literatūros žurnalas

Marius Burokas. Trisdešimt. Sentimentalus

2019 m. Nr. 10

Ištarus PDR atmintyje iš karto iškyla lapų geltonis, rudenė gintarinė saulės šviesa ir daug ilgų paltų. Ir nuotykio jaudulys. O eilėraščiai, skaitymai? Kad šie dalykai ir yra sudedamosios poezijos dalys. Upė, kaštonai, „Širdelė“, seniai matyti pažįstami ir prieš dvyliktą nakties Džordanos Butkutės balsu įkaušusių poetų būreliui – nemylėjau tavęs! – rėkiantis fontanas. Tragikomiškas gyvenimo koncentratas.

Poetiniam Druskininkų rudeniui“ šiemet trisdešimt. Manajam asmeniniam PDR’ui šiemet dvidešimt dveji. Esu jau turbūt senbuvis, PDR įsirėžęs mano metų ritme, gyvenime, tekstuose giliau nei kalendorinės ar religinės šventės. Mano vaikai užaugo (vos neparašiau „gimė“ – nebūčiau labai suklydęs) su „Poetiniu Druskininkų rudeniu“ ir kasmet laukia kelionės į jį kaip savaime suprantamo dalyko, kaip ritualo, kaip į kraują jau įaugusios gyvenimo dalies.

Prieš rašydamas šį tekstą paskaitinėjau poetų atsakymus į festivalio puslapyje esančią anketą. „Kas jums yra PDR?“ – klausia organizatoriai. Dažniausiai pasitaikantis atsakymas – giminės balius. Neskubėkit raukytis, įraudusių dėdžių fizionomijas ir užstalės dainas prisiminę skaitytojai. Poetai – juk taip pat savotiška giminė, kuri turi teisę į šventę. Kiekvienai visuomenės grupei kartą per metus reikia tiesiog pabūti savimi – be kitų rūpesčių, be įsipareigojimų, reikia nusimesti vienas kaukes ir užsidėti kitas (arba likti be jų). Druskininkuose poetai ir būna savimi – dažniausiai nueina velniop hierarchijos, nesantaikos, nuoskaudos, lieka bendrystė ir, kaip rašė Kęstutis Navakas, „didžiausia pasaulyje nesąmonė.

Bet – smagiausia ir prasmingiausia“. Taip, „Poetinis Druskininkų ruduo“ yra paradoksas – prasminga nesąmonė, poezija poetams, intravertų virtimas ekstravertais, pavienių individų – šėlstančia grupe. Į festivalį telpa daug kas, atrodytų, tokie paprasti, žmogiški dalykai: sėdėjimas ant suoliuko prie Nemuno su seniai matytu bičiuliu, eilėraštis, pataikantis tiesiai į dešimtuką, literatūrinės paskalos, šmaikštumo turnyrai, pažintys su iš svetur atkeliavusiu autoriumi, kuris netikėtai tampa poetiniu broliu ar seserimi, šokiai, improvizacija į mikrofoną, žygis naktį į mišką, parūkymas priešaušriu ant laiptelių. O kaipgi klausytojai ir skaitytojai? Žmonės, be kurių, regis, poezija netenka prasmės? Adresatai? Jų, žinoma, niekas nepamiršta – didieji ir mažieji skaitymai, užsienio svečiai, PDR almanachas – jiems, ne tik patiems poetams. Bet svarbiausia „Druskininkų rudenyje“ tai, kad jį daro patys poetai, – tai nėra jiems suorganizuotas keliaujantis tarptautinis cirkas ar atostogos egzotiškame (labiau užsieniečiams) mažos Europos šalies kurortiniame miestelyje. Nori šventės, tekstų, bendravimo – pasidaryk pats: taip, kaip moki, kaip patinka, kaip nori. Atrodytų, ką poetai gali suorganizuoti – išgertuves ir skaitymus. Tačiau jau trisdešimt metų gyvuojantis festivalis įrodo, kad išradingumo jiems netrūksta. Ko tik per tuos metus nebuvo – sporto varžybos, irstymasis valtelėmis, tapybos plenerai, spektaklio statymas (Artūro Valionio režisuotame spektaklyje man teko nedidelis, bet labai garbingas ežiuko vaidmuo), rengos ir haiku turnyrai, aukcionas – visko neišvardinsi. Net duobę kasėm – kad į ją įsilipus atsivertų kita perspektyva, iš apačios. Nors kam ta duobė, kam daugelis kitų keistų, netikėtų ir net neįtikėtinų dalykų, galėtų atsakyti tik viena iš festivalio dvasių – Ričardas Šileika. Jei „Poetinio Druskininkų rudens“ sumanytoją Kornelijų Platelį galime įvardinti kaip racionaliąją festivalio dvasią, tai Ričardas būtų triksteris, išjudintojas.

Druskininkų rudenyje“ beveik kiekvienas turi kokį nors vaidmenį ar funkciją – yra vakarėlių sielos, yra nepakeičiami poezijos skaitymų vedėjai, yra vertėjai (be jų festivalis būtų kaip be rankų), yra nematomi visa ko organizatoriai, tie, prižiūrintys, kad visi ratukai suktųsi sklandžiai, – kiek tik gali sklandžiai viskas suktis į vieną vietą susirinkus tiekai poetų.

Turbūt bet kuris, lankęsis „Druskininkų rudenyje“ daugiau nei vieną kartą, turi galvoje susidėliojęs tam tikrą, pablukusiomis nostalgijos spalvomis nuspalvintą įsimintiniausių akimirkų juostą. Turiu tokią ir aš: tai pirmasis gyvenime rašytojo autografas, kadaise drebančiu balsu paprašytas iš Daivos Čepauskaitės, tai jau nebesančiame „Aido“ kino teatre Sigito Parulskio griausmingai skaitomas „jok gediminai jok gedimonai jok“, tai Jurgis Kunčinas su gėlėmis puošta skrybėle ir dviem degančiom cigaretėm abiejose rankose, tai lapų krūvoje užsikasęs Kęstutis Navakas, tai triukšmas ir klegesys „Širdelės“ bokštelyje, besitęsiantis iki paryčių. Klajonė su Pėteriu Brūveriu po naktinius Druskininkus ieškant brendžio butelio. Su amžinatilsį Remiu į mikrofoną skaitomi limerikai. Tomas S. Butkus, dviračiu važinėjantis po salę. Ilga ta juosta, gal dėl to kiek vengiu žiūrėti filmuotą festivalių medžiagą (o jos daug – ištisi kilometrai), nenoriu koreguoti tikriausiai meluojančios ir klystančios (o gal ir ne, gal ir ne) atminties…

Jubiliejaus proga būsiu festivaliui atlaidus – nebaksnosiu į tai, ką galima padaryti geriau (tų baksnotojų kasmet ir taip atsiranda), neverksiu, kad poetai – nuo visuomenės ir aktualijų nutolę bambų stebėtojai, tikrai nedejuosiu, kad festivalis nebe toks, kaip kadais, ooo, kadais, vis prisimena kas nors, kokie žmonės suvažiuodavo, kokie būdavo vakarėliai, ne taip, kaip dabar, – nesąmonė, atsakysiu aš. Festivalis keičiasi, bet jo esmė – poetų sambūris – išlieka. Žinoma, yra ir tamsioji festivalio pusė, jo pamušalas, kaipgi be jo, tik mano selektyvi proginė atmintis sufleruoja, kad nieko baisiau nei pamesti rankraščiai, paltas, skrybėlė ar įsigytas galvos skausmas niekam nenutiko.

Norėtųsi, kad festivalis daugiau nebesiplėstų – liktų lengvas, kamerinis, liktų Druskininkuose, liktų mūsų, poetų, būtų toks, kaip Daivos Čepauskaitės knygos pavadinimas – „nereikia tikriausiai būtina“. Liktų sunkiai nusakomas, truputį efemeriškas, bet svarbus. Kaip geras eilėraštis.

Sekmadienį, po baigiamojo festivalio vakaro, išeini į spalio prieblandą, dažniausiai dulkiant lietui, prisidegi cigaretę ir, kaip visad, pagalvoji: „Baigėsi metai.“ Apsisuko ratas, gyvatė įsikando uodegą ir susiruošė miegoti. Bus kitas Ruduo.

Marius Burokas. Didžiulis, tamsus priartėdavo

2022 m. Nr. 12 / Iš karto už Švenčionių kelias susiaurėja ir neria į niūrų eglyną. Duobėtas, vingiuotas kelias – vis pamirštu, kad keliai mano krašte įnoringi, o jų tiesėjai – tingūs. Iš eglynų ir miškelių išnyri…

Sabina Brilo: „O aš rašau. Vis dar“

2022 m. Nr. 8–9 / Poetę, vertėją Sabiną Brilo kalbina Antanas Šimkus ir Marius Burokas / Sabina Brilo (g. 1974) – baltarusių poetė, vertėja, žurnalistė, redaktorė, jau metus gyvenanti Vilniuje. Trijų poezijos rinkinių autorė, 2019 m. knyga „Tiras „Biblio“…

Andrej Chadanovič. Poetų nacija ir jos vidiniai emigrantai

2022 m. Nr. 8–9 / Iš baltarusių k. vertė Marius Burokas / Šią toli gražu ne išsamią, bet šmaikščią ir įdomią baltarusių poezijos apžvalgą poetas ir vertėjas Andrejus Chadanovičius rašė baltarusių poezijos antologijai graikų kalba…

Alhierd Bacharevič. Mes lengvi kaip popierius

2022 m. Nr. 8–9 / Iš rusų k. vertė Marius Burokas / Baltarusių rašytojas Alhierdas Bacharevičius (Альгерд Бахарэвіч) gimė 1975 m. Minske. Jis yra kelių romanų ir esė rinkinių, taip pat eilėraščių knygos „Eilėraščiai“ („Вершы“, 2022) autorius….

Tania Skarynkina. Vabzdelių gyvenimas ir mirtis

2022 m. Nr. 8–9 / Iš baltarusių k. vertė Marius Burokas / Tania Skarynkina (Таня Скарынкіна) gimė 1969 m. Smurgainyse (Смаргонь), Baltarusijoje. Baigė Horkų žemės ūkio akademiją, finansų ir apskaitos ekonomistės specialybę. Dirbo paštininke…

Marius Burokas. Bibliotopia

2022 m. Nr. 3 / Kol svajoji apie biblioteką, tavo pažįstami vienas po kito kuria leidyklas. Gal ir tu norėtum įkurti leidyklą, tai, galvoji, būtų keisčiausia leidykla Lietuvoje, nišinė, leidžianti visokius keistus autorius…

Vladimir Rafejenko. Dienų ilguma

2018 m. Nr. 8–9 / Iš rusų k. vertė Marius Burokas / Vladimiras Rafejenko (g. 1969) – rusakalbis ukrainiečių poetas ir prozininkas. Trijų poezijos rinkinių ir šešių romanų autorius. Naujausias V. Rafejenko romanas „Dienų ilguma“

Louise Glück. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 10 / Iš anglų k. vertė Marius Burokas ir Dominykas Norkūnas / Louise Elisabeth Glück (g. 1943 Niujorke) – viena žinomiausių Amerikos poečių, keturiolikos poezijos rinkinių ir poros esė rinkinių apie poeziją autorė…

Marius Burokas. Kaleidoskopo stikliukai

2021 m. Nr. 7 / O viskas prasidėjo nuo pamišusio britų savamokslio ornitologo J. A. Bakerio. Tačiau jo ekstatiška gamtos vizija, sugebėjimas ištrinti save iš peizažo, virsti tik akimi, net jo bandymas panaikinti ribą, TAPTI paukščiu…

J. A. Baker. Sakalas keleivis

2021 m. Nr. 3 / Iš anglų k. vertė Marius Burokas / J. A. Bakeris, arba Johnas Alecas Bakeris (1926–1987) – britų rašytojas, gamtininkas ir savamokslis ornitologas. Išgarsėjo 1967 m. pasirodžiusia knyga „Sakalas keleivis“ („The Peregrine“).

Ateitis, kuri jau čia, tik nelygiai pasiskirsčiusi

Apie COVID-19 krizę, gyvenimą per ją ir po jos, pokyčius visuomenėje ir literatūroje, galimus sprendimo būdus ir šviesą tunelio gale kalbasi poetas Marius Burokas ir filosofas, vertėjas Kasparas Pocius.

Marius Burokas. Evoliucijos nugludinti

2020 m. Nr. 8–9 / Visą balandį bandžiau į diktofoną įrašyti didžiojo baublio balsą. Išeidavome po pietų pavedžioti prie ežero šuns, surūkydavau pirmą ir paskutinę tos dienos cigaretę, o tada įjungęs diktofoną laukdavau. Ir visada išgirsdavau.