literatūros žurnalas

Valentinas Sventickas. Taškai. Klaustukai?

2011 m. Nr. 12

Niekas man nesakė, kad turiu „apžvelgti praeinančius metus“.

Bet rašau gruodžio leidiniui ir tokio žiūrėjimo pagundos užklumpa pačios.

Taigi – šiemečių žinių ir pagalvojimų nuotrupos, užrašytos be įsipareigojimo rinktis kas svarbiausia.

 

Pirmą prisiminimą vis dėlto nedvejodamas priskirčiau prie svarbiųjų.

2011-ieji buvo sunkių (šį būdvardį ranka pati parašė), reikšmingų (šį žodį rašo protas) netekčių metai.

Meno. Justinas Marcinkevičius.

Ekonomikos, verslo. Bronislovas Lubys.

Mokslo. Jonas Kubilius.

Vis pašnekame – patys sau žavūs pesimistai – nieko didinga neturį. O kai jau tenka degti žvakelę, kartais visgi kitaip pagalvojame.

Ar yra, kas tuos tris vyrus sieja?

Yra, tai Lietuva.

Prašom pasiginčyti su šia patetika.

 

Trumpai apie vieną socialinį reiškinį, ypač išryškėjusį šiemet. Ir žiniasklaidos paryškintą.

Pirmiau reikia kai ką priminti.

Nepriklausomybės pradžios metais pačių kultūros žmonių iniciatyva pavyko suformuoti valstybinių programų, fondų, institucijų, bent kiek amortizuojančių galimus kultūrinius nuostolius sparčiai įsitvirtinančios rinkos ekonomikos sąlygomis. Kas jau kas, bet menininkai gebėjo nuspėti, ką gali padaryti pradinė, taigi laukinė, grobikiška rinka. Jie suspėjo pasinaudoti savo, kaip dabar turėtume sakyti, buvusia įtaka (čia apie meno ir mokslo žmonių vaidmenį Atgimimo metais), jie operatyviai pateikė valdžiai žinių apie europinę praktiką, ir tokie fondai bei rėmimo programos atsirado, prasimanė lėšų, veikia. Labiausiai šių naujų darinių steigimą skatino menininkų organizacijos (kaip sutelktos pajėgos), o tuometė Kultūros ministerija bei Vyriausybė irgi turi nuopelnų: sutiko.

Tad štai. Šiemet, taigi praėjus bemaž dviem dešimtmečiams, ar ne visi šie dariniai sulaukė vienokių ar kitokių užsipuolimų. Nesakau, kad anksčiau jų visai nebuvo, bet reiškiniu, tendencija tai tapo dabar.

Pavyzdžiui?

Tik prisiminkime, ko prikalbėta ir prirašyta apie Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą, Radijo ir televizijos komisiją, Kultūros rėmimo fondą, Autorių teisių gynimo asociacijos agentūrą, kai kurias Kultūros ministerijos kuruojamas rėmimo programas, apie nuo seno veikiančias menininkų organizacijas. Čia nėra jokių galimybių atpasakoti tų užsipuolimų žanrinės įvairovės (nuo viešų kalbų ir straipsnių iki skundų prokuratūrai bei siundymo visokiais tikrintojais) ir juoba kalbėti – kai kuriais atvejais – apie priekaištų pagrįstumą. Kai į tokius reikalus įsitraukia kultūros žmonės, pasitaiko ypač rafinuotų formų.

Vis dėlto įdomiausia, kad tai puolimas „plačiu frontu“. Skirtingos pajėgos patraukė ton pačion pusėn.

Reiškinys mirguliuojantis, nuodugniau analizuojant reikėtų skaidyti į ląsteles.

Man kol kas jis kelia tiek minčių.

Pirma. Ateina naujoji rinkos visuomenės karta. Iš karto matanti, kur galima pasisemti lėšų savo darbams ir tikslams. Bemat suprantanti, kad pasiimti galima lemiant valdymą. Taigi reikia įrodyti, kad ligšiolinis valdymas netikęs (potekstė: gauna ne tie) ir jį perimti. Specialistai, kuriuos jaunimas įperka, be vargo aptinka „senos tvarkos“ spragų. Tų fondų sumanytojai ir steigėjai klaidžioja erdvėje kaip raketos nešėjos, atlikusios savo darbą. Atliekos.

Antra. Veikiančių struktūrų kvestionavimas (mandagiau) ir kompromitavimas (tiesesnis kelias) yra politinių ir „kadrinių“ siekimų instrumentas, seniai žinomas.

Trečia. Mįslingiausiai atrodo tų dviejų krypčių „lietuviška mišrainė“. Koks balius be jos?

Kultūros ministro užsidegimas įsteigti naują darinį – biudžetinę Meno (ar Kultūros) tarybą – dar mįslingesnis. Priklausantis turbūt šiai paslaptingai sričiai: „Jūs kai ko nesuprantat.“

Ne, tai ne.

Kur jau čia suprasi.

 

Lietuvos televizija – kalbu apie nacionalinį transliuotoją – pernai ir šiemet atsigręžė į literatūrą.

Įsirašo ir parodo žmonėms sukaktuvinių kūrybos vakarų, svarbesnių knygų sutiktuvių. Regis, labiau stengiamasi fiksuoti vyresniąsias kartas. Mirus žinomam meno žmogui operatyviai pateikiama filmuotos medžiagos iš turtingų televizijos fondų. Nacionalinis transliuotojas turi imperatyvių galių pasiūlyti žmonėms ir valdžiai paskutinio atsisveikinimo lygmenį (Justino Marcinkevičiaus atvejis).

Nuo atsitiktinumų gelbsti planingi ciklai. Atsirado rubrika „Vienas eilėraštis“. Antro televizijos kanalo rudeninėse sutiktuvėse tarp leitmotyvų parodyti aktoriniai poezijos skaitymai, jie prasidėjo.

Televizijos pastangas išskiriu kaip matomą naujieną. Lietuvos radijas šioje srityje turi daugiau patirties, ir seniai.

Nemanau, kad šie pagyrimai tėra literato pasitenkinimas dėl „rodomo dėmesio“ jo kolegoms ir literatūrai apskritai. Manau, kad minėtieji siužetai keičia ir turtina pačią televiziją – ekrane atsiranda kitų, kitokių veidų (iškęsiu nepalyginęs jų su nuolat šmėsčiojančiom fizionomijom), žmonės išgirsta visai kitokią frazeologiją, negu girdima kasdien, iš politinio tarškesio žiūrovai ir klausytojai perkeliami į apmąstymų erdvę. Štai moteriškė, atėjusi į literatūrinį susitikimą Mažeikiuose, sako: „Kai žiūriu tų kūrybos vakarų įrašus, jaučiuosi esanti kultūros gyvenimo dalyvė.“

Kartu manau, kad su įrašais, kuriuos pasidaro, televizija gali elgtis drąsiau. Visai nebūtina rodyti kūrybos vakaro, kuris nepasisekė (o tokių būna) arba sėkmingai atskleidė pagrindinio veikėjo periferinį lygmenį. Montažo žirklės turi pasidarbuoti, iškarpydamos sukaktuvinių sveikinimų liaupses. Mes, pamatę ir išgirdę save televizijos įraše, irgi turim ką pagalvoti: apie viešo pasirodymo atsakomybę ir pagarbą klausytojams (ketinimai pasikliauti ekspromtu žavūs, bet negarantuoja prasmės), apie pernelyg specialų mūsų žodyną, kuris publikai tėra „paukščių kalba“, apie akivaizdų poreikį įterpti literatūros vertinimą į bendruosius visuomeninius procesus.

Vis pasvaičioju apie tris įmanomus televizijos projektus.

Vienas. Taikliai pasirenkama keletas ryškių literatūros asmenybių nuolatiniam „persekiojimui“ įvairiausiomis televizijos formomis. Ir tai daroma daugybę metų.

Kitas. Randamas būdas „parodyti“ tuos savaime vertus rašytojus, kurie visokiais būdais vengia viešumos. Dažniausiai tai labai įdomūs personažai.

Dar vienas. Tarkim, kiekvieną šeštadienio vakarą duodama dešimtis minučių vienam kuriam žinomam meno žmogui (kaskart kitam), kad jis/ji sau mieloje aplinkoje (ne studijoje) paprasčiausiai papasakotų, ką veikė ir galvojo praėjusią savaitę.

Viliuosi, kad tokių siužetų prasmės nereikia nė aiškinti. Tik pabandykime įsivaizduoti – visai realistiškai, – kad jie yra.

 

Kas nėra meno kritika?

Tai, ką vertindami pasirodymus kalba kultūros žmonės, pakviesti reikštis komercinių televizijos šou vertinimo komisijose. Jiems atrodo, kad būtina šmaikštauti, sakyti drastiškai, eiti į tikrus ar tariamus tarpusavio barnius. Turbūt jiems net patarta taip elgtis. Ne tiek vertinti, kiek reikštis patiems.

Kas nėra poezija?

Minėtų vertintojų ir laidų vedėjų bandymai kalbėti eilėmis. Iš seniau – eiliuoti sveikinimai sveikinimų koncertuose.

Jau girdžiu, ką sakote, ir sutinku – nereikia žiūrėti į tai rimtai.

Bet – tebėra turėjusio sunykti įsitikinimo: gazieta parašė, tai prauda.

Lygiai taip yra įsitikinimo: jei rodo „per televizorių“, tai kultūra.

Ir daug taip manančių.

 

Nesibaigia tikinimai, kad jau nesą literatūros vertinimo kriterijų. Kartojami žodžiai: sumaištis, nauji keliai, postmodernizmas (jam vertybės nerūpinčios), kas tu toks, kad gali sakyti „gerai“ ar „blogai“ ir t. t.

Nedvejodamas pasakyčiau bent vieną kriterijų.

Tai – kalba.

Ar ji skurdi, ar turtinga. Lėkšta ar ne. Ar kūrėjas jaučia, kas nudėvėta. Ar sakinys plaukia, ar draikosi bet kaip. Ar yra sava intonacija. Yra kalbėjimo „požeminė upė“, ar jos nėra. Ar tasai, kuris rašo, yra įsiklausęs į tautos kūrybos, praeities meistrų ir šiandieninę kalbą. Nebūtina ją kišti, bet – ar įsiklausęs.

Pastarosios pastraipos redaktorius bus norėjęs vietoje taškų rašyti klaustukus.

Nereikia. Nėra čia jokių klaustukų.

Valentinas Sventickas. Iš Justino Marcinkevičiaus jaunų dienų

2024 m. Nr. 2 / Skaitau jauno Justino Marcinkevičiaus laiškus (nuo 1949 09 11, daugiausiai iki 1953 m.), mokyklos metų dienoraštį (nuo 1947 06 16 iki gruodžio 7 d.), gimnazisto ir studento eiliavimus (nuo 1946 10 11 iki 1951 03 27).

Jūratė Sprindytė. Fundamentas ir fragmentas

2023 m. Nr. 11 / Apžvalgoje aptariamos šios knygos: Valentino Sventicko „Guriniai“, Jurgos Tumasonytės „Naujagimiai“ ir Danutės Kalinauskaitės „Baltieji prieš juoduosius“.

Elena Baliutytė. Knyga apie Dalią Grinkevičiūtę

2023 m. Nr. 8–9 / Valentinas Sventickas. Dalios Grinkevičiūtės dalia. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 160 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Valentinas Sventickas. Skleidęs išmintį

2023 m. Nr. 2 / In memoriam Grigorijus Kanovičius (1929 06 18–2023 01 20) / Didelis, reikšmingas, žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir plačiame pasaulyje, nes verstas į daugybę kalbų.

Valentinas Sventickas. Nuo vasario

2023 m. Nr. 2 / Jeigu būčiau pasauliui žinomas žmogus ir jeigu būtų įjungti reikšmingos žiniasklaidos mikrofonai, tai pasakyčiau:

Valentinas Sventickas. Ir dar

2022 m. Nr. 1 / 2018 metais išleista mano knyga buvo pavadinta „Dar gurinių“. Jos pratarmėje paaiškinau, kad guriniais vadinu savaime atsirandančius trumpus užrašus. Sugalvojęs šios publikacijos antraštę, pamaniau…

Valentinas Sventickas. In fine

2021 m. Nr. 11 / Leonardas Gutauskas 1938 11 06–2021 09 25 / Rašau šiuos atsisveikinimo žodžius Mardasavo kaime, jis Varėnos rajone. Kaime, kuriame Leonardas Gutauskas su žmona Loreta daug metų vasaromis gyveno.

Valentinas Sventickas. Apie lapų kritimą

2021 m. Nr. 3 / Tarp popierių, kuriuos pasiėmiau išeidamas iš darbo „Vagos“ leidykloje, radau kai ką apie Juozo Apučio apysakos „Prieš lapų kritimą“ parengimą spaudai. Tai vienas reikšmingųjų J. Apučio kūrinių. Paties datuotas 1972–1976 m.

Valentinas Sventickas. Prozos ženklai Dalios Grinkevičiūtės kūryboje

2021 m. Nr. 2 / Iš tremties literatūros rašytojos Dalios Grinkevičiūtės kūrybos šiame straipsnyje daugiausiai remiamasi „Atsiminimais“ vadinamu tekstu. Jis parašytas apie 1950 m., kai autorė, kartu su motina pabėgusi iš tremties, slapstėsi Kaune.

Valentinas Sventickas. Vietoj straipsnio

2019 m. Nr. 10 / Juozo Baltušio knygą „Vietoj dienoraščio. 1970–1975“ literatūros kritikas skaitė nepaleisdamas iš rankų pieštuko ir vis ką nors užsirašydavo. Taip atsirado šis užrašų vėrinys.

Valentinas Sventickas. Mieželaitis pagal Baliutytę ir Kusturicą

2019 m. Nr. 4 / Elena Baliutytė-Riliškienė. Eduardas Mieželaitis tarp Rytų ir Vakarų: pasivaikščiojimas su Waltu Whitmanu ir staugsmas su Allenu Ginsbergu. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019. – 350 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Trečias brolis: atsiminimai apie Joną Strielkūną

2019 m. Nr. 3 / Ištrauka iš knygos knyga „Trečias brolis“, kurioje pateikti J. Strielkūno jaunystės dienoraščių fragmentai, keletas laiškų, nuotraukos.