literatūros žurnalas

Aušra Kaziliūnaitė. Slaptažodis

2020 m. Nr. 10

Sėdžiu senosios Marcinkonių klebonijos virtuvėje. Marcinkonys yra didžiausią plotą užimantis kaimas Lietuvos teritorijoje. Maža to, jo namai išsidėstę tarp medžių, krūmokšnių, vešliai želiančių žolių ir viso kito, ką esame įpratę priskirti laukinei gamtai. Nors žemė, ant kurios stovi klebonija, kaip ir ji pati, priklauso Bažnyčiai, tačiau, geriems žmonėms sutvarkius griūti paliktą namą, čia įrengta menininkų rezidencija. Iš joje apsistojusios draugės, kurios ir atvykau savaitgalį aplankyti, sužinojau, kad dabartinis Marcinkonių klebonas visai norėtų išvaryti menininkus ir pastatą susigrąžinti. Veikiausiai artimiausiu metu taip ir nutiks, nes moteriai, kuri įdėjo daug darbo bei pastangų tvarkydama šią vietą, neseniai buvo įteiktas laiškas, kuriame raginama iškeldinti iš pastato menininkų rezidenciją. Gaila, visai norėčiau čia kada nors atvažiuoti ir padirbėti prie naujos knygos.

Tačiau kol kas niekas nieko niekur nekeldina ir mes sėdime senosios Marcinkonių klebonijos virtuvėje. Čia savaitgaliais tapyti atvykstanti dailininkė, besiruošianti šiais metais Marcinkonių stotyje atidarysimai savo darbų parodai, mums keliese šnekučiuojantis apie grybus bei literatūrą, staiga pažvelgusi į mane užduoda klausimą: „Aušra, o kaip tau Rupi Kaur1*1?“ Tokius ir panašius klausimus išgirstu labai dažnai. Dažniausiai vengiu į juos atsakyti, nes trumpo atsakymo į tokius klausimus tiesiog nepakanka. Literatūros pasaulyje klausimas „ką manai apie Rupi Kaur?“ gali būti priimtas panašiai kaip „ar tau patinka Paulo Coelho?“ Atsakymai į šiuos klausimus tarsi visai netyčia suponuoja savęs priskyrimą vienai iš dviejų stovyklų. Arba tu tas, kuris žavisi populiariąja literatūra, arba tas, kuris nesusitepęs išlieka ištikimas dostojevskiams.

Jei tokį arba panašų klausimą išgirsti iš dailininkės, dar yra vilties, kad jai iš tiesų įdomi tavo nuomonė apie R. Kaur, tačiau jei toks klausimas suskambėtų literato lūpose, tai veikiausiai būtų klausimas visai ne apie milžiniško pasisekimo visame pasaulyje sulaukusią indų kilmės Kanados poetės kūrybą, jam rūpėtų ne tavo nuomonė konkrečiai apie R. Kaur, o apie „priklausymą genčiai“. Tokiu atveju atsakęs, kad tau nedaro didelio įspūdžio jos kūryba, tarsi pasakytum slaptažodį, kurį ištarus atsiveria paslaptingos tave ir pašnekovą skiriančios durelės. Būtum priimtas kaip tas, kuris yra „normalus kultūrinis čiuvas“ ir kuris žino, kad literatūrinis popsas yra kažkas tokio menko, kad apie tai daugiau net nebeverta tęsti kalbos.

Šioje binarinėje sistemoje man gana sunku rasti vietos mano atsakymą gaubiančiam tam tikrų prasmių šleifui. Nes nors R. Kaur kūryba man išties nedaro didelio įspūdžio, tačiau pats jos kūrybos populiarumo fenomenas man atrodo ne tik įspūdingas, bet ir labai įdomus. Be to, faktas, kad konkrečiai šios populiarios instagramo poetės tekstai man nekelia didelių emocijų bei susižavėjimo, visai nereiškia, kad nemėgstu arba esu abejinga visiems populiariajai literatūrai priskiriamiems autoriams. Pavyzdžiui, kitos garsios interneto poetė Heros Lindsey Bird eilėraštis apie Moniką iš serialo „Draugai“ man patinka. Net nepatingėjau nueiti į Heros skaitymus Šiuolaikinio meno centro skaitykloje, kai poetė buvo atvykusi į Lietuvą.

