Donatas Petrošius. Tarp plieno ir anglių
2017 m. Nr. 10
Jei ne „Brexitas“, turbūt taip ir nebūčiau radęs akstino pasikapstyti, kas slypi už mano paviršutiniško kaleidoskopinio – tarsi žinojimo – kokioje ekonominėje ir geopolitinėje sanklodoje gyvename. Dėl NATO viskas daugmaž aišku – du procentai, penktasis straipsnis, kolektyvinė gynyba ir atgrasymas. Po ES skėčiu turėtų tilpti visi kiti stulpai, ant kurių lipdomas mūsų gerovės rūmas.
„Brexitui“ beįsivažiuojant, pasipylė panikos kupinų pranašysčių lavina – jei dar bent viena šalis užšoks ant euroskeptiškų bėgių, ES subyrės. Olandai, prancūzai kuriam laikui temperatūrą numušė. Tačiau eurooptimistai dar ilgai nejaus po kojomis tvirtos žemės. Teorinė bendrijos baigties galimybė po „Brexito“ starto nuolat plevens ore, telkdama euroskeptikus į naujus žygius.
Tomis savaitėmis, kai nežinomybės buvo daugiausia, mėginau suskaičiuoti, ko aš, kaip rašytojas, netekčiau po metų ar po dvejų subyrėjus ES? Kelioninės Šengeno erdvės? Nieko tokio – laiko kaip tik turiu labai daug, galėčiau prie kiekvienos šalies sienos patūnot po kelias valandas. Rašytojams naudinga užstrigti kokioje beviltiškoje pasienio skylėje neribotam laikui. Ko dar galima netekti – sterilių ir neutralių simbolių? Idėjų, vizijų, kurios turėtų europiečius telkti, vienyti? Sunku pasakyti, ar iš viso tokių esama.
Kas apskritai yra Europos turinys? Kažkoks ekonominis vidurkis, kurį tarsi ir prisivijome (oficiali statistika teigia, kad Lietuvos ekonomikos gėris statistinei vartotojo galvai jau siekia septyniasdešimt du procentus nuo bendro ES vidurkio), bet tik popieriuje. Dar esu girdėjęs ne kartą vartojant terminą „normalumas“ mūsų europiniams siekiams apibūdinti. Kada nors netrukus, jei stengsimės, mes gyvensime normaliai. Kaip normali šalis, normali vakarietiška visuomenė. Šnekamojoje lietuvių kalboje kadais įsitvirtinęs gerovės matas „normaliai“. Į ritualinius „kaip gyveni?“, „kaip laikaisi?“ tipo klausimus atsakymai „laikausi normaliai“ (išskyrus retas išimtis) reiškia ne tai, kad kalbantysis būtų iki soties prisiskaitęs knygų ar aplankęs tuziną parodų bei koncertų. Normaliai yra tada, kai turi pinigų. ES kontekstai ir mūsų šnekamosios kalbos potekstės šiuo klausimu sutampa. Laisva prekyba, nevaržomas darbo jėgos, paslaugų judėjimas – kad viskas būtų normaliai. ES yra mechanizmas, kuris sukasi pirmiausia dėl pinigų. Gali būti – tik dėl pinigų.
Teoriškai žiūrint, esama prieigų prie finansinių srautų net rašytojams. Europos komisija „Kūrybiškos Europos“ programai 2014–2020 metams skyrė 1,46 mlrd. eurų. Esama ten punktų, kurie tinka visiems, pavyzdžiui, be viso kito, žadama padėti „menų ir kūrybos sektoriams prisitaikyti prie skaitmeninio amžiaus ir globalizacijos“. Turėtų padėti. Ir padėtų. Tačiau mus nuo žalingo pinigų poveikio saugo nacionalinė biurokratija, kurios gretos galbūt ir nėra tankesnės nei ES vidurkis, tačiau sergsti gana uoliai.
