Donatas Petrošius. Užsienio vidaus reikalai
2010 m. Nr. 1
Praėjusį rudenį teko nemažai pakeliauti. Poetinių reikalų vedinas su kaskart skirtinga kolegų kompanija pabuvojau (be Druskininkų) Punske, Minske, Ventspilyje, Rygoje, Klaipėdoje ir Palangoje. Turėjau progą į Lietuvą pasižiūrėti iš visų keturių pasaulio šalių: nuo Lenkijos – iš Pietų, nuo Gudijos – iš Rytų, nuo Latvijos – iš Šiaurės, nuo Baltijos pajūrio – iš Vakarų. Kaip vienam rudeniui – įspūdžių ir medžiagos apmąstymams aiškiai per daug. Vis dėlto pamėginsiu atgaminti tai, ko nederėtų pamiršti visiems laikams.
Žvelgiant iš literatūrinės Rygos, Vilnius atrodo tarsi ramus Dievo užantis. Jau vien dėl to, kad mūsų „Metai“ tebeeina, o latvių „Karogs“ nuo šio sausio – jei teisingai supratau, kas man buvo sakoma latviškai – leidybą stabdo. Nes paramos iš fondų negavo nė lato. Jų pasididžiavimas „Diena“, andai turėjęs pavyzdinį kultūrinį priedą, po neskaidraus perpirkimo ir žurnalistų išsivaikščiojimo irgi neįdomiai vegetuoja. O dar turint omenyje tai, kad žiemgaliai ir kitos šiaurinės baltų gentys neturi nei „Šiaurės Atėnų“, nei „Literatūros ir meno“, anei „Nemuno“ atitikmenų, susidaro įspūdis, kad kaimynų kultūrinė spauda keliasi į pogrindį (arba į internetą, tai, mano nuomone, yra tas pat). Užuot džiūgavus, kad kaimynų ūkyje gaisras, šovė galvon idėja – kodėl neatidavus kokius keturis, pavyzdžiui, „Literatūros ir meno“ puslapius latviams, kad šie galėtų savo „literatūra un maksla“ bent simboliškai plėtoti? Naudos būtų visiems baltams – ir išgarsėtume, ir akiratis prasiplėstų, ir latviškai greičiau pramoktume.
Kitas ryškus skirtumas – knygynai ir knygų rinka apskritai. Pas mus – knygynų ant kiekvieno kampo, knygų – kalnai. Net sunkmečiu gali justi persisotinimą ir barokinį perteklių. Latvijoje – atvirkščiai, viskas įtartinai asketiška. Keturias dienas klaidžiodamas po Ventspilį, užėjau tik vieną knygyną. Bet ir tame pačiame – vien menkaverčiai rusiški pramoginiai skaitalai. Pernai dar vasarą per dvi dienas kelis kartus skersai išilgai išvaikščiojau visą Rygos senamiestį – irgi aptikau tik vieną knygyną, kuriame latvių literatūros – vos pora lentynėlių. Jei ne literatūros vakaras rudenį erdviame knygyne-klube „Satori“, dabar manyčiau, kad Latvijoje nėra padorių knygynų, o naujus leidinius pas juos platina kokie nors knygnešiai ar aitvarai. Nors knygynai Rygoje įsikūrę atokiau nuo turistų pamėgtų maršrutų, knygų prekyba vyksta gana aktyviai. Pavyzdžiui, prieš gerus metus mano bičiulis Kārlis Vērdiņš išleido eilėraščių rinkinį „Es“ („Aš“) 1000 egzempliorių tiražu ir jau po pusmečio viskas buvo išpirkta. Vadinasi, Latvijoje ne viskas jau taip ir blogai. Žmonės apsiskaitę – anksčiau ar vėliau išsikapstys.
Prieš pradėdamas rašyti apie keliones į Punską ir Minską, noriu viešai padėkoti „Lietuviškoms knygoms“ (blogai, jei jos nuo š. m. sausio 1-osios nebeegzistuoja, kaip kad buvo nuogąstauta) už tai, kad kompensavo kelionės į Latviją išlaidas. Tikriausiai tokią prabangą kuriam laikui turėsime pamiršti ir susitaikyti su tuo, kad į artimąjį užsienį atstovauti savo Kalbai ir Tėvynei teks keliauti už savas lėšas. Tai nėra taip baisu, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. O jei pasitaiko gera draugija – negaila važiuoti ir už skolintus.
Kiekvienam poetui, debiutavusiam jau po Nepriklausomybės atkūrimo, vertėtų patekti į poezijos skaitymus Minske. Tam yra daug priežasčių, tačiau svarbiausia – mažai kur pasaulyje beišvysi minią, kuri išalkusi žodžių. Kitokių žodžių, kažką reiškiančių, kažką slepiančių žodžių, – poezijos.
Niekas turbūt neskaičiavo, kiek tame Magnus Ducatus Poesis seanse susirinko klausytojų – keturi ar penki šimtai. Taip nebūna nei Niujorke, nei Maskvoje. Ir juo labiau – Londone. Atmosfera – nenusakomai kitoniška. Po tokių skaitymų net honorarą gauti būtų kažkaip gėda. Iš vienos pusės – gražu, kai poezija taip nuoširdžiai rūpi visuomenei, kita vertus, kai pagalvoji – ir vis dėlto džiugu, kad mūsų šalis išsprūdo iš tos zonos, kur poezija, literatūra apskritai – tokia iki kaulų smegenų aktuali.
Poetiniuose Magnus Ducatus imperijos žaidimuose, kurių iniciatoriai – Vladas Braziūnas ir Andrejus Chadanovičius, – be lietuvių, gudų, ukrainų, noriai dalyvauja ir lenkai. Kaip jungiamoji grandis. Tie, kurie perskaitė daug istorijos vadovėlių, galbūt teigs, kad lenkai – prasta jungiamoji grandis. Sakys, iš tų unijų su lenkais – vienos bėdos. Gal kažkada taip ir būdavo. Dabar – be lenkų net poetinė (L)DK vargiai gyvuotų. Gerieji lenkai iš Kultūros instituto „šefavo“ ne tik saviškius, bet ir poetų iš Ukrainos kelionę bei nakvynę, iškilmingą puotą po visų skaitymų bene prašmatniausioje Minsko picerijoje. Jei neklystu, tų pačių lenkų pinigų pakako patogiai pamigdyti ir trejetą lietuvių poetų viešbutyje. Seniau tokias poetines iškylas, rodos, paremdavo mūsų ambasada Minske. Šiemet ambasados atstovai atsiprašė – nėra lėšų. Ką padarysi. Nėra tai nėra. Užtai yra lenkai. Lietuviai poetai, žinoma, nėra per daug išdidūs. Pagalbos rankos sunkią valandą neatstumia. Be to, visi penki A. Chadanovičiaus svetainėje-bibliotekoje niekaip nebūtume tilpę. Pats pamatavau akimis – miegojau išskleistame fotelyje tarp knygų lentynų.
Dar papasakosiu apie du malonius atradimus. Pirma – lietuvių literatūros plėtra sėkmingai vyksta ir be oficialių institucijų globos ar įsikišimo. Geru žodžiu minėtina Eurika iš knygyno „Eureka!“. Atsiprašau už tautologiją, bet kitaip pristatyti nesugalvoju. Kiek girdėjau, jos iniciatyva apie metus reguliariai vykdavo neformalūs lietuvių poezijos skaitymai Berlyne. Per ją mezgasi ryšiai su konsulatu Sankt Peterburge, kur jau įvyko pirmieji poezijos skaitymai. Praėjusį rudenį Eurika, aukodama savaitgalius, savo talpiuoju automobiliuku du kartus bogino po šešis poetus iš Vilniaus į Klaipėdą ir Punską.
Antras didysis praėjusio rudens atradimas – Punskas. Tiksliau, jo žmonės, kraštovaizdis. Paradoksali lokacija: lyg ir dvigubas – Lietuvos ir Lenkijos – pakraštys, tačiau kartu ir centras. Neabejotinai – jau vien dėl savo vertės pajautimo, istorinės atminties. Gražios kalbos. Jotvingių žemių centras.
