Laimantas Jonušys. Inteligentas paraštėje

2004 m. Nr. 7

Leninui ir kitiems komunistų vadovams inteligentija atrodė nepatikimas sluoksnis – žmonės, linkę mąstyti savarankiškai. Šiuo metu tiems Lietuvos politikams, kurie atsakingai suvokia savo vaid­menį ar bent sudaro tokį įspūdį, inteligentai yra labai reikalingas sluoksnis, nes jų laikysena teikia didžiausią visuomenės atsvarą populizmui. Bet paradoksas čia tas, kad kaip tik todėl politikai lyg ir nusigręžia nuo inteligentijos. Matyt, mąstoma, kad tai jau ir taip sąmoninga visuomenės dalis, tad jos daug įtikinėti nereikia, o štai paprastesnį žmogų reikia atsikovoti iš populistų įtakos, todėl daž­niausiai kreipiamasi į jį. O kad jis išgirstų, reikia kalbėti paprastai, sakyti tuos dalykus, kurie jam rūpi ir kuriuos jis supranta (t. y. žadėti jam materialinę gerovę), ir apskritai kalbėti tai, ką jis nori girdėti. Kitaip sakant, nusileisti iki populistinės retorikos. Tai paro­dė pastarosios rinkimų kampanijos.

Taigi, politikai atsigręžė į paprastą žmogų. Tai dar nereiškia, kad valdžia dabar tuo paprastu žmogumi rūpinsis labiau negu iki šiol – atsigręžė veikiau ne darbais, o žodžiais, kitaip sakant, retori­ka. Bet inteligentas – toks padaras, kuriam žodžiai yra svarbus da­lykas. Ir, galvodamas apie politikų žodžius, jis mato, kad, orientuo­jantis į „paprastą žmogų“, smuko bendras politinio diskurso lygis. Tą lygį dabar iš esmės palaiko ne politikai, o politikos apžval­gininkai, bet jiems per Europos Parlamento rinkimų kampaniją daugiau teko tiesiog vardyti tuos reikšmingus punktus, kuriuos politikai nutylėjo, nes „paprastam žmogui“ tai neįdomu. Įdomu in­teligentui, bet inteligentas tapo nustumtas į paraštę.

Ir bendresnėmis temomis neretai skamba neinteligentiškas diskursas. Pavyzdžiui, ginčijantis, kada buvo geriau gyventi – sovietų laikais ar dabar, – dažniausiai kalbama tik apie materialinius dalykus. Bet inteligentui, kaip jau minėjome, svarbūs yra žodžiai, tad be abejo, labai svarbus dalykas ir žodžio laisvė.

Kalbos apie Europą ir Europos Sąjungą taip pat būna įstrigusios materialinėje plotmėje. Neretam piliečiui vienintelė svarbi Vakarų Europos ypatybė yra ta, kad ten daug didesni atlyginimai. Šiuo atžvilgiu rinkimų į Europos Parlamentą kampanija taip pat skam­bėjo gana neinteligentiškai. Daugelis kandidatų žadėjo kovoti už Lietuvos interesus. Europos Sąjunga tokiu atveju suvokiama kaip darinys, iš kurio reikia kai ką sau išmelžti, ir, antra vertus, kaip darinys, kurio reikia bijoti – kovoti, užėmus gynybinę poziciją. Tai yra provincialus požiūris, rodantis, kad mes vis dar nelaikome savęs tikrais europiečiais, neįsivaizduojame, kad reikia ne kovoti, o kartu su kitais europiečiais kurti savo bendrų namų aplinką.

O inteligentui, žinoma, rūpi ir Europos kultūra. Vadinamoji mū­sų „grįžimo į Europą“ idėja didelį akcentą teikia Europos kultūrai, tradicinei ir dabartinei. Gaila, kad neretas inteligentas dabar sto­jasi į šios kultūros paraštę, kalbėdamas apie kosmopolitizmo grės­mę. Iš tiesų kaip tik Europos Sąjunga ir bendros europietiškos kultūros idėja gali teikti solidžią atsvarą amerikietiškos masinės kultūros invazijai. O štai ir mūsų kalba – unikali, sena, savita: jos ypatingumo anaiptol nežlugdo tai, kad lietuviškas Tarptautinių žodžių žodynas yra gana stora knyga. Tai yra mūsų bendras europietiškas paveldas, priklausymo Europai ženklas, todėl stebina kai kurių kalbininkų pastangos šluoti lauk žodžius, atspindinčius šį bendrą europinį dėmenį, žodžius, išreiškiančius daiktus ar reiš­kinius, kurie mums yra grynai importiniai, ir kuriuos visos Europos tautos vadina tarptautiniais žodžiais, nesistengia dirbtinai kurti sa­vo neadekvačių atitikmenų.

O kaipgi tie į sąlyginę paraštę nustumti inteligentai, ir visų pir­ma intelektualai, bendrauja tarpusavyje, koks yra jų viešo kalbėji­mo diskursas? Iš tiesų viešos raiškos mastas yra didžiulis. Įsibaugi­nusiems dėl grėsmės, neva kylančios lietuvių kalbos išlikimui, reikia priminti, kad niekada istorijoje nebuvo leidžiama tiek daug knygų lietuvių kalba kaip dabar, niekada anksčiau nebuvo tiek daug lietuviškos periodikos, lietuviškai kalbančių radijo stočių ir televizijos kanalų.

Gausybė neaprėpiama ir nesuvaldoma. Ar egzistuoja diskusinis intelektualus diskursas, kuriuo būtų bandoma išryškinti, aptarti ir apibendrinti šios viešos raiškos aspektus. Arūnas Sverdiolas soli­džiame straipsnyje „Rėtis, migla ir korys“ („Metai“, 2004, Nr. 3) teigia, kad tokio diskurso nėra, ir sunku būtų su juo nesutikti. Štai įdomus jo pateiktas pavyzdys: „Krašte, kuris šiaip laikomas ir vadi­namas katalikišku, viena po kitos išleidžiamos kelios drastiškos Alphonse’o de Sade’o ir Georges’o Bataille’o knygos, bet viešumoje niekas niekaip į jas nereaguoja, netgi nemini, nors tiražai išperka­mi. Atrodo, kad apie tokius dalykus, kaip, beje, ir apie daugybę kitų, neturima ką pasakyti, į juos tiesiog spoksomą. Kas tokias kny­gas skaito ir kokias išvadas pasidaro – tikra mįslė.“ A. Sverdiolas apibendrina taip: „<…> nėra viešosios, atviros diskusinės erdvės, kurioje susidurtų skirtingi požiūriai, būtų išklausomi priešingi ar­gumentai ir į juos atsakoma kitiems ir sau, šitaip stumiant svarsto­mus dalykus pirmyn.“

Man mažai pažįstamos akademinės sferos čia neliesiu, bet viešų kultūrinių, intelektualių diskusijų, pvz., žiniasklaidoje, yra nedaug. Reiškinys nenaujas – jau praėjus metams kitiems po žodžio laisvės atgavimo pradėjome skųstis, kad pas mus įsivyrauja monologinis kalbėjimas, kad negirdime vieni kitų. „Teorinio diskurso lygmenyje vienintelis atsakas į tai, kas paskelbta raštu, paprastai būna spen­gianti tyla“, – teigia A. Sverdiolas.

Vienas tokios diskusijos būdų būna recenzijos. Tarkim, lietuvių filosofas rašo apie kito lietuvių filosofo knygą, ją analizuodamas, su kai kuo nesutikdamas, argumentuodamas savo kritiką. Kiek tokių recenzijų esame matę? Galima paklausti ir asmeniškai: kiek tokių recenzijų yra spaudai parašęs Arūnas Sverdiolas? Rašyti recenzijų nemėgsta ne tik filosofai – to nemėgsta ir daugelis rašytojų. Ir, ko gero, ne tik todėl, kad maži honorarai. Kai 1990 m. pradėjau dirbti tada įsikūrusiuose „Šiaurės Atėnuose“, recenzijų priprašyti būdavo sunku, nors honorarai tada buvo neblogi. Priežasčių, kodėl rašyto­jai nemėgsta rašyti (paradoksalumas pabrėžtinas), yra įvairių – viena nuostata, matyt, atėjo iš sovietinių laikų: rašytojui per menka yra rašyti, jam dera tiktai kurti, juolab kad iš kūrybos tada būdavo galima neblogai pragyventi.

Su tuo susijęs ir kitas požymis: tam tikras vangumas, entuziazmo ir darbštumo stygius. Labai jau mažai pas mus tokių plunksnos darbštuolių kaip a. a. Jurgis Kunčinas, kuris suspėdavo ir romanus bei apsakymus rašyti, ir gausybę esė, recenzijų ir pan. pateikti, ir knygas versti. Toks anglų literatas D. J. Tayloras suskaičiavo savo metinę produkciją ir pats apstulbo: per 12 mėnesių – 194 publikaci­jos periodikoje. O dar jis rašo knygas (neseniai pasirodė 500 pus­lapių George’o Orwello biografija), taip pat romanus. Nesakau, kad reikia siekti tokių rekordų, nes gali nukentėti kokybė, bet daugeliui mūsų autorių tai nė iš tolo negresia.

Grįždami prie pageidautino, bet pas mus reto modelio – filosofo recenzija apie kito filosofo knygą, – galime rasti ir kitų „spen­giančios tylos“ priežasčių. Štai sklandė kalbos, kad vieną gerai ži­nomą filosofą kitas gerai pasikaustęs filosofijos žinovas vertina

skeptiškai. Bet su juo nepolemizuoja, jo knygų nerecenzuoja, nes bijo, kad anas įsižeis ir užpyks. Rezultatas – dėl šios tylos, dėl polemikos nebuvimo nukenčia lietuvių filosofinis diskursas apskritai.

Vakarų šalių periodikoje knygų recenzijos yra klestintis žanras. Leidinyje „Times Literary Supplement“ kas savaitę pasirodo per 30 įvairių sričių knygų recenzijų, ir tai tik lašas jūroje – recenzijos publikuojamos gausybėje leidinių, taip pat ir kultūriniuose dienraščių prieduose. „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ bent po dvi recenzijas išspausdina kasdien, o specialiuose prieduose jų pasirodo iš karto dešimtys. Gana dažnai recenzija būna ne tik knygos pristatymas, bet kartu ir išplėstinė argumentacija su motyvuotais vertinimais, su savo požiūriu į aptariamuosius dalykus, t. y. tokia vieša intelektuali diskusija, kokios Lietuvoje pasigendame.

Be recenzijų, tuose leidiniuose yra dar vienas, tiesioginis dis­kusijų ir polemikos būdas – skaitytojų laiškai. Mūsų kultūrinėje periodikoje šis žanras yra leisgyvis. Vakarų spaudoje laiškus, reaguodami į recenzijas (o kartais ir į kitus laiškus), rašo geriausi apta­riamojo dalyko žinovai, kartais ir pats recenzijoje pakritikuotas knygos autorius, – šitaip profesionaliai pratęsiama diskusija.

Deja, mūsų inteligentas (intelektualas) atsiduria ne tik politikos, bet ir intelektualios diskusijos paraštėje. Tiksliau pasakius, pati diskusija tėra paraštėje, o raštas yra monologinis kalbėjimas. Nepasakytum, kad žmonės nemėgsta diskutuoti. Internete pateikia­mi straipsniai komentuojami su didžiausiu užsidegimu. Bet bend­ras diskusijų lygis, netgi kultūros savaitraščiuose, yra apgailėtinas, didelė dalis jų yra neinteligentiški ir nekultūringi, tad L. Donskis tai teisingai pavadino „viešosios erdvės iliuzija“.