Daugiaprasmis Europos pinigų simbolizmas, bendrosios valiutos dizaino sumanytojų pokštai: iš atminties mėginu prisiminti, kokių spalvų yra eurų banknotai. Penkių eurų nominalo – žalsvas ar melsvas? Dešimties – raudonas ar melsvas? Dvidešimties eurų – mėlynas? Penkiasdešimties – rudas? Nesu tikras, spėju. Kas ant jų pavaizduota? Lyg esu matęs vitražą, tiltą, bažnyčią. O žmonių – karalių, mokslininkų, menininkų? Ar esama galvų ant eurų banknotų? Ar painioju su kitų matytų valiutų vaizdiniais? Šimtus kartų laikiau rankose visokių nominalų eurus, bet taip ir nekilo smalsumas įsižiūrėti, kas ten atspausta, arba pasidomėti – kodėl tai, o ne kas nors kita? Jei šito blankaus ir neaktualaus dizaino tikslas, kad žmonės kuo mažiau domėtųsi pinigais, kad nustotų juos fetišizuoti, galima sakyti, jiems pavyko. Eurai yra jokie. Nebaigti piešti. Pinigai be savybių. Dalis monetų atrodo kaip iš numizmatiko košmarų, ant kai kurių nuslėpta, kurioje šalyje nukalta. Krenta į akis, kad eurai kurti taip, kad niekam neatrodytų savi pinigai ir niekam nebūtų gaila, jei jų tektų atsisakyti. Pateisinama, jei siekiama šimtu procentų pereiti prie elektroninių atsiskaitymų. Prie simbolių.
Ar kultūra remiama simboliškai, ar realiai – kiekvienos ES narės vidaus reikalas. Tokios visuomenės kaip mūsų dalijasi į normalius žmones ir į nenormalius. Nenormaliųjų piliečių kastų ir grupių esama visokių, tačiau bene ryškiausia – menininkai. Menininkai yra tokie, kad jie – nepriklauso nuo to, ar tu skirsi lėšų jų projektams, ar neskirsi, – normaliai nepasijus. Šiais vadybininkų eros viduramžiais į menininkus žiūrima kaip į bet kurią kitą verslautojų bendrovę: gavote laisvę nekliudomai vystyti savo kūrybiškumą, telktis į kūrybines ir kultūrines industrijas – veikit. Dalį projektų iš dalies paremsime. Trūksta lėšų – susiraskite rėmėjų, mecenatų. Teikite paslaugas, kurkite produktus, reklamuokitės, parduokite. Niekas netrukdo rašytojams mokyti kūrybinio rašymo. Mokykite vaikus, senjorus, neįgaliuosius, autobusų vairuotojus, šakų genėtojus, medicinos seseles. Ką tik norit. Net jei matote, kad grupėje nėra nei vieno mokinio, turinčio kalbos jausmą, nei vienos asabos, kuri gaudytųsi, kaip tą kūrybiškumą pasidrožti ir už kurio galo laikyti, – nieko tokio. Patiems negabiausiems duokite papildomų pamokų, silpnybes įpakuokite kaip privalumus, parduokite pačias tuščiausias iliuzijas dvigubai brangiau.
Kol kas abejones, ar kūrybinis rašymas nėra šarlatanizmas, neturintis nieko bendra nei su kūryba, nei su etika, galima ramiai mesti iš galvos. Pavyzdžiui, metų metus lietuviškieji pieno perdirbėjai nesuka galvos gamindami ir į prekybos centrus tiekdami hidrintais riebalais atmieštus sūrio produktus, sviesto ir augalinių riebalų mišinius – viso to šlamšto gali nusipirkti netyčia, skubėdamas. Kada nors maisto inspektoriai susizgribs ir tokį gėdingą gastronominį terorizmą uždraus. Tikiu, kad kada nors postbiurokratinėje Europoje uždraus ir kūrybinį rašymą, ir visą kitą panašaus pobūdžio mulkinimą prisidengus kūrybiškumo skatinimu ar, dar baisiau, dvasingumu.
Apskritai kiekvienoje visuomenėje kūrybiškų žmonių yra mažiau nei kairiarankių. Dauguma – geriausiu atveju – amatininkai, imituotojai, dekupažininkai. Virš biurokratinės Europos tamsos neonu švyti pseudooptimistiniai šūkiai apie visuotinio kūrybiškumo siekius. Išjungti visa tai ir žmonėms paaiškinti, kad ne tragedija, jei esate nekūrybingas.
