2019 m. Nr. 12 / Gal 1993-iais Alfonsas Andriuškevičius, kurį pažinojau, nes buvau pradėjusi įsimylėti dailę, gaudė mane prospekte ir spaudė į kampą: ateik pas mus į „Šatėnus“, tave Laimantas Jonušys gyrė.

2019 m. Nr. 10 / Susirašinėti jos pradeda N. Miliauskaitei įstojus į Vilniaus universitetą, kuris jai, kaip ir pats miestas, atsivėrė lyg visiškai naujas, stebuklingas meno bei kultūros pasaulis, teikiantis labai stiprių impulsų, lūkesčių, o kartais ir nusivylimų…

2019 m. Nr. 8-9 / Skelbiami Granausko laiškai Pakalniškiui, rašyti 1957–1958 metais, iš laiko, kai buvo „jaunas ir naivus, nuoširdus ir tikintis viso pasaulio gerumu“ ir gabalėlis anksčiau neskelbtos prozos.

2019 m. Nr. 8-9 / „Mylima Ly“ – taip švelniai kreipėsi laiškuose į žmoną Emiliją rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas, pasirašydamas „Tavo Vy“. Šešis laiškus iš keliolikos, saugomų V. Mykolaičio-Putino memorialiniame bute-muziejuje,

2019 m. Nr. 7 / Poetas buvo itin glaudžiai suaugęs su savo gimtųjų namų aplinka Nemeikščiuose, artimaisiais, apylinkės žmonėmis bei kraštovaizdžiu, nuolatiniu gamtos kismu.

2019 m. Nr. 5-6 / Viskas šiame pasakojime yra teisybė iki menkiausių smulkmenų, išskyrus tik paskutinį epizodą – pasisėdėjimą su Šveiku (nors…).

2019 m. Nr. 5-6 / „Metų“ skaitytojams siūlome susipažinti su keletu W. Whitmano laiškų motinai – jie rašyti Jungtinių Valstijų pilietinio karo metais, poetui dirbant ligoninėse sergančiųjų bei sužeistųjų slaugytoju, kasdien susiduriant su karo siaubais, beprasmybe ir žmogaus gyvenimo trapumu.

2019 m. Nr. 4 / papildomą pažinties rakursą gali pasiūlyti ši publikacija, sudaryta iš dalies Juozo Baltušio laiškų, 1974–1983 m. rašytų ilgametei „Vagos“ leidyklos redaktorei Donatai Linčiuvienei, daugelį jo tekstų palydėjusiai į spaudą.

2019 m. Nr. 3 / Ištrauka iš knygos knyga „Trečias brolis“, kurioje pateikti J. Strielkūno jaunystės dienoraščių fragmentai, keletas laiškų, nuotraukos.

2019 m. Nr. 2 / Kaskart, kai prisimenu, kad jau kadu kadės nerašiau nieko dienoraščiui, išsigąstu, ir vėl – nerašau. O išsigąstu dėl to, kad suabejoju savo dienoraščio samprata.

2018 m. Nr. 12 / Visaip mėginom kaip nors prastumti į spaudą savuosius protestus ir paminklosauginės tematikos rašinius. Bet jų spaudos prievaizdai saugojosi kaip maro.

2018 m. Nr. 11 / Kaip ne vieną pasakojimą apie kultūros žmonių pastangas sovietmečiu išgelbėti ar bent kiek patausoti Lietuvos istorijos…

2018 m. Nr. 7 / 1945 m. gegužės devintoji laikoma Antrojo pasaulinio karo pabaigos diena. Sovietų Sąjungos teritorijoje buvo tada ir iki šiol švenčiama kaip Pergalės diena. Visur kitur – iš esmės pirmoji taikos diena.

2018 m. Nr. 5-6 / Savo prisiminimus, kuriuos atiduodame plačiajai visuomenei, ruošiame gana įvairiai – priklausomai nuo to, kiek jų išsaugojome, kas mums buvo minima asmenybė ir, be kita ko, kokį jos įvaizdį ketiname pateikti. Todėl liudijimus apie konkretų

2018 m. Nr. 3 / Kai atostogų iš karo grįžęs karys pirmą kartą išeina į miestą, jam tenka gerokai patikslinti savo santykį su pasauliu ir žmonėmis. Tai, ką jis anksčiau laikė savaime suprantamu dalyku…

2018 m. Nr. 2 / Lietuvos Respublikos metinės švenčiamos vasario 16 d. Lietuvoje, kaip ir Estijoje, nuo nepriklausomybės paskelbimo praėjo dvidešimt metų.

2017 m. Nr. 12 / 1990 m. spalis / Parašiau laišką Denisei Neugnot, „Juzos“ vertėjai. Padėkojau už geras žinias apie „Sakmės apie Juzą“ išėjimą artimiausiu metu vienoje Paryžiaus leidyklų. Elta ir kiti šaltiniai praneša, kad Prunskienės vadovaujama Lietuvos

2017 m. Nr. 11 / 1989 m. rugsėjis–spalis / Perskaičiau daug periodinės spaudos, visur tebešurmuliuojama dėl TSKP CK pareiškimo. Mitinguose – tas pats. Nuomonės gana priešingos. Televizija neriasi iš kailio, organizuoja paprastų žmonių

2017 m. Nr. 10 / Nuovargis visą dieną. Buvo Alekseičikas, išsikalbėjome plačiau, prirašė jis man vaistų „gliutominovaja kislota“ stambių tablečių. Pažiūrėsim, pažiūrėsim. Apskritai gi nelabai tikiu aš ir šituo daktarėliu, gana plačiai giriamu,

2017 m. Nr. 8-9 / 1987 m. rugpjūtis–rugsėjis / Tvarkėmės po namus, šiek tiek konfliktavome. Dėl įvairumo. 15 valandą išvykome į Paalksnę. Radome brolį Leonardą su žmona Mite, daugiau nieko, jie jau laukė mūsų.

2017 m. Nr. 8-9 / Jono Mačiulio-Maironio – prelato, poeto, profesoriaus, rektoriaus – laiškų, susijusių su jo veikla ir bičiulystėmis, yra išlikę gana nedaug. Šį faktą liudija artimas Maironio draugas kunigas Mykolas Vaitkus…

2017 m. Nr. 7 / 1987 m. liepa / Paalksnėje. Monika nelinksmai susimąsčiusi. Širdies negalavimai ją slegia. O ką daryti? Kas buvo galima – jau padaryta, lieka tik laikytis ramiai, nedirbti sunkesnių darbų, iš tolo saugotis…

2017 m. Nr. 5-6 / 1986 m. gegužė–liepa. Daug dienų svilino nepakeliamas karštis, o dabar staiga atšalo taip, kad storiau rengtis reikia. Labai keistas pavasaris, ir ne mažiau keista savijauta. Radijas pranešė, kad jau 18 žmonių sunkiai serga nuo radiacijos.

2017 m. Nr. 4 / 1985 m. balandis–birželis / Balandžio 3. Trečiadienis. Monika išvykusi gastrolių su „Tylia naktim“ į Molėtus, sumečiau pasinaudoti ta proga ir aplankiau Kaune rašytoją Juozą Grušą. Radau jį gana gerai atrodantį…

2017 m. Nr. 3 / 1984 m. kovas–gegužė / Visą dieną vietnamiečiai buvo Kaune. Juos lydėjo mūsų Taikos gynimos komiteto atsakingoji sekretorė Loreta Pakerytė. Sugrįžo vietnamiečiai labai patenkinti. O aš visą dieną užsiiminėjau ne savo reikalais.

2017 m. Nr. 2 / 1983.II / Gandai dėl kainų kilimo pasitvirtino. Dar sunku šiandien susigaudyti, kiek jos pakilo, bet jau, jau. Pašto mokestis laiškams nuo 4 kapeikų pakeltas iki 5. Panaikinami „avio“ vokai, viskas bus subendrinta.

2017 m. Nr. 2 / Šioje publikacijoje skelbiami Kazio Bradūno (1917–2009) laiškai, esantys Bernardo Brazdžionio, Antano Vaičiulaičio, Alfonso Nykos-Niliūno, Pauliaus Jurkaus ir Stasio Santvaro rinkiniuose.

2016 m. Nr. 12 / Dokumentinio režisierius R. Šilinis padejavo, kad labai sublogo sveikata jo tėvui, o vaistų nėra kur gauti. Nuvykome abu į spec. polikliniką, išprašiau iš savo gydytojos receptą, gavau ir vyr. gyd. pavaduotojo „vizą“ vaistams gauti.

2016 m. Nr. 11 / Rašytojo Juozo Baltušio (1909–1991) dienoraštinis palikimas, kurį sudaro kasmet nuo 1969-ųjų rašyti rankraštiniai tomai, bendrai pavadinti „Vietoj dienoraščio“, paties autoriaus išankstiniu nurodymu buvo uždraustas viešinti dar dvidešimt

2016 m. Nr. 10 / Vėl Maskva. „Vėl“ todėl, kad dar karo ir pokario metais man, mažai mergaitei, teko būti Maskvoje, bet apie tai jau esu rašiusi savo knygoje „Atminties salos“, kurią užbaigiau maždaug 6-ojo dešimtmečio įvykiais…

2016 m. Nr. 5-6 / 1969 metai. Spalio 10 d. Druskininkai. Kartais atrodo, kad jau viskas pradeda eiti į pabaigą: ir asmeninis gyvenimas, ir kūryba, ir viskas – visas gyvenimas. Negalėčiau pasakyti, kad dabar padėtis lengva…

2016 m. Nr. 3 / Antrojo pasaulinio karo istorinės pervartos skaudžiai palietė Nepriklausomos Lietuvos gyvenimą. Daugelis meno, politikos, valdžios žmonių pasitraukė į Vakarus, kiti – prievarta išgabenti į Šiaurės platybes ir Sibiro tyrus

2006 m. Nr. 11 / Visai neturiu optimistinės pasaulėjautos, teigiamo prado. Man tik pralaimėjimo, kritimo žemyn pasaulėjauta artima. Neturiu savęs kūrimo programos – ji jau užbaigta. Todėl toks nuovargis, toks beviltiškumas.

2008 m. Nr. 12 / Algirdo Juliaus Greimo ir Aleksandros Kašubienės laiškai / Tavo laišką skaičiau apsivertęs popieriais. Buvau ką tik perskaitęs vieno mano draugo atsiųstą šviežią straipsnį apie Magritte „Perspective amoureuse“ ir sėdėjau triūsdamas…

2006 m. Nr. 1 / Kiekviena literatūrinė karta stengiasi sustabdyti pažangos procesą ties savimi. Kiekvienas rašytojas stengiasi kuo ilgiau išbūti pagrindiniu herojumi besikeičiančiame laike. Literatūrinis gyvenimas suaižomas smulkių konfrontacijų.

2000 m. Nr. 4 / Henriko Radausko laiškai Stasiui Santvarui ir Antanui Škėmai, žinomo vertėjo, literatūros redaktoriaus Dominyko Urbo atsiminimai, parengė ir surinko Giedrius Viliūnas