literatūros žurnalas

Sigitas Geda. Kas yra literatūra

1997 m. Nr. 3

Angelai ant adatos smaigalio

 

Tie mano pasvarstymai labai jau fragmentiški, kokiam smal­siam mokinukui gal net įtartini. Nejaugi Gedai neaišku? Tikrai, tikrai! Andai prieš keturiasdešimt metų važiavau vienądien dvi­račiu iš mokyklos žvyruotu Veisiejų–Leipalingio vieškeliu ir pavijau pėsčią septynmetės direktorių, pavarde Urbonavičius, o vardas – jau spėjo išdilti iš atminties. Mėgdavau su juo pasišnekėti apie lite­ratūrą, mat girdavosi pažįstąs Vilniuje daug rašytojų. Regis, iš tikrųjų pažinojo, o gal ir jį patį dar kas nors atsimena? Klausiau jo tada, ar nevertėtų man parašyti laiško kuriam nors iš garsenybių, kilusių iš mūsų pakraščio.

– Kam? – klausia mane Urbonavičius.

– Na, pavyzdžiui, Romui Sadauskui. Motina sakė, kad jo motina iš Petroškų ar Pazapsių.

– O ką jis tau pasakys? – perklausė direktorius.

Taip ir likau suniekintas pačioj kelio pradžioj ar žvyruoto vieškelio viduryje, o dabar pamaniau, kad teisus buvo žmogus. O ką aš galėčiau pasakyti mane tardančiam mokinukui? Kaip kad radau viename W. Szymborskos eilėraštyje: „Kaip gyventi, – klausė manęs vienas žmogelis, / kurio prieš tai ketinau aš klausti to paties…“

Kai gauni per galvą, tai ir sužinai, – šauna dabar kartais į galvą. Arba, tarkime, koks nors netyčia išgirstas žodis, kartais netgi… žodynas pasufleruoja.

Kruogis (žemaičių), – perskaičiau šitą žiemą. Iš pagalių sukaltas trikampis, maunamas ant kaklo kiaulei, kad nelįstų pro tvorą, karvei, kad nesižįstų, galvijams, kad nelakstytų ganant…

Kad toks daiktas buvo ir mano vaikystėje, tikrai prisimenu, o kaip vadinosi – užmušk, neatsimenu. Siūdavo tėvas iš pat ankstyvo rytmečio, matydavau vos prasibudęs, vis paburbėdamas, kad ana karvė apsiveršiavo, bet veršiukas visą pieną iš jos paima… vaikams, t. y. mums, šeimynai nieko nelieka! Siūdavo tokį apynasrį iš odinių diržų, o tuose diržuose, išvidinėse pusėse vinių prikalinėta taip, kad Jeigu veršiukas su tuo dygliuotu apynasrėliu karvei į papilvę bakstelėtų, dievasžin. ką jam jo motinėlė už tai padarytų. Gal ir kanopėle taukštelėtų, o subliaut tai jau tikrai subliautų…

Užmaukime kriogius ant galvų visiems, kurie mūsų Rašto Motę taip žinda!

Arba tiesiog, tarsi niekur nieko – kasdienei kvailybei sutramdyti. Demokratija – liaudies balsas gerai, kai žmogus turi klausą, staugia neskirdamas natų? Kiek naudos, kodėl staugia, kad visiems reik ausis užsikišti? Ir kiek metų dar rėks? Išsirėks ir užmigs, – apie mažus vaikus būdavo sakoma, betgi dabar kur tiktai pažvelgsi – suaugėliai rėkia. Vaikai tyli, nes jų vis mažiau mūs krašte.

Rašau šituos žodžius vasario pradžioje, viena ausimi paklausydamas, kas, pavyzdžiui, prieš tieka tai metų tokiu pat laiku yr pasauly nutikę. Neišgirdau, kuriais metais, bet Kinijoj tai jau tikrai buvęs negirdėtas žemės drebėjimas, gal pats didžiausias pasaulio istorijoj. Žuvo 830 000 žmonių. Ar juos visus žemė prarijo? Ir prisi­menu vieną sensacingą atradimą Kinijos žemėje. Gal prieš dešimt metų iš Australijos Lidija Šimkutė atsiuntė man tokį paveikslėlį, kurį norėjau kur nors prieš akis prisikalti: daugybė medinių žmogaus ūgio skulptūrų, atkastų Kinijoje. Ar tik ne 10 000? Vyrai ir arkliai, ark­liai ir vyrai… Kažin kokia šiurpi žmonija, gyvenanti po žemėmis. Jos sukėlė didžiulį šurmulį ir Londone, ir Niujorke. Ar čia menas? Ir koks čia ryšys su visais, žemėn nuėjusiais? Senovės Kinijoj mirus impe­ratoriui, sykiu su juo būdavo palaidojama ir ištisa kariauna. Pavyzdžiui, tiek tūkstančių šarvuotų vyrų ir žirgų. Paskui jau gyvuo­sius pakeitė mediniai jų atvaizdai.

