Gintaras Grajauskas. Svarbiausia gyvenimo premija
2023 m. Nr. 1
2022 m. Lietuvos rašytojų sąjungos premijos laureato kalba
Tą dieną, kai man paskyrė Rašytojų sąjungos premiją, prisiminsiu ilgam. Tikriausiai iki mirties.
Sirgom visi kažkokiu velnišku gripu. Dukra kosėjo žiauriai, ir bekosėdama staiga pradėjo dusti. Visiška panika. Ką daryti? Prisiminiau, kad man kažkada anksčiau buvo išrašę salbutamolio, kai su plaučiais bėdą turėjau. Bet man tokių aštrių priepuolių nebuvo, tai aš jo ir nepanaudojau, atliko. A, dar: pačioje COVID pandemijos pradžioje, dar jam net Europos nepasiekus, dėl visa ko nusipirkau deguonies aparatą. Nes esu šiek tiek paranojiškas. Taip ir prastovėjo kampe visą tą laiką, net neišpakuotas.
Kaip keistai vieną dieną ėmė ir susidėliojo visa dėlionė. Nereikalingi daiktai per akimirką tapo gyvybiškai reikalingi.
Susirandu salbutamolį, įpurškiu dukrai. Iškart matau – jai akivaizdžiai geriau. Puiku, kitas etapas! Deguonies aparatą iš dėžės ištraukiu, o ten, o tu cholera, viskas vien kiniškai. Radęs internete anglišką instrukciją, pajungiu. Burzgia, bet deguonies nepučia. Visaip bandau – nepučia! Galų gale suprantu, kad panikuodamas vieno dangtelio neužspaudžiau. Nors iš pažiūros toks visas atseit ramus ir šaltas, uf. Uždedu kaukę, dukra kvėpuoja. Rodo nykštį – viskas gerai!
Ir va šitoje istorijos vietoje iškart – skambutis, nežinomas numeris. Sako – labas vakaras, gal dar nežinote, jums paskirta Rašytojų sąjungos premija, sveikiname! Sakau – aha, tai gerai. Ačiū, atsiimsiu. Mes čia kiek sergam, bet dabar jau pasveiksim. Turbūt. Viso.
Tikriausiai pagalvojo, kad aš pasikėlęs iki dangaus monstras.
Gal nieko baisaus nebūtų nutikę ir be to salbutamolio su deguonimi, bet aš nenoriu net galvoti, būtų ar nebūtų. Noriu tikėti, kad prisidėjau prie stebuklo, kurio receptas – truputis atsitiktinumo ir truputis ilgamečio situacijų modeliavimo.
Ir būtent šita premija, o tiksliau, jos gavimo aplinkybės, man leido aiškiai susivokti – kas iš tiesų yra svarbu.
Svarbu ne tai, ką tu ten tokio ypač gero parašei. Ir ar po mirties tave kas prisimins, ir ar rengs nuobodžius minėjimus tavo jubiliejinių metų proga, ar visi iš karto pamirš. Tai nesvarbu. Svarbu ne literatūra. Svarbu ne rašytojai – jų geros knygos protingiems skaitytojams pasaulį keičia daug mažiau nei prasta televizija neprotingiems žiūrėtojams.
Kas iš tikrųjų svarbu? Kad mūsų vaikai būtų gyvi ir sveiki. Kuo ilgiau.
Svarbu ir tai, kad mes gyvenome, ir begyvenant nutiko keletas akimirkų, kai buvome iš tiesų reikalingi ir mums pavyko nuveikti šį tą tikrai svarbaus. Ir kol tebesame gyvi, tol turime šansą, kad ir dar kartą nutiks kas nors tokio ir mes galėsime dar bent kokį sykį pabūti reikalingi.
Kas dar iš tikrųjų svarbu? Iš tikrųjų svarbu dabar yra Ukraina. Ne tik mums – visam pasauliui. Ukrainoje kasdien žūsta žmonės. Civiliai. Kariai, ginantys savo šalį. Dauguma jauni. Daugelis jų taip pat turi vaikų. Jie taip pat gelbėja ir mus, ir mūsų vaikus. Net ir tuos, kurie to nesupranta ir šnypščia, kodėl čia visi taip remia tą Ukrainą, o ne juos.
Mes visi, kurie tebegyvename, visi iki vieno esame apdovanoti. Toli gražu ne kiekvienam taip pasiseka.
Dalį premijos pervesiu Ukrainai.
Ačiū.