2021 m. Nr. 8–9 / Iš lenkų k. vertė Stanislovas Žvirgždas / Taip sutelkta rusų kariuomenė buvo galinga jėga lyginant su Liaskovskio būriu. Tos pajėgos puolė Boguševičių miškus ir apsupo juos tankiu žiedu.

2020 m. Nr. 12 / Režisierius, aktorius, poetas, vertėjas, kritikas, pirmasis diplomuotas Nepriklausomos Lietuvos teatrologas Jurgis Blekaitis (1917–2007) paliko ryškius pėdsakus Lietuvos kultūros istorijoje.

2020 m. Nr. 10 / spalio 12-ąją minimas poeto, literatūros kritiko bei vertėjo Henriko Nagio (1920–1996) šimtmetis. Atstovaudamas tarpukariu Lietuvoje brendusiai naujajai intelektualų kartai, kurios gyvenimą dramatiškai sujaukė istorijos verpetai…

2020 m. Nr. 8–9 / Rašyti savo gyvenimo istoriją – sudėtingas dalykas. Prisėdus prie kompiuterio apima toks jausmas, tartum praeitis savaime atgis. Bet iš tikrųjų viskas klostosi kitaip – ji atsinaujina, prisikelia

2020 m. Nr. 5–6 / Balčių dvaras 1924-aisiais išprašytų iš Lietuvos, ne šiaip vieta – dvaro pastate Antrojo pasaulinio karo metais ir po karo buvo pradžios mokykla, kurią J. Aputis baigė 1948-aisiais, čia buvo ir jo pirmoji darbovietė…

2020 m. Nr. 5–6 / Mėgėjas eksperimentuoti su žmonėmis, įstumti juos į nepatogią padėtį W. Gombrowiczius pabandė provokuoti ramųjį B. Schulzą ir gavo atsakymą, kokio nesitikėjo, tad jam teko rašyti antrą laišką, kuris jo taip pat netenkino.

2020 m. Nr. 7 / Tvarkydamas tėvo archyvą, kurį Australijoje rūpestingai išsaugojo sesuo A. Karazijienė, randu svarbios dokumentikos. Kai kur atsispindi architekto V. Landsbergio-Žemkalnio grįžimo 1959 m. iš Australijos į Lietuvą peripetijos…

2020 m. Nr. 3 / Ožkų mes nelaikėm, bet ožiu mane kai kas pavadindavo, nors ir nebuvau labai užsispyręs. Klumpdirbio Adomo Norvaišo troboj skiedrom aptekęs ožys ir krosnis buvo patys svarbiausi „padargai“.

2020 m. Nr. 4 / Marcelijus smaginasi, iš dėdės ir mano Mamutės – tikrų savo gimtųjų ir gerokai tolesnių vietų toponimikos žinovų – išsiklausdamas vis kitus, jam dar negirdėtus Suvalkijos kaimų ar bažnytkaimių pavadinimus.

2020 m. Nr. 3 / Čia galėjai nesivaržydamas nusimesti viršutinius drabužius, užsiimti mėgstamomis pramogomis, žaisti „kiškį“, „kiaulytę“, retsykiais muštuką, mėtyti į taikinį kamuolį, bėgti lenktynių. Moksliukai galėjo praturtinti savo fantaziją skaitydami…

2020 m. Nr. 2 / Iš pat pradžių, kai rašėme vienas kitam, tikrai negalvojome, kad šie laiškai bus publikuojami. Praėjus kuriam laikui suvokėme, kad mus apnuogina skausmas, kančia, mes galime apsinuoginti scenoje, prieš kamerą, mūsų nuogį parodo…

2020 m. Nr. 1 / 2019 metais Vilniaus universitetas minėjo 440 metų jubiliejų. Šiems šimtmečiams priklauso ne tik pasauliui ir Lietuvai svarbūs mokslo atradimai, kultūros įvykiai, švietimo politika. Tai ir tūkstančių žmonių likimo istorijos…

2020 m. Nr. 1 / Iš lenkų k. vertė Irena Aleksaitė / Władysławo Wielhorskio (1885–1967) asmenybė šiais laikas primiršta tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, žinoma tik siaurame specialistų rate.

