Jurgis Kunčinas. Ar dar bylo knygelės

1996 m. Nr. 10

1947 metais krauju paplūdusi ir į vagonus kemšama Lietuva minėjo 400-ąsias lietuviškos knygos metines. Nieko neprisimenu, tais metais aš tik gimiau. Žinoma, būtų galima nupurtyti dulkes nuo tų laikų „Pergalių“ ar „Literatūrų ir menų“, bet kažkodėl nesinori, juk nujauti, ką ten rasi.

Mokykloje dažnai būdavo cituojama S. Nėris. Ir ne tik mokykloje:

Karžygiu mes Donelaitį šiandie minim,
Kurs laimėjo didžią kovą mums.
Priešas kirto kumštim geležinėm,
O jisai kalbos gimtosios gražumu.

1943 metų Kūčių vakarą parašytas poetės eilėraštis baigiasi taip:

Išvaduoti gali ginklas plieno –
Ir netrukus išvaduos.
Suskambės pavasarėlio dienos,
Džiaugsmo saulė pražydės veiduos.

Niekas man necituodavo Henriko Radausko eilėraščio „Žodis“:

Jie kirviu sukapojo žodį,
Užrakino vario raktu.
O jis mūro akmenį skrodė
Nemirtingo žingsnio taktu.

Sakydamas: manęs nemokė, man necitavo, aš neprisimenu… – kalbėti už visą savo kartą, augusią Lietuvoje po karo. Už žmones, su kuriais panašiu metu išmokau pažinti raides ir skaityti. Už kartą, kurią 450 metų lietuviškos knygos jubiliejaus išvakarėse drįstu ne vien retoriškai paklausti: ar mes dar suvis skaitome? Ar dar dovanojame knygas?

Žinoma, į retorinius klausimus dažniausiai susilauksi ir retorinių atsakymų. Bet pabandysiu neverkšlenti, neinkšti ir negraudenti, nors aklas mato, kokie liūdni lietuviškos (ir ne tik lietuviškos!) knygos reikaliukai Nepriklausomoje Lietuvoje. Nekalbėsiu apie šlamštu užverstą knygų rinką, kurioje verstos knygos akivaizdžiai nuskęsta ir nebeišnyra. Vargu ar čia įmanoma perfrazuoti sparnuotą frazę apie valdžią: literatūra yra tokia, kokios nusipelnė skaitytojas! Vargu. Beje, o kas šiandien tebeskaito?

Pensininkai, sanatorininkai, budėtojai, naktiniai sargai. Traukinių ir autobusų keleiviai, atostogaujantys dykūnai, namų šeimininkės. Gal dar kareiviai?

Gal tebeskaito koks „sroką“ tempiantis kultūringas kalinys? Amžinoji skaitytojo problema!

Anzelmas Matutis kitados taip sakė: „Nesvarbu, ką kalba tie visi kritikai! Kai matau spindinčius pipirų veidukus, suprantu – gyventi ir kurti verta!“ Taip kalbėjo man šis begal produktyvus vaikų poetas švenčiant kitą 400 metų jubiliejų – tąsyk Alytaus miesto. Siaubas! Juk šitaip galėtų tvirtinti kone kiekvienas į mokyk­lą užsukęs rajoninio masto poetas – pipirų veidai švyti, kur jau ne! Visiškai nesmerkiu Matučio – jis bent deklamuoti, sudominti mokėjo. Nesmerkiu ir aktyviųjų mažųjų jo skaitytojų – to betrūko! Juk charakterizuojant padorų žmogų, būtinai priduriama: labai apsiskaitęs. Nesvarbu, ką skaitęs, ar bent suvokęs, ką skaito, ar „suvirškinęs“ lektūrą. Svarbu, kad apsiskaitęs! Kaži ar sinonimai būtų šie asmenį apibūdinantys požymiai: apsiuostęs, apsibuvęs, apsitrynęs, apsivalgęs, apsipratęs, apsivogęs? Taip, bet gal ne visi.

– Gerą knygą skaityt – tai ką darbą dirbt, kaip kietą rūkytą mėsą valgyt, – kalbėjo man vienas profesionalas girtuoklis nuo Biržų. Pabandyk paskaityt kokį Fransua Moriacą dundančiam priemiestiniame traukinyje! Bet čia tik pavyzdėlis.

Šviesios atminties literatūros mokslininkas Vincas Kuzmickas, kurio lova „Stuokynėje“ stovėjo greta manosios, menu, kartą man oriai pranešė:

– Tu žinai, Jurgi, – šį semestrą mums, lituanistams, vien rusų literatūros teks perskaityti keturis tūkstančius puslapių!

Vincas, neabejoju, perskaitė. Neabejoju ir tuo, kad didesnė pusė jo bendrakursių neįveikė nė tūkstančio. Daugeliui pakako „turinio“. O juk ėjo 1965–ieji – pats skaitymo šišas!

Skaitymo šišą gražiai yra aprašęs vokiečių rašytojas Ziegfriedas Lenzas. Suleikius, mažą Mozūrų kaimelį, užpuolus pelkių plėšikui Vavrilai, autoriaus senelis Hamilkaras Šasas išmoko skaityti. Štai:

„Tuo metu, kaip sakyta, Hamilkaras Šasas, mano senelis, jau buvo įgudęs skaityti beveik be svetimos pagalbos. Jis jau nesunkiai šį bei tą paskaitydavo. Taip sakant, turimas galvoje senas Mozūrų kalendorius su daugeliu receptų Kalėdų šventėms, be to, vieno galvi­jų pirklio užrašų knyga, kurią šis prieš kelerius metus buvo pametęs Suleikiuose. Hamilkaras Šasas vis skaitė tuos veikalus ir skaitė, skaitydamas plojo rankomis, atrasdavo vis ką nors nauja, keistai dus­liai šūkaliojo iš džiaugsmo, jį buvo apėmusi didelė skaitymo aistra. Taigi Hamilkaras Šasas buvo taip jai atsidavęs, kad jam tiesiog dau­giau niekas nerūpėjo; jį apėmusi būsena pas mus, Mozūruose, vadinama skaitymo šišu“.

Ar galit šiandien įsivaizduoti plojantį delnais ir iš džiaugsmo šo­kinėjantį lietuvių skaitytoją? Aš bent vargiai.

1966 metais mums, universiteto „svetimkalbiams“, XX amžiaus literatūrą labai smagiai ir pagaviai dėstė dar jaunas Tomas Venclova, egzaminuojamas prisipažinau jam neskaitęs R. Rolland’o „Žano Kristofo“. Kvotėjas iškart vienu balu sumažino mano žinias. Beje, T. Venclova mokė mus ryte ryti knygas – metus akį, iškart aprėpti visą puslapį ir susiurbti visa, kas ten svarbiausia. Vėliau ir kitur rasdavau nemažai supergreito skaitymo receptų, tačiau nė vienu jų nepasinaudojau.

Et, gali pasakyti man ne vienas uolus knygų rijikas. Ką čia niekus tauziji! Šiandien kas nori, tas ir randa vertą knygą, jei kokios, net iš užsienių išsirašo. Tavo teisybė, atsakysiu tokiam, kas ieškojo, net nykiausiu sovietmečiu rasdavo – per vieną naktį ryte prarydavo, malkinėse slėpdavo. Aš ne apie tai, suirztų toks žmogus, tu pažiūrėk, ką leidžia „Baltos lankos“. Atviros Lietuvos fondas, nau­joji leidybos žvaigždė „Tyto Alba“. Yra dar ką verto skaityti!

Taip tai taip, naiviai atsakyčiau, tik kam nūdieniam lietuvaičiui šiandien skaityti? Šlovės iš to nesusilauksi, pinigų už tai irgi nemo­ka, o būti neapsiskaičiusiam daugelyje visuomenės sluoksnių šian­dien arba bon ton požymis, arba savaime suprantamas dalykas.

Minėtais 1966 metais T. Venclova iškilmingai pranašavo, kad amžiaus galan romanas suplonėsiąs iki 80–100 puslapių, o poetų kūrybą suvoksią ir skaitysią tik artimiausieji bičiuliai ir giminės. Žinia, esama ir tokių pavyzdžių, bet ir visiškai priešingų į valias.

Esu pastebėjęs, kad skaitydamas meilės trilerius, nuotykių, fantastikos knygas normalus skaitytojas ir Vakaruose, o pastaruoju metu vis labiau ir pas mus, pasigenda dorų memuarų, prisiminimų, dokumentinės prozos. O iškilių grynosios beletristikos bei poezijos knygų laukia nuolat – viltingai ir kantriai. Ims, žiūrėk, ir sulauks.

Tai ką daryti? Ogi nieko. Ilgainiui pati knygų rinka įeis į nor­malias vėžes. Gaudami normalius atlyginimus, lietuviai pirks nor­malias knygas – kiekvienas pagal kišenę ir poreikį. Autoriai gaus ho­norarus už skaitymus, už jų knygų naudojimą bibliotekose, ir 500 metų lietuviškos knygos jubiliejų šalis sutiks apsiskaičiusi!

Šiuo metu. tik būkim atviri, dar chaosas ir dykra. Pampersams ir sparneliams LTV skiria nepalyginamai daugiau laiko nei knygai. Kartą per kelias savaites, tiesa, sumirga naujos knygos it pašoma kortų kaladė, ir kvit! Žinia, pampersininkai ir „sparnuočiai“ bran­giai moka, bet juk LTV turi kokią nors kultūrinę politiką?

Jei būčiau… Jei būčiau leidėjas, imčiau, ko gero, leisti tokią seriją – „Mano skaitiniai“. Idėja ne nauja – panašius skaitinius jau senokai leidžia turtingieji Vakarai. Esu matęs Böllio, Lenzo, G. Grasso ir kitų nūdienos autorių storas „plytas“ – „Mein Lesebuch“. Ten iškilieji sudėjo tai, kas juos žavėjo paauglystėje, studijų metais, kas žavi ir šiandien. Deja, nesu leidėjas ir nebūsiu. Gal mūsiškiams ką panašaus pasiūlys kokia turtingesnė leidykla? Kaip būtų įdomu pavartyti tokius J. Apučio, R. Granausko, R. Gavelio, A. A. Jonyno ir tikrai daugelio kitų skaitinius!

Aš nepamenu, kaip buvo minimos 400-osios lietuviškos knygos metinės…

Ir, deja, nežinau, ar ilgai prisiminsiu kitais metais minėsimas 450-ąsias. O norėčiau prisiminti!