Unė Kaunaitė. Kitoje sienos pusėje

2021 m. Nr. 10

„Nebemoku skaityti grožinių knygų“, – sako man seniai matyta draugė vieną iš paskutinių šiltų vasaros dienų. „Mokslinę literatūrą, straipsnius – kiek tik nori. O grožinę pradedu ir skaitau metus, mintys bėga nuo eilučių link telefono.“

Supratingai linkteliu. Pamenu, kaip dar studijuodami psichologiją su kurso draugais diskutavome apie sunkumus susikaupti informacija apkrautame pasaulyje. Bet čia kas kita – ji pabrėžia grožinę literatūrą.

Mokslininkai teigia, kad grožinių knygų skaitymas ugdo empatiją. Mes mokomės įsijausti į skirtingus veikėjus, jų pasaulėžiūrą, mūsų smegenys aktyvuojasi, išgyvena dalykus, tarsi jie vyktų fiziniame pasaulyje. Ir štai net tiems, kurie daug skaito, darosi sunku įsijausti į kito pasaulį.

Šiais mėnesiais vis iš naujo grįžtu prie draugės žodžių.

Jaučiuosi apgauta vasaros. Iš pradžių jos atrodė per daug. Paskui – gerokai per mažai, net pamiršau, kad buvo. Vėl susipakavau vasarinius drabužius į dėžes, ištrauksiu juos po devynių mėnesių, jei klimato krizė nesugalvos naujų išdaigų.

Yra ir daugiau dalykų, kuriuos norėčiau taip pat sėkmingai supakuoti ir atidėti į šalį, bet nepavyksta. Jie veržiasi į mano ekraną, kelia baimę. Psichologijos paskaitos mokė ir šito – kai bijome, nemąstome kūrybiškai, pasiruošiam tik kovoti arba bėgti.

Švietime kviečiame mokyklas būti be sienų, atsiverti, bet sienas matau visur: iš vielos, per televizijos ekraną; metalines barikadas, išdygusias vidury Vilniaus centro. Ir feisbukas savo naujienų srautą pavadino siena. Ar ne simboliška? Ji padeda atsitverti nuo kitaip mąstančių. Jei mėgsti kačiukus, juos matysi kiaurą dieną. Jei akis prikausto konspiracijos teorijos – matysi jų dar ir dar, kiek tik reikės, kad tik ilgiau užsibūtum.

Umberto Eco romane „Nr. 0“ teigiama, kad ne naujienos kuria laikraštį, o laikraštis sukuria naujienas. Taip buvo galima pasakyti apie dvidešimtojo amžiaus pabaigą, tačiau socialinių tinklų pasaulyje šis pasakymas išsiskleidžia kaip voratinklis. Kai naujienas kuria konkretus subjektas, galima bandyti suvokti jo poziciją, rėmėjus, istoriją ir daryti išvadas. Kai naujienas ima kurti visi, išsiaiškinti kiekvieno tikslus tampa neįmanoma.

Kartais bukai spoksau į juodą ekraną. Vidinis balsas sako, kad reikėtų pasisakyti už tai, kas man rūpi. Už žmonių teises. Gyvybes. Atjautą vienų kitiems. Bet vietoj to noriu tik viską išjungti ir nieko nebeskaityti. Nes visko per daug. Per garsu. Per pikta. Visur tik juoda arba balta. Nebelieka nė kruopelytės kūrybinės energijos.

George’as Orwellas apie Ispanijos karą 1943 metais rašė: „Visi tiki priešo žvėriškumu ir netiki saviškių žiaurumu.“ Deja, šie žodžiai tinka ne tik karams – ar bent ne tik tiems, kuriuose šaudoma ir žudoma.

Nesu kitokia. Aš irgi atsistoju vienoje barikadų pusėje – noriu kelti kuo mažesnį pavojų kitiems, noriu neprarasti galimybės gyvai dalyvauti kultūrinėje veikloje. Bet dar svarbiau – noriu likti žmogumi, jautriu kitiems. Pastaruoju metu kyla vis didesnė baimė, kad atskirtis tarp to, kas būtina, ir to, kas pažeidžia ir taip pažeidžiamus, vis dažniau peržengiama.

Niekas nesudrasko šalies taip, kaip pilietinis karas. Kova prieš bendrą išorinį priešą psichologiškai lengvesnė. Po kovos su savais tenka gyti gerokai ilgiau. Tarp radikalų, kuriuos lengva matyti juodomis spalvomis, ir stovinčiųjų tavo sienos pusėje yra dar visa grupė žmonių, kurie pasijunta atstumti.

Įeinu į lauko kavinę. Matau mamą su vežimėliu, skaitančią dienos pasiūlymus ant stendo. Žvilgsniui nuslydus į stendo apačią, girdžiu jos žodžius vaikui: „Ak, čia mes nepageidaujami“, ir ji apsisukusi išeina. Suskausta, lyg pati būčiau turėjusi išeiti. Jos baimes man lengva suprasti, jos skausmą irgi.

Mokslas aiškina, kad išmetimą iš socialinės grupės priimam panašiai kaip fizinį skausmą, netgi labai stiprų. Kai kurie tyrimai net sieja ilgalaikį atstūmimą su deviantiniu, prieš visuomenę nukreiptu elgesiu. Bet aš per daug žvalgausi į mokslą – grožinės knygos tą papasakoja įtaigiau.

Prisimenu, kiek kasmet išleidžiame pinigų per Knygų mugę, niekada iki kitos nespėję visų, ar net dalelės, knygų perskaityti – gal nebent pandeminiai metai padėjo patirpdyti neskaitytųjų krūvą. Tiek mažai skaitom, taip lengvai skylam į stovyklas, taip sunkiai suprantam kitų jausmus ir požiūrius.

Lyg ir ne „Metuose“ apie tai rašyti. Bet kur daugiau? Kam daugiau rūpi skaitymas, jei ne tiems, kurie be knygos neišgyventų? Kai atsakymai pasidaro per sudėtingi, atsiverčiu romaną. Jei tai nepadės suprasti savo gyvenimo, tai gal bent išmokys suprasti kitų.

Man pandemija tapo ne tik tirpstančių grožinių knygų puslapių, bet ir poezijos atgimimo laikotarpiu. Su kuo besidalinau savo džiaugsmais, skaityti mėgstantys žmonės man atsakydavo: „Gaila, aš neskaitau poezijos.“ Girdėjau tiek kartų, kad ėmė panašėti į susitarimą. Ar kada girdėjote žmogų, kuris sakytų, kad „neskaito prozos“? Man neteko. Kad neskaito detektyvų, meilės romanų, fantastikos – taip. Bet niekada – visos prozos.

Poezija tokia nišinė – akivaizdu vien pažvelgus į tiražus – kad visa sutalpinama į vieną žodį. Plačiajai visuomenei ji asocijuojasi tik su eiliuota kalba ir nesuprantamomis prasmėmis. Ko gero, čia vėl reikėtų atsigręžti į mūsų literatūros programą mokyklose, kuri didesnę dalį mokinių nuteikia niekada neimti į rankas poezijos. Ar lietuvių autorių apskritai.

Niekad nepamiršiu diskusijos su mokykloje skaitymo būrelį subūrusiais mokiniais. Pakvietę padiskutuoti jie pasakė, jog pirmą kartą pasirinko lietuvių autoriaus knygą ir nesitikėjo, kad ji gali būti įdomi. Tie žodžiai ne pamalonino, o giliai nuliūdino. Kiek vaikų galvoja taip pat? Kiek niekada nepabando pasižiūrėti, kaip atrodo moderni poezija, šiuolaikiniai prozos rašytojai?..

Tik vėl – déjà vu. Tema, kurioje net ir draugai tampa priešais, kolegos atsistoja į skirtingas barikadų puses. Kiek dar metų reikės, kol lietuvių literatūros programa nebebus karo laukas?

Prieš savaitę viename renginyje sulaukiau klausimo – kaipgi suderinu darbus su rašymu? Atsidusau. Man rodos, nesuderinu. Mokykloje gebėjau rašyti net sėdėdama pamokose, viena ausimi klausydamasi mokytojos, o dabar reikia nuo visko atsiriboti, atitolti, kol ima veržtis žodžiai.

Mano vasara buvo ypatinga. Gyvenau savo knygos pasaulyje ir buvo per daug sunku iš jo išlįsti. Veikėjai tapo realesni nei seniau matyti pažįstami. Su jų gyvenimo vingiais pabusdavau, su jų mintimis užmigdavau.

Kartu su rudeniu grįžo ir kiti darbai. Dabar priebėgom mėginu užbaigti istorijas – juk neteisinga personažus palikti be vienos kojos, be paskutinio veiksmo posūkio. Jie nori pradėti gyventi savo atskirą gyvenimą, nebe mano galvoje. Tik kaip Nijolės Miliauskaitė eilėraštyje: „ak, ir vėl! negaliu / dirbti dviejų darbų: / jeigu rašau eilėraštį / tai būtinai / turiu prisvilinti bulves“ (1996).

Turbūt pati nuo šiol visuose renginiuose klausiu sutiktų rašytojų – kaipgi jūs suderinate kūrybą ir kitus darbus? Žinau, kiekvienas savo atsakymą turi surasti pats, bet pavyzdžiai gali įkvėpti. Norėčiau, kad tai netaptų vienu iš tų dalykų, kurių teks mokytis visą gyvenimą. Bet greičiausiai būtent taip ir nutiks.