausenos ir pasaulėjautos įvardijimo ženklų.
1997 m. Nr. 5 / Ar ironija netampa pačios poezijos ir kartu šventės mirties liudytoja? Šie klausimai neišvengiamai iškils per šiemetinę poetų konferenciją „Amžiaus poezija: tarp ironijos ir išpažinties“.
1997 m. Nr. 3 / Tie mano pasvarstymai labai jau fragmentiški, kokiam smalsiam mokinukui gal net įtartini. Nejaugi Gedai neaišku? Tikrai, tikrai!
1996 m. Nr. 10 / 1947 metais krauju paplūdusi ir į vagonus kemšama Lietuva minėjo 400-ąsias lietuviškos knygos metines. Nieko neprisimenu, tais metais aš tik gimiau. Žinoma, būtų galima nupurtyti dulkes nuo tų laikų…
1996 m. Nr. 8–9 / Lietuvių rašytojo rytai nūdien esti sunkūs. Už langų gali plieksti skaisčiausia saulė ir tvyroti neregėta oro skaidruma. Lietuvių rašytojo tatai negelbsti, nes vos nubudusį jį pradeda kankinti iš sapnų atšliaužęs kartėlis.
1996 m. Nr. 4 / Tokia buvo ir Juliaus Janonio, į lietuviškus literatūros vadovėlius įėjusio kaip „pirmas proletarinis lietuvių poetas“, ir daugelio trokštamos „raudonisios pašvaistės“ realybė.
1996 m. Nr. 2 / Visas gyvenimas – vien ribos, jų žaižaravimas, mirgesys, margaraščiai audiniai, vėjo ir voro tinklai.
1995 m. Nr. 10 / Bėga prošal vasara – geltonas, žalią liežuvį iškišęs, lekuojantis šuo. Rudas ir dar geltonesnis šuo, pilkas ir sulytas jo brolis, laukia ant slenksčio.
1995 m. Nr. 7 / Laureato žodis Antano Vaičiulaičio premijos Įteikimo iškilmėse / …Šitą dalyką turėtume vadinti mūsų laiko drama. Kai taip staigiai pasikeičia ištisos vertybių sistemos, toli į šoną pasislenka atskaitos taškai ir kriterijai, nenuostabu, kad…
1995 m. Nr. 6 / Jeigu tiesa, kad kultūra kvėpuoja, tai kiekvienas jos įkvėpis turi būti palydėtas iškvėpio. Įkvėpis, palydėtas iškvėpio… Daukantas – įkvėpis, Radauskas – iškvėpis. Neįprastas sugretinimas? Pasižiūrėkime kiek atidžiau.
1994 m. Nr. 4 / Pirmasis gyvas Vilniaus paveikslas man buvo Šventos Kotrynos bažnyčios Šventorius. Žaliuojantis saulėtas skveras, įrėmintas į pajuodusius nuo gaisrų griuvėsius.
1993 m. Nr. 7 / Gal kaltos ozono skylės danguj, kad esame prislėgti, nusiminę, beūpiai. O gal gyvename pernelyg uždaroje aplinkoje ir linksmųjų, veikla trykštančių žmonių nematome? Kaip apie kokias slegiančias…
1993 m. Nr. 2 / Kad ir kai ją valdytų, neišsiversime be sampratos, jog nedidelės tautos ką nors reiškia pasaulyje tik savo kultūra, tik liudydamos savo komplikuotesnę egzistenciją, išlikimą daugelio tautų ir rasių genocido akivaizdoje.
1991 m. Nr. 12 / Demokratija – sąlygos pasireikšti žmogui, pažinti žmogaus įvairumą, nevienpusiškumą ir visuotinai priimtais įstatymais drausti tai, kas griauna visuomenės susitarimo pagrindus, kas skleidžia nežmonišką ideologiją
1991 m. Nr. 5 / Meninė kūryba – paslaptingas vyksmas, kuriame dalyvauja kuriančio individo pasąmonė ir joje įspausti kolektyviniai tautos archetipai, istorinė situacija ir vertybių nuostatos, kultūrinių tradicijų resursai ir pirmapradė meninės pagavos stichija.
1991 m. Nr. 1 / „Metai“ – žurnalas, kuriame rasime sienojų iš „Pergalės“ (leistos nuo 1942 m., iš pradžių kaip laikraščio priedas, paskiau almanachas, o po karo jau kaip literatūros žurnalas. Paskutinis, 540-asis numeris, išėjo 1990 m. gruodžio mėnesį)…