2019 m. Nr. 12 / 2019 metais Vilniaus universitetas minėjo 440 metų jubiliejų. Šiems šimtmečiams priklauso ne tik pasauliui ir Lietuvai svarbūs mokslo atradimai, kultūros įvykiai, švietimo politika. Tai ir tūkstančių žmonių likimo istorijos…

2019 m. Nr. 12 / Gal 1993-iais Alfonsas Andriuškevičius, kurį pažinojau, nes buvau pradėjusi įsimylėti dailę, gaudė mane prospekte ir spaudė į kampą: ateik pas mus į „Šatėnus“, tave Laimantas Jonušys gyrė.

2019 m. Nr. 10 / Susirašinėti jos pradeda N. Miliauskaitei įstojus į Vilniaus universitetą, kuris jai, kaip ir pats miestas, atsivėrė lyg visiškai naujas, stebuklingas meno bei kultūros pasaulis, teikiantis labai stiprių impulsų, lūkesčių, o kartais ir nusivylimų…

2019 m. Nr. 8–9 / Skelbiami Granausko laiškai Pakalniškiui, rašyti 1957–1958 metais, iš laiko, kai buvo „jaunas ir naivus, nuoširdus ir tikintis viso pasaulio gerumu“ ir gabalėlis anksčiau neskelbtos prozos.

2019 m. Nr. 8–9 / „Mylima Ly“ – taip švelniai kreipėsi laiškuose į žmoną Emiliją rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas, pasirašydamas „Tavo Vy“. Šešis laiškus iš keliolikos, saugomų V. Mykolaičio-Putino memorialiniame bute-muziejuje,

2019 m. Nr. 7 / Poetas buvo itin glaudžiai suaugęs su savo gimtųjų namų aplinka Nemeikščiuose, artimaisiais, apylinkės žmonėmis bei kraštovaizdžiu, nuolatiniu gamtos kismu.

2019 m. Nr. 5–6 / Viskas šiame pasakojime yra teisybė iki menkiausių smulkmenų, išskyrus tik paskutinį epizodą – pasisėdėjimą su Šveiku (nors…).

2019 m. Nr. 5–6 / Iš anglų kalbos vertė Diana Gancevskaitė / W. Whitmano laiškai motinai rašyti Jungtinių Valstijų pilietinio karo metais, poetui dirbant ligoninėse sergančiųjų bei sužeistųjų slaugytoju, kasdien susiduriant su karo siaubais…

2019 m. Nr. 4 / papildomą pažinties rakursą gali pasiūlyti ši publikacija, sudaryta iš dalies Juozo Baltušio laiškų, 1974–1983 m. rašytų ilgametei „Vagos“ leidyklos redaktorei Donatai Linčiuvienei, daugelį jo tekstų palydėjusiai į spaudą.

2019 m. Nr. 3 / Ištrauka iš knygos knyga „Trečias brolis“, kurioje pateikti J. Strielkūno jaunystės dienoraščių fragmentai, keletas laiškų, nuotraukos.

2019 m. Nr. 2 / Kaskart, kai prisimenu, kad jau kadu kadės nerašiau nieko dienoraščiui, išsigąstu, ir vėl – nerašau. O išsigąstu dėl to, kad suabejoju savo dienoraščio samprata.

2018 m. Nr. 12 / Visaip mėginom kaip nors prastumti į spaudą savuosius protestus ir paminklosauginės tematikos rašinius. Bet jų spaudos prievaizdai saugojosi kaip maro.

2018 m. Nr. 11 / Kaip ne vieną pasakojimą apie kultūros žmonių pastangas sovietmečiu išgelbėti ar bent kiek patausoti Lietuvos istorijos…

2018 m. Nr. 7 / 1945 m. gegužės devintoji laikoma Antrojo pasaulinio karo pabaigos diena. Sovietų Sąjungos teritorijoje buvo tada ir iki šiol švenčiama kaip Pergalės diena. Visur kitur – iš esmės pirmoji taikos diena.