Ir vis dėlto – koks čia ryšys? Kodėl tos skulptūros taip veikia, keri, šiurpina? Ar krikščioniškas raginimas atsisakyti stabų, negarbinti jų nėra kilęs iš elementarios žmogaus savivokos, jog atėjo kitokios elgsenos metas? Būkime bent per milimetrą padores­ni, nes pasaulis jau pats savaime yra šiurpus, o mūsų trumputis buvi­mas jame – tragiškas. Literatūros nėra be ją kuriančio žmogaus, t. y. be rašytojo. O apie rašytoją galima parašyti tokią tiesą:

„to kelio vingiai pačiam autoriui suteikė daug kančių, nepelnyto pažeminimo ir persekiojimų. Galima tarti, kad tokia yra dauge­lio toliaregių lemtis“ (apie D. H. Lawrence’ą).

Tai apie žymaus anglų romanisto gyvenimą, ir – jokios čia klai­dos. Tai kodėl šiurpu? Ar ne todėl, kad kiekvienas mokinukas, va­žiuojantis dviračiu kokiam nors nuošaliam pasaulio kampelyje negalvoja apie nelaimių debesis, kuriuos jis pats užsitrauks ant savo galvos.

Ramus ir išmintingas rašytojas, kuriam dabar jau arti septyniasdešmties, kalba per radiją. Ir – tokias tiesas, kurios, regis, aiškios kaip dukart du. Arba, pasakytų Tomas Akvinietis, apie tai, kad kiaušinis yra kiaušinis. Jį sumušus, bus kiaušinienė. Ir nedarykime čia jokios politikos.

Jauni žmonės, kurie Atgimimo laikotarpiu dar buvo mokyklose arba jau studijavo universitetuose, rimtai mąstė ir ruošėsi literatūriniam darbui. Nevartokime čia patetiškai skambančio žodžio „kūrybai“. Rengėsi rašyti knygas, versti iš kitų kalbų, dėstyti literatūrą, tyrinėti perprasti amato paslaptis. Kiek tokių buvo krašte? 100? Tikriausiai daugiau, gerokai daugiau.

…atsidėti kultūros darbui…

Ir – tokios profesijos tapo nereikalingos, beveik parazitinės. Galima šaipytis, bet pirmiausia gal paskaičiuokim, kiek dramų ir sumaitotų likimų per tai.

Ciniška išvada: vis vien jų gyvenimas būtų buvęs dramatiškas. Rašytojo gyvenimas yra nelaimėlio gyvenimas.

Beje, šiuo atveju – drama, pačiai dramai nespėjus prasidėti. Tokios filosofijos šaknys – senos kaip pasaulis. Geriau jau negimt šitoj ašarų pakalnėj! Bet kaip baisingai šitie argumentai nuvertina žmogų ir gyvenimą – didžiausiąją iš Dievo mums siųstų dovanų.

Ir – išaukština visus karus, revoliucijas, perversmus, šoko ekonomiką ir šoko terapiją. Mirtį.

Yra išeitis – darvinizmas. Išliks tie, kurie jauni, stiprūs, suvokiantys gyvenimą kaip kovą už išlikimą, už prisitaikymą. Jauno ir stipraus, augaloto ir įžūlaus chamo metas.

Visos nelaimės (iki prasilakimo ir savižudybės) galgi iš to, kad kasdienybė tokia nyki, kad gerų žinių (kartu ir vilties) mąžta, o žmogus nualintas tiek, kad net mažyčio džiaugsmo pats negali sau suteikti. Tada – pilstukas po ranka. Didysis mūsų dievas ir guodė­jas! Žvilgterk į laikraštį, jei dar turi už ką užsisakyti.

