Juozas Aputis. Rytdienos slenksčiai

1991 m. Nr. 12

Šiandieninė materialinių ir dvasinių turtų pripažinimo, dalijimosi, žmo­nių pėrimo ir pėrimosi būklė iš atminties man vėl iškelia vieną kitą tolimų laikų paveikslėlį.

Dar visai vaiką į Balčių dvaro rūmų gonkas mane atsiveda pati rūmų sa­vininkė ir, rodydama į išdaužytus langus, krūvą sulaužytų kėdžių, sako: „Žiū­rėk, vaikeli, ką padarė bolševikai.“ O dar prieš metus, 1940-ųjų vasaros rytą, motina pašaukė prie virtuvės lango tėvą ir mus, du savo vaikus. Prie dvaro tvartų būriavosi žmonės, vieni trypčiojo, žvalgėsi, rankose turėdami virvaga­lius, o keli jau tempė į savo namų pusę gyvulius. Motina tada pasakė: „Kaip greitai keičiasi žmonės.“ Būsimasis apylinkės pirmininkas su „naujojo“ gy­venimo palaikytojais įkaušę suvirto į ponų „lineiką“ ir, botagu ragindami ark­lį, lėkė ratais aplink dvaro klombą ir prūdą.

Netoli to paties dvaro buvo gražus nesenas ąžuolynas. Ta pati dvaro sa­vininkė ąžuolyno erčioje buvo pasistačiusi kryžių – žmonės kalbėjo, jog ji pasiprašiusi po mirties prie to kryžiaus ją palaidoti. Šitą ąžuolyną praėjus paskutiniam frontui žmonės ėmė įnirtę pjauti ir ąžuolus gabentis į namus. Ne vienoje sodyboje tie ąžuolai beviltiškai supuvo, nepakliuvę į ateities pama­tus. Anoji motinos nuostata tebeveikė ir ąžuolyno naikinimo dienomis: tėvas į kiemą nepartempė nė vieno medžio.

Šiemet kaime girdėjau žmogų giriantis: atsiimsiu visą žemę, ir mišką, jei tiktai duos. Iš miško bemat padarysiu kelmus – tokį pinigą už medieną moka.

Dar vienas vaizdas, matytas jau šiemet, vieną iš tų baisiųjų rugpjūčio nak­tų Nepriklausomybės aikštėje. Per kūną šiurpu nueidavo besikartojantys Lie­tuvos radijo signalai, pirmą kartą sąmonėn atgulę sausio tryliktąją. Buvo ma­tyti, kad žmonių minioje daug kas suprato, jog šį sykį bolševikinės imperijos saugotojai nepaisys, kiek žmonių paklius po jų tankų vikšrais. Dar pavakary, kai žmonių buvo ne taip daug, ne vienas atkreipėme dėmesį į seną moterį, kuri atėjusi atsisėdo aikštės pakrašty, ant šaligatvio briaunos. Žvelgė ji įstrižai Gedimino prospekto, ten, kur saulėlydy buvo gerai matomi didžiuliai barika­dų akmenys ir gelžbetonio blokai. Valandų valandas ji šitaip sėdėjo – nurimusi, susikaupusi, rodos, nematydama aplinkui judančios, kalbančios, prie garsiakalbių besibūriuojančios minios. Praeidami pro ją pasijusdavome tvirtesni: mums lyg persiduodavo tos moters apsisprendimo jėga.

Kelios čia nupasakotos nuotrupos, man rodos, apibūdina bemaž visą psichologinį mūsų laiko patyrimų, išgyvenimų horizontą. Prieš pusšimtį metų žmogus vertė svetimą ąžuolyną, po sovietų dvasinės terapijos – be jokio gailesčio ji iškapotų ir savo girią. Kaip tobulai jis buvo išmokytas bendrauti su Grainio liepa!

