Regimantas Tamošaitis. Rudens namų link
2018 m. Nr. 10
Šiemet vasara Lietuvoje buvo kaip niekuomet graži, saulėta ir karšta, – tokia, kiek prisimenu, būdavo tik mano vaikystės kaime. Dosni šiluma tęsėsi ir įsibėgėjus rudeniui, todėl daug leng-viau galėjome peršokti laiko slenkstį, skiriantį saulėto rojaus ir darganoto vargo pasaulius. Nes vasaros atostogos vienaip ar kitaip daugeliui mūsų yra tarsi nerūpestingumo rojus, išsilaisvinimas iš pareigų rato, o ruduo jau reikalauja sumokėti už visas vasariškas pagundas, už kūniškus džiaugsmus bei malonumus. Yra laikas džiaugtis, ir yra laikas vargti, toks tai mokymas apie pusiausvyros dėsnį bei egzistencijos simetriją, kaip ją mums primena Mokytojas…
Kristijonas Donelaitis pasakytų kitaip: iš smarkių vasaros darbų jo žmonės šoka prie rudens gėrybių, kurių yra nusipelnę savo triūsu. Bet toks požiūris šiais laikais mums, nors ir žemdirbių krašto gyventojams, netinka: nei mes dirbame tuos vasaros darbus, nei tų gėrybių rudenį apsčiai turime. Prieš keliasdešimt metų rugsėjo laukai krutėdavo bulviakasio žmonėmis, į miestą visi veždavosi maišus ir krepšius su sodų bei daržų derliumi, kuris buvusiam kaimo žmogui leisdavo ganėtinai sočiai gyventi tarp miesto mūrų. Dabar bulviakasio vaizdas Lietuvos kaime – tiesiog egzotika, sentimentali reminiscencija. Šiandien su triūso vaisiais neišgyventume. Bulvėmis ir burokais sąskaitų neapmokėsi.
Ir apskritai metas po atostogų nėra dosnus, nes kas užgyvenama iki jų, sėkmingai iššvaistoma vasarą. Kanarų salos, Maldyvai, Egiptas, Ispanija, Graikija – kas suskaičiuos tas egzotiškas šalis, kuriose vasaromis (ir ne tik) nūnai smaginasi mūsų tautiečiai – ir pavieniui, ir poromis, ir net ištisomis šeimomis. Aš nesuskaičiuočiau, nes niekur ten nesu buvęs. Visada kukliai atostogauju Lietuvoje, ir įtariu, kad ne vienas toks. Jei ir išvažiuoju kada iš savo krašto, tai ne smagintis, o darbo reikalais – su paskaitomis, su pranešimais. Tiesa, šią vasarą vos neišvykome poilsiauti į Turkiją, bet laiku atsitokėjome. Tokiomis kelionėmis geriau nesigirti, nes tai tiesiog nauja lietuvių liaudies tradicija – pasitrinti savaitę kitą kažkur ties Antalija ir panašiai.
Taigi, vasaras leidžiu Lietuvoje, ir man tai patinka. Tačiau ir Lietuva dabar jau kiek kitokia. Kaip minėjau, nebėra čia tų vasaros darbų, o ir rudens gėrybės Lietuvos žmogui dažnai yra visai ne gėrybės, o tikras vargas. Tai kas, kad žemė čia visko priaugina, kad obelys lūžta nuo vaisių – o kur visai tai dėti? Kaip ir kur realizuoti? Juk obelis dabar turime kaimo soduose tik dėl grožio, dėl kultūrinės tradicijos – kokia sodyba be jų? O štai obuolius ir kriaušes visokias – į duobę… Viskas labai greitai genda, kur čia lyginsi savus su komerciniais atvežtiniais, su gražiai nuvaškuotais produktais. Mirtis kirminams, šitie gražūs obuoliai, o mūsų apleistuose soduose kirminai raitosi kaip pasiutę…
Ir vis tiek Lietuva yra graži, dar gražesnė, nei buvo kadaise. Gyvybinga, vešli, jauki, žmogui labai artima gamta. Kalvomis banguojantys kaimų keliai ir takeliai, žaliuojantys laukai, miškai ir miškeliai, upės ir ežerai. Lietuvos kraštas yra labai žmogiškas, jaukus, tai tarsi sodybos kiemo tęsinys.
Pas mus nėra tos dramatiškos perskyros tarp kultūros ir civilizacijos, kur tau į gamtą nėra ko nosies kišti, nes ji laukinė, pavojinga, o be to, gali būti privati. Civilizuotuose kraštuose uogas, grybus, žuvis ir kitas gamtos gėrybes reikia pirkti prekybos centruose, o ne pačiam rankiotis miškuose kaip kokiam laukiniui. Todėl indėnų gamtinė veikla, taip pat ir lietuvių grybavimo bei uogavimo aistros – atavistinis reiškinys civilizacijoje.
Bet aš mėgstu tokią savo krašto atavistinę kultūrą. Ir patinka mums su šeima važinėtis vasarą po savo kraštą – be jokio konkretaus tikslo, nes toks betiksliškumas yra tikroji laisvė. Arba vaikus vežame maudytis, arba vakarais, jau po dienos darbelių, gamtos įvairovės stebėti. Nes temstant iš miškelių į pievas maitintis išlenda įvairūs gyventojai: stirnos, elniai, briedžiai, lapės, kiškiai… Smagu tokius pamatyti, gyvenančius netoli mūsų, Dievo pasaulis yra pilnatviškas, o mums yra skirta pajusti jo darną ir džiaugtis gyvybės pavidalų sugyvenimu. Antai naktimis į brūzgynus šalia mūsų sodybos ateidavo šernas, matyt, irgi atsigauti po dienos rūpesčių. Jis garsiai turkšdavosi mažame tų brūzgynų upelyje, pasidaręs sau lyg kokią purvo vonią. Iš pradžių gąsdindavo tas iš tamsos sklindantis žlegsėjimas, čiukšėjimas ir kiti didžiulio pasitenkinimo garsai, bet kai supratome, koks ten kaimynas pliurškiasi, buvo smagu.
Taigi, vasarą būname toli nuo miesto civilizacijos, nuo komercinio pasaulio triukšmo, nuo politikos. Mūsų nepasiekia žiniasklaidos čiuptuvai, nėra jokios WiFi radiacijos ir kitų sąmonę atakuojančių veiksnių. Gamta yra tyli, o kaimai – ramūs. Tokioje aplinkoje gali girdėti savo sielą ir kalbėtis su ja. Taip pat gali tyliai ramiai kalbėtis dviese – be žodžių. Ypač stiprus buvimas dviese vakarais, kai įsitaisę savo kieme stebime danguje judančius debesis, besimainančias saulėlydžio spalvas. Tada labai tikrai jaučiame, kad esame dviese, čia ir dabar, po tuo mūsų dangumi, kuris neturi vardo, kurį tik šiaip vadiname lietuvišku, ir kuris gaubė ir globojo tūkstančius kartų iki mūsų. Šitos žmonių kartos judėjo begalinio laiko ratu, ir štai dabar juos liudijame mes, liudijame savo žodžių tyla, savo rankų darbais, savo gyvybingais vaikais, kurie irgi iš tos pačios širdies ir po tuo pačiu dangumi.
Tokie vakarai man kur kas svarbesni už visokias rytietiškas ar lotyniškas meditacijas, jie gilesni už visas metafizines minties projekcijas. Prie šių vakarų tinka nebent senų bobučių maldos, nes jos turi istoriją, jose mūsų giminės gyva linija, jungianti mus su visu tuo, kas yra čia pat ir kartu anapus mūsų.
Tačiau kaimo idilė šiandien yra visiškai ne tokia, kaip ji buvo išgirta romantikų ar šiaip didžiųjų tautos dainių. Nėra ji ir vienalytė. Joje daug tuštėjimo ženklų. Kiek daug dabar kaime apleistų sodybų, užkaltų langinių, apžėlusių takų, kadaise vedusių į gyvus gyvenimus. Sustoji prie tokio tako, užgrobto krūmokšnių, žiūri į sulaukėjusių vaismedžių sodą, kur virš kuprotų obelėlių į dangų grėsmingai remiasi Sosnovskio barščiai, ir nėra noro ten išlipti, ir nėra kur eiti. Nes čia, Lietuvoje, daug kur kažkas yra išėję, ir nebegrįžta. Apie mus dabar galima sakyti: ne visi namie. Nes ištuštėjusi ir apmirusi Lietuva – žmonių Lietuva – jau pakitusios sąmonės Lietuva.
Žinoma, daug ir prižiūrimų, atnaujintų sodybų, bet ir jos kažkokios kitokios. Kartą labai aiškiai tai suvokiau, kas Lietuvos kaime dabar yra ne taip: čia nesigirdi vaikų balsų. Taip pat nesigirdi karvių mykimo ar maurojimo vakarais, kai jos laukia šeimininkių su melžtuvėmis. Nesigirdi kiaulių kriuksėjimo ar žviegimo tvartuose – nebėra ir tų tvartų, nes jie neestetiški. Po kiemus nesikapsto vištos, negirgsi žąsys, nėra ir kitų panašių gyvių, kurie anuomet džiugino K. Donelaičio pasakotojo ausį.
Antai paprasčiausia višta lietuviško kaimo sodyboje dabar irgi egzotika, dekoratyvus elementas. Nors kai kur dar gyvas ekonominis interesas, kur vištos auginamos maistui. Antai dukra grįžo iš viešnagės pas draugę Žemaitijoje ir didžiai stebėdamasi pasakoja: įsivaizduojate, jie ten augina vištas! Ir jie jas žudo!
Kitaip pasakius, lietuviškame kaime nebėra tikro ūkiško gyvenimo. Sodybos arba išmirusios, arba įgijusios visiškai kitą – estetinę funkciją, kaip miestiečių poilsio ir rekreacijos vieta. Nemaža dalis lietuvių grįžta į kaimą, bet jau kaip kitokios kultūros, kitokių tradicijų žmonės. Kaimiška kultūra nebefunkcionuoja, nes ji ekonomiškai nerentabili. Čia nebėra ne tik galvijų ir viso kito, jame nelikę daržų ir tokių sodų, kokie būdavo anuomet, mūsų vaikystės kaime. Svarbiausias kiekvienos prižiūrimos sodybos elementas dabar – išlyginta, nudailinta, nušienauta veja. Todėl vasaros dienomis po kaimus aidi ne galvijų maurojimas, ne namus saugančių šunelių amsėjimas ir, žinoma, ne skambanti Birutės daina (maironiškas mūsų kultūros gyvastingumo simbolis), bet ūžia visokio tipo vejapjovės, žoliapjovės, „trimeriai“. Įnirtingai tarškia, dūzgia kiekvieną šventą dieną. Ir tai nėra donelaitiški vasaros darbai, virstantys rudens gėrybėmis – šienu, aruodais ir panašiai – tai tik įnirtinga žmogaus kova su gamta, jos lyginimas, dailinimas, pritaikymas savo patogumams. Tai siekis pažaboti ir sukultūrinti senąjį kaimą, priartinti jo buitį prie miesto standartų. Bet iš viso to gaunasi nei miestas, nei kaimas. Nors vis dėlto – dabar čia patogiau ir gražiau nei kadaise. Ypač vasarą. O po jos tas kaimas vėl mažai matomas, mažai gyvenamas.
Vasarotojai grįžta į savo miestus, ir mūsų lietuviškas pasaulis vėl panyra į laiko sutemas. Lyg gyvenama jame, lyg jau ir ne. Ne visi namie mūsų Lietuvoje.
2018 m. rugsėjis