Juozas Aputis. Apie naudingąsias iškasenas
1999 m. Nr. 2
Dešimtys mėnesių, praėjusių nuo 1994 metų rašytojų suvažiavo – tai ne tas ypatingos prasmės dešimtmečių ir šimtmečių laikas, kurį neseniai skaičiavome nuo 1547-ųjų – pirmosios lietuviškos knygos, nuo Lietuvos Nepriklausomybės aštuoniasdešimtmečio, nuo Vinco Kudirkos „Tautiškos giesmės“ arba nuo plačiai minimo Adomo Mickevičiaus dušimtojo gimtadienio.
Ir vis dėlto prabėgęs ketverių metų laikas nėra pilkas lietuvių kūrybos kelyje. Prieš ketverius metus po anuometiniais Menininkų rūmų skliautais dar gyvenome istorinio pasikeitimo, perversmo akivaizdoje. Laisvės pojūtį lydėjo beribis džiaugsmas, nuostaba ir saldus nerimas. Tada visur, taip pat ir suvažiavimo salėje, buvo kalbama apie iki tol nežinomų rašytojų tekstus, išspausdintus žurnaluose ir knygose. Buvo savotiškas tokios literatūros potvynio metas. Spaudos draudimo laikais kultūros darbui pabudo dešimtys knygnešių, o sovietiniai lageriai kūrybai pažadino dešimtis rašytojų, kurie, išėję į laisvę, įvykdė duotą pažadą papasakoti žmonėms apie gyventą siaubą. Tai buvo tas beletristikos atvejis, kai jos tekstai ypatingai veikė tuo, kas ten parašyta, o ne kaip parašyta. Be abejo, buvo ir meniškai labai stiprių kūrinių. Dalia Grinkevičiūtė, Antanas Danauskas, Vladas Vyšniūnas, Algirdas Griškėnas, Liudas Dambrauskas, Simonas Norbutas, Vladislovas Telksnys (jo prisiminimai iš Štuthofo) – šios ir dar daug kitų naujųjų rašytojų pavardžių sumirgėjo spaudoje, pasigirdo per radiją. Šiurpi Laptevų jūros, Vorkutos ir Igarkos lagerių, Lietuvos ir Sibiro kalėjimų tikrovė gniaužė kvapą, purtė ligšiolinį patyrimą. Netgi garsieji A. Solženicyno kūriniai tokio poveikio neturėjo. Tada klausėme savęs: ką mes iki šiol padarėme, išlikę okupacijos melo laisvėje, kokioj tikrovėj gyvenome ir kokia ji mūsų kūryboje? Paskelbti iki tol nežinomų rašytojų tekstai labai daug ką privertė perkratyti savo nuostatas ir darbus. Kas to nepadarė, tam dar ir šiandien raudonos apgaulės gėlės byra ant Laisvės alėjos grindinio Kaune 1940-ųjų vasarą.
Garsiajame Dalios Grinkevičiūtės kūrinyje „Lietuviai prie Laptevų jūros“ yra tokia vieta: mažas vaikelis per speigą slapčia iš barako nubėga prie lagerio prižiūrėtojų atmatų krūvos – ten jam ne syki pasisekdavo aptikti kokią bulvės lupeną – jis paslysta ir atmetęs rankas prie tos krūvos mirtinai prišąla. Tą kraupų ledo luitą galėtume laikyti simboliškiausiu visų laikų Lietuvos kančių ir neteisybių inkliuzu. Lyg mūsų istorijos vadovėlį jį galėtume rodyti tiems užsienio politikams, kurie, vadovaudamiesi išsikvėpusiu bendru demokratijos vardikliu, baltais rankogaliais abejingai, formaliai užgula kokius nors Lietuvos ateičiai svarbius popierius.
Šit dar kas reikšmingo padaryta per tuos ketverius metus: Lietuvoje išleista bemaž visa svarbioji lietuvių egzodo rašytojų kūryba. Tremtinių ir kalinių raštai bylojo apie tai, ko daugelis nežinojome, kas buvo uždrausta, šitie – žadino grynai profesinį smalsumą. Visiems – ir tiems, kurie jau ir anksčiau su lietuvių egzodo literatūra bent kiek susipažino, ir susitikusiems pirmą sykį – buvo svarbu patirti, kokia lietuvių literatūra sukurta laisvajame pasaulyje, ką ji suvokė svetimoje aplinkoje, kaip tą intelektualinę aplinką sugebėjo prigydyti prie savo nostalgiškų genų. Štai šituos visus kūrinius dabar sudėjome ant ilgo lietuvių literatūros stalo. Dabar svarbu mokėti ir norėti tą brangenybę tinkamai parodyti. Jei vertinsime ne kokiu išankstiniu atsainiu saviniekos žvilgsniu, turėsime pamatyti, kad tas turtas ne menkesnis, o gal net vertingesnis už garbstomą svetimąjį. Taigi turime suėjusią krūvon visą lietuvių literatūrą. Vieno kito kūrėjo paširdžiuose gal ir tebekrebžda kokio nors atsiribojimo kirmėlytė, bet visa bendra lietuvių literatūra jau pradeda gyventi savo gyvenimą.
Dar vienas svarbus ketverių metų laikotarpio akcentas, susijęs ne tik su kūryba: subtiliai balansuodama politiniame visuomenės gyvenime pasitvirtino toji nuostata, kurią prieš gerus tris dešimtmečius paskelbė lietuvių egzodo intelektualai, to meto jaunoji karta: veidu į Lietuvą. Tai buvo tiksli istorijos linkmės įžvalga. Jei ne visa, tai didelė dalis vyresniosios ir vidurinės Lietuvos rašytojų kartos turime pasakyti ačiū tiems lietuviams egzodininkams – jaunesniems ir vyresniems, jau anuo tolimu laiku Lietuvos visuomenėje, literatūroje mačiusiems ne vien tik sovietijos kolaborantus, o žmones, kuriems buvo uždėti okupacinės santvarkos apynasriai. Didžiuma mūsų visais įmanomais būdais veržėsi iš tų apynasrių. Mes glaudėmės vieni prie kitų čia, Lietuvoje, ir prie jūsų, mieli tėvynainiai užjūriuose. Supratome ir nelengvą anų metų egzodo intelektualų būklę, kai nežinant, o kartais ir aiškiai numanant, kas jis toks, tekdavo sveikintis su iš paskos lyg šešėlis sėlinančiu saugumiečiu.
Šiandien sakykime: veidu vienas į kitą. Įsižiūrėkime iš arti – į tuos, kurie gyvi, ir į tuos, kurių jau nebėra, įsižiūrėkime nemirksėdami ir neieškodami įtartinų krislų.
Kas dar? Gausybė knygų, parašytų Lietuvos rašytojų. Kokia galybė jų išėjo, matome pasižiūrėję į sąrašus. Daug jų pasirodė pastaraisiais metais, ypač šiemet. O juk aname suvažiavime staipėmės ir baiminomės, kad knygų nebus kam leisti. Dabar jų išeina tiek, kad užsimušk – visų neperskaitysi. Teisybės dėlei reikia pasakyti, jog nebūtina visų skaityti… Rinka į dantis nelabai žiūri, labiau – į kišenę.
Betgi tačiau pasaka – koks didelis ir margas gerų knygų sąrašas! Tiktai skubėkime auginti ir ugdyti vaikus, mokančius ir norinčius lietuvišką knygą skaityti. Kūrinių potvynyje galėtume išskirti naująją ir jaunąją literatūrą. Naujoji – ta, kuri nevaržomai prakalbo apie aną, uždraustąjį laiką, jaunoji – kuri sovietinio gyvenimo, galima sakyti nepažino. Beje, jai padeda tiktai talentas, jokios pašalinės aplinkybės, nebent populiarumui kokia nors kasdieninio gyvenimo bravūra. Liūdnoka, bet abi tos literatūros šiandien ganėtinai vienišos. Aiškiai iškyla klausimas: ar literatūra ir visuomenė iš tikrųjų ganėtinai ima skirtis, ar nebėra vilties joms susitaikyti, sueiti? Ar literatūros vaidmuo jau tiktai tas, kad ji nebeteko jokio vaidmens? Ar pasidejavimai, kad lietuvių autorių knygų niekas neskaito, tikrai pagrįsti? O ar žinome, ką nemigo naktį užpustytoj pirkaitėj ar įsitaisęs per šalčius šalia radiatoriaus skaito koks vienišius? Gal Tomą Manną, o gal ir Granauską, Gutauską ar Kunčiną, gal Rilke, o gal Nyką-Niliūną ar Juškaitį, gal W. Szymborską, o gal Vaičiūnaitę, gal Gedą, Marčėną, Parulskį, Tomą Venclovą ar Abrutytę?
Ką ir sakyti – matyti daug ženklų, kad žmonija sparčiai praranda atramas tradicijose, o kartu ir kokią šviesesnę perspektyvą. Baigdamas gyventi antrąjį tūkstantmetį po Kristaus, pasaulis atrodo pavargęs, išsisėmęs. Gal dėl to ir menas, lyg kam keršydamas, vis labiau desperatiškai demonstruoja juodąją žmogaus prigimties pusę, tuštybę. Paradoksas: nelaisvės metai mums yra tarytum kokia privilegija. Mes dar nesame tokie turtingi, visko pertekę, kad reikėtų vaikščioti visiškai nuogiems. Mes tikrai dar turime kuo prisidengti.
Ramus kasdieninis mūsų rašytojų gyvenimas, nors kartais būna ir krustelėjimų – sužaižaruoja kibirkštys tarp jaunosios ir senosios rašytojų kartos. Tokios kibirkštys, beje, būtinos kiekvienai šios žemės gyvasčiai. Tos kibirkštys palyginti greitai ir išblėsta: afišų – o gal visur taip būna – pastogėje ar dėl gyvenimo tempų, ar tol, kol kito senieji sparčiai galutinai nusensta, o talentingoji jaunuomenė anksti susilaukia vaikų…
Liūdnoka išsitarti, jog į kitą rašytojų suvažiavimą susirinksime – kas galėsime susirinkti – jau prasidėjus trečiajam tūkstantmečiui ir Lietuvai bebaigiant tūkstančio metų kelionę. Eikime į tą tūkstantmetį su kokiomis nors viltimis, viena tikrai žinodami: kada nors jums lemta būti protėviais. O gal kas po daugelio metų sušuks, kaip kadaise sušuko poetas: „Kaip toli jūs, protėviai mano!“ Gal kas nors panašiai pasišauks ir mūsų kūrybą, o ir mus. Gal lemta jai būti prisimintai su ilgesiu ir meile, nes juk mylėdami ją kuriame? Neseniai teko išgirsti tokį smagų tikrovišką nutikimą: mokytojausią mokinio – kokių naudingųjų iškasenų yra Lietuvoje? Tas vyriukas nedelsdamas atsako: bulvių!
Moralas čia itin talpus: ką savo žemėje pasodinsime, tą naudingai ir išsikasime! Arba: pirma pakaskime, po to išsikaskime.