literatūros žurnalas

Danielius Mušinskas. „Metų“ brydės laike

2001 m. Nr. 1

Dešimtmetis pralėkė. 1991-ųjų sausį skaitytojai sulaukė pirmojo „Metų“ žurnalo, o šis, kurį vartote rankose, jau šimtas dvidešimt pir­masis.

Anas sausis buvo istorinis, jo įvykius, jo tryliktąją – Laisvės gynėjų dieną – minime kasmet. Minime tie, kurie viską matėme ir patyrėme, minės ir tie, kurie apie tas dienas žino arba sužinos iš istorijos vadovėlių. Taip laikas mus visus suriša viena virve. Suriša amžiams.

Literatūros žurnalas, žinoma, tėra tik dalis tautos gyvasties. „Metai“ irgi negalėjo ir nepretendavo visko aprėpti, viską atspindėti, išsakyti. „Metai“ galėjo tik tiek, kiek galėjo gyvoji literatūra: skverbtis prie žmo­gaus sielos gelmių ir klausti – argi mes šiandien tokie turime būti? Mūsų poetų eilėraščiais, prozininkų apsakymais ir apysakomis taip klausėm ir šitaip klausim ateity.

Šiandien dažnai svarstoma – ar rašytojo žodis dar ką nors reiškia žmonėms, visuomenei? Lietuvai? Gal tas žodis tik bereikšmis priedas galintiems užeiti ir gausiai apsipirkti galinguose prekybos centruose? O tiems, kurie nė kojos ten nekelia, tik skaičiuoja centus purvinose tur­gavietėse ir padėvėtų drabužių krautuvėse? Ar jiems išvis reikalingas rašytojo žodis?

Nieko nenorim supriešinti. Esam įsitikinę, jog tikras rašytojo žodis bus išgirstas visuomenės, net jeigu tai visuomenei pinigai kuriam laikui visiškai užspaustų ausis.

Dešimtmetis pralėkė. Juozas Aputis pirmąjį „Metų“ numerį pradėjo rašiniu „Metai – smėlio laikrodyje“: „Atgrasi, patraukli ir paslaptinga ta patvinusi mūsų gyvenimo upė, visa pakrančių augmenija suklususi. Ta upe sielius į marias nuplukdys tiktai pašauktieji, savo darbo meistrai, o pakrantėse neišversti liks tie, kurie stipriausiai įaugę į savo kultūros žemę“.

Privalom prisiminti tuos pašauktuosius, kurie buvo tokie artimi „Metams“, dažnai mums rašė ir talkino, tačiau dešimtmetis taip netikėtai juos išsivedė. Tai Antanas Ramonas (jo apysaka „Balti praėjusios vasaros debesys“ užima didžiumą pirmojo „Metų“ numerio), tai Vaidotas Daunys, kūrybingai darbavęsis „Pergalėje“, iš kurios sienojų suręsti ir „Metai“, tai Leonidas Jacinevičius, kurio paskutinę apysaką „Įsiklausymo valandos“ („Vienišiaus išpažintis“) išspausdinome devy­niasdešimt penktųjų birželį, bet autorius jau nebespėjo atsiimti hono­raro, tai visada laiku ir kruopščiai aprašydavusi estų ir ukrainiečių literatūros naujienas poetė Birutė Baltrušaitytė, tai ištikimas „Metų“ redakcijos kolegijos narys, vienas literatūrinio proceso autoritetų Albertas Zalatorius, tai poetas iš pašaukties Algirdas Verba, kurio eilėraščiai 2000-ųjų liepos „Metuose“ jau neišvydo autoriaus, tik buvo garsiai perskaityti poeto draugų Nemakščiuose per gedulingus pietus… Ne, nepavyks išvardyti visų pašauktųjų, ir tai dar kartą įrodo, kad dešimtmetis ne tik žmogaus, bet ir literatūros gyvenime yra didelis tarpsnis.

Todėl dar sykį paklauskime – kokie mes tapome, praėjus šiam dešimtmečiui? Ar iš tikrųjų tokie mes turime būti?

Kas ne kas, bet rašytojai puikiai žino, jog sielos ir sielvartų gelmės yra neišmatuojamos. Galima kasdien barstyti įvairius užkeikimus, ga­lima tiesiai ant kaktos klijuoti etiketes vieniems, o kitiems, lietui ly­jant, sakyti, kad saulė šviečia – niekas nepasikeis, jeigu mūsų rašymuo­se nebus tiesos. Ir teisingumo. O literatūra be teisingumo siekio yra niekis. Gražus niekio žaisliukas.

Šį dešimtmetį rašytojai, atrodo, daugokai prakaito išliejo gaminda­mi tuos gražius niekio žaisliukus. Ypač tie, kurie troško, kad jų vardai būtų kasdien žiniasklaidos minimi, ir tie, kurie ant savo galvų jau regėjo naujas aureoles bei nimbus. Gal ir „Metai“ neliko be nuodėmės, bet teisingumo ženklu pažymėtiems tekstams pirmiausia atverdavom žurnalo puslapius. Pavyzdžiui, tokiems kaip Žemaitijos gilumon pasitraukusios poetės Danutės Paulauskaitės „Naktis su jonvabaliu“ (1998, spalis).

Kas jie – ne valstybės piliečiai
Pasibaigusios anglys
Bet nepasibaigusi žiema
Pro valstybės slibino ūksmą
Nieks negirdės mano kūkčiojimo
Daugiau niekados šitoj žemėj
Nebebus vakarų su rūku pamiškėj
Ir motinos balso, paršaukusio mane namo

Dešimtmetis pralėkė. Buvom tokio, kokie buvom. Galbūt tokie ir tegalėjom būti? Nekaltinkim ir tų, kurie per šį dešimtmetį neparašo (ar tik neišspausdino?) nė eilutės. Jiems buvo sunkiausia. Jie savo akimis matė besikeičiančią tikrovę ir gal negalėjo patikėti tuo, ką mato. Man Bitės Vilimaitės ar Juozo Apučio neparašytos novelės pasako daugiau nei nieko nelemiantys lietuviškieji bestseleriai.

Kitas dešimtmetis jau bus kitoks. Tačiau tik dar po dešimties metų galėsim pasakyti, koks jis iš tikrųjų bus buvęs. Pranašauti šiandien nėra lengva. „Tėvynės varpų“ talkininkas Gintaras Beresnevičius mūsų laiką įvardijo „tarpulaikiu“: „Joks pranašas nepasakys, kaip ji (Lietuva – D. M.) atrodys po dešimtmečio. Ir joks analitikas įtikinamai nepaaiškins, kas dabar išties dedasi. <…> Kažkaip isteriškai einama į Europą, bet besiblaškant prie jos durų iš prakiurusių kišenių išbyra ne tik tabako trupiniai ar seni popiergaliai, iškrenta ir graudus medinis arkliukas“.

Rašytojai savo mediniam arkliukui gal neleis be pėdsako išnykti. Neturėtų leisti, nes dar prieš dešimtmetį rašytojų žodis turėjo magiš­kos galios. Šiandien ta galia sumažėjusi dešimtis kartų (skaičiuojant knygų bei spaudos leidinių tiražus), tačiau ne viskas tiražais matuoja­ma. Tikėkim, gali būti išgirstas ir vienui vienas žodis. Kas jį turėtų išgirsti? Visų pirma mes patys, nes „net kai žemė sulyginama, nereiškia, kad čia nieko nelieka. Naivusis kaimietis, jaučiantis Visatos didybę, užaria ir apsėja belaikę žemę, amžinai besiruošdamas ilgoms ir niūrioms žiemoms, karams ir rekvizicijoms. O Dievo pasiųstas angelas eina šalia ir laimina jo sėją. Ten, kur jie praeina, virš kaulų ir sulygintų miestų vėl atauga javai, tauta ir jos likimas. Kur jie praeina, lieka amžinos brydės laike…“ Tai mūsų Marcelijaus Martinaičio žodžiai, pasidrąsinimui parašyti prieš dešimtmetį. Norisi jais ir šiandien pasiremti ir tikėti, jog naivusis rašytojas lyg tas kaimietis ilgai dar ars ir sės, ilgai dar bus leidžiamas „Metų“ žurnalas ir liks mūsų amžinos brydės laike…

Rimantas Šavelis: Gyvenimas, į kurį trumpam užsukam…

2008 m. Nr. 6 / Rašytojas Rimantas Šavelis atsako į Danieliaus Mušinsko klausimus / – Rimantai, ar tau negaila gyvenimo, literatūrai atiduoto? O gal nesijauti atidavęs, gal išsisukai kaip nors kitaip?

Danielius Mušinskas. Liga

2020 m. Nr. 4 / Sesuo Jonė neša baltą gėlę, kuri žydi mano brolio Antano akyse. Ne, aš nieko nenoriu užmiršti – ir tų numindžiotų agrastų krūmų, ir akmens, pavasarį iškasto iš juodos žemės. Aš noriu atsiminti viską.

Danielius Mušinskas. Fasadai ir skeveldros

2019 m. Nr. 5–6 / Tankiu žingsniu jis skuba šaligatviu, atrodo, nė vieno nemato. Ir jo niekas nemato – tokio mažo ir pilko. Liūdna, žinoma. Bet niekas neverkia. Visi žingsniuoja pro šalį, kas galvą aukštai iškėlęs, kas šiaip.

Romualdas Granauskas: išeinantis ir pasiliekantis

2015 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo Viktorija Daujotytė, Danielius Mušinskas, Akvilė Rėklaitytė, Vytautas Rubavičius, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis

Gintaras Patackas: „Kaip guru, spardantis kenguru“

2007 m. Nr. 11 / Poetas Gintaras Patackas atsako į Danieliaus Mušinsko klausimus / Ne aš ją, bet ji mane sukūrė. Neįsivaizduoju kvailesnio ir neapibrėžtesnio žmogaus apibūdinimo kaip Poetas.