Šitą horizontą turi matyti literatūra, jos rašytojai. Beje, rašytojai ir patys vienaip ar kitaip dalyvauja tuose „paveikslėliuose“ – kas galanda kirvį ir jau ketina pamiklinti ranką kokioje nors giraitėje – nebūtinai ąžuolyne! – kas ketina lėkti arba jau ir lekia „lineikoje“, dar visai neseniai važinėjęs sovie­tinėje žmogaus sielų inžinierių „pobiedoje“, kas kiek įmanoma garsiau sten­giasi sušukti, kaip neseniai jis buvo skriaudžiamas, taisomas, redaguojamas. Vienas rašto žmogus televizijoj žmonėms pasakojo, nuo kada jis pradėjęs ar­dyti sovietizmo sienas – plyta po plytos – o dar visai neseniai, Lietuvos at­gimimo priešaušryje, vienoj redakcijoj prisimygęs kamavo neseną prozininką, reikalaudamas sudėlioti kaip tik autoriaus išmėtytas sovietizmo plytas. Gerai reikia įtempti klausą, kai išgirstame itin saldžius, nusmailintų liežuvių balsus! Kategoriškai sakant, reikėtų pripažinti ir tokį dalyką (gal tada netektų šitaip nesantūriai aimanuoti): jei viduje tvirtai buvai įsitikinęs, kad nė mintelės ne­gali pasakyti taip, kaip nori, galėjai savo kūrybos niekam nerodyti. Į kokią jaučio odą surašysime visus savo skundus ir nuoskaudas, pagaliau – kas toje odoje surašytus skundus turi perskaityti? Vadai? Tauta? Bet ji susideda ne vien iš daugiau ar mažiau galvą kilstelėjusių žmonių. Jeigu tenai surašytume visų Lietuvos žmonių nuoskaudas (ar jos kartais nebūtų ne vienu atveju didesnės ir tikresnės už mūsiškes?) – tada toji jaučio oda nutįstų per visą Lietuvą. Kas ją perskaitys – pasaulis, kuris nemoka mūsų rašto, kurio ir paties toji jaučio oda ne tokia mažytė?

Čia nekalbama apie tuos atvejus, kurie susiję su esminiais mūsų tautos, mūsų krašto kultūros momentais, nekalbama apie tuos žmones, kurie išken­tėjo baisiausias kančias. Tai ne smulki asmeniška, tai istorijos skriauda ir skundas. Betgi kaip tik šitie žmonės su savo vargais mažiausiai ir nori stotis prieš visuomenės veidrodį. Būdami tvirtai viduje apsisprendę, tokie žmonės mums byloja ir žinomą tiesą: tikroji meilė tvirta ne iškilniais prisipažinimais, o Jos objekto netektis – ne viešu ašarų šluostymusi.

„Reikia, ponai, darbą dirbti“, – sakė vienas A. Čechovo pjesės herojus. Reikia. Darbo nepakeiskime smulkių nuoskaudų išrėkimais ar šnibždesiais kaimynui į ausį. Prieš eidami su pjūklu į kokią nors kultūros medžių giraitę, stabtelkim ir pagalvokim. Nebūtinai todėl, kad toje giraitėje, nori tu ar nenori prisipažinti, yra vienas kitas mano, tavo pasodintas medis – sovietų okupuo­toje Lietuvos žemėje. Jei nueisime – gerai įsižiūrėkime: kas per medžiai te­nai auga, tikri ar kokie bjaurūs hibridai. Kaip, tarkim, skaitytojui žiūrėti į tokį žmogaus hibridą, kuris plėšosi (romane ar apysakoje) dėl sovietinės kolūkių santvarkos, bet žmogiškai skaudžiai išgyvena asmenines nesėkmes, meiles, pa­vydus? Kaip atskirti, nuo kur iki kur jis yra žmogus, taip pat nuo kur iki kur žmogus yra to hibrido kūrėjas? Kaip atskirti, nuo kur iki kur Lakštingalos skulptūra (pagal P. Cvirkos apsakymą) yra menas ir kur ne menas? Kaip man žiūrėti į tą miško kirtėją, kuris sako: aha, tas ir tas dailininkas surengė sovie­tų laikais ne vieną savo darbų parodą, ne vieną jo darbą nupirko net ministe­rija, todėl – pjaunam, ir kuo žemiau! O su kokiais pjūklais eisime prie sovie­tiniais laikais pastatytų namų, administracinių granitų? Žmogiškai pagalvoję, krikščioniškai susimąstę ar tik nepanorėtume kabinti pjūklą ant vinies, įkal­tos malkinės sienoje, ir iš pašaknų, visa jėga imtis sprogdinti tos baisiosios ideologijos (ir mūsų dvasinio gyvenimo) paminklus, kurie buvo tos ideologi­jos įkvėpėjai, formuotojai, kurie spjaudė melo, netiesos, neapykantos ugnį, o jos žiežirbos lyžtelėjo ne vieno žmogelio akis ir protą. Toje giraitėje galėtų sau laikytis visi nenuodingi medžiai, tikri ir net hibridai, tegul paukščiai pa­sirenka, kuriuose lizdus sukti. Ano mano minėto ąžuolyno vietoje per keletą metų užsiveisė drebulės ir beržai, ir ne iš karto – pradžioje tenai buvo sukilę menkaverčiai krūmynai.

Demokratija – sąlygos pasireikšti žmogui, pažinti žmogaus įvairumą, nevienpusiškumą ir visuotinai priimtais įstatymais drausti tai, kas griauna visuomenės susitarimo pagrindus, kas skleidžia nežmonišką ideologiją. Rugpjū­tyje išgyvenome tokias dienas, kai liūdna buvo iš džiaugsmo. Įvykių griūtis, tikėjimo ir vilties našta vis labiau slegia mūsų pečius. Rytojaus dieną reikės peržengti ne vieną aukštą ar žemesnį slenkstį: galutinai viduje nusistatyti sa­vo santykį su netolima praeitim, ne rėkimu, ne skundais, ne rodymais į kitus, o tyliai, susikaupus, vidine ugnimi išdeginti tai, ką sugebėjo įveisti sovietiz­mas. Privalėsime išmokti į žmogų žiūrėti kaip į individualų grožį, kaip į šilumą ar atgrasumą spinduliuojantį Dievo padarą, o ne kaip į kokį nors politikos, partijos nuostatų atspindėtoją; reikės kantriai atlaikyti jau ne cenzūros, o nau­jai atsiradusių visuomenės „šventųjų“ spaudimą – jie kurį laiką bus žiniuo­niai, labai norintys nurodinėti, ką ir kaip menininkas turi daryti; turėsime iš­mokti protingai, ramiai, be aikčiojimų vaikščioti po išsiilgtąją Europą ir pa­saulį, pakeliui neišmėtydami savo etninių turtų (kuriais pasaulis labiausiai ir do­misi, į kuriuos, beje, labiausiai ir kėsinasi), nepasiduoti pagundai pervertinti Vakarų pasaulio kultūros išdėvas; reikės išmokti ramiai žiūrėti į tai, kas da­roma ne taip, kaip supranti pats. Išmokti nepavydėti tiems, kurie bus itin ga­būs pataikauti žmogaus paviršiui, kurie pirmieji prasimuš į spaudą ir leidyklas, kurių knygos eis dideliais tiražais, suprasti, kad ir naujai sodinamoje girai­tėje užtektinai rasis hibridų; kaip nors persiropšti per ekonominių bėdų bar­jerą ir tikėtis, kad menininkai, kaip ir visi žmonės, galės turėti minimalias kas­dieninio pragyvenimo sąlygas, leidžiančias jiems nugriebti laisvesnę valandą ir ištikimai gyventi su savo pašaukimu. Kaip visur ir visada – su retomis išim­timis – pašauktieji menininkai ne visada valgys pyragus ir ne visada gurkšnos geriausią vyną. Dažniau bus priešingai.

Didysis patarėjas, pagalbininkas tūno vidiniame žmogaus susiklausyme, apsisprendime, sąžinės balse, kuris ir bet kokiomis sąlygomis pašnibžda, ką ir kaip daryti.

1991. X. 20