Juozas Aputis. Skridimas lizdo apačioje
1993 m. Nr. 7
Gal kaltos ozono skylės danguj, kad esame prislėgti, nusiminę, beūpiai. O gal gyvename pernelyg uždaroje aplinkoje ir linksmųjų, veikla trykštančių žmonių nematome? Kaip apie kokias slegiančias, nesveikatą sėjančias ozono skyles šneka vario medžiotojai, verslo įmonės. Tikriausiai ir pro ozono skyles ne vienas jų mato vaiskų dabarties dangų.
Kai užbaigiau tuos kelis juodraščio sakinius, grįžęs iš kaimo „Lietuvos ryte“ perskaičiau poetės Juditos Vaičiūnaitės straipsnį, kur irgi užsimenama apie ozoną. Bet iš esmės tenai rašoma apie neseniai mirusį Antaną Kalanavičių. Kelios eilutės iš mažutėlaičio jo bloknotėlio yra ir man įstrigusios:
Išplauki praėjusiu vandeniu,
Išplauki tolių smėliu.
Pastatyk geltonam lange
Ir išdegink siera.
Pastarosiomis savaitėmis ir mėnesiais atspirties, vidinės tvirtybės paieškos ir ilgesys darosi kasdieniška būsena. Kad ir skylėtas, o toks vaiskus vėsoko ryto dangus paūliais, į tolumą nutįsusios pievos kol kas dar žalios, vainikuojamos geltonais vėdrynų vainikais, nors lietus čia retas (po savaitės gražiai palijo), staigiai išnyko pavasarinis alksnių ir juodalksnių violetas, lapai jau sodriai žali, dar girdėti, kaip vakarais kūdroje prie girininkijos kvarkia varlės. Gandrų pora ir vėl įsitaisė anapus upelio, kaimyno kiemo medyje. Sako, kad kiaušinius išmėtė, pasiliko vieną ar du, nujaučia kokį tuštymetį.
Kodėl toks skaudus tas tuštymetis sieloj, kodėl jo į šalį nenustumta nei tas gražus slėnis, nei gegutė, anąkart užkukavusi Vilniaus pakraštyje, o dabar, spėjus prašvisti, besiplėšanti pamiškės berže? Ar man vienam, ar mums keliems – plunksnagraužiams, teplioriams, būgnininkams ir poetams? Sunku patikėti, kad čia kalta daugelį užgriuvusi nelengva materialinė būklė, burnoj skaičiuojama kąsnio kaina. Kodėl nelabai bepastiprina nei išmintingi eilėraščiai, kurių prisiskaitai redaguodamas „Metų“ numerius ir daug kur spaudoje ir knygose, nei išminties pilni (dažnai pilni taip pat ir nevilties!) laikraščiuose spausdinami poeto Sigito Gedos žodžiai apie mūsų gyvenimą?
Ima pyktis, kai užklumpi save kokią nevilties valandą pagalvojantį, kad valanda ir tai poezijai, ir tai literatūrai, ir tam kūrėjui buvo lyg ir geriau (gaila atsisveikinti su ta Bairono Šiljono kalinio pelyte?), pyksti, nes žinai, kad tai bjauri silpnumo akimirka: nėra juk balsesnio kalėjimo už kalėjimą dvasiai ir protui kalinti.
Iš pastarųjų mėnesių visuomenės gyvenimo įstrigo du žmonių susibūrimai, po kurio laiko parodyti per televiziją. Vienas įrašas rodė, kaip buvo švenčiamas pirmasis įžymios visuomenės veikėjos jubiliejus, antrasis skirtas poezijai. Viliuosi supratęs tų vakarų paskatas bei jų dalyvių, centrinių figūrų, teisę apginti, dar kartą įtvirtinti savo asmenybę, kuriai pastarieji metai kartu su pagarba daug kuo buvo ir neteisingi, pikti, nedraugiški ir dar kitokie. Tačiau ją tokiu mastu ir taip be stabtelėjimo beginant ginamos ne tik ano laiko paskiros dalys, bet ir visuma, kurioje ta ar kita asmenybė vienokia ar kitokia kaina, vienokiais ar kitokiais nuopelnais buvo išsikariavusi, užsiėmusi, gavusi savo padėtį. Tačiau buvusioji sistema puokštes savo piliečiams imdavo įteikinėti tiktai pamačiusi, kad asmenybė pradeda bent kiek įtrūkti. Įtrūkę buvome didžiuma. Netgi tie, kuriems niekas tų puokščių nedavė. Ne vienas netgi iš tų, kurie už viešą priešinimąsi sėdėjo sovietiniuose kalėjimuose ar lageriuose.
