literatūros žurnalas

Antanas Šimkus. Nieko tokio

2024 m. Nr. 4 

Pavasaris užklupo netikėtai. Jam turbūt buvo pasiruošę kelininkai, bet kultūrinės spaudos darbuotojai – nelabai. Reklamuodami Kultūros ministerijos pasiūlytas knygas, visai pamiršome žiūrėti pro langą. O reikėjo… Kai per seminarą, skirtą kokybiškesniam finansavimo paraiškų pateikimui, dirstelėjome į monitorius, supratome, kad geriau vis dėlto žiūrėti pro langą. Ir netgi klausytis geriau paukščiukų, o ne aiškinimo, kad turi praeiti keliasdešimt darbo dienų, kol projektai bus įvertinti. Nes įstatymas toks, nes ekspertai turi padirbėti. Viskas suprantama. O paskui ateis vasara, atostogos. Dienos bus ilgos, naktys trumpos. Liepos mėnesį galėsime susimokėti už pavasarį. Situacija paprasta. Jei kam nepatinka, tai nepatinka. Gūžtelėkit pečiais, apsisukit triskart ant kulno, parėkit kokiam eglyne iš visų plaučių, kad net erkės išsilakstytų. Gal palengvės. Jei ne, nieko tokio.

Galite išeiti iš darbo – dabar trūksta viešojo transporto ir tolimųjų reisų vairuotojų. Visada stinga apsaugininkų prekybos centruose. Pakuotojų sandėliuose ir angaruose. Mokytojų, galų gale. Nemokate mokyti? Tiesiog rinkitės. Visko išmokys. Jūsų trūksta visur. Jeigu kam nors pasakytų, kad atlygio ar honoraro negaus du, tris, keturis mėnesius, – pasipiktintų visi sektoriai. Suvažiuotų traktoriais ir buldozeriais. Tik kultūros sritis nevažiuos – neturi tokio transporto. O gal, visoms redakcijoms susimetus, kokį girgždantį autobusą ir pavyktų įsigyti. Važiuotų kultūriniais maršrutais – nuo vienos redakcijos prie kitos, triskart aplink Seimą, du – aplink Vyriausybę, pro buvusius Menininkų rūmus irgi kokį sykį pravažiuotų. Tiesa, dar reikėtų kuro. Nesukrapštytumėte? Nieko tokio.

O gal neberašykite kultūriniams leidiniams? Rašykite „į stalčių“. Kaip tyčia jau gerus trisdešimt metų niekas tose baldų dalyse nieko vertingo kultūrai, literatūrai neaptinka. Nei forma, nei turiniu. Per keletą mėnesių galima ir vieną kitą skyrių romanui, o gal net visą apysaką suraityti, porą gerų straipsnių. Arba dar geriau – rašykite ne kultūriniams leidiniams. Intelektualų balsas, kurio taip pasigendama viešajame diskurse, galėtų pakomentuoti gausybę akivaizdžiai neperprastų situacijų. Ir nušvistų kitom spalvom paveldosauga, švietimas, institucijų bei gatvių pervadinimas ir stadionų statyba. Ir politikai apraibusiomis akimis cituotų mintis iš didžiųjų portalų, o jūs gautumėte deramą honorarą. Neskaitytų? Negautumėte? Nieko tokio.

Sako, padeda ir kita, su tiesioginiais darbais nesusijusi veikla. Pabandykite ruletę. Pokerį ir sportinį bridžą. Pasjansą. Jei netyčia išloštumėte didesnę sumą, galėtumėte paremti redakciją. Apmokėti spaustuvės išlaidas. Maketavimą. Elektrą ir internetą. O jei išloštumėte labai daug, turbūt galėtumėte nusipirkti visą žurnalo tiražą ir išvežioti po šalies mokyklas. Sakote, mintis be fantazijos? Sutinku. Priklausomybės centruose apie lošimus ir jų padarinius sužinotumėte dar daugiau. Nenorite prasidėti su azartiniais reikalais? Teisingai – visas mūsų gyvenimas loterija. Neištraukėte laimingo bilieto? Nieko tokio.

Tikėtina, kad to bilieto neištrauks ir įsivaizduojami jūsų priešai. Biurokratai, lėtųjų mechanizmų kūrėjai, nieko gera nelinkintys ir nišinės spaudos vertės neįžiūrintys valdininkai, euro logikos sekėjai – niekas tiesiogiai neprisidėjo prie tokios situacijos. Atsakomybė tolydžio skirstėsi, smulkėjo, malėsi vis didesnių smagračių dantyse, kol net smėliuko aslai pabarstyti neliko. Nė vienas negali prisiimti atsakomybės ar kaltės. Nuoširdžiai. Ar netgi nenuoširdžiai. Tiesiog taip yra. Nebent gali pirštu parodyti į pačius leidėjus. Su nuoširdžia nuostaba. O kodėl nesukaupėte tokiems atvejams? Negi nežinojote, kad taip gali būti? Nenujautėte? Nujautėme. Bet iš nuojautos geriau rašyti eilėraštį. Neparašėte? Nieko tokio.

Pavasaris labai tinkamas metas užsiimti daržo ir sodo darbais. Tam skirti plėšomi kalendoriai ir nedidelio formato žurnaliukai kupini rūpestingų patarimų, kada ką sėti, kaip paruošti žemę, žodžiu, – kaip elgtis su visa kultūra pirmine to žodžio reikšme. Tad, pasimokę iš neužderėjusių pažadų vaisių, galėtume jau dabar skirstyti plotus būsimam daržininko sezonui. Ak, neturite žemės sklypo? Giminės nepriima, veltėdžiais kartais net į akis pavadina? Jau turbūt pripratote – per tiek metų visur tokių replikų prisiklausėt… Ir ką? Nieko tokio.

Jei dar neatjungė elektros, pagyvenkite sunkų laikotarpį socialiniuose tinkluose. Triskart per dieną parašykite, ką veikėte, ko nevalgėte, pasipiktinkite, pakomentuokite, pagriežkite dantį – ir nestigs jums veiklos, emocijų – ypač jei dar parašysite ką nors provokuojamo, susijusio su literatūros kūrinių, rašytojų vertinimu, nuvertinimu. Gyvi tinka labiausiai, bet iš praeities irgi galima prisitraukti. Nė nepastebėsite, kaip prabėgs net ne tie keli mėnesiai, o metai… Daug ko nepastebėsite. Nieko tokio.

Anąnakt sapnavau, kad per posėdį turiu pasakyti, jog bendradarbiai pinigų nematys dar vieną ketvirtį. Prabudau, norėjau pasidžiaugti, kad sapnas. Bet prisiminiau, jog rytoj redakcijos susirinkimas – ir turėsiu pranešti tą žinią. Suprantu, kad tiesiog taip susiklostė. Suprantu, kad yra daug svarbių, svarbesnių dalykų šalyje ir pasaulyje, ir vis dėlto negaliu atsikratyti jausmo, kad šiame sapne kažkas ne taip. Stipriai ne taip. Košmarai? Prastai miegate? Nieko tokio.

Pasaulis nėra ta vieta, kur viską lemia vienas ar kitas fondas, kur tekstas vienokiame ar kitokiame leidinyje gali paveikti skaitytoją taip, kad keistųsi jo gyvenimo samprata, pažiūros, kultūrinė patirtis. Be jokios abejonės, per maži skaičiukai ir vienetukai. Bet jų – tų raidžių, žodžių, sakinių – visuma atveria daugiau galimybių tam pačiam pasauliui išlikti. Taip. Išlikti.

Ir čia nepridėsiu įprastinio refreno.

2023 03 24

Andrius Jakučiūnas. Paskui kurmį ir jo dorą

2024 m. Nr. 7 / Antano Vaičiulaičio premijos laureato kalba / Kalbėti apie tai, kas liko anapus teksto arba tarp eilučių, – neįprasta. Tai gali pasirodyti ir egocentriška (taigi įžūlu, nepritinkama), ir beprasmiška: koks tikslas aiškinti kūrinį…

Donatas Petrošius. Oro gynyba

2024 m. Nr. 5–6 / Visi kalbėjimo būdai yra pavojingi, bet tyla – dar labiau.
Kalbėsi per dažnai – įgrisi, per daug emocingai – įsipyksi, išklosi viską, ką žinai, – išgąsdinsi.

