Vanda Juknaitė. Tiems, kurie negrįžo
2022 m. Nr. 1
2021 m. Lietuvos rašytojų sąjungos premijos laureatės kalba
Išėjimas iš namų. Mes esame tie, kurie sapnuodavome namus. Visą gyvenimą sapnavau senelių namus. Jų tylą, ramybę, ramų vieškelį palei eglių sieną, užstojančią sodybą ir sodą nuo šiaurės vėjo. Sapnavau persmelkiantį gyvastį jų ilgesį.
Mes esame išvarytųjų iš namų vaikai. Mūsų vaikai jau patys bėga iš namų į pasaulį. Pasaulio piliečiai. Tarytum šita kalba, ta lėta tarmė, tie laukai, ežerynai, vieškeliai, miškai ir kalvos būtų ne pasaulis.
* * *
Apsisprendei ravėdama sovchozo griežčius. Pabaigusi vagą jau visai pavakary, atsistoji ir ištari – aš važiuoju mokytis. Parėjusi namo susirenki vadovėlius. Nežinai, ką studijuosi, lietuvių ar rusų kalbą. Rytoj, liepos trisdešimt pirmąją, paskutinioji diena, kai priima dokumentus. Išvažiuoji naktiniu autobusu. Tėvai kažkodėl tavęs nedraudžia. Antrą valandą nakties tėtis užkuria belorusą. Įlipi į priekabą, kad neišsiteptum drabužių – kabinoje tepaluota. Didžiulė tuščia priekaba, kuria vežamas šienas, burokai, bulvės, šokčioja vieškeliu paskui traktorių. Naktis bežvaigždė, dangus apniukęs.
Išvažiuoji ieškoti kažko daugiau už gyvenimą. Visada varžysies tų, kurie sakys – aš užaugau tėvo knygų spintoj. Tik kelio pabaigoj išdrįsi ištarti – aš užaugau beribėje erdvėje, beribėje tyloje, po debesynais ir žvaigždžių lietumi. „Kelio pabaigoj“ – šiuos žodžius, pasikeitus formacijai, gergždžiančiu balsu nuolat ištardavo GPS, nurodantis tolimesnį maršrutą. Kelio pabaigoj keturiolikmetė neregė mergaitė tau pasakys – už gyvenimą nieko daugiau nėra1.
1 Juknaitė V. Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – P. 53–55.