Stebėtinai niuansuotų santykių metą gyvename! Viena aišku, kad laikas buvo ir tebėra bjauriausias vagis, ir sunkiai įsivaizduojamas atvejis, kad jis ko nors nebūtų žiauriai apvogęs. Pabodusį posakį apie bridimą į tekantį vandenį galima būtų pakeisti: neįmanoma antrąsyk nueiti į tą patį spektaklį.
Ir apie tai gal nereikėtų šnekėti, jeigu nematytume vienur kitur pastangų į tą patį spektaklį pakviesti. Tiesiai taip niekas nesako, bet panašiai pašnibžda ne viena mūsų gyvenimo aplinkybė.
Kas dabar laimėjo valdžią, turėjo laimėti, nes jiems kelią (kartais atrodydavo, jog lyg tyčia kieno stumiami) išgrindė apsišaukėliai šventieji arba bent jau angelai, pasalūniškai vartalioję nuodėmingųjų marškinius ir dar begėdiškiau slėpę savuosius, lindę ir tebesistengiantys lįsti į kokias nors privilegijuoto gyvenimo nišas. Neapykanta sovietizmui dažnam tapo neapykanta žmogui.
Pats sau sakydamas, jog žmogumi reikia pasitikėti, kad santarvės ir ateities labui reikia daug ką pamiršti ir atleisti, viduje negali susitaikyti su mintimi, kad štai šitas ar anas žmogus, dar vakar nepripažinęs net humanizmo apskritai, o tik socialistinį humanizmą, šiandien gyvenimą staigiai ima modeliuoti pagal žmoniškumo idėjas. Šiurpina iš ano laiko užsilikęs gyvas ir sveikas kalbų ir raštų žodynas, frazeologija.
Laikinumas! Ar labiausiai ne todėl neramu gyventi? Laikinumas įrašytas ne vieno dabarties veikėjo veide, o mes, gyvenantys apačioj, matome ir ką kita: kokį žiaurų, grobuonišką savanaudiškumą žadina laikinumo būsena. Beatodairiškos naudos, naudingumo sąvoka (taip stropiai vyta iš sovietiškojo leksikono – dėl to ir vyta, kad tikrovėje ji egzistavo kaip nerašytas įstatymas) dabar tampa jau garbės dalyku, apie tai kalbama be užuolankų. Aljansuose, partijų ir verslininkų susiliejimuose jau matomas naujos Lietuvos gyvenimo variklis.
Duok Dieve. Ne taip seniai tokiu varikliu buvo nurodomas Lietuvos inteligentų (ar intelektualų) liejimasis į komunistų partiją. Ten reikia protingų vyrų, buvo sakoma. Daug kas ten nuėjo Ir pasinaudojo.
Kaip teks gyveni! mūsų lizdo apačioje?
Dabartį gyvenkite kaip paskutinę valandą – iš radijo sklinda žodžiai, komentuojantys šv. Jono laišką.
Kam šitaip gyventi dabartį? Kūnui ar dvasiai?
Po lietaus dar labiau sužaliavo Ir sugeltonavo pievą. Tiktai kažin ar beatsikels nužydėjusios ir pūkus nubarsčiusios pienės, karščių spiriamos augti ir auglį ir staiga pritrūkusios drėgmės Ir išvirtusios. Išdriko lyg kokie balti sliekai.
Gegužės pradžioje iš Santariškių į kapus išlydint dailininkę Viktoriją Repšienę, užgrojus dūdoms, geltonoje pievutėje kelis kąrtus gailiai sumykė pririštas veršelis. Prieš daugelį metų nuvažiavęs pas Repšius į Andrioniškį mačiau pilnas trobos kertes pridžiovintų laukų žolelių – gyvenusi ir mokslus ėjusi Maskvos mieste, Viktorija persiėmė savo senelio gamtininko pašaukimu, ji pažinojo gal visas Lietuvos žoleles ir jų galias padėti žmogaus sveikatai. Namuose yra du mažiukai Viktorijos padovanoti dekoratyviniai pagalvėliai – švelniai rudi kalnai ir sodraus mėlynumo dangus juose lyg byloja apie tolimo, kitokio gyvenimo ilgesį. Širdies gerumu, atlaidumu, rytietiška išmintim ji tapo ne vienam mūsų moralinės atskaitomybės tašku. Iki šiol pažinojau du žmones, kurių tiesos žodžio ir skaidraus žvilgsnio prisibijodavo nuodėmingasis mano gyvenimo pasaulis. Vienas iš tų žmonių buvo Viktorija. Dievas jai davė sunkią privilegiją – suprasti ir padėti visų pirma kitiems, savo namų aplinkai, visą gyvenimą gyventi kaip paskutinį mirksnį.
Kai šis rašinys bus spausdinamas, vasara pradės eiti, ko gero, į antrąją pusę.
Liepa!
Kolumbo krašte,
Čikagos mieste
Išaugo lietuviai sparnuoti…
Gal ne visai tiksliai prisimenu šio ne itin skambaus eilėraščio eilutes, išspausdintas Čikagoje seniai išleistoje knygoje (šiais laikais ji pakartota Lietuvoje) apie Darių ir Girėną. Ta knyga man į rankas pateko, kai mokiausi Nemakščių progimnazijoje. Iki šiol daug kas tebestovi akyse, ką tada toje knygoje skaičiau ir mačiau. Tebešmėkšo virš Europos žemėlapio mirties voratinkliais apsipainiojusi pabaisa, bet labiausiai tebejaudina ta garsioji nuotrauka: Darius ir Girėnas savo „Lituanikoje“, rankos pridėtos prie kepurių, o čia pat jų ryžto žodžiai: „šį skridimą aukojame tau, Jaunoji Lietuva!“ Su ta nuotrauka ir tais žodžiais siejasi ir toks man pasakotas ir jau kadaise viešai prisimintas vaizdas: tų 1933 metų liepos 16-osios naktį jie, mano tėvas ir dar keli kumečiai, budėjo, laukdami, kada į Kauną atskris Darius ir Girėnas. Retkarčiais naktį jie praeidavo pro Balčių dvaro rūmą, kur prie langelio, užsidėjęs detektorinio radijo ausines, taip pat budėjo dvaro ūkvedys, atėjusiems kumečiams vis pranešinėjęs: „Dar neatskrido…“ O rytą visus pasiekė gedulo žinia. Ji pasiekė ir Balčių dvarą su jo kumečiais. Darių ir Girėną iš Vokietijos Soldino parskraidino Lietuvos karo lėktuvai.
Tegu tai ir paskiras faktas, bet klausimas vis tiek iškyla: kokios ideologijos mokytojai įdėjo anais metais į širdį mano tėvui, Balčių dvaro kumečiams ir to paties dvaro ūkvedžiui tą magnetą, kuris be didžių žodžių traukė į dvasinio pakylėjimo išgyvenimą, į taurų bendrumo supratimą? Juk ir tada buvo verslininkų, bankininkų, dvarininkų ir ūkvedžių, viršūnių ir apačių. Kas sulipdė į moralinį vienumą tada erdvėje sklandžiusius savotiškus genus? Ir ar nepastebimi, kol kas nelabai pajuntami jie nesklando ir šiandien – virš tų pievų, virš miestų, o gal ir mūsų lizdo apačioj?
Agresyvus naudingumo cinizmas yra galingas, bet jis nėra nemirtingas, jis neturi žmogiškosios atminties ir pagarbos palaimos.
Šešiasdešimt metų nuo tos dienos. Vidutinis žemiško|o gyvenimo amžius. Keturiasdešimt metų, kai palaidotas mano tėvas, 1933-ųjų liepos 16–17 d. naktį laukęs parskrendant Dariaus ir Girėno.
Kokių skrydžių ar antskrydžių laukti šiandien mums?
Dabartį… kaip paskutinę valandą.
Zervynos, 1993.V.23,30