Lina Buividavičiūtė. Du lagaminai ilgesio sniego

2024 m. Nr. 3 / Ruošiuosi išvykti. Sukrauti du lagaminai sniego – vadovaujuosi Tavo instrukcijomis – šiam tekstui, gyvenimui. Nes tai – metafora, „kalbanti apie tai, ką gražaus su savimi nešamės ir ko tame nešuly nejučia nelieka…

Laura Sintija Černiauskaitė. Gerieji žmonės

2024 m. Nr. 2 / Štai sniege išmintas takas. Galiu rinktis, kaip eiti – nuvalytu šaligatviu ar trumpesniu taku tarp tvoros ir šventiškai apsnigto šabakštyno. Akimirką pasvyravusi tarp patogumo ir romantikos, renkuosi takutį…

Tomas Venclova. Žemiškos dovanos Trijų Karalių dieną

2024 m. Nr. 1 / Poezija, rašoma šiandien, turi ne tik įsiterpti į garbingą Donelaičio, Baranausko, Maironio grandinę, bet ir stengtis atsistoti greta Mallarmé, Rilkės, Mandelštamo, Kavafio. Tą lygmenį pasiekti turbūt beviltiška…

Kazys Saja. Antrininkas

2023 m. Nr. 12 / Praėjo daugiau negu du tūkstančiai metų. Abelis padėjo išsaugoti Jėzaus Kristaus vardą, pasaulyje susiformavo krikščionybė. Bet ar iš esmės kas nors pasikeitė?

Mantas Balakauskas. Dar yra laiko

2023 m. Nr. 11 / Užmerkiu akis ir matau save devyniolikos. Vaikštau po erdvų vieno kambario butą Žalgirio gatvėje. Jį man perleido pusseserė, kai atvažiavau studijuoti į Vilnių. Paimu į rankas telefoną, mygtukinis „Siemens“.

Renata Šerelytė. Skvarbusis ilgesys

2023 m. Nr. 10 / Kodėl žmogui, kuris pats yra kūrinys, tokia svarbi kūryba? Svarbesnė už tikrovę, už buitį, net už tai, ką Immanuelis Kantas vadino moraliniu imperatyvu? Už šlovę, garbę, valdžią ir pinigus?

Antanas Šimkus. Žaltvykslės metas

2023 m. Nr. 8–9 / Karas Ukrainoje daug ką paliko be prieglobsčio, namų, artimųjų – žmonės buvo išblaškyti, saugodami gyvastį, turėjo palikti ir savo šalį. Dalis jų atsidūrė ir mūsų mieste. Kokį pusmetį mačiau nedidukę mašinytę ukrainietiškais numeriais…

Regimantas Tamošaitis. Vasaros laikas

2023 m. Nr. 7 / Kartais pasigirsta balsų, kad užtenka mums tos agrarinės literatūros – kiekgi galima! Mes juk gyvename jau kitokiame pasaulyje, informacinėje visuomenėje! Bet toji informacinė visuomenė – tik apvalkalas, slepiantis vartotojiškas strategijas.

Ramunė Brundzaitė. Gyvybė ir mirtis gegužę

2023 m. Nr. 5–6 / Gegužė – metas, kai labiausiai išryškėja kontrastai. Gyvybė putoja obelų, vyšnių, slyvų žiedais, pagaliau žalia spalva įsibrauna į kiemus, sodus, pievas, miškus, išvaro pabodusius pilkus ir rudus atspalvius.

Jurgita Jasponytė. Pergalinga kovo saulė

2023 m. Nr. 4 / Vakar buvo pavasario lygiadienis ir Pasaulinė poezijos diena. Anot italų, tik nuo šios dienos ir prasideda pavasaris. Kokie skirtingi kasmet man būna tie lygiadieniai.