literatūros žurnalas

Birutė Jonuškaitė. Balandžio sapnas

2021 m. Nr. 4

Yra kažkas, ką mes bandome pasakyti, tačiau nežinome, kas tai yra1.
Adam Zagajewski


Balandis. Man – vienas sudėtingiausių mėnesių. Daug svarbių įvykių nutiko gyvenime kaip tik balandį. Lūžiai. Protu nesuvokiami sprendimai. Persikraustymai į kitus namus. Smegduobės ir ropštimasis iš jų. Pagal bažnytinį kalendorių galėtų turėti ir kitą vardą – Velykų arba Didžiosios dienos / nakties mėnuo.

Didelė likimo dovana, kad priklausau karo nepatyrusiai kartai. Tačiau žiniasklaida nuolatos kalba apie vykstantį kibernetinį karą, o iš tikrųjų yra dar ir kitas, apie kurį retai kas užsimena. Metai iš metų kartojame – kokia sumaištis! Koks susipriešinimas! Bet gilintis, kodėl kasdien kaunamės vieni su kitais, kas ardo mus ir mūsų gyvenimus iš vidaus pačiais rafinuočiausiais būdais, nėra laiko, nes turime tiek daug svarbesnių dalykų.

121-ųjų balandžio 26 dieną gimęs Markas Aurelijus rašė:

Pamąstyk, pavyzdžiui, apie Vespasiano laikus ir pamatysi, kad ir tada viskas buvo taip pat: žmonės tuokėsi, augino vaikus, sirgo, mirė, kariavo, šventė, keliavo, dirbo žemę, pataikavo, priešgyniavo, įtarinėjo, rengė žabangas, troško kitų žmonių mirties, priekaištavo likimui, mylėjo, kaupė turtus, siekė būti konsulais ir valdovais. Nė vienas iš jų jau nebegyvena. Pereik toliau prie Trajano laikų: vėl viskas taip pat, ir vėl visi jau mirę. Panašiai pažvelk į kitus laikus ir kitas tautas ir pažiūrėk, kiek daug jų, pasiekusių tai, ko troško, greitai numirė ir pavirto į dulkes. Pagaliau prisimink tuos, kuriuos tu pats pažinojai ir kurie veržėsi prie tuščių dalykų, nesistengdami daryti tai, kas atitinka jų pačių prigimtį, tvirtai nesilaikydami šito ir nepasitenkindami tuo. Būtina prisiminti ir tai, kad dėmesys, skiriamas kiekvienam dalykui, turi atitikti jo vertę. Taigi, jeigu nereikšmingiems dalykams neskirsi daugiau dėmesio, negu jie yra verti, tai tau nebus ko būti nepatenkintam.2

Dažnai esu savimi nepatenkinta, kad skiriu dėmesio nereikšmingiems dalykams. Kita vertus – gal jie nėra jau tokie nereikšmingi. Dažnai, ypač paryčiais, užmerktomis akimis aiškiai matau keistus vaizdinius. Apie juos jau esu rašiusi apsakyme „Begalinė erdvė“: centre šviesa, lyg ir liepsnos kamuolys, lyg neaiškus Kūrėjo pavidalas, ratilais spinduliuojantis tą šviesą, o aplink ją, irgi ratu, rangosi juodos, dygliuotos erškėčių vainiko šakos, o gal kažkokios mitinės gyvatės, besistengiančios užsmaugti tą šviesą, bet ji vis tiek prasiveržia, pulsuoja, tai daugiau, tai mažiau išryškėdama. Plečiasi ir susitraukia. Sumažėja iki liepsnelės dydžio ir staiga vėl galingas neišpasakyto grožio pliūpsnis. Lyg kas nors nematomas ten, pačioje gelmėje, gal iš kitos visatos pusės leistų begarsius fejerverkus. Siųstų ženklus. Lyg norėdamas pasakyti: Buvau. Esu. Būsiu. Kartais šis vaizdinys būna ne gamtinis, o „dirbtinis“ – vietoj erškėčių vainiko sukasi nuolatos besikeičiantys, visomis spalvomis žaidžiantys stikliukai-rombai. Tokio įspūdingo mirguliavimo tikrovėje nebūna. Tik kas man laiko prie akių priglaudęs kaleidoskopą? Ir kodėl nenoriu, kad jį atitrauktų?

Guliu ir galvoju: ar aš sapnuoju, ar jau nemiegu, juk girdžiu telefoną, vėją, šuns amsėjimą, juk žinau, kad guliu ir girdžiu, bet kodėl reginys vis tiek nedingsta… kodėl jis kartojasi? Esu tarp. Tarp ko? Gimimo ir mirties?

Begalinio gėrėjimosi (?), palaimos (?) būseną staiga persmelkia egzistencinis nerimas. Vyksta pasaulio beviltiškumo ir žiaurumo sandūra su džiaugsmu. Jaučiu, kaip atšliaužia baimė. Ne, negaliu pasiduoti. Įtempiu regėjimą ir valią – neriu į šviesų centrą. Ir vėl viskas nuo pradžių.

Galima būtų paaiškinti labai paprastai: kadangi šiuos vaizdinius regiu gana dažnai, tai turbūt juos sukelia kokia nors akių liga, ir kuo ilgiau sėdžiu prie kompiuterio, kuo daugiau regėjimo įtampos, tuo erškėčių šakos-kirminai yra agresyvesni, tuo labiau raizgosi, dauginasi ir nuožmiai stengiasi užsmaugti centre esančią šviesą.

Kiek tai trunka? Nežinau. Nežinau, kas tai yra. Bet man tai svarbu.

2019 metų balandžio 15-osios rytą niekaip nenorėjau iš tokios būsenos išnirti. O atsikėlusi užrašiau:

Ir atsimerkus apsčiai šviesos! Už lango – balta balta. Iš po sniego kyšo žalios tulpių ausys, po puriu patalu snūduriuoja vakar sukastas daržas. Vakar gudobelės virpėjo nuo žvirblių uliojimo, per bundančias beržo šakas skraidė varnėnų švilpukai. Vakar apkaupėm visus vaismedžius, pasėjom žolę, trąšas, – manėm, pavasaris. Šiandien, kaip kokia netikėta epidemija, užklupo žiema. Ta, kurios šiais metais nebuvo. Baltas gyvenimas, kurio laiku nebuvo.

Mano, mūsų laiku? Ar To, kuris žino, kada kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi (Mok 3, 1), kada turi krist pirmas sniegas. Baltas švarus kaip mana3.

O jeigu esu tik stiklo dulkelė nuolat besisukančiame kaleidoskope? Net neaišku, kokios spalvos. Geriausiu atveju – labai norėčiau tikėti – viena nuolatinių fejerverkų kibirkštėlė. Reikalinga tam, kad mikrograndis nenutrūktų. Tai ko vertas laiko skaičiavimas?

Žvirbliams ir musėms, beržui, tulpei ir jos lapus graužiančioms sraigėms laikrodžiai nerūpi, jie gyvena su saule. Vieversys kasmet nuplasnoja tūkstančius kilometrų, kad mūsų dirvonuose susisuktų lizdelį ir padėtų kiaušinius. Išsiperėti ir užauginti vaikus ne taip paprasta: nei jokios apsaugos nuo užpuolikų (tarp jų ir laukus apdirbančio žmogaus), nei sliekų „Maximoj“ nusipirksi. Bet, nepaisydamas dėl dūmų sužemėjusio dangaus ir nuolatinio varginančio triūso – čiulba, džiaugiasi nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Tuo tarpu žmogus – vienintelis begėdiškai susireikšminęs kirminiukas – manydamas esąs gamtos išsivystymo viršūnė, nuolat ieško vis didesnio materialinio komforto, nuolat nepatenkintas, kad gyvenimas per sunkus, per sudėtingas (o kas sakė, kad jis turi būti lengvas?), kad laiko per mažai, ir taško jį be saiko į visas puses.

Ar pasivaideno, ar tikrai kažkas trenkėsi į sieną. Nežinau, bet ir nebijau. Langas praviras. Šaltoka. Reikėtų eiti gulti. Kaip visada – gerokai po vidurnakčio. Padorūs pagalviniai žmonės jau apseilėję ne vieną sapną ir išmetę jį į nakties prarajas. Reikėtų ir man sapnuoti – juk šitas amatas visą gyvenimą sekėsi puikiausiai. Buvo metų, kai laukdavau nakties kaip išganymo – ne tam, kad pailsėčiau, o tam, kad gyvenčiau savo tikrąjį gyvenimą, tokį, kokio niekada nepatyriau atmerktomis akimis. Absurdas? Taigi dabar suprantu, kad taip, bet anuomet sapnai teikė stiprybės ir buvo savotiškas būdas įgauti jėgų dar vienai dienai. Vis galvodavau, kada tai pasikeis? Kada pradėsiu iš tikrųjų gyventi ir dieną? Dabar jau žinau. To nebus. Jau viskas. Praleidau visas galimybes. Dabar… Kas dabar? Dabar mokausi susirinkti trupinius ir iš jų ką nors nulipdyti. Žmogiuką. Šuniuką. Mėnulį, o gal tik aguonos grūdelį. Dabar jau tikiu, kad dėmesys, skiriamas kiekvienam dalykui, turi atitikti jo vertę. Sapnų jau netrokštu. Kažkur esu skaičiusi, kad žmonės, kurie vien tik dirba, neturi laiko sapnuoti, tačiau tik tas, kuris turi laiko sapnuoti, įgyja išminties. Abejoju. Sapnai puola mane išsiilgę, vos tik galvą padedu – virsta kamuoliais, jaučiu, kaip jie plūsta, kaip vienas per kitą stengiasi kažką man papasakoti ir parodyti. Tarsi bijodami, kad nesuspės. Visos naktys jiems per trumpos, kad ir kiek miegočiau. Jų tiek daug, kad visi persipina ir ryte prisimenu tik labai trumpus epizodus, tik atskirus vaizdus. Nedaug juose išminties. Ne taip, kaip anksčiau – kai aš jų ilgėdavausi – kai ryte galėdavau užrašyti vos ne noveles.

Visada galvojau, kad man visko gerokai per daug šiame stebuklingame pasaulyje. Jo įvairovė tokia gundanti (tiek norėtųsi pamatyti, išgirsti, paliesti) ir drauge tokia bauginanti. Gausa greitai išblaško. Ypač dabar, kai aplinkui šitiek įrengimų (dažnai labai triukšmingų), mygtukų, schemų, sistemų, kai bet kuriuo paros metu turime galimybę per kelias minutes sužinoti, kas vyksta atokiausiame Australijos ar Sibiro kampelyje, išgirsti „Metropolitan Opera“ scenoje dainuojančius gyvus ir mirusius geriausius pasaulio solistus ar apsilankyti Luvre. O kur dar geros ir blogos visų žemynų naujienos? Viską ryjame didžiuliais kąsniais, norime žengti koja kojon su progresu, su technologijomis, negalvodami, kad informacijos ir vaizdų srautai nualina smegenis, kad silpsta grožėjimosi, lytėjimo, uoslės pojūčiai.

Tai kaip atrasti tą protingą pusiausvyrą? Juk vis dažniau prasitariame: pasiilgau tylos, kultūros ir natūros dermės. Daugelis bėga iš miestų į savas, tėvų ar senelių sodybas, įsikuria atokiausiose vietose. Tai ne mada, o prigimtinis poreikis. Natūralus žmogaus noras vėl glaustis prie medžio, paukščio, gyvulėlio. Užsiauginti morkų ir bulvių, išsivirti rūgštynių sriubos. Vakarienei prisirinkti grybų, parbristi namo per pavasario polaidį su beržų sulos trilitriu, vasaros prakaitą nuplauti ežere ar upėje, klampoti per žiemos pusnis ir jausti ant veido krentančias snaiges. Ne tik stebėti besikeičiančią gamtą, bet ir gyventi jos ritmu. Juk žmonių ir gyvulių likimas yra toks pat. Ir vieni, ir kiti miršta, nes turi tą patį gyvybės alsavimą (Mok 3, 19).

Karantinas, kaip niekad anksčiau, suteikė galimybę nurimti, atrasti tylą ir save pačius. Internetas veikia ir tolimiausioje kaimo troboje, knygų – pilni namai. Kartais trūksta tik supratimo, jog dėl visko, kas ne mūsų valia atsiranda, nereikėtų ieškoti kaltų už kiemo tvoros ar valdžios olimpuose, nes iš tikrųjų dėl visko šiek tiek kalti ir mes patys. Kur kas protingiau ištrūkti iš visuotino dūzgesio ir susikaupus išgirsti prigimtines, mumyse slypinčias galias, dieviškos išminties balsą, kuris ne visada pritaria bendram chorui. Taip, pasaulis yra toks pat, koks buvo visados, / pilnas šešėlių ir laukimo4, bet ar mes išliksime tokie patys, ar žinome, ko laukiame?

Retai užsuku į socialinius tinklus. Nors žvelgiu į telefono ekraną atmerktomis akimis, sugrįžta ta pati neįvardijama paryčių būsena: ir čia matau, nors kartais ir tamsybių apsuptą, nuolatinį šviesos pulsavimą. Sveikinam vieni kitus su gimtadieniu ar nauja knyga. Dalijamės nuotraukomis ir įdomia informacija. Siunčiame širdutes, šypsenas ir patiktukus. Esame labai korektiški, labai draugiški. (Apie agresyvumą, užgauliojimą, patyčias dabar nekalbėsiu.) Kiek tas mūsų imituojamas bendravimas nuoširdus, o kiek – parodomasis ir kartais net apgailėtinas (kai po vienu stogu gyvenantys tėvai viešai sveikina savo vaikus, o vaikai – tėvus) – kitas klausimas. Svarbu, kad pranešame: vis dar norime ir sugebame džiaugtis, mylėti ir būti mylimi. Labiausiai turbūt norime apsikabinti, prisiglausti, paspausti kolegai ranką, kai šis įteikia dovanų savo naujausią knygą.

Žinoma, yra ir tokių feisbukinių (ir ne tik) būtybių, kurios tikrai knygų nerašo ir jų neskaito, nes turi svarbesnių užsiėmimų. Tokių, kurios atkakliai griauna seną tiesą, kad žmonės sukurti vieni kitiems, kad politinės veiklos aukščiausi principai yra žmogiškumas ir pavaldinių gerovė. Negi dėl jų keliamos visuotinės sumaišties mes ir trinamės savo aštriais kampais pastaruosius trisdešimt metų? Kai kas tame pačiame feisbuke kalba apie išeitį: rinktis „tą stalo pusę, kur daugiau vyno ir pinigų“.

Per Paskutinę vakarienę visiems po lygiai buvo padalinta vyno ir duonos. Net būsimam išdavikui Judui tiek pat atseikėta. Dabar prie nevienodai apkrauto stalo tikrą ar tariamą (virtualią) galią turintys žmonės sėdasi žodžių karui, kad vėliau jis taptų veiksmų karu. Renkasi vieną arba kitą stalo pusę. Dažniausiai tą, kur vyno ir pinigų daugiau.

Tai laikini sprendimai – liudija istorija. Tikiu, jie praeis, kaip visa šioje žemėje praeina. Liks laiko patikrinta kiekvienos šeimos stiprybė: šeimininkai užims jiems deramą vietą galustalėje, sveikins su Prisikėlimu, pakvies bendrai džiaugsmo maldai, pakvies vaišėms, ragins susidaužti ne kaktomis, o skirtingo stiprumo, vis kitos spalvos ir įvairiausių raštų Velykų margučiu. Atsakingi savo žemės piliečiai savo laisvoje šalyje, tikiuosi, nepamirš, kad bet koks godumas ir persisotinimas kenkia, kad, anot lenkų poeto, literatūros kritiko Leszeko Szarugos, „ir nuo laisvės apgirtusių laukia blaivykla“.

Jeigu per šias, ir vėl gyvo bendravimo stokojančias Velykas atsikeltų iš numirusiųjų ir Aleksandras Solženicynas, tai turbūt pasakytų dar kartą: „Mes pamiršome Dievą, todėl visa tai atsitiko.“ Anuomet tai rašydamas jis turėjo omenyje ne vien sovietų komunizmą. Kalbėjo ir apie naujų laikų žmogaus puikybę. Panašiai mąstė ir šių metų kovo 21-ąją, per Poezijos dieną iškeliavęs lenkų poetas Adamas Zagajewskis. Nors nedaug teko su juo bendrauti, bet užtektinai, kad patirtum bendrystę, kad dabar jausčiau nesumeluotą graudulį, tokį pat, kaip 2013 metų balandį išlydėdama Marcelijų Martinaitį. Diena iš dienos skaitinėju Adamo poezijos rinkinius. Vienas jų, „Trys angelai“, buvo išleistas 1998 metais. To paties pavadinimo eilėraštyje jis rašo:

Netikėtai trys angelai apsireiškė žmonėms
čia pat, šalia kepyklos Šv. Jurgio gatvėje.
<…> norime tik sužinoti,
kuo šiandien tapo jūsų gyvenimas,
kokio skonio yra jūsų dienos ir kodėl jūsų naktys
persmelktos nerimo ir baimės.
O taip, baimės, atsiliepė graži moteris
svajingu žvilgsniu, bet aš žinau kodėl.
Žmogaus protas nusilpęs,
jam reikia pagalbos, paramos,
kurios jis neranda. Prašau, pone, pažvelkite –
pasakė angelui „pone!“ –
pavyzdžiui, į Wittgensteiną. Mūsų išminčiai,
mūsų vadovai tėra liūdni pamišėliai
ir žino gal net mažiau už mus,
eilinius žmones (nors ji nebuvo
eilinė).
5

Per savo gyvenimą esu išlydėjusi dešimtis rašytojų į Anapusybę, tai kodėl dabar sustojau prie šių dviejų? Iš pirmo žvilgsnio nepasakytum, kad jie kuo nors panašūs. A. Zagajewskis – pasaulinę šlovę pelnęs, Nobelio premijai ne kartą nominuotas, dvidešimt metų Paryžiuje gyvenęs („Vien tai, kad 1981 metais išvykau į Prancūziją dėl savo mylimos moters, kuri ir šiandien yra su manimi, daug ką pasako apie mano vertybes6, sakė šešiasdešimt šešerių sulaukęs) poetas, aktyvus pasipriešinimo prieš komunistinę Lenkijos valdžią dalyvis, išskirtinai kuklus intelektualas. M. Martinaitis – sėslus, tvirtai į savo gimtąjį kraštą įaugęs, žaismingas, žaviai išsiblaškęs poetas-išminčius. Ir vis dėlto jiedu tos pačios kraujo grupės riteriai: abu patyrę komunistinės santvarkos prievartą, abu apraudojo sužalotą pasaulį ir nuolatos kovojo už gyvenimo grožį, abiejų poezija, regis, balansuoja tarp ironijos ir ekstazės, ir Marcelijui, Vilniaus pakraštyje, sodo namelyje numarginusiam ne tik šimtus eilėraščių, bet ir margučių (jo nuomone – visi kiaušiniai skirtingi), ko gero, tinka Adamo posakis, kad „kai sutinki gerą, kuklų žmogų, ne „dėl akių“ darantį gerus darbus, išgyveni neapsakomą pakylėjimą. Tada pamiršti ir meną, ir kultūrą, ir daugybę visokių dalykų, kuriais kasdien gyveni“7. Beje, A. Zagajewskis, pasaulio pilietis, save vadinęs benamiu, labai norėjo turėti namus, kurie „privalo būti solidarumo ir vienatvės jungtis“8. Ir tokius – svetingus, bet ir saugius – galų gale jis susikūrė Krokuvoje.

Čia derėtų pacituoti M. Martinaičio poemos „Eilėraščių įsiveržimas į nakties Vilnių“ kelias eilutes:

O gėda gėda numirti! O gėda šitokį metą
tapt palaikais! Dabar amžinybė mus mato!
Kūryba ir žodis tik mylinčius teįsidėmi mus,
kol kartos viena po kitos keičiasi lyg epidemijos.
Liūdnas pamišęs poetas vienas ir vienas prie lango
žvelgia į kitą pasaulį pro atsivėrusią angą.
9

Jomis galėčiau rašinį baigti, juk kas norės, paskaitys visą poemą, o gal ir A. Zagajewskio eilėraščių rinktinę „Orfėjo kriauklė“. Bet negaliu padėti taško. Nes iš to graudumo atsiverčiau dienoraštį ir perskaičiau, ką buvau užrašiusi 2013-ųjų balandį. Truputėlį gėda. Šiandien turbūt taip nerašyčiau. Turbūt būčiau atlaidesnė, pakantesnė. Kita vertus – ir pateisinu save, nes kai apima didelis liūdesys, kai nenorim susitaikyti su Aukščiausiojo sprendimais (ak, ir vėl ta puikybė!), elgiamės kaip vaikai – blaškomės nerasdami vietos ir ieškom kaltų. Matyt, tuo metu, kai rašiau, susikaupusi neviltis transformavosi… į ką?

2013 m. balandžio pirmą, per savo gimtadienį į ligoninę pateko Marcelijus Martinaitis – insultas. Neatsigavo. Balandžio 5 dieną mirė. Taip neturėjo būti, – kartojom visi, kam jis buvo brangus, svarbus ir labai reikalingas čia, su mumis. Sunkiai sekėsi susitaikyti su šia netektim.

Laidojo vyriausybė. Reto kuklumo žmogui – išskirtinis tuštybės paradas: pulkai pačių svarbiausiųjų puolė šildytis Marcelijaus šlovės spinduliuose. Per dvidešimt su kaupu metų įpratom, kad valdantiesiems kultūra nerūpi, meno žmonės jiems – kažkokie paribiuose, savo labirintuose brazdantys, kažko amžinai nepatenkinti skruzdėliukai. Bet kai vienas jų numiršta – tai ką jūs, kokias laidotuves iškelia, kaip patys gražiai, anot Kukučio, sudalyvauja ir Šv. Jonų bažnyčioje, ir paskui karstą visa goveda išsirikiavę, ir prie duobės kalbas pyškina…

Įsