literatūros žurnalas

Atsiminimai. Dienoraščiai. Laiškai

Kazimieras Ralys. Iš atminimų užrašų: kas dėjosi Žalpiuose ir aplinkui 1915-ųjų birželį

2020 m. Nr. 5–6 / Balčių dvaras 1924-aisiais išprašytų iš Lietuvos, ne šiaip vieta – dvaro pastate Antrojo pasaulinio karo metais ir po karo buvo pradžios mokykla, kurią J. Aputis baigė 1948-aisiais, čia buvo ir jo pirmoji darbovietė…

Ginčas dėl daktarienės iš Vilkų gatvės: Witoldo Gombrowicziaus ir Bruno Schulzo susirašinėjimas

2020 m. Nr. 5–6 / Mėgėjas eksperimentuoti su žmonėmis, įstumti juos į nepatogią padėtį W. Gombrowiczius pabandė provokuoti ramųjį B. Schulzą ir gavo atsakymą, kokio nesitikėjo, tad jam teko rašyti antrą laišką, kuris jo taip pat netenkino.

Tėtė grįžta: Vytauto Landsbergio-Žemkalnio ir Vytauto Landsbergio 1957–1959 m. laiškai

2020 m. Nr. 7 / Tvarkydamas tėvo archyvą, kurį Australijoje rūpestingai išsaugojo sesuo A. Karazijienė, randu svarbios dokumentikos. Kai kur atsispindi architekto V. Landsbergio-Žemkalnio grįžimo 1959 m. iš Australijos į Lietuvą peripetijos…

Kazys Saja. Raitas ant ožio

2020 m. Nr. 3 / Ožkų mes nelaikėm, bet ožiu mane kai kas pavadindavo, nors ir nebuvau labai užsispyręs. Klumpdirbio Adomo Norvaišo troboj skiedrom aptekęs ožys ir krosnis buvo patys svarbiausi „padargai“.

Gražina Marija Martinaitienė. Iš atsiminimų

2020 m. Nr. 4 / Marcelijus smaginasi, iš dėdės ir mano Mamutės – tikrų savo gimtųjų ir gerokai tolesnių vietų toponimikos žinovų – išsiklausdamas vis kitus, jam dar negirdėtus Suvalkijos kaimų ar bažnytkaimių pavadinimus.

Ludwik Czarkowski. Vilnius 1867–1875 metais

2020 m. Nr. 3 / Čia galėjai nesivaržydamas nusimesti viršutinius drabužius, užsiimti mėgstamomis pramogomis, žaisti „kiškį“, „kiaulytę“, retsykiais muštuką, mėtyti į taikinį kamuolį, bėgti lenktynių. Moksliukai galėjo praturtinti savo fantaziją skaitydami…

Aušra Giedraitytė ir Marius Povilas Elijas Martynenko. Kūnai žodžiais

2020 m. Nr. 2 / Iš pat pradžių, kai rašėme vienas kitam, tikrai negalvojome, kad šie laiškai bus publikuojami. Praėjus kuriam laikui suvokėme, kad mus apnuogina skausmas, kančia, mes galime apsinuoginti scenoje, prieš kamerą, mūsų nuogį parodo…

Laima Erika Starkauskaitė-Katkuvienė. Anglikonas Vilniaus universitete

2020 m. Nr. 1 / 2019 metais Vilniaus universitetas minėjo 440 metų jubiliejų. Šiems šimtmečiams priklauso ne tik pasauliui ir Lietuvai svarbūs mokslo atradimai, kultūros įvykiai, švietimo politika. Tai ir tūkstančių žmonių likimo istorijos…

Władysław Wielhorski. Dienoraštis

2020 m. Nr. 1 / Iš lenkų k. vertė Irena Aleksaitė / Władysławo Wielhorskio (1885–1967) asmenybė šiais laikas primiršta tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, žinoma tik siaurame specialistų rate.

Laima Erika Starkauskaitė-Katkuvienė. „Tau lemta būti anglikonu“

2019 m. Nr. 12 / 2019 metais Vilniaus universitetas minėjo 440 metų jubiliejų. Šiems šimtmečiams priklauso ne tik pasauliui ir Lietuvai svarbūs mokslo atradimai, kultūros įvykiai, švietimo politika. Tai ir tūkstančių žmonių likimo istorijos…

Jūratė Visockaitė. Šeimyninis portretas interjere, arba Memoires baigiantis trečiajam „Šiaurės Atėnų“ dešimtmečiui

2019 m. Nr. 12 / Gal 1993-iais Alfonsas Andriuškevičius, kurį pažinojau, nes buvau pradėjusi įsimylėti dailę, gaudė mane prospekte ir spaudė į kampą: ateik pas mus į „Šatėnus“, tave Laimantas Jonušys gyrė.

Iš sapnų ir burtų miesto: Nijolės Miliauskaitės laiškai mokytojai Liudai Viliūnienei

2019 m. Nr. 10 / Susirašinėti jos pradeda N. Miliauskaitei įstojus į Vilniaus universitetą, kuris jai, kaip ir pats miestas, atsivėrė lyg visiškai naujas, stebuklingas meno bei kultūros pasaulis, teikiantis labai stiprių impulsų, lūkesčių, o kartais ir nusivylimų…

Romualdas Granauskas. Šeši laiškai Ričardui Pakalniškiui ir šiek tiek prozos

2019 m. Nr. 8–9 / Skelbiami Granausko laiškai Pakalniškiui, rašyti 1957–1958 metais, iš laiko, kai buvo „jaunas ir naivus, nuoširdus ir tikintis viso pasaulio gerumu“ ir gabalėlis anksčiau neskelbtos prozos.

Ula Zaleskytė. „Mylima Ly…“

2019 m. Nr. 8–9 / „Mylima Ly“ – taip švelniai kreipėsi laiškuose į žmoną Emiliją rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas, pasirašydamas „Tavo Vy“. Šešis laiškus iš keliolikos, saugomų V. Mykolaičio-Putino memorialiniame bute-muziejuje,

Namai visuomet lieka namais: Alfonso Nykos-Niliūno laiškai namiškiams

2019 m. Nr. 7 / Poetas buvo itin glaudžiai suaugęs su savo gimtųjų namų aplinka Nemeikščiuose, artimaisiais, apylinkės žmonėmis bei kraštovaizdžiu, nuolatiniu gamtos kismu.

Andrius Almanis. Mano senelis prieš Juozapą Šveiką

2019 m. Nr. 5–6 / Viskas šiame pasakojime yra teisybė iki menkiausių smulkmenų, išskyrus tik paskutinį epizodą – pasisėdėjimą su Šveiku (nors…).

Walto Whitmano laiškai motinai

2019 m. Nr. 5–6 / Iš anglų kalbos vertė Diana Gancevskaitė / W. Whitmano laiškai motinai rašyti Jungtinių Valstijų pilietinio karo metais, poetui dirbant ligoninėse sergančiųjų bei sužeistųjų slaugytoju, kasdien susiduriant su karo siaubais…

„…ir eisim gyventi toliau“: Juozo Baltušio laiškai redaktorei Donatai Linčiuvienei

2019 m. Nr. 4 / papildomą pažinties rakursą gali pasiūlyti ši publikacija, sudaryta iš dalies Juozo Baltušio laiškų, 1974–1983 m. rašytų ilgametei „Vagos“ leidyklos redaktorei Donatai Linčiuvienei, daugelį jo tekstų palydėjusiai į spaudą.

Trečias brolis: atsiminimai apie Joną Strielkūną

2019 m. Nr. 3 / Ištrauka iš knygos knyga „Trečias brolis“, kurioje pateikti J. Strielkūno jaunystės dienoraščių fragmentai, keletas laiškų, nuotraukos.

Valdemaras Kukulas. Dienoraščių fragmentas

2019 m. Nr. 2 / Kaskart, kai prisimenu, kad jau kadu kadės nerašiau nieko dienoraščiui, išsigąstu, ir vėl – nerašau. O išsigąstu dėl to, kad suabejoju savo dienoraščio samprata.

Gražina Marija Martinaitienė. „Дело №…“, arba Vieno garažo (ne)statybos istorija (Pabaiga)

2018 m. Nr. 12 / Visaip mėginom kaip nors prastumti į spaudą savuosius protestus ir paminklosauginės tematikos rašinius. Bet jų spaudos prievaizdai saugojosi kaip maro.

Gražina Marija Martinaitienė. „Дело №…“, arba Vieno garažo (ne)statybos istorija (Pradžia)

2018 m. Nr. 11 / Kaip ne vieną pasakojimą apie kultūros žmonių pastangas sovietmečiu išgelbėti ar bent kiek patausoti Lietuvos istorijos…

Birutė Mackonytė. Atsiminimai apie Tėvą (Pabaiga)

2018 m. Nr. 7 / 1945 m. gegužės devintoji laikoma Antrojo pasaulinio karo pabaigos diena. Sovietų Sąjungos teritorijoje buvo tada ir iki šiol švenčiama kaip Pergalės diena. Visur kitur – iš esmės pirmoji taikos diena.

Birutė Mackonytė. Atsiminimai apie Tėvą (Pradžia)

2018 m. Nr. 5–6 / Savo prisiminimus, kuriuos atiduodame plačiajai visuomenei, ruošiame gana įvairiai – priklausomai nuo to, kiek jų išsaugojome, kas mums buvo minima asmenybė ir, be kita ko, kokį jos įvaizdį ketiname pateikti. Todėl liudijimus apie konkretų

Paul Monty. Vilniaus kelrodis. 1918-ųjų miesto veidas

2018 m. Nr. 3 / Iš vokiečių k. vertė Aida Ivinskis / Kai atostogų iš karo grįžęs karys pirmą kartą išeina į miestą, jam tenka gerokai patikslinti savo santykį su pasauliu ir žmonėmis. Tai, ką jis anksčiau laikė savaime suprantamu dalyku…

Friedebert Tuglas. Lietuvos iškilmėse

2018 m. Nr. 2 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Friedebertas Tuglasas (iki 1923 m. – Friedebertas Mihkelsonas, arba Michelsonas; 1886–1971) – estų literatūros klasikas, kritikas, literatūrologas, vertėjas, redaktorius ir žurnalistas.

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1990 m. spalis

2017 m. Nr. 12 / 1990 m. spalis / Parašiau laišką Denisei Neugnot, „Juzos“ vertėjai. Padėkojau už geras žinias apie „Sakmės apie Juzą“ išėjimą artimiausiu metu vienoje Paryžiaus leidyklų. Elta ir kiti šaltiniai praneša, kad Prunskienės vadovaujama Lietuvos

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1989 m. rugsėjis–spalis

2017 m. Nr. 11 / 1989 m. rugsėjis–spalis / Perskaičiau daug periodinės spaudos, visur tebešurmuliuojama dėl TSKP CK pareiškimo. Mitinguose – tas pats. Nuomonės gana priešingos. Televizija neriasi iš kailio, organizuoja paprastų žmonių

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1988 m. spalis–gruodis

2017 m. Nr. 10 / Nuovargis visą dieną. Buvo Alekseičikas, išsikalbėjome plačiau, prirašė jis man vaistų „gliutominovaja kislota“ stambių tablečių. Pažiūrėsim, pažiūrėsim. Apskritai gi nelabai tikiu aš ir šituo daktarėliu, gana plačiai giriamu,

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1987 m. rugpjūtis–rugsėjis

2017 m. Nr. 8–9 / 1987 m. rugpjūtis–rugsėjis / Tvarkėmės po namus, šiek tiek konfliktavome. Dėl įvairumo. 15 valandą išvykome į Paalksnę. Radome brolį Leonardą su žmona Mite, daugiau nieko, jie jau laukė mūsų.

Aldona Ruseckaitė. Neskelbti Maironio laiškai

2017 m. Nr. 8–9 / Jono Mačiulio-Maironio – prelato, poeto, profesoriaus, rektoriaus – laiškų, susijusių su jo veikla ir bičiulystėmis, yra išlikę gana nedaug. Šį faktą liudija artimas Maironio draugas kunigas Mykolas Vaitkus…

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1987 m. liepa

2017 m. Nr. 7 / 1987 m. liepa / Paalksnėje. Monika nelinksmai susimąsčiusi. Širdies negalavimai ją slegia. O ką daryti? Kas buvo galima – jau padaryta, lieka tik laikytis ramiai, nedirbti sunkesnių darbų, iš tolo saugotis…

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1986 m. gegužė–liepa

2017 m. Nr. 5–6 / 1986 m. gegužė–liepa. Daug dienų svilino nepakeliamas karštis, o dabar staiga atšalo taip, kad storiau rengtis reikia. Labai keistas pavasaris, ir ne mažiau keista savijauta. Radijas pranešė, kad jau 18 žmonių sunkiai serga nuo radiacijos.

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1985 m. balandis–birželis

2017 m. Nr. 4 / 1985 m. balandis–birželis / Balandžio 3. Trečiadienis. Monika išvykusi gastrolių su „Tylia naktim“ į Molėtus, sumečiau pasinaudoti ta proga ir aplankiau Kaune rašytoją Juozą Grušą. Radau jį gana gerai atrodantį…

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1984 m. kovas–gegužė

2017 m. Nr. 3 / 1984 m. kovas–gegužė / Visą dieną vietnamiečiai buvo Kaune. Juos lydėjo mūsų Taikos gynimos komiteto atsakingoji sekretorė Loreta Pakerytė. Sugrįžo vietnamiečiai labai patenkinti. O aš visą dieną užsiiminėjau ne savo reikalais.

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1983.II

2017 m. Nr. 2 / 1983.II / Gandai dėl kainų kilimo pasitvirtino. Dar sunku šiandien susigaudyti, kiek jos pakilo, bet jau, jau. Pašto mokestis laiškams nuo 4 kapeikų pakeltas iki 5. Panaikinami „avio“ vokai, viskas bus subendrinta.

„Kol aš juos redaguosiu, literatūra nebus ten nuskriausta“. Kazio Bradūno laiškai draugams

2017 m. Nr. 2 / Šioje publikacijoje skelbiami Kazio Bradūno (1917–2009) laiškai, esantys Bernardo Brazdžionio, Antano Vaičiulaičio, Alfonso Nykos-Niliūno, Pauliaus Jurkaus ir Stasio Santvaro rinkiniuose.

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1978 m. gruodžio 1 d. – 1979 m. vasario 28 d.

2016 m. Nr. 12 / Dokumentinio režisierius R. Šilinis padejavo, kad labai sublogo sveikata jo tėvui, o vaistų nėra kur gauti. Nuvykome abu į spec. polikliniką, išprašiau iš savo gydytojos receptą, gavau ir vyr. gyd. pavaduotojo „vizą“ vaistams gauti.

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1978 m. spalio 1–lapkričio 30 d.

2016 m. Nr. 11 / Rašytojo Juozo Baltušio (1909–1991) dienoraštinis palikimas, kurį sudaro kasmet nuo 1969-ųjų rašyti rankraštiniai tomai, bendrai pavadinti „Vietoj dienoraščio“, paties autoriaus išankstiniu nurodymu buvo uždraustas viešinti dar dvidešimt

Audronė Girdzijauskaitė. Kelionės pradžia

2016 m. Nr. 10 / Vėl Maskva. „Vėl“ todėl, kad dar karo ir pokario metais man, mažai mergaitei, teko būti Maskvoje, bet apie tai jau esu rašiusi savo knygoje „Atminties salos“, kurią užbaigiau maždaug 6-ojo dešimtmečio įvykiais…

Juozas Aputis. Iš dienoraščių. 1969–1990 m.

2016 m. Nr. 5–6 / 1969 metai. Spalio 10 d. Druskininkai. Kartais atrodo, kad jau viskas pradeda eiti į pabaigą: ir asmeninis gyvenimas, ir kūryba, ir viskas – visas gyvenimas. Negalėčiau pasakyti, kad dabar padėtis lengva…

„Autentiškos žinios – aukso žinios“ Fausto Kiršos laiškai Juozui Keliuočiui

2016 m. Nr. 3 / Antrojo pasaulinio karo istorinės pervartos skaudžiai palietė Nepriklausomos Lietuvos gyvenimą. Daugelis meno, politikos, valdžios žmonių pasitraukė į Vakarus, kiti – prievarta išgabenti į Šiaurės platybes ir Sibiro tyrus

„Labai lauksiu parašant“. Algirdo Landsbergio laiškai Alfonsui Nykai-Niliūnui

2015 m. Nr. 12 / Štai kokius pokštus likimas mums iškrečia! O mes buvome pasiryžę tave pasodinti tarpe tų poetinių korifėjų. Dabar, deja, per vėlu – knyga jau renkama. Tavo geri žodžiai apie mano rašinius labai padrąsinantys, nes ir aš virstu pesimistu.