Man net keista, kad tą būseną geriau moka aprašyti, pavaiz­duoti visai jauni žmonės. Gal jinai jau persmelkė jų patirtį, kaip kad žiemos drėgmė persmelkia net to nenorint? Pavyzdžiui, skaitau Renatos Šerelytės apsakymą „Yriausi nesaugiais vandenimis“. Geriantis vyras laukia savo draugužio – Romkos su atskiesto „Royalio“ buteliu – kaip išganytojo, kaip Godo garsioje absurdo pjesėje.

„…padaržėj sušmėžavo sulinkusi figūra, iš tolo panaši į milžinišką kietį. Ji artėjo, lėtai supdamasi ir kraipydamasi. Pastiebėj kaip vienintelis išlikęs žiedas sidabru švietė kažkoks daiktas. <…> …vėl šitas gyvulys atsigrūda!..“ (čia žmona apie Romką su tuo viltinguoju buteliu).

Visa tai pasakyta be jokio pasidygėjimo, tiesiog – tokia yra tiesa. Ir – klaustukas pačiame gale: Ir– klaustukas pačiame gale:

„– Ar ne keista ta civilizacija?“

* * *

Jeigu mano atmintis nemeluoja, tai 1987 metais, didžiajam sujudimui dar neįsisiūbavus, į Rašytojų sąjungą atvažiavo keli vokiečių žurnalistai. Žinoma, Vakarų vokiečių, rytiniai buvo panašūs į mūsiškius, jeigu ne dar „kietesni“. Bene pirmą sykį pakvietė ir mane į tokio pobūdžio susitikimą. Kalbama dar buvo atsargiai, anų dienų leksikonu. Vokiečiai atsargiai teiravosi, ką mes manome apie ateitį. Jeigu Gorbačiovo reformos tęsis?

– Prasidės politinė ir biologinė kova… – leptelėjau ne itin diplomatiškai.

Kad politinė, gal visiems tada buvo aišku. Tačiau kodėl biologinė?

Ogi todėl, kad darvinizmas dar labiau nei koks ten sumautas marksizmas persekiojo mus visą gyvenimą. Tokios moralinės sąvokos kaip „garbė, orumas ir padorumas“. Juolab „kilnumas, pasikaukojimas, atjauta“ seniai jau reiškė ne tai, ką turėjo reikšti. Tušti žodžiai tuščiose erdvėse…

Mano kolega Petras Dirgėla, su kuriuo beveik tais pačiais dviračiais į literatūrą išsiruošėm, ragina rašyti tik tiesą, kalbėti tik tiesą. Kad nepasirodytų mūsų naščiais tempiami kibirai be lašo vandens, pliku dugnu, kaip toj sakmėj apie Ėvę. Bet duok Die, Petreli, tau sveikatos, kad bent šimtadalį tos tiesos pasakytum ir – spėtum iš čia kudašių išnešti! Nupešios kaip tą žąsį!

Levas Tolstojus andai pranašavo, kad ateities literatūra bus teisingi kasdienio žmogaus gyvenimo aprašymai. Pabandykit, gudručiai!

Tik iš anksto pravartu būtų žinoti, jog pirmiausia tų, kurie jau neva laisvoj Lietuvoj be jokio darvinizmo užaugę, būsite prie gėdos stulpo prikalti.

Viena šviesi rusų moteris, visus savo amžininkus pergyvenusi – Nina Berberova (1901–1993) savo knygoje „Kursyvas yra mano“ taip parašė:

„Puškinas išeitų iš proto, jei nujaustų, kad mes būsime šitokie, Ne, gal taip: Puškinas išprotėtų, perskaitęs Dostojevskio „Amžina­jame vyre“ apie puodą; Dostojevskis išprotėtų, jei numanytų Čechovą, Čechovas – jei mus. Visi jie užsispaustų nosį, kad neužuostų ir nematytų mūsų „šlykštumo“.

* * *

Tai kodėl gi mes tokie gražūs patys sau ir patenkinti patys savi­mi? Niekaip negalime išsiskirti su velionio A. Lyberio „Sinonimų žodynu“, – šniukštinėjame potekstes vien tik tam, kad galėtume demaskuot savo artimą?

Kai nelieka gyvenimo etikos, tuščią erdvę užpildo mirties papročiai. Mirties etika Lietuvoje. Kitados pasakojo S., kurį dėl jo „tinkamo ūgio“ vis šaukdavo nešti karstą giltinei įsisukus: vieną įžymybę nešant nei iš šio, nei iš to atsirado žmogus, kuris mirusiojo labai jau nemėgo. Pakišo savo galingą petį po karsto kampu tardamas „Dabar aš tave panėšėsiu…“

1997 m. vasario 4 d.

„Metuose“ – poetų kritikas Sigitas Geda

2021 10 11 / „Metuose“ Geda pademonstravo sugebėjimą lanksčiai išpildyti kultūrinės spaudos formatą. Jo 1991–1999 m. tekstai labai gyvai liudija, dėl ko literatūroje „skaudėjo“, kur jos gyvybė, kaip ji keičiasi ir šiandien jau pasikeitusi.

„Atlydys“: Pasikalbėjimas su Sigitu Geda apie septintojo dešimtmečio kūrybinę atmosferą

1994 m. Nr. 10 / Sigitas Geda atsako į Liudviko Jakimavičiaus klausimus / Mūsų literatūrą ir literatūros mokslą dažnai užklumpa sunkūs, sykiu ir palaimingi sklerozės ar amnezijos priepuoliai. Visą pokario dvidešimtmetį buvo užmiršta…

Sigitas Geda. „Mes padėjome išbudinti tautą…“

2020 m. Nr. 11 / Sigitas Geda kalba apie Sąjūdžio nuotaikas, virsmus, kelia klausimą apie rašytojų indėlį, naujos literatūros istorijos būtinybę, įtraukiant iš jos išstumtuosius ir išeivijos literatūrą.

Sigitas Geda. Balos ar vandenynai?

2019 m. Nr. 10 / Poeto Sigito Gedos (1943–2008) laikysena ir temperamentas išsiskiria bendrame anuometinių diskusijų fone. Jis – vienas drąsiausių ir ryžtingiausių kalbėtojų, o kai kurie jo pasisakymai, išlikę archyviniuose dokumentuose

Vladas Motiejūnas. Gyvavaizdžiai apie Sigitą Gedą

2014 m. Nr. 12 / Rašyti apie Sigitą Gedą… Sustoju kaip prieš aukštą kalną. Atsakomybė didžiulė. Ar įstengsiu aprėpti esmines jo asmenybės ir kūrybos puses?

Elena Baliutytė. Sigito Gedos pokalbininkai: Eduardas Mieželaitis

2014 m. Nr. 11 / Neužmirštuolės katedros nišoje – taip netikėtai vieną savo rašinį apie Eduardo Mieželaičio penkių eilėraščių ciklą „M. K. Čiurlionio laiškai“ (1985) sovietmečiu yra pavadinęs Sigitas Geda.

Sigitas Geda. Lietuva – su priešais ir be priešų

2008 m. Nr. 2 / Šią ištrauką pasirinkau iš Alfonso Nykos-Niliūno eilėraščio „Priešas“, parašyto 1992 metais gruodžio dvyliktą Baltimorėje… Taigi. Straipsnį pažadėjau parašyti pirmosios mūsų Nepriklausomybės paskelbimo.

Guillome Apolinaire. Eilėraščiai

2007 m. Nr. 11 / Iš prancūzų k. vertė S. Geda / Tądien visi žmonės suplūdo į miesto aikštę
Baltieji juodieji geltonodžiai keliolika raudonodžių
Darbininkai iš fabrikų kurie metė rūkę juk streikas

Simona Talutytė. Konkrečioji poezija Lietuvoje

2006 m. Nr. 5 / Konkrečioji poezija reikalauja aktyvaus suvokėjo dalyvavimo, todėl ji siejasi su literatūros recepcijos problema. Konkretizmas genetiškai susijęs su klasikiniu avangardu, ypač rusų futurizmu ir vakarietišku dadaizmu.

Pablo Neruda. Dvidešimt meilės eilėraščių ir viena nevilties daina

2006 m. Nr. 4 / Iš ispanų k. vertė Sigitas Geda / Ankstyvoji P. Nerudos lyrika pertekusi jautulingumo, be galo imlių metaforų – sielos skausmui išreikšti. Patsai eilėraščio kūrimas tada jam teikė daugiau džiaugsmo negu jo forma bei išdaila.

Sigitas Geda. Ar jau suvisam nereikalingas?

2004 m. Nr. 3 / Eduardas Mieželaitis. Nereikalingas žmogus: akcentai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – 153 p.

Sigitas Geda: „Ten, aukštai, nėra gėrio nei blogio“

2003 m. Nr. 8–9 / Rašytoją Sigitą Gedą kalbina poetė Dovilė Zelčiūtė / – Ne taip seniai prašniokštė siautulingas Jūsų jubiliejus. Pasiūlyčiau ir konkrečią šio vakaro temą – „menininkas ir padorumas“.