2018 m. Nr. 5–6 / Savo prisiminimus, kuriuos atiduodame plačiajai visuomenei, ruošiame gana įvairiai – priklausomai nuo to, kiek jų išsaugojome, kas mums buvo minima asmenybė ir, be kita ko, kokį jos įvaizdį ketiname pateikti. Todėl liudijimus apie konkretų

2018 m. Nr. 3 / Iš vokiečių k. vertė Aida Ivinskis / Kai atostogų iš karo grįžęs karys pirmą kartą išeina į miestą, jam tenka gerokai patikslinti savo santykį su pasauliu ir žmonėmis. Tai, ką jis anksčiau laikė savaime suprantamu dalyku…

2018 m. Nr. 2 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Friedebertas Tuglasas (iki 1923 m. – Friedebertas Mihkelsonas, arba Michelsonas; 1886–1971) – estų literatūros klasikas, kritikas, literatūrologas, vertėjas, redaktorius ir žurnalistas.

2017 m. Nr. 12 / 1990 m. spalis / Parašiau laišką Denisei Neugnot, „Juzos“ vertėjai. Padėkojau už geras žinias apie „Sakmės apie Juzą“ išėjimą artimiausiu metu vienoje Paryžiaus leidyklų. Elta ir kiti šaltiniai praneša, kad Prunskienės vadovaujama Lietuvos

2017 m. Nr. 11 / 1989 m. rugsėjis–spalis / Perskaičiau daug periodinės spaudos, visur tebešurmuliuojama dėl TSKP CK pareiškimo. Mitinguose – tas pats. Nuomonės gana priešingos. Televizija neriasi iš kailio, organizuoja paprastų žmonių

2017 m. Nr. 10 / Nuovargis visą dieną. Buvo Alekseičikas, išsikalbėjome plačiau, prirašė jis man vaistų „gliutominovaja kislota“ stambių tablečių. Pažiūrėsim, pažiūrėsim. Apskritai gi nelabai tikiu aš ir šituo daktarėliu, gana plačiai giriamu,

2017 m. Nr. 8–9 / 1987 m. rugpjūtis–rugsėjis / Tvarkėmės po namus, šiek tiek konfliktavome. Dėl įvairumo. 15 valandą išvykome į Paalksnę. Radome brolį Leonardą su žmona Mite, daugiau nieko, jie jau laukė mūsų.

2017 m. Nr. 8–9 / Jono Mačiulio-Maironio – prelato, poeto, profesoriaus, rektoriaus – laiškų, susijusių su jo veikla ir bičiulystėmis, yra išlikę gana nedaug. Šį faktą liudija artimas Maironio draugas kunigas Mykolas Vaitkus…

2017 m. Nr. 7 / 1987 m. liepa / Paalksnėje. Monika nelinksmai susimąsčiusi. Širdies negalavimai ją slegia. O ką daryti? Kas buvo galima – jau padaryta, lieka tik laikytis ramiai, nedirbti sunkesnių darbų, iš tolo saugotis…

2017 m. Nr. 5–6 / 1986 m. gegužė–liepa. Daug dienų svilino nepakeliamas karštis, o dabar staiga atšalo taip, kad storiau rengtis reikia. Labai keistas pavasaris, ir ne mažiau keista savijauta. Radijas pranešė, kad jau 18 žmonių sunkiai serga nuo radiacijos.

2017 m. Nr. 4 / 1985 m. balandis–birželis / Balandžio 3. Trečiadienis. Monika išvykusi gastrolių su „Tylia naktim“ į Molėtus, sumečiau pasinaudoti ta proga ir aplankiau Kaune rašytoją Juozą Grušą. Radau jį gana gerai atrodantį…

2017 m. Nr. 3 / 1984 m. kovas–gegužė / Visą dieną vietnamiečiai buvo Kaune. Juos lydėjo mūsų Taikos gynimos komiteto atsakingoji sekretorė Loreta Pakerytė. Sugrįžo vietnamiečiai labai patenkinti. O aš visą dieną užsiiminėjau ne savo reikalais.