Romualdas Ozolas. Eurazijos pažemėmis (Iš Vilniaus į Vladivostoką ir per Sibirą atgal)

2015 m. Nr. 8–9 / Vilniaus oro uosto rūmai: statyta 1954 metais. Radarai ant stogo. Lakūnas su mergaite, kuri jo laukė. Skruzdėlė ant asfalto. Vėluojam daugiau kaip pusę valandos.

Lilijana Bedarfaitė-Žukauskienė. Atsiminimai apie Janiną Degutytę

2015 m. Nr. 5–6 / Visas dienas buvau šalia Janinos, tik vakarais grįždavau į namus. Grįždama užeidavau į Katedrą – prašydavau Dievo ištvermės Janinai ir jėgų mums visiems.

Vytautas Kubilius. Iš „Dienoraščio“

2006 m. Nr. 11 / Visai neturiu optimistinės pasaulėjautos, teigiamo prado. Man tik pralaimėjimo, kritimo žemyn pasaulėjauta artima. Neturiu savęs kūrimo programos – ji jau užbaigta. Todėl toks nuovargis, toks beviltiškumas.

Po žodžiais ir virš žodžių…

2008 m. Nr. 12 / Algirdo Juliaus Greimo ir Aleksandros Kašubienės laiškai / Tavo laišką skaičiau apsivertęs popieriais. Buvau ką tik perskaitęs vieno mano draugo atsiųstą šviežią straipsnį apie Magritte „Perspective amoureuse“ ir sėdėjau triūsdamas…

Vytautas Kubilius. Iš „Dienoraščio“ (Pradžia)

2006 m. Nr. 1 / Kiekviena literatūrinė karta stengiasi sustabdyti pažangos procesą ties savimi. Kiekvienas rašytojas stengiasi kuo ilgiau išbūti pagrindiniu herojumi besikeičiančiame laike. Literatūrinis gyvenimas suaižomas smulkių konfrontacijų.

Janina Degutytė. Nebaigta autobiografija

2003 m. Nr. 7 / Visas mano gyvenimas prasideda nuo septynerių metų. Iki tol viskas išblukę: fragmentai, nuotrupos, nuotaikos. Bet nuo septynerių metų kiekviena diena, kiekviena valanda įbrėžta, įkirsta kaip kirviu širdyje. Joks laikas, jokios laimės jų neužlygins.

Kelios spalvos Henriko Radausko atminimui

2000 m. Nr. 4 / Henriko Radausko laiškai Stasiui Santvarui ir Antanui Škėmai, žinomo vertėjo, literatūros redaktoriaus Dominyko Urbo atsiminimai, parengė ir surinko Giedrius Viliūnas

Danutė Venclovaitė. Kiekvienas nešame savo kryžių

1998 m. Nr. 7 / Man jos eilėraščiai būdavo tarsi gyva biografija, daugelio žinomų būsenų atspindys. parašyti atvira širdimi ir tokie autentiški, kad visai nesinorėjo narstyti po kaulelį, kaip tai daro kūrybos vertintojai.

Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė. Tą besaulį vidudienį…

1998 m. Nr. 7 / Janina Degutytė kalbėdavo nedaug, bet skubotai, ir atrodydavo, kad burnoje žodžiai kliūdami ritasi vienas per kitą – dideli ir apvalūs, kaip ir raidės jos rašysenoje.

Judita Vaičiūnaitė. Žmonės ją labai mylėjo

1998 m. Nr. 7 / Žinojau, kad su ja galima atvirai kalbėti – be baimės, be kaukės. Buvo aišku, kad ji doras žmogus. Nors į literatūrą abi atėjom beveik tuo pačiu metu, neteko jos susitikti nei bendram literatūros vakare, nei Rašytojų sąjungoj.

Alfonsas Maldonis. Kančioje atsivėrusi

1998 m. Nr. 7 / Janinos Degutytės likimas buvo kaip reta sunkus, dramatiškas, nešykštėjęs visų įmanomų išbandymų. Jos poezija atsivėrė kančioje, bet kaip aukštai. Išdidžiai ir galingai Ji yra iškilusi virš to, kas gyvenime atrodo neįveikiama Ir nepasiekiama.