Birutė Jonuškaitė. Vasaros užrašų nuotrupos
2017 m. Nr. 8–9
netikiu dievais
kurie savo gerbėjams
paveda išmatuoti
tiesą ir klastą
blogį ir gėrį
ir jiems perleidžia savo visagalybę
Wacław Oszajca
(vertė Vladas Braziūnas)
I.
Lijo. Lyja. Lis, – pažada mergaitė iš ekrano. Įpratome. Susigyvenome su tuo, kad oras Lietuvoje žemina žmogaus orumą. Taip, regis, tvirtino Saulius Tomas Kondrotas, išvykdamas ten, kur saulės daugiau. Teologai mano, kad ne oras, o skundo, nevilties ir nepasitikėjimo kultūra, kaltų ieškojimas – dvasinio pobūdžio tarša – gniuždo žmones. Kad ne tik skurdas, bet ir dvasinės ekologijos stoka priverčia žmones bėgti į užsienį.
Neturiu kur pabėgti (žinau, su ta dvasine ekologija ir kitur prasti reikalai), tik pasirūpinu, kad chalato kišenėje būtų neperšlampama kepuraitė plaukams – kai jau merkia gausiai, užsimaukšlinu ir bėgte – į ežerą. Nardyti nepatinka, kasdien trinkti galvą – nėra kada, o ir, sako, – nepatartina. Bet plaukioti galima ir per lietų. Su keturiais salazaniais ir dviem antimis. (Kodėl šiais metais tiek daug vienišų suaugusių antinų mūsų ežere?) Prieš kokį mėnesį viena antis atplaukė su aštuonetu mažylių, dabar likę tik penki. Kita kaimyno kieme prie baseino išperėjo keturis. Kai sukilo žygin į ežerą, dėl šventos ramybės uždarėme savo šunis. Krykaudama vedė šeimyną per vieną kiemą, per kitą, tapusį statybviete, plyšeliukais tarp plytų, šiukšlių maišų ir lentgalių (neįtikėtinas reginys!), ropštėsi iš daubos, o paskui, kai jau, regis, teliko nusiristi stačiu šlaitu iki vandens, staiga nežinia iš kur išlindo Ryžikas – vietinis bastūnas katinas. Kol mūsų palyda sutrikusi sprendė, ką daryti, antis jį puolė sparnais, – katinas nešė kudašių neatsigręždamas. Keturi kamuoliukai ir jų drąsioji mama sėkmingai pasiekė ežerą. Atsidusome.
II.
Aplinka veikia mūsų nuotaiką. Toji sodri, žalia, žydinti – už lango, kad ir šlapia, – nuteikia raminamai ir jaukiai. Ji gydo. Ypač ežeras išplauna šlakus iš minčių. Tarp išsikerojusių meldų žiūrėdama į vandens lelijas nuolatos atrandu ne tik ramybę, bet ir savo menkumą. Kaip niekada šią vasarą savęs klausinėju: o kaip atrodo mano artimiausia aplinka?
Žiurkėnai, sako dukra, sugrįžusi iš savo kelionių mūsų aplankyti. Visas dvejų metų mano turtas telpa vienoje kuprinėje, o jūsų? Jūs tikri žiurkėnai. Ir mudvi darome tvarką: maišai nereikalingų drabužių ir daiktų keliauja į „Caritą“.
Kokia palaima, kai spintose atsiveria erdvė ir gali įsitikinti, jog net ir šia prasme „mažiau yra daugiau“. O ką daryti su popieriniu „turtu“? Lentynos net braška nuo knygų, jų prikaišiota visur, kur tik dar likęs koks plyšelis, ant stalo – kalnas tik man svarbių popierių, popierėlių, žurnalų, laikraščių, tarp jų – iš įvairiausių renginių surinktų savų ir svetimų minčių lakšteliai. Vis galvoju – pravers. Kartais taip ir būna. Bet dažniausiai segtuvų stirtos tik auga ir… auga susierzinimas. Nes juose tūno neparašytų straipsnių užuomazgos, kadaise turėtos, bet neįgyvendintos idėjos, neišversti įdomūs tekstai, – daug nepamatuoto troškimo prailginti parą, pranokti gyvenimo teikiamas galimybes, pasiekti ant aukščiausios šakos kabantį obuolį. Ir kam? Ogi savo niekingoms užmačioms įgyvendinti. Kartais šios popierinės minčių nuotrupos sučiumpa ir ilgam nepaleidžia. Galiu valandų valandom skaityti metų metais užrašinėjamus savo sapnus. Paskui einu konsultuotis su Jungu. Kol galiausiai pavargusi, sutrikusi, visiškai išsibalansavusi imu klausinėti pati savęs: kuo aš čia užsiimu? Ko kapstausi beprasmiškai būtajame laike? Ir apskritai, koks mano darbo ir pastangų tikslas? Kiek ir ko vertas mano rašymas? Ir tada sau sakau: eik po beržais, sėsk ant kelmelio arba ieškok atsakymų protingesnių už tave raštuose.