Ne vienus metus Lietuva laikėsi principo, esą nėra reikalo lėšų iš ES struktūrinių fondų eikvoti kultūrinėms reikmėms. Paskuti-niajame ES struktūrinių fondų 2014–2020 metų paramos etape nutarta nusižengti šiai nuostatai ir kultūrai skirti išbandymą milijonais. Deja, bet mūsų projektas (dėl tarptautinės rašytojų ir vertėjų rezidencijos įsteigimo Vilniuje) finišo tiesiojoje suklupo. Kam nors turėjo nepasisekti – projektų daug, o milijonų kiekis ribotas. Jei parama neatplaukė iki rašytojų, vadinasi, daugiau liks muzikams – jiems tikrai verkiant reikia koncertų salės su padoria akustika. Šio bei to verkiant reikia kinui, teatrui. Net dailininkams ir fotomenininkams. Arba dvarams, į kuriuos šiaip gražu važiuojant plentu pažiūrėti, renovuoti.
Tiesa, negalima sakyti, kad rašytojai iš ES fondų negavo visai nieko. Prieš keletą metų būta Lietuvos meno kūrėjų asociacijos akibrokšto – projekto AKIM (Aukštosios kultūros impulsai mokyklai), kurio starto teko palaukti porą metelių, kol Seimas teikėsi pakoreguoti viešųjų pirkimų įstatymus, kad į mokyklas vykstantiems menininkams nereikėtų rengti (dėl kiekvienos pamokos) viešųjų nusipiginimų konkursų.
Nuo 2011 iki 2014 metų Lietuvos rašytojų sąjungoje dirbau tarptautinių programų koordinatorium. Liko atminty susirašinėjimas su Europos rašytojų tarybos (ERT) generaline sekretore Myriam Diocaretz, nes tai buvo bene vienintelė šį tą konkretaus veikianti, Europos rašytojus bandanti vienyti organizacija. Toje taryboje keletą metų buvo rengiami įstatymų projektai, kuriuos priėmus visų ES šalių narių autoriams būtų atsiradę daugiau aiškumo tvarkantis su savo autorių teisėmis. Privalomai visoje ES būtų įsigaliojusi tokia tvarka, kad nesąžiningiems leidėjams būtų nebelikę landų mulkinti naivius rašytojus, pavyzdžiui, elektroniniams tos pačios knygos variantams būtų buvusi privaloma atskira nauja sutartis. Ir dar daug visokių autoriams naudingų saugiklių. Tarp jų ir dėl savavališko knygų skaitmeninimo bibliotekose. Galiausiai iš ERT būstinės Briuselyje nunešė ar nusiuntė paruoštą įstatymo projektą į Europos parlamentą, bet palaikymo iš parlamentarų nebuvo sulaukta. Tas ilgai rengtas projektas įstatymu netapo. Ir viskas liko po senovei.
Kas būtų pasikeitę? Ar Lietuvos leidėjai ir bibliotekininkai būtų apipylę autorius auksinais ir luidorais? Vargiai tikėtina. Ir be ES įstatyminio stogo mes patys turim pakankamai galių nepasirašyti nenaudingų sutarčių, kryptingai perauklėti leidėjus. Mūsų leidybinis pasaulis mažas, visi vieni kitus pažįsta, tarsi nėra nieko panašaus į anoniminę rašytojų valią bei likimus laužančią mašiną. Tarsi nėra.
Iš trejus metus trukusio susirašinėjimo su pagrindine Europos rašytojų būstine man liko aiškumas, kad kol kas nėra jokio kito ES rašytojus vienijančio pagrindo – tik pinigai, tik rūpestis, kaip sukurti tokias sąlygas, kad pinigų būtų daugiau. Tarsi jie ką nors keistų. Bet apskritai – ar iš rašytojų laukiama, kad jie keistų likimus, procesus, visuomenes? Turbūt ne. Nebe. Jau ir patys rašytojai nieko iš nieko nebelaukia. Svarbiausia – saugiai dalyvauti procese.
