Daina Opolskaitė. Dūdelės magija
2018 m. Nr. 8–9
Ten, kur balti ir saulėti akmenys grimzta pakelės pievų žalume ir tykiai vidurnakčiais šneka Šeimena, regis, niekas nebus labai pasikeitę. Tik traukinių maršrutai išretėję ir geležinkelio širdis tvinksi gal kiek retesniais intervalais. Žinoma, žmonės bus pakeitę vieni kitus. Bet kartu nuo jų bus pasilikę kažin kokių smulkių dalykų, kurių iš pirmo žvilgsnio negali pastebėti, bet bėgant laikui jie iškyla į gyvenimo paviršių savo tikrosiomis spalvomis ir pavidalais.
Todėl neišvengiamai reikia papasakoti vieną istoriją. Ji nutiko tame lygumų krašte, galbūt dėl to šį kartą ir reikalauja dėmesio sau. Vaikas augo šeimoje vienas, vienintelis, todėl juo tinkamai buvo pasirūpinta: jokio sunkesnio darbo, jokios prievartos ar šiurkštaus žodžio. Miegojo vienoje lovoje su motina, nes vietos nebuvo daug, vos pora pereinamųjų kambarių. Vėliau, jau išėjus į gyvenimą, jam bus sunku suprasti, kodėl žmonės tokie nepakantūs vienas kitam, kodėl taip lengvai išeinama užtrenkus duris prieš tą, su kuriuo sugyvenai vaikų, patyrei ir šilto, ir šalto, jis niekaip negalės priprasti prie akivaizdžių minčių ir žodžių nesutapimų ir daug ko kita, kas kaip aštrios žeidžiančios šukės įsispaudžia į sielą ir ji ima kraujuoti. Bet kol kas reikia nepamiršti, jog to dar nėra, ir tuose namuose vaikystės laikas – švarus ir skaidrus kaip stiklas, jokio, net menkiausio nešvarumo ar drumzlių, nuo ko jis rūpestingai saugomas. O pro namų langus rieda traukiniai, jų artėjantis garsas – iš pradžių vos girdimas gaudimas ir kaskart stiprėjantis tvinkčiojimas įsiskverbia į orą, net į namų sienas, net širdis atitaria bėgių pulsui – du dun, du dun, du dun…
Argi traukiniai išvežė jo tėvą? Šito vaikas nežino. Tik žino, kad jis kažkur yra, kad jis tikrai gyvas, nors jo ir niekada nėra matęs, net neįsivaizduoja, kaip tas žmogus atrodo. Bet jo egzistavimą galima jausti: jau atpažįstama įtampa motinos veide, vos paminėjus jo vardą, senelių panieka ir tyla išėjus kalbai apie teismo procesus. Kartais užklumpa ir reikšmingi skambučiai telefonu. Po jų namuose tvyro įtampa, vaikas ją jaučia, prie motinos geriau išvis neik, geriau palauk, kol jos pasaulis kaip sudužęs indas vėl susidėlios iš šukių. Kažin ar susidėlios… O visa kita gerai. Namuose auga viščiukai, murkia katinas, žiemą puikiu ledu užsidengia tvenkinio akis ir dar pilna visokių slaptų užkaborių, tik džiaukis!
Tą dieną vaikas džiaugėsi vienas paliktas namie. Jis buvo jau pakankamai subrendęs, kad įvertintų jaukią vienatvės prabangą, kurios beveik netekdavo patirti. Jam buvo palikta saugoti paaugusius viščiukus aptvare ir jis čia pat sėdėdamas ant suoliuko smagiai smilga kuteno jų gelsvus kailiukus pro sietinės tvoros kiaurymę. Vyras atsirado kieme netikėtai, ėjo kažkaip keistai statydamas kojas, bet jo akys buvo įsmigusios tiesiai į vaiką ir jis tvirtai žengė prie jo – buvo galima jausti, kad tikrai žino, ką daro.
– Labas, aš tavo tėvas.
Kiek kartų gyvenime apima jausmas, lyg persidengtų kažin kokie laiko klodai, kiek kartų patiri tą nesvarumo būseną, kada neturi į ką įsispirti, įsikabinti, ir tai, kas vyksta, raibuliuoja tavo sąmonėje, o paskui tie raibuliai daugybę metų atriedės ir atriedės vėl? Vaikas nežinojo, kaip reaguoti. Jis nenustebo, neapsidžiaugė, išvengė bet kokių jausmų, kurie tuo metu būtų buvę netikri.
– Tu vienas?
Vaikas žiūrėjo akis išpūtęs.
– Neturiu tau dovanų, labai skubėjau… važiavau pro šalį, pamaniau, užsuksiu, pasižiūrėsiu, kaip tu… tik štai…
Ir vyras atkišo vaikui kažką, suvyniotą į popierių. O vakare, kai svarbiausias dienos įvykis jau buvo žinomas ne tik savuos namuos, bet ir gretimuos, motina ir senelė pabalusiais veidais sėdėjo virtuvėje ir jų žodžiai kaip neatsargūs žvirbliai skrido iki vaiko: nežino, ką reiškia augint… pasižiūrėt atvažiavo… ir ko? Dūdelę mat atvežė. Dūdelę! Tik pamanykit! Dūdelė buvo medinė ir balta, truputį išraižyta. Vaikas ją paslėpė po savo drabužiais, kad nesumanytų iš jo atimti. Paskui slėpė batų dėžėje, bet ir ten buvo nesaugu, todėl dar po kiek laiko pernešė į sandėliuką ir užmetė aukštai ant senų drabužių stirtos. Niekada nebuvo paėmęs jos į rankas ir net nebandė ja groti. Juk būtų išgirstas. Tik kartais kažin kodėl pagalvodavo apie ją, ten gulinčią. Paskui pamiršo. Kai po daugelio metų reikėjo kraustytis iš namų visai į kitą miestą, nustebęs paėmė ją jau vyriškomis savo rankomis ir susiraukė stengdamasis prisiminti, kaip ji atsirado. Tada nustebęs papūtė. Tyliai ir švelniai išsprūdo negirdėtas garsas. Ir vyriška jo širdis kažin kaip lengvai aptirpo.
Kai sudėtingų disciplinų ir privalomos literatūros išvarginta sąmonė apsunksta nuo skaitymo tempo ir įspūdžių gausos, poilsiui mėgstu atsiversti Antano Vaičiulaičio novelę „Vieversė“. Pirmą kartą ji pasirodė rinkinyje „Vidurnaktis prie Šeimenos“. Skaitau tyliai, o kartais ir garsiai, mėgaudamasi pati sau, kaskart gardžiuodamasi magišku žodžio stebuklu. Vieną žvarbią žiemos dieną, kada, kaip žmonės sako, net tvoros pokši, prieš pat šventes Kybartų stotyje su paskutinėmis moterimis iš traukinio lėtai lipo vyras, apie kurį, pažiūrėjęs į veidą, nieko nebūtum galėjęs pasakyti: jaunas ar jau pagyvenęs, iš kurios vietos atvykęs ar kokį darbą dirba. Tai vienas sakinys iš keturiasdešimt penkių žodžių, nepriekaištingai tiksliai ir dydžiu, ir skambesio niuansais suvertų į nuostabiausią klausai vėrinį. Kaip vingri dūdelės melodija.
Novelė reikalauja literatūros juvelyro darbo. Galbūt sugrubusių, vargdieniškai nušerpetojusių rankų, bet ne minties ir klausos. Šios turi pasižymėti precizišku, nesumeluotu tikslumu ir savo darbo kokybe. Aukščiausios žodžio prabos kokybe. Šioje mus valdančioje romanų eroje, kurie šaukte šaukia maištingomis ir kvapą gniaužiančiomis istorijomis, kiekviename žingsnyje tvarsto už skvernų ir grobuoniškai ryja mūsų dėmesį, novelės kvėpavimas tylus ir vos girdimas, bet stebuklingai girdimas. Ji tyliai glūdi greta didžiųjų istorijų, nesiverždama į priekį, nes neturi galimybės puikuotis spindinčio viršelio drabužiu ir todėl nebus pastebėta. Ji tyliai kvėpuoja ir laukia, kol kas nors į tą kvėpavimą įsiklausys. Tada kažin kokiu būdu iškils į paviršių lig tol buvę nematomi pavidalai ir sumirgės tokia ryškia spalva, kad nejučia norėsis prisidengti akis. Ir tik tada grėsmingai ir skaudžiai atsivers visa žmogiškosios būties esmė.
Atverti tos būties esmes dažnai nepatogu ir net baugu. Be to, tam reikia laiko ir noro. Juk daug paprasčiau pailsinti mintį prie nesunkiai nuspėjamo siužeto ir ryte suryti šmaikščius dialogus. Todėl visai nenuostabu, kad, spėju, kokiais 1924 metais, Vilkaviškio gimnazijoje jaunųjų ateitininkų susirinkime nebeišlaikiusi jauno kraujo karščio staiga nuo kėdės pašoko Petronėlė Orintaitė: „Jūs dūdelėmis švilpti įsigalvojote, kai aplink tiek problemų…“ Jaunoji ateitininkė ir būsima pedagogė buvo nustebinta ramios moksladraugio Antano Vaičiulaičio novelės melodikos, kuri groja taip tobulai ir tolygiai kaip mažos dūdelės švilpynė, regis, nieko tokio ypatingo neišvinguriuodama, kad iš nekantrumo imi spurdėti negalėdamas sulaukti kokio perversmo ar dramos…
Bet žydra plaštakė suskliaudžia sparnus ir nutupia ant smilgos nakvoti. Spalva ir tyla kuria istorijos nuojautą. Maža smulkmena, detalė prisipildo kažin ko reikšmingo, apie ką negali negalvoti, ko negali nepastebėti. Neabejoju, jog tai gerai žinojo ir Antanas Vaičiulaitis, kurio stebuklingą klausą išsūpavo tyli Suvalkijos lyguma. Toji lyguma ir dundantis traukinio bėgių ritmas sukūrė keturiasdešimt penkių žodžių virtinę, dundančią ir nudundančią atmintyje sakiniu, iš kurio neišimsi nė vieno dėmens. Kas iš baigiančiųjų dvyliktą klasę nepadarydamas nė menkiausios skyrybos klaidos gebėtų atkartoti tą magišką Antano Vaičiulaičio sakinio eskadrilę, būtų vertas ir dešimtuko. Tai galėčiau pažadėti savo mokiniams.
Ir kas gi belieka? Jei literatūra yra didingas žodžio orkestras, tikiu, kad kiekvienas rašytojas jame groja savo instrumentu. Novelės garsas jame – tyli dūdelės melodija, paliečianti ir išbandanti mūsų sielos stygas. Kaip užaugusio vyro noras išbandyti savo vaikišką jautrumą.
Dėkoju Antanui Vaičiulaičiui už progą klausytis dūdelės melodijos, kai aplink tiek problemų, ir mokytis iš jos, dėkoju ir tiems, kurie išgirdo jos tylų atskambį mano sakinyje.
Laureatės kalba priimant Antano Vaičiulaičio literatūrinę premiją