Einu po beržais. Juk vasara. Vasara ir geniui. Genys vagia mūsų trešnes ir vyšnias. Atsineša su visu koteliu, pasideda ant nulaužtos sudžiūvėlio alksnio bigės. Į mane nekreipia jokio dėmesio – dirba. Kotelį įspraudžia tarp nuolaužų taip, kad uoga nenukristų, ir tada nukapoja nuo kauliuko visą „mėsą“. Taip vieną po kitos… Esu mačiusi miško jaunuolynuose į sveikos pušies kamieną įspraustų kankorėžių. Anksčiau nesuprasdavau, iš kur tie lukšteliai ant samanų, jeigu medis sveikas? Dabar žinau, kad šis kietasnapis sugeba ir sveikoje pušyje išsikapoti duobelę ir į ją kankorėžį įgrūsti. O jau paskui – pats valgymo malonumas. Tarsi koks „kietas“ paauglys lukštentų ir į visas puses meistriškai spjaudytų saulėgrąžas…
III.
Pasaulis stebi ne genį, o du „kiečiausius“. Donaldas Trumpas buvo pranašesnis, Vladimiras Putinas labiau nervinosi, – iš jų kūno kalbos nusprendė internautai. G-20 lyderių susitikimas sprendė klimato kaitos klausimus, vadinasi, Didysis dvidešimtukas aptarė mūsų ančių ir genio likimą. Baltųjų rūmų šeimininkas nežada užsukti jokių taršos kranų, jis ištikimas savo rinkėjams: „Pirmiausia – Amerika.“ Greičiau ar vėliau ir jos didmiesčiuose, kaip ir Pekine, žmonės matys paukščius tik narvelyje – jeigu juos pasikabins savo balkone ar kambaryje. Jeigu dar bus toks poreikis. Tik kažin ar čiulbės tie klonuoti, civilizuoti gyviai? O ir kam reikia, kad gyvas čiulbėtų? Galima jį išgirsti ir pamatyti ekrane. Juk kokie nors gyvosios gamtos įrašai, tikėkimės, išliks. Esu mačiusi paauglį, kuris priėjęs prie lango ėmė pirštais braukti per stiklą, norėdamas padidinti už jo ant šakos tupintį paukštį. Jis ir jo paukštis jau gyvena tik virtualioje realybėje.
Vis dėlto iš smagios kaimynystės sodininkų bendrijoje ir to paties interneto sprendžiu, kad Lietuvoje dar daug kam rūpi ančių ir genių „kūno kalba“, ąžuolų ilgaamžiškumas ir vandens lelijų ar pakelės veronikų likimas. Dar žmonės skiria beržą nuo alksnio, zylę nuo žvirblio. Jau dabar mūsų šalis kvepia uogom ir grybais, o pastarosiomis dienomis – ir liepžiedžiais, kurių būtina prisiskinti žiemai. Pagoniškasis gamtiškasis mūsų pradas dar neišrautas, dar vis atželia karta iš kartos, daugelis mūsų lyg ir savaime suvokia, kad „kiekvienas blogas elgesys su kokiu nors kūriniu „prieštarauja žmogaus kilnumui“. Aišku, ne tik D. Trumpui ir V. Putinui pravartu pasiskaityti Šventojo Tėvo Pranciškaus encikliką „Laudato siÿ“ apie rūpinimąsi bendrais namais, kur rašoma: „Privalome atsižvelgti į tai, kad ant kortos pastatytas mūsų pačių orumas. Esame tie, kurie pirmučiausia suinteresuoti palikti po mūsų ateisiančiai žmonijai gyventi tinkamą planetą. Tai reiškia dramą mums patiems, nes tai susiję su mūsų kelionės šioje žemėje prasme.“
Anokia čia drama, pasakytų netoli Kauno, Salių kaime, Neries pakrantėje gyvenantis nepaprasto darbštumo ir šviesių minčių spaustuvininkas Vytautas Andziulis. Jis, sovietmečiu po savo namu įkūręs pogrindinę „ab“ leidyklą-spaustuvę, rizikuodamas ne tik savo, bet ir žmonos, ir keturių vaikų likimu, 1980–1990 metais išleido dvidešimt tris pogrindines knygas. Tarp jų V. Šauklio „Trumpa Lietuvos istorija“, Juozo Urbšio „Lietuva ir Tarybų Sąjunga lemtingais Lietuvai 1939–1940 metais“, kun. Stasio Ylos tekstai, „Partizanų dainos“, draudžiama poezija, maldynėliai, giesmės ir t. t. Apie visa tai rašiau savo knygoje „Eksperimentas“ (2005). Tačiau dabar prisiminiau ne knygas, o šio žmogaus gyvenimo principus. Cituoju: „Kaime iš manęs juokiasi: Andziulis kvailas – senas žmogus, o sodina sodą, medžius… Juk pats nei obuolių, nei miško sulauks… Aš jiems atsakau: jūs kai gimėt, kai pradėjot augt – radot sodus, miškus, radot namus, miestus pastatytus, jūs viską radot, tai negi patys norit nieko nepalikt kitiems? Tai tęskit toliau tą estafetę. Aš tikiu, kad žmogaus siela gyvena.“
O ką aš paliksiu?
Taip, reikėtų apsikuopti. Namus ir dūšią. Nes „joks žmogus negali ugdyti giedro saikingumo, jei nėra susitaikęs su pačiu savimi“. Prakurti užrašais židinį. Dar rečiau užsukti į parduotuves. Kokakolą pirkti tik rožėms apipurkšti – nuo amarų. Nes „laisvai ir sąmoningai praktikuojamas saikingumas išlaisvina. Tai nereiškia mažiau gyvenimo ar menko intensyvumo, visiškai priešingai. Juk tie, kurie labiau skonėjasi kiekviena akimirka ir ją geriau išgyvena, nustoja lesioti tai čia, tai ten, be paliovos vaikydamiesi to, ko neturi, ir patiria, ką reiškia branginti kiekvieną asmenį ir kiekvieną daiktą, bei mokosi prisijaukinti paprastesnę tikrovę ir ja džiaugtis“.
Paprastesnė tikrovė man jau seniai labiau patinka nei rafinuotų kultūrininkų sueigos ir intelektualūs jų pokalbiai, visų pirma išryškinantys kalbėtojų pretenzijas ir puikybę, o ne temų svarbą. Nes kad ir apie ką kalbėtume, viskas sukasi apie mus pačius, daugybė sakinių prasideda žodeliu „aš“, kurio taip vengė ir kitus mokė vengti tėvas Stanislovas.
Vasara suteikia neįvertinamą galimybę patirti gyvasties proveržio kvaitulį, lyg dalyvautum nesutramdomoje augimo ir žydėjimo šventėje, kur visi godžiai geria lietų ir leipsta iš laimės. Ir tik žmogus šį laikinumą priima su nerimu. Vasara yra pokalbių laikas su daržo lysvėse gulinėjančia kate ar po kopūsto lapu aptikta rupūže, vasara yra vienovė su vandeniu, su rūko debesiu, kai nesuvoki, kur prasideda tavo kojos, kur pradingsta rankos, ko daugiau toje akimirkoje – tikrovės ar iliuzijos, vasara yra plūduriavimas virš žolynų ir mažų žuvelių, ji užlieja dėkingumu už visus gyvus ir mirusius, kuriuos likimas mums skyrė, skiria ar skirs. Nes „neįmanomas ir autentiškas glaudžios vienybės su visa gamta jausmas, jei tuo pat metu širdyje nėra švelnumo, atjautos, rūpesčio kitais žmonėmis“.
Iš tikrųjų, perkračiusi kasdienio gyvenimo patirtis, imu suvokti, kad ne veltui Popiežius kalba, jog žmogaus santykis su jį supančia gamta turi moralinį pobūdį. Ne vien viešų asmenų gyvenimą stebint teko įsitikinti, kad gamtos negerbiantys ir netgi jos nepakenčiantys, vien technologijas dievinantys, bet kokia kaina populiarumo siekiantys individai dažnai negerbia ir kitų žmonių, ir tyčiojimąsi, aiškiai rodomą panieką kitam, silpnesniam, mažiau protingam, mažiau išsilavinusiam ar talentingam, jie laiko elitine – miesto (?) kultūros žmonių – laikysena. Tik kurgi čia ta kultūra, kai vienas dažniausių žodžių jų leksikone yra „runkeliai“, o žinojimo, kad aštuoniolika iš dvidešimties Nepriklausomybės aktą pasirašiusių signatarų buvo iš kaimo, daugeliui trūksta. Pamirštama, kad ir pats miestas atsirado jų biografijose tik jaunystėje, geriausiu atveju – jų tėvų jaunystėje.
Kita vertus – dar keisčiau atrodo, kai individai, kovojantys, pavyzdžiui, prieš prekybą nykstančiais gyvūnais ar už saugų varlių keliavimą per autostradas, abejingai žiūri į prekybą žmonėmis, kai jie stengiasi sovietiniais metodais nutildyti kitaip mąstančius, sunaikinti jiems nepatinkančius, nepritariančius oponentus. Aršūs puolimai dėl „neteisingų“ pažiūrų (įvairiais klausimais) vis dažniau pasirodo ne tik internete, o žmonių, kurie veltųsi į diskusijas su tokiais „teisuoliais“, vis mažiau Lietuvoje, nes daugelis supranta, jog šie rėksniai – tik prisitaikėliai arba statistai, trokštantys prisišlieti prie madingus šūkius skelbiančių ideologų, už kurių paprastai stovi suinteresuoti asmenys ir dideli pinigai.
Telieka pritarti Svetlanai Aleksijevič, kad „gyvūnui, vardu žmogus, labai sunku būti žmogumi“.
IV.
Žmogaus galimybės ribotos. Ir gerai. Kitaip kur jį nuvestų jo puikybė ir godumas?
Šiek tiek pasistengus, galima bandyti tuodu pažaboti. Kad ir laikantis „Laudato si’“ patarimų. Sakau sau: nepalik be reikalo degančios šviesos, nestovėk valandom po dušu (vis prisimenu dokumentiniuose filmuose regėtas Afrikos moteris, kiekvieną dieną su ąsočiais ant galvų einančias parsinešti vandens), nepirk kiekvieną dieną prekybcentrių maišelių, o turėk rankinėje savą – medžiaginį, rūšiuok šiukšles ir t. t. Tai didelių pastangų nekainuojantys dalykai. O paskui juos galėtų eiti ir kiti – reguliariai perkraustomos spintos su mintimi, kad jeigu turi dvejus marškinius, tai tau tik vieni priklauso, o kitus turėtum atiduoti jų stokojančiam. Arba filmų žiūrėjimas be spragėsių, kolų, fantų, kavų ir t. t.
Anuomet, 1985-aisiais, kai pirmą kartą lankiausi Kanadoje, buvau pakraupusi nuo žmonių elgesio kino salėse – pasijutau tarsi būčiau kažkokiame nuolatos maistą malančiame fabrike – vien judantys žandikauliai aplinkui ir… kalnai šiukšlių po kojomis: skardinės nuo gėrimų, popieriniai puodeliai nuo kavų, arbatų, spragėsių ir dar bala žino kokio šlamšto. Filmui pasibaigus visi pakyla ir išeina – salė – kaip Kariotiškių šiukšlynas.
Dabar, deja, panašiai spragėsiais „kvepia“ ir mūsų kino salės. Tik gal mumyse dar yra išlikęs šioks toks padorumo jausmas ir daugelis savo šiukšles išsinešam…
Ar šitaip žmogus turėtų „laisvėti“ ir „tobulėti“? Ar tai tokia mūsų pažanga? Kaip reikia auklėti vaikus, kad spragėsiai jiems nebūtų jų „kietumo“ atributas? Ar žmogus madingas, modernus ir civilizuotas tik tada, kai neįjungia stabdžių: ne valgo, o suryja penkis litrus kažkokio šlamšto, išgeria „bambalius“ vaisvandenių ar alaus, nepaleidžia iš rankų kavos, arbatos puodelių, niekada nestabdo savęs ir moraline prasme? Ponai „kiečiausieji“, ar Jums apskritai dar egzistuoja kokie nors stabdžiai?
Na taip, eilinis žmogus numos ranka: tai tokios niekingos smulkmenos. Nepamokslauk. Pažiūrėk, paaugliai jau žiaukčioja, jaunimas – vemia. Nesulaikysi kiekvienos rankos, pakilusios nulaužti liauną medelį ar besitaikančios tvoti akmeniu varlei per galvą. Paskui ta ranka tvos katei, šuniui ir žmogui. Taip vyko, vyksta ir vyks. Juk ne robotai numuša keleivinį lėktuvą, pakelia naikintuvus, kurie mėto bombas civiliams ant galvų. Nieko tokio. Juk ne ant mūsų. Ten, kažkur – Ukrainoje, Sirijoje. Mes, žiūrėdami žinias apie šį žmonijos žudymo meną, išgersim dar kelis butelius alaus, sušlamšim puskilogramį riešutų ar kokį Kijevo kotletą. Kas mums darbo karo išdegintuose miestuose alkani benamiai, pabėgėliai, mirštantys vaikai. Mūsų fotelis patogus, mes saugūs. „Maxima“ netoli. Atsiknisk su savo kalbomis apie „ryšį su Dievu, su kitais“, tuo labiau su kažkokiu žvirbliu ar beržu.
Ką tas Popiežius Pranciškus šneka? Kad jeigu ir toliau kiekvienas sau nepasakysim STOP, žemę užvaldęs godumas ir iš jo kylantis nestabdomas troškimas valdyti, žudyti, naikinti (augalą, gyvūną, žmogų, miestus, tautas, valstybes) vieną dieną priartės prie kiekvieno mūsų namų slenksčio? Na jau ne. Mano namai – mano tvirtovė. Tvoros aukštos. Šunys pikti. O kad kažkur toli kalena savo metaliniais žandikauliais visa trampų ir putinų armija, tai dar nereiškia, kad būsim išvaryti iš rojaus. Blogiausiu atveju nuo kasdienio lietaus prasmegs Gedimino kalnas su visa pilimi, visa mūsų didinga istorija ir tautiniais kostiumais.
V.
Kas yra šiuolaikinis menininkas, šiuolaikinis rašytojas? – klausė lenkų rašytojas Antonis Libera šių metų birželį Krokuvoje vykusiame vertėjų kongrese. Šį tą iš jo kalbos užsirašiau, surikiavau pagrindines mintis. Norit – skaitykit (šio žurnalo p. 188), norit – neskaitykit, o aš einu pasikalbėti su kaimynų pirmoke, kuriai anties ir ančiukų palydėjimas iki ežero vis dar vienas svarbiausių šios vasaros įvykių. Svarbus jis ir man.
– Kaip manai, – klausia ji, – kur jie dabar?
– Gal anoje kūdroje – už kalniuko, – guodžiu mergytę, nes mūsų ežere ir aš jų nematau.
– Ne, ten gyvena mano močiutė, ten apžiūrėjom – jų nėra…
Vaiko susirūpinimas toks nuoširdus, kad man tenka imtis kitos temos:
– O gegutę šįryt girdėjai?
– Tėtis su mama girdėjo, sakė, kažkokia nenormali.
– Kodėl?
– Nes gegutės kukuoja gegužę, o dabar – liepa.
– O gal tai geras ženklas? Žmonės sako, jeigu liepos viduryje gegutė dar kukuoja, vasara bus gera ir ilga.
– Mano nelabai ilga. Reikės į mokyklą…
– Rugsėjis dar toli. Dar spėsi daug ką įdomaus nuveikti.
– O ančiukai spės užaugti?
– Žinoma, spės, – sakau vaikui, o pati galvoju: jeigu jų neprarijo lapė ar ūdra, jeigu jiems pavyko išgyventi.
Nors aplinkui visų spalvų, garsų, kvapų teikiama vasariška palaima, nė akimirkai negaliu pamiršti, kad čia – ryjanti ir ryjama gamta, kad teise žudyti grindžiama ši dieviškoji (?) karalystė. Kur mūsų vieta šiame didžiuliame žudynių ir stebėtinos darnos lauke?