Kaskart, kai išgirstu porinant sąmokslo teorijas, esą ES stengiasi tautas ištautinti, sugriauti šeimų institutą, dievų ir jų tarnų tvarką, skleisti dorovės pamatus ardančią propagandą etc., norisi paklausti, kodėl į šitą šou nėra kviečiami rašytojai? Kodėl į Lietuvos rašytojų sąjungą neateina ES direktyvos, kaip naujausiuose lietuvių romanuose turėtų būti vaizduojami pabėgėliai, homofobai, čigonai ir transvestitai? Kodėl neskiriama lėšų lietuvių tautos performavimui per literatūrą? Kodėl Europos parlamentas, eurokomisarai, slaptasis ES propagandos departamentas (jei toks yra) visiškai nekreipia į mus, Lietuvos rašytojus, dėmesio, neskiria jokių užduočių? Galų gale – net nesusisiekia su mumis. Tarsi mūsų visai nebūtų. Daugelis rašytojų nesunkiai taptų gerais propagandistais, bet ES tokių nereikia. Biurokratai pateikia tiesmuką informaciją – nutarimus, direktyvas etc. – per vertėjus.
Tiesa tokia – daugeliui jų, iš ES centrų, nuoširdžiai nusispjaut, koks tas mūsų vidinis pasaulis – ar labai tautiškas, ar radikaliai kosmopolitiškas. Ar mes žavūs barbarai, ar dori pedantai, romūs giriniai žmogeliai ar kerštingi kalniečiai, – niekam tai neįdomu, tai yra, įdomu tik iš mandagumo. Visi turi savų problemų. Jei ko iš mūsų ir reikalaujama – tai laikytis bazinio civilizacijos lygio. T. y. – apsimesti, kad esam normalūs. Sugyventi su kaimynais. Atrodyti kultūringai. Jausti ribas, kada geras tonas leidžia nesilaikyti politkorektiškumo, o kada – ne.
Kodėl viskas taip paviršutiniška ir nėra nei Dievo ES Konstitu-cijoje, nei tikrojo dvasingumo iliuzijos? Nes ES prasidėjo kaip ekonominė anglių ir plieno bendrija ir kol kas nei anglys, nei plienas iš dienotvarkės dar nedingo. Visus klausimus tvarko plieno ir anglies pramonės biurokratija. Stengiasi daryti, kad visi bendrijoje jaustųsi normaliai. Toli gražu ne viskas jiems pavyksta. O ko norėti?
Galima mėgti ar nemėgti tos anglininkų ir plienininkų tvarkos, bet į ES verta kartais pasižiūrėti kaip į namus. Naujokams – o dar rašytojams – rasti vietą, susigyventi su panašiais ir nepanašiais nėra lengva. Rasti būdų pritapti ar interpretuoti savo buvimą: po grūdintu ar paprastuoju plienu vienytis keblu, plienas – labiau karo pramonės atributas (kita vertus – be pasiruošimo karui – nebus taikos), tačiau anglis, apanglėjusios šakos yra visos raštijos pradžia – jomis protėvių protėviai rašė pirmąsias piktogramas ant olų sienų. Tiktų tos piktogramos ant eurų banknotų, jei Europa kabintųsi už kultūros. Iš esmės, o ne simboliškai.
Dažniau būnu intravertas nei priešingai, todėl mane tenkina padėtis, kad Europa iš mūsų nieko nesitiki, nelaukia, neskatina, neapibrėžia ir nemoko. Galime niekur nedalyvauti ir niekas mūsų nepasiges ir neskirs baudų už pasyvumą bei pravaikštas. Apskritai nėra tokio vaizdinio kaip visaliaudinis ES rašytojas, tad galima nesikrimsti, kad tavo skaitymų nesiklauso pilni stadionai.
Iš rašytojų pozicijos žvelgiant, ES yra jokia. Ji tebėra kuriama iš to, kas prieinama ir atrodo reikalinga anglininkams ir plienininkams. Kad jiems kai kas išeina kvailai, karikatūriškai, chaotiškai ar beprasmiškai, panikuoti nėra reikalo. Prieš akis – ilgesnė ar trumpesnė klaidų ir bandymų amžinybė.
Visai kitokia ES bus, kai (jei) į ją bus priimta Ukraina. Gal net ir Gruzija, Gudija, Moldova. Tada ES bus labiau mūsų reikalas. Tokioje bendrijoje būsime labiau įveiklinti. Kol kas, jei nesidomi euroinformacija apie šrioderizacijos pasekmes tam tikruose sluoksniuose, nuobodi ta ES. Matyt, taip jai ir reikia.