Populiarieji socialinių tinklų poetai yra gana naujas reiškinys, tačiau jis neaplenkė ir Lietuvos. Prieš keletą metų feisbuke stulbinamu greičiu išpopuliarėjo Mantvydas Leknickas. Tiesa, šiuo metu jis jau nebėra toks aktyvus ir savo paskyroje kūryba dalijasi gana retai. Išvaizdaus apie jausmus rašančio vaikino tekstai sulaukė didelio populiarumo tarp jaunų feisbuko vartotojų. M. Leknicko išpopuliarėjimo Lietuvoje priežastys neabejotinai susijusios su lokalia specifika – lietuviams vyrams vis dar sudėtinga tiek savo partnerėms, tiek viešumai, tiek sau patiems pripažinti bei atskleisti savo pažeidžiamumą, jausmingumą, būti romantiškiems. Net savo kūryboje to nevengiantys „rimtieji“ poetai dažnai tiek kasdienybėje, tiek renginiuose, tiek žurnalistams duodami interviu stengiasi dar labiau pabrėžti savo „mačiškumą“, kad kompensuotų tą jų kūryboje prasiveržusį jautrumo blyksnį. Kas kita yra socialiniai tinklai, čia riba tarp fikcijos ir tikrovės yra gana slidi. Tas pats pirmu asmeniu parašytas tekstas knygoje ir socialiniame tinkle daugelio priimamas skirtingai. Internete skelbiamas tekstas, net autoriui to tyčia nesiekiant, visada vertinamas kaip asmeniškas, bylojantis apie autoriaus tikrai išgyventus ar išgyvenamus įvykius. Tad nenuostabu, kad vyrų jausmingumo ištroškusi tikslinė auditorija prieš keletą metų mieliau rinkosi M. Leknicko nei, tarkime, Aivaro Veiknio kūrybą.

Atsimenu, kai pati pradėjau publikuoti savo eilėraščius feisbuke, vieno kultūrinio žurnalo redaktorius tada mane pavadino leknicku. Suprask, žmogumi, kuris vaikosi populiarumo ir yra toli nuo „tikrojo“ kelio. Ir ta konotacija savyje netelkė nieko labai malonaus. Nors feisbuke naršo ir nuolat seka naujienas didelė dalis Lietuvos literatų, tačiau dar prieš keletą metų dauguma jų įtariai žiūrėjo į poezijos bei literatūros publikavimo galimybes internete. Laikas bėga. Paradoksalu, kad net keli iš didžiausių skeptikų patys šiuo metu mielai skelbia savo eilėraščius socialiniuose tinkluose. Galios tinklai keičiasi, persimaino, steigia naujus atpažinimo bei konfigūracijos „slaptažodžius“.

Pagal socialinių tinklų naudojimo ar nenaudojimo faktą suskirstyti kūrybą į „tikrąją“ bei „netikrąją“ darosi vis sunkiau. Tačiau tie, kuriems to labai reikia, ir toliau randa būdų, kaip steigti skirtį. Intuityviai jaučiu, kad dažnai ši skirtis labiau inspiruojama ne mokslinių argumentų, faktų ar kompetencijos, o inertiško bandymo iš visko, kas papuola po ranka, susiręsti aplink save, savo kūrybą bei bendraminčių ratą savotišką barikadą, gynybinę sieną, už kurios priimami tie, kurie žino „slaptažodį“.

 

 


1 Rupi Kaur (g. 1992) – Kanadoje augusi indų kilmės poetė, iliustratorė ir gyvų poezijos skaitymų autorė. Debiutinė jos poezijos knyga „Pienas su medum“ – tai jautriai ir atvirai apie meilę, praradimus, smurtą, seksualinį priekabiavimą ir moteriškumą pasakojantys poezijos ir prozos tekstai. Vos pasirodžiusi, knyga tapo pasauliniu hitu, o aukščiausioje „New York Times“ bestselerių sąrašo pozicijoje išsilaikė net šimtą savaičių iš eilės. „Pienas su medum“ išverstas į daugiau nei trisdešimt penkias kalbas. R. Kaur savo tekstais pirmiausia išgarsėjo socialiniame tinkle „Instagram“, tad dažnai kritikų vadinama „instapoetų karaliene“.

„Mano galvoj nebesirenka barsukai-masonai…“

2020 m. Nr. 7 / Poetę Aušrą Kaziliūnaitę kalbina Andrius Jakučiūnas / Poetė, filosofė, žmogaus teisių aktyvistė, „Pirmosios lietuviškos“ ir dar trijų kitų poezijos knygų autorė, ramybės jaukiame poezijos lauke drumstėja…

Lietuvos šimtmetis literatūroje

2018 m. Nr. 2 / Dalyvavo eseistas, vertėjas Laimantas Jonušys, poetė Aušra Kaziliūnaitė, kultūros istorijos tyrinėtojas Darius Kuolys, literatūrologė Jūratė Sprindytė, istorikas Aurimas Švedas, literatūrologas Regimantas Tamošaitis.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Viktorija Daujotytė, Gintaras Bleizgys, Aušra Kaziliūnaitė

2018 m. Nr. 1 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Aušra Kaziliūnaitė. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 4 / mergaitė su degtukais. tokiomis naktimis kaip ši kai už lango daugiau nei minus dvidešimt kai šalta beveik kaip sapne ištuštėjusiomis miesto gatvėmis šokuoja kiškis su mergaitės akimi

Elžbieta Banytė. Kai prarysi mėnulį

2015 m. Nr. 1 / Aušra Kaziliūnaitė. Mėnulis yra tabletė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 116 p.