Gintaras Bleizgys, rašydamas straipsnį į „Šiaurės Atėnus“ apie Valdemaro Kukulo reiškinį, minėjo, neva aš laudacijoje, skirtoje Giedrei Kazlauskaitei, pasakęs, kad nėra jokių jotvingių. Kolega Druskininkuose kažką ne taip nugirdo. Man neapsiverstų liežuvis sakyti, kad jotvingių nėra. Jei dar esama skeptikų dėl šio klausimo – viską meskit ir važiuokit į Punską. Jei jums pasiseks, sutiksit ten Sigitą Birgelį, jis jums viską papasakos, parodys slaptus akmenis su jotvingių raštais. Patys pamatysit – yra, yra tie jotvingiai ne tik ant popieriaus. Ir įsitikinsit – bus dar ilgai.
Rudenė išvyka į Klaipėdą buvo ganėtinai avantiūristiška. Ne pirmas kartas. Prieš kelionę gerai žinojom, kad Klaipėdos publika ištikima vietinei poetinei mokyklai ir į interventus iš sostinės žiūri kreivai ir netgi jokia „Kultūrpolio“ globa nepakeis šeštadieninių uostamiesčio gyventojų įpročių. Tarkim – važiavom į pajūrį šiaip, dėl lietuvių literatūros proceso. Ir ne veltui. Juk ne kasdien nuėjęs ant molo pamatysi sutrikusią jūrą – kai vėjas pučia nuo žemyno pusės ir vanduo nežino, kaip banguoti ir šniokšti.
Pabaigai – pats gražumas. Rugsėjo pradžioje teko laimė ir garbė dalyvauti vertimų plenere Palangoje. Visa tai vyko kažkelintą kartą. Organizatorius – Lietuvos rašytojų sąjunga (LRS). Dalyviai – po penketą lietuvių, gudų, ukrainų ir trys gruzinai (be tuzino dailininkų, kurie poetiniam vyksmui visai netrukdė). Atmosfera buvo šventiška, bet darbinga. Net maudytis dorai nebuvo kada. Būtų galima apgailestauti, kad triūso vaisiai – vertimai – neatgulė į popierinį leidinį po vienu viršeliu, tačiau nieko nepadarysi. Užsienio reikalų ministerija pernai šiam projektui neišgalėjo skirti įprastinio finansavimo. Ir vis dėlto keista šio pasaulio (o gal tik mūsų šalies) sankloda – poezijos, literatūros sklaida, tarptautiniai kontaktai yra ambasadų, užsienio reikalų ministerijų, o ne Kultūros ministerijos ar tiesiog LRS reikalas.
Kai tūnojau idėjiškai panašiose vertimų dirbtuvėse Ventspilyje – kažkokiam vidiniam kirminui graužiant, spėliojant, kas čia ne taip, ko čia trūksta – galva nuskaidrėjo susivokus: nieko čia netrūksta – tik trejeto gruzinų poetų. Gagos, Davido ir Emirano. Ir apskritai projektas „Literatūra be sienų“ („Literature Across Frontiers“) Europoje už ES pinigus man atrodo dviveidiškas. Bent jau kol Ispanija neatšauks veto dėl ES bevizio režimo Gruzijai. Kad nereikėtų mano draugams poetams iš Tbilisio kaskart, prieš prašant vizos į ES, skolintis kelių tūkstančių eurų, kad galėtų įrodyti, jog vyksta čia ne išmaldos rinkti.
Vėl prisimindamas rugsėjo Palangą noriu palinkėti, kad niekas tuo ir nesibaigtų. Show must go on. Nenukabinkim nosių. Mes net maro metu puotaujam gražiau, nei tie, kurie gyvena finansiškai saugiai. Perduodu Gagos tostą: „Išgerkim už savo sąskaitą!“
O jei rimtai – mūsų virtuali Magnus Ducatus Poesis driekiasi ir anapus Juodosios jūros. Gal mūsų ekonomika ir traukiasi, bet lietuvių poezija skverbiasi ir tarpsta neigdama pesimistines prognozes.