2017 m. Nr. 2 / 1983.II / Gandai dėl kainų kilimo pasitvirtino. Dar sunku šiandien susigaudyti, kiek jos pakilo, bet jau, jau. Pašto mokestis laiškams nuo 4 kapeikų pakeltas iki 5. Panaikinami „avio“ vokai, viskas bus subendrinta.

2017 m. Nr. 2 / Šioje publikacijoje skelbiami Kazio Bradūno (1917–2009) laiškai, esantys Bernardo Brazdžionio, Antano Vaičiulaičio, Alfonso Nykos-Niliūno, Pauliaus Jurkaus ir Stasio Santvaro rinkiniuose.

2016 m. Nr. 12 / Dokumentinio režisierius R. Šilinis padejavo, kad labai sublogo sveikata jo tėvui, o vaistų nėra kur gauti. Nuvykome abu į spec. polikliniką, išprašiau iš savo gydytojos receptą, gavau ir vyr. gyd. pavaduotojo „vizą“ vaistams gauti.

2016 m. Nr. 11 / Rašytojo Juozo Baltušio (1909–1991) dienoraštinis palikimas, kurį sudaro kasmet nuo 1969-ųjų rašyti rankraštiniai tomai, bendrai pavadinti „Vietoj dienoraščio“, paties autoriaus išankstiniu nurodymu buvo uždraustas viešinti dar dvidešimt

2016 m. Nr. 10 / Vėl Maskva. „Vėl“ todėl, kad dar karo ir pokario metais man, mažai mergaitei, teko būti Maskvoje, bet apie tai jau esu rašiusi savo knygoje „Atminties salos“, kurią užbaigiau maždaug 6-ojo dešimtmečio įvykiais…

2016 m. Nr. 5–6 / 1969 metai. Spalio 10 d. Druskininkai. Kartais atrodo, kad jau viskas pradeda eiti į pabaigą: ir asmeninis gyvenimas, ir kūryba, ir viskas – visas gyvenimas. Negalėčiau pasakyti, kad dabar padėtis lengva…

2016 m. Nr. 3 / Fausto Kiršos laiškai Juozui Keliuočiui / Antrojo pasaulinio karo istorinės pervartos skaudžiai palietė Nepriklausomos Lietuvos gyvenimą. Daugelis meno, politikos, valdžios žmonių pasitraukė į Vakarus, kiti – prievarta…

2015 m. Nr. 12 / Štai kokius pokštus likimas mums iškrečia! O mes buvome pasiryžę tave pasodinti tarpe tų poetinių korifėjų. Dabar, deja, per vėlu – knyga jau renkama. Tavo geri žodžiai apie mano rašinius labai padrąsinantys, nes ir aš virstu pesimistu.

2015 m. Nr. 8–9 / Vilniaus oro uosto rūmai: statyta 1954 metais. Radarai ant stogo. Lakūnas su mergaite, kuri jo laukė. Skruzdėlė ant asfalto. Vėluojam daugiau kaip pusę valandos.

2015 m. Nr. 5–6 / Visas dienas buvau šalia Janinos, tik vakarais grįždavau į namus. Grįždama užeidavau į Katedrą – prašydavau Dievo ištvermės Janinai ir jėgų mums visiems.

2015 m. Nr. 3 / Vasario 16-osios akto signataro Petro Klimo (1891–1969) likimas galėtų būti raiški 1918 metais sukurtos pirmosios Lietuvos Respublikos politinio elito metonimija. Tautos egzistencijai lemtingą aktą pasirašo…

2015 m. Nr. 1 / Vieną aktyviausių deputatų, kompozitorių Vytautą Laurušą kalbina Anatolijus Lapinskas / 1989 m. rinkimus į TSRS Liaudies deputatų suvažiavimą reikėtų vertinti kaip reikšmingą žingsnį Lietuvos laisvės kelyje, o patį suvažiavimą – kaip svarbią…

2014 m. Nr. 12 / Rašyti apie Sigitą Gedą… Sustoju kaip prieš aukštą kalną. Atsakomybė didžiulė. Ar įstengsiu aprėpti esmines jo asmenybės ir kūrybos puses?

2014 m. Nr. 11 / Vitas Žvirdauskas (1929–1985) yra pateikiamų prisiminimų herojus. Poetas ir prozininkas. Studijavo universitete, dirbo žvejybos laivyne, kino studijoje, „Nemuno“, „Valstiečių laikraščio“ redakcijose.

2014 m. Nr. 10 / Šį rudenį sukanka 70 metų, kai žuvo poetas Vytautas Mačernis (1921–1944). Žurnalo skaitytojams siūlome žurnalistės Aldonos Kudžmaitės (1923–1993) atsiminimų apie jos apsilankymus Šarnelėje sovietmečiu.

2014 m. Nr. 8–9 / Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius / Valentina Freimanė gimė 1922 m. Rygoje. Ji – žydų kilmės Latvijos teatro ir kino mokslininkė, meno mokslų daktarė, apdovanota Trijų žvaigždžių ordinu. Vaikystėje gyveno Rygoje, Paryžiuje ir Berlyne

2014 m. Nr. 5–6 / Tai tikriausiai reminiscencijos. Vaizdai nušvinta atmintyje, tarsi plėšiami iš gūdžios tamsos, kuri buvo juos užgriuvusi kelis dešimtmečius, bemaž palaidojusi amžiams. Tamsa dryksta kaip sunešiotas drabužis.

2014 m. Nr. 5–6 / Pakruojis, kai gyvenome netoliese, už trijų kilometrų Linksmučiuose, atrodė labai tvarkingas miestelis su gražia plytų bažnyčia (pirmoji buvo medinė, statyta 1630 m.), erdviu šventoriumi, Gaisrininkų sale (kur kartais gastroliuojantys menininkai…

2014 m. Nr. 4 / Publikaciją parengė Neringa Markevičienė / Po ilgos pertraukos šį laišką gavau ne kaip paprastai, per Viekšnių paštą, bet per Mažeikius, kur dar paštas veikė karo įvykiams įsiliepsnojus visai prie mūsų. Vanda Sruogienė

2014 m. Nr. 4 / 1980–1997 metais Vilniaus universiteto literatų būreliui vadovavo poetas Marcelijus Martinaitis. Per septyniolika metų išaugo kelios literatų kartos. Dalis buvusių studentų ir šiandien kultūrinėje spaudoje užsimena…

2014 m. Nr. 3 / Publikaciją parengė Neringa Markevičienė / Vanduk! IV.1 neatėjo iš tavęs laiškas. Gal aš jį gausiu IV.8? Pereitą savaitę atėjo siuntiniai: Nr. 16, 17, 19 ir 20 ir storas paketas iš brolių (šį kartą pilnoje tvarkoje) – padėkok jiems.

2014 m. Nr. 2 / Publikaciją parengė Neringa Markevičienė / Vanduk, mano miela, Rūpintojėle mano! Prieš dvidešimt metų šiomis dienomis esame pradėję mūsų naują gyvenimą. Šiandie tu sėdi ašarodama, aš esu Stutthofe… Ach!

2014 m. Nr. 1 / 1943 m. kovo 16–17 d. keturiasdešimt šeši Lietuvos inteligentai, tarp jų ir Balys Sruoga ypač pasipriešinimo okupantų ketinimams steigti lietuvių SS legioną, buvo suimti ir išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą.

2014 m. Nr. 1 / Publikaciją parengė Neringa Markevičienė/ Stovyklos administracija yra mūsų atžvilgiu labai humaniška, ji daro viską, kad mūsų gyvenimą palengvintų, bet apie mano tolimesnį likimą, nežino daugiau už mane, o aš nieko nežinau!

2013 m. Nr. 10 / Savo prisiminimuose Jadvyga Čiurlionytė užrašiusi: „Ir štai pavasariop /1911 m./ atėjo Stasio laiškas, kuris mus sukrėtė: „Kastukas pasveiko!“ Viltis nušvietė artimuosius. Tačiau ji čia pat ir užgeso.

2011 m. Nr. 11 / Tikriausiai Grušo vardu pavadinta gatvė parodo rašytojo mastą, jo asmenybės išskirtinumą, reikšmę miestui. Tačiau Grušas man asocijuojasi ne tiek su gatve, kiek su kalnu. Net fiziškai.

2009 m. Nr. 11 / Rašytojas 1945 m. sausio 14 d. pradėjo dirbti Šiaulių valstybiniame dramos teatre literatūrinės dalies vedėju, nuo 1945 m. kovo 9 d. tapo Respublikos rašytojų sąjungos nariu.

2006 m. Nr. 11 / Visai neturiu optimistinės pasaulėjautos, teigiamo prado. Man tik pralaimėjimo, kritimo žemyn pasaulėjauta artima. Neturiu savęs kūrimo programos – ji jau užbaigta. Todėl toks nuovargis, toks beviltiškumas.

2009 m. Nr. 10 / 1970 m. rudenį pirmą kartą apsilankiau pas rašytoją Juozą Grušą kartu su VU Kauno vakarinio fakulteto studente Dalia Velykyte. Vadovavau jos diplominiam darbui „Juozo Grušo bibliografija“, tad reikėjo rašytojo pagalbos…

2008 m. Nr. 12 / Algirdo Juliaus Greimo ir Aleksandros Kašubienės laiškai / Tavo laišką skaičiau apsivertęs popieriais. Buvau ką tik perskaitęs vieno mano draugo atsiųstą šviežią straipsnį apie Magritte „Perspective amoureuse“ ir sėdėjau triūsdamas…

2008 m. Nr. 6 / Net krūptelėjau, žodžius perskaitęs. Lyg atradimas jie buvo minčiai, jau seniai ieškojusiai, kaip apibūdinti tą per daugelį metų vešliai įsikerojusią mumyse baimę.

2006 m. Nr. 1 / Kiekviena literatūrinė karta stengiasi sustabdyti pažangos procesą ties savimi. Kiekvienas rašytojas stengiasi kuo ilgiau išbūti pagrindiniu herojumi besikeičiančiame laike. Literatūrinis gyvenimas suaižomas smulkių konfrontacijų.

2005 m. Nr. 2 / Rašytoja, istorijos įvykių nublokšta toli nuo Tėvynės, viena iš lietuviškojo egzodo dramos dalyvių. Labai darbšti ir ištverminga rašto darbininkė, savo indėlį kultūron, panašiai kaip ir daugelis XX a. kūrėjų, suvokusi kaip dvasios polėkių…

2005 m. Nr. 2 / Atsiminimai apie poetą jo gimtuosiuose Juknėnuose ir gretimuose kaimuose rinkti 1986 metais. Antano Miškinio amžininkų, kurie tuomet pasakojo, jau beveik visų nebėra. Jie prisiminė apie poeto jaunystę, bendravimą su kaimo jaunimu.

2004 m. Nr. 3 / Kovo 25 d. sukanka dveji metai, kai netekome talentingos poetės Nijolės Miliauskaitės. Praėjusiais metais didelio dėmesio sulaukė atsiminimų, straipsnių etc. knyga apie ją „Moteris su lauko gėlėmis“.

2003 m. Nr. 7 / Visas mano gyvenimas prasideda nuo septynerių metų. Iki tol viskas išblukę: fragmentai, nuotrupos, nuotaikos. Bet nuo septynerių metų kiekviena diena, kiekviena valanda įbrėžta, įkirsta kaip kirviu širdyje. Joks laikas, jokios laimės jų neužlygins.

2001 m. Nr. 11 / Lapkričio 29-ąją sukanka šimtas metų, kai gimė Juozas Grušas – prozininkas, dramaturgas, lietuvių literatūros klasikas. Šių metų vasario 8 dieną sukako septyniasdešimt šešeri metai, kai gimė literatūros tyrinėtojas Jonas Lan­kutis.

2000 m. Nr. 12 / Pagaliau jis suprato vieną paslaptį: gyvenimas siūlo neribotas, neišmatuojamas galimybes, jis palaiko visas viltis, ir tie, kurie nejaučia pašaukimo, tie pa­smerkti štai tokiam beprasmiam blaškymuisi.

2000 m. Nr. 4 / Henriko Radausko laiškai Stasiui Santvarui ir Antanui Škėmai, žinomo vertėjo, literatūros redaktoriaus Dominyko Urbo atsiminimai, parengė ir surinko Giedrius Viliūnas

1999 m. Nr. 12 / Avangardinio kino guru, poeto, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Jono Meko kūrybos nagrinėtojai teigia, kad visą savo gyvenimą jis rašo dienoraščius – kino ka­mera ir plunksna.

1998 m. Nr. 7 / Man jos eilėraščiai būdavo tarsi gyva biografija, daugelio žinomų būsenų atspindys. parašyti atvira širdimi ir tokie autentiški, kad visai nesinorėjo narstyti po kaulelį, kaip tai daro kūrybos vertintojai.

1998 m. Nr. 7 / Janina Degutytė kalbėdavo nedaug, bet skubotai, ir atrodydavo, kad burnoje žodžiai kliūdami ritasi vienas per kitą – dideli ir apvalūs, kaip ir raidės jos rašysenoje.

1998 m. Nr. 7 / Žinojau, kad su ja galima atvirai kalbėti – be baimės, be kaukės. Buvo aišku, kad ji doras žmogus. Nors į literatūrą abi atėjom beveik tuo pačiu metu, neteko jos susitikti nei bendram literatūros vakare, nei Rašytojų sąjungoj.

1998 m. Nr. 7 / Janinos Degutytės likimas buvo kaip reta sunkus, dramatiškas, nešykštėjęs visų įmanomų išbandymų. Jos poezija atsivėrė kančioje, bet kaip aukštai. Išdidžiai ir galingai Ji yra iškilusi virš to, kas gyvenime atrodo neįveikiama Ir nepasiekiama.

1998 m. Nr. 6 / Apie tai, jog kažkas dedasi, verda krašto viduje, žmonių galvose ir šir­dyse, galima buvo spręsti jau nuo kokių 1983 metų, o nuo 1985-ųjų – tai jau tikrai. Neįtikėtinai pa­gausėjo diskusijų laikraščiuose ir žurnaluose,

1997 m. Nr. 7 / Parsinešęs „Priešaušrio vieškelių“ signalinį egzempliorių, neri­mastingai vaikščiojo po kambarį, susijaudinęs žiūrinėjo romano pava­dinimą, savo pavardę, ir tarė man šypsodamasis: nejaugi tai mano pavardė, mano knyga?

1997 m. Nr. 6 / Jis parašė autobiografinį romaną, pilką kasdienybę pakylėjo į meno aukštumas, ir tai jam buvo būtina, nes jis žmones ir jų gyvenimus matė apšviestus nepaprastos šviesos.

1996 m. Nr. 10 / Bronius Radzevičius. Vakaro saulė: apsakymų rinktinė (sud. J. Aputis). – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – 197 p.

1996 m. Nr. 6 / Jūratės Galinauskienės surinktuose atsiminimuose poetą Vytautą Mačernį atsimena jo amžinininkai – bendramoksliai, menininkai ir kaimynai.

1992 m. Nr. 2 / Nežinau, ką atsakys mūsų valkai savo vaikams, kai bus paklausti esminio dalyko: ar žodis ir veiksmas yra taip svetimi vienas antram, kad jų negali suartinti iki nulinio nuotolio net gimtoji žemė pavojaus valandą?