literatūros žurnalas

Marius Burokas. Laiškas apie tautas irgi kalbas

2018 m. Nr. 5–6

Gerbiamas redaktoriau,

prašei įspūdžių – sunku juos sudėlioti į kokią nors rišlią sistemą. Jaučiuosi kaip jūreivis, įpusėjęs kelionę aplink pasaulį. Skirtumas tik toks, kad man kiekviename uoste šiemet tenka skaityti poeziją arba jos klausytis. O dažniausiai ir viena, ir kita.

Ne, aš nesiskundžiu. Pamačiau ir išgirdau visokių egzotiškų dalykų. Beveik niekuo nenusivyliau. Parsivežiau suvenyrų, knygų, rankraščių ir eilėraščių. Prižvejojau įvairiausių poetų, kuriuos, tikiuosi, pamatysim ir pas mus – jei ne rudenio, tai pavasario festivaliuose. Geri tie poetai, bet klausydamasis jų ir vėliau kalbėdamasis su jais, kviesdamas atvažiuoti galvoji – bet juk čia tik paviršius, čia tie, aktyvieji, drąsieji, kalbantieji. O kiek dar puikių autorių sėdi namuose ir tu jų niekuomet nei pamatysi, nei išgirsi, nei, nemokėdamas jų gimtosios kalbos, perskaitysi.

Ne visi juk, kaip latviai šių metų Londono knygų mugėje, įsigudrina „parduoti“ save kaip intravertus. Geras triukas, užskaitau. Latvių sumanymas labai paprastas – jie intravertiška tauta, o jų autoriai – dar didesni intravertai, todėl, žinoma, labai nepatogiai jaučiasi viešumoje, todėl juos sunku pastebėti, jiems nejauku skaityti ir panašiai. Bet jie labai gražiai sužaidė šiuo stereotipu ir niūrios bei drovios pieštos hipotetinio latvių autoriaus fizionomijos mirgėjo visur, net tualetuose – „Palengvėjo? Pagaliau esi vienas! Aplankyk kenčiančius latvių autorius Latvijos stende tokiam ir tokiam…“

Pagalvojau tuomet, o kokį ne itin skaudų ar didelį trūkumą mes galėtume paversti savo privalumu? Kuo sužaisti? Ir ar verta? Kokį čia minusą paversti tariamu pliusu? Lietuviai – Paskutiniai Poezijos Pagonys? Bet kad čia ne minusas, o ir ne pliusas. Čia šiaip – sustojusio laiko kišenė.

O gal pozicionuoti save kaip Baltijos šalių ekstravertus? Galėtume su latviais rengti poetinius turnė – su uždarąja ir atvirąja skaitymų dalimi. Mes klegėtume, o latviai imtų tyla.

Nes lietuviai Londone tikrai atrodė it vienas didžiulis giminių klanas – tokio vieningo saviškių palaikymo ir renginių lankymo seniai, o gal ir niekada nebuvau matęs. Jaučiausi taip, tarsi dalyvaučiau didžiulėje tarpusavyje nesusipykusios darnios giminės šventėje – su žvaliais seneliais, oriom matronom, rūpestingais tėvais, niūriais paaugliais ir išdykusiais vaikais. Net pavargau nuo tų giminių.

Dar, žinoma, buvo paslaptingieji estai, kurių poetė per Londono mugės atidarymą traukė ilgą ir labai gražią liaudies dainą. O estų delegacija jai atitarė. Šiaip estai buvo santūrūs, nelinkę nei į reklaminius triukus, nei į triukšmingą būriavimąsi.

Tuomet prisiminiau ir tai, kad pirmą kartą (pirmą kartą, Karlai! – kalbant interneto memų kalba) nuo visų trijų Baltijos šalių nepriklausomybės pradžios pagaliau ėmė bendradarbiauti estų, latvių ir lietuvių rašytojų sąjungos – pernai susirinko krūvon ir patys stebėjosi: o kaip čia mes anksčiau nesugebėjom susitikti? Šiemet taip pat buvo susirinkę. Paaiškėjo įdomių dalykų – pasirodo, daugiausiai kaimynų literatūros į savo kalbą verčia latviai. Pernai ir šiemet latviškai išėjo net keliolika estų autorių knygų, lietuvių – gal kiek mažiau. Latviai turi ir pakankamai gerų vertėjų iš lietuvių ir estų kalbų. Žinoma, jų geografinė padėtis taip pat palanki – jie per vidurį. O mūsų su estais kultūriniai ryšiai dažnai veikia „sugedusio telefono“ principu: kažką girdėjom, kažką matėm, kažką atsimenam. Bet nieko tiksliai, viskas apgraibomis. O ir vertėjų mes beveik neturime – viena Danutė Sirijos Giraitė visko, kas įdomu ir reikalinga, neišvers. Tai ne vieno žmogaus darbas. Reikia dairytis jaunų, estų kalbą mokančių gabių žmonių.

Ką dar mačiau ir girdėjau? Tarkim, girdėjau, kaip garsi estų petė Doris Kareva Kesmu bažnyčioje skaitė poemą, sudarytą vien iš estiškų vietovardžių. Skaitė gimtąja kalba, estai plojo, juokėsi, o man visa tai skambėjo kaip šiaurietiški užkeikimai prie raganų katilo. Žinoma, tučtuojau prisiminiau ir mūsiškius – Benedikto Januševičiaus ironišką eilėraštį „Apokaliptinis“ apie Lietuvos miestelius iš rinkinio „Žodžiai“:

akmenėje surinko akmenis
molėtuose išsėmė visą molį
ir druskininkuose baigėsi druska

Klausiausi, kaip dvi estės groja kanklėmis ir dainuoja lietuviškas dainas. Klausiausi Reino Raudo rusiškai pasakojamų žydiškų anekdotų. Kalbėjausi su rusakalbiu Estijos poetu, išleidusiu poezijos knygą „Estijos dizainas“. Gavau dovanų Jaano Kaplinskio naują poezijos knygą – ją parašė rusiškai. Rūkydamas svečių namų kieme kalbėjausi su latviais ir estais lietuviškai. Ir man buvo gėda, kad nemoku nei latvių, nei estų kalbos. Mes, lietuviai, apskritai nelinkę mokytis Baltijos šalių kaimynių kalbų – mieliau išmokstam lenkiškai ar ukrainietiškai, vis mus traukia ton pusėn.

Keistas dalykas tas kalbų mokėjimas, gerbiamas redaktoriau. Dabar turiu omenyje šiuolaikinio pasaulio lingua franca – anglų kalbą (toks kalambūras!).

Londone teko dalyvauti britų poeto Steveno J. Fowlerio rengiamame „European Poetry Festival“ (Europos poezijos festivalyje) – penkiasdešimt poetų iš dvidešimt keturių Europos šalių. Atrodytų, nieko ypatinga, daug tokių festivalių. Tačiau šis turi vieną išskirtinį bruožą – poetai suskirstomi poromis, jiems duodamas mėnuo ar dvi savaitės laiko ir jie turi kartu (bendradarbiaudami elektroniniu paštu, telefonu, gyvai ar kaip nori) parengti bendrą penkių–septynių minučių poezijos programą. Dažniausiai tai reiškia, kad jie kartu turi parašyti naują tekstą ir, dažniausiai, anglų kalba.

Tai nėra lengvas uždavinys. Bet įdomus – turi išsiversti su gana ribotu svetimos kalbos žodynu, turi parašyti ne blogiau, nei paprastai tą darai (bent jau pasistengti parašyti ne blogiau). Sėdęs rašyti supranti, kad norėtųsi ne paprasto abstraktaus ar asmeniško eilėraščio, norėtųsi bent kiek papasakoti apie mus visus, įterpti šiek tiek istorijos, geografijos, dar šio bei to. Rašiau apie Vilnių – puiki tema. Juk jame tiek visko susipynę: tautų, likimų, kraujo ir meilės, baisių tragedijų ir smulkių komedijų. Bandžiau papasakoti savo poetinei porininkei portugalų poetei apie miestą. Ji norėjo to paties – papasakoti apie savo miestą, Lisaboną. Taip ir šnekėjomės: apgraibomis, nebuvę vienas kito tėvynėje. Susišnekėjom: apie istoriją, ilgesį, architektūrą. O svarbiausia – išliko ryšys: poetinis ir žmogiškas.

Patys festivalio skaitymai – įstabus šiuolaikinės Europos poezijos pjūvis: gali pajusti, kas ir kaip rašoma, ir kaip skaitoma. Buvo nemažai autoironiškos ir parodijinės poezijos, pasitelkiant šiuolaikines ryšio (nors gal labiau derėtų sakyti – gyvenimo) priemones – telefonus, elektroninį paštą ir „Google Translate“ – vis dar netobuli šios programos vertimo algoritmai – neišsemiamas nesusipratimų, netikėtų sąskambių ir juokingų vertalų šaltinis. Buvo noise muzikos ir teksto dekonstrukcijos (atsispiriant nuo Williamo Shakespeareʼo citatų), daug tekstų apie „Brexitą“, tačiau įdomiausiai skambėjo, bent jau man, eilėraščiai, kuriuose autoriai nagrinėjo bendras savo šalių praeitis – tarkim, Austrijos-Vengrijos imperijos palikimą.

Akivaizdu du dalykai – visų pirma, poezija Europoje tampa vis performatyvesnė, sugrįžta iš knygų puslapių į scenas. Visų antra – matoma labai aiški skirtis tarp „senosios“ Europos ir „naujosios“ Europos autorių.

Jei perskaitai ar išgirsti kabinantį, nervu tvinkčiojantį eilėraštį ir pažvelgi į pavardę, pamatai, kad tai dažniausiai imigranto (ir net nesvarbu, kurios kartos) eilėraštis – dažnai piktas ir skaudus, bet gyvas. Arba tai poeto iš Rytų, Vidurio Europos ar Balkanų šalių eilės.

Jei skaitant girdi tik žodžių aidą, paviršutiniškus eksperimentus ir lėkštą, vos sruvenančią kasdienybės, buities, jaukios urvinės meilės nuotykių upelę – greičiausiai tai senosios Europos poeto tekstas.

Suprantu, kad tai labai šališka (pačiam esant iš Rytų Europos) ir beveik niekuo nepagrįsta nuomonė, bet tas įspūdis mane persekiojo nuolat.

Tai tiek trumpai, gerbiamas redaktoriau.

P. S. Graikijos mieste Salonikuose gegužės pradžioje pristatinėjame lietuvių poezijos rinktinę. Tai dabar svarstau, gal greit parašyti eilėraštį apie „Žalgirį“? Sujungti poeziją su sportu ir kasdienybe ir pažiūrėti, kas bus?

Jei grįšiu gyvas, ir greičiau nei po dešimties metų, – papasakosiu.

Jack Gilbert. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 5–6 / Iš anglų k. vertė Marius Burokas / Jackas Gilbertas gimė 1925 m. vasario 18 d. Pitsburge. Pirmoji J. Gilberto knyga „Views of Jeopardy“ (1962) laimėjo Jeilio jaunųjų poetų serijos konkursą ir buvo nominuota Pulitzerio premijai.

Maksym Kryvcov. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 1 / Iš ukrainiečių k. vertė Marius Burokas ir Benediktas Januševičius / Poetas Maksymas Kryvcovas gimė 1990 m.
Rivnėje. Ten baigė technologijų ir dizaino koledžą, įgijo neaustinės…

Marius Burokas. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 12 / laiko šaknim suėmus visą šią žemę, auga ant istorijos griaučių, šalmų, kardų ir patrankų, įtemptos medžio gyslos, kraujo uogom prinoks jos derlius, kraujo uogom ir sviedinių švilpesiu, sirenų gaudesiu niekada nepamiršimu

Iryna Šuvalova. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 8–9 / Iš ukrainiečių k. vertė Marius Burokas ir Jurgita Jasponytė / Iryna Šuvalova (g. 1986) – ukrainiečių poetė, mokslininkė ir vertėja. Ji yra penkių apdovanojimus pelniusių poezijos knygų autorė, „Melskis tuštiems šuliniams“ išleista anglų kalba.

Stephen Watts. Sekmadienių mėnuo / Nepažaboti eilėraščiai proza

2023 m. Nr. 5–6 / Iš anglų k. vertė Marius Burokas / Stephenas Wattsas gimė 1952 m. Ilgai gyveno Šiaurės Škotijoje, nuo 1977 m. gyvena Rytų Londono Vaitčapelio rajono daugiakalbėse bendruomenėse.

Kateryna Michalicyna. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 2 / Iš ukrainiečių k. vertė Marius Burokas / Ukrainos rašytoja, vertėja, redaktorė, PEN Ukraine narė Kateryna Michalicyna (g. 1982) yra parašiusi daugiau nei dvidešimt knygų vaikams ir pelniusi už jas apdovanojimų…

Mantas Tamošaitis. Apie nesibaigiančių pralaimėjimų šlovę vertime

2023 m. Nr. 2 / Apžvalgoje aptariamos šios knygos: Richard Brautigan „Tabletė versus katastrofa Springhilo šachtoje“, Paul Celan „Kalbos grotos“, Ted Hughes „Varnas“ ir Ene Mihkelson „Bokštas“.

Marius Burokas. Didžiulis, tamsus priartėdavo

2022 m. Nr. 12 / Iš karto už Švenčionių kelias susiaurėja ir neria į niūrų eglyną. Duobėtas, vingiuotas kelias – vis pamirštu, kad keliai mano krašte įnoringi, o jų tiesėjai – tingūs. Iš eglynų ir miškelių išnyri…

Sabina Brilo: „O aš rašau. Vis dar“

2022 m. Nr. 8–9 / Poetę, vertėją Sabiną Brilo kalbina Antanas Šimkus ir Marius Burokas / Sabina Brilo (g. 1974) – baltarusių poetė, vertėja, žurnalistė, redaktorė, jau metus gyvenanti Vilniuje. Trijų poezijos rinkinių autorė, 2019 m. knyga „Tiras „Biblio“…

Andrej Chadanovič. Poetų nacija ir jos vidiniai emigrantai

2022 m. Nr. 8–9 / Iš baltarusių k. vertė Marius Burokas / Šią toli gražu ne išsamią, bet šmaikščią ir įdomią baltarusių poezijos apžvalgą poetas ir vertėjas Andrejus Chadanovičius rašė baltarusių poezijos antologijai graikų kalba…

Alhierd Bacharevič. Mes lengvi kaip popierius

2022 m. Nr. 8–9 / Iš rusų k. vertė Marius Burokas / Baltarusių rašytojas Alhierdas Bacharevičius (Альгерд Бахарэвіч) gimė 1975 m. Minske. Jis yra kelių romanų ir esė rinkinių, taip pat eilėraščių knygos „Eilėraščiai“ („Вершы“, 2022) autorius….

Tania Skarynkina. Vabzdelių gyvenimas ir mirtis

2022 m. Nr. 8–9 / Iš baltarusių k. vertė Marius Burokas / Tania Skarynkina (Таня Скарынкіна) gimė 1969 m. Smurgainyse (Смаргонь), Baltarusijoje. Baigė Horkų žemės ūkio akademiją, finansų ir apskaitos ekonomistės specialybę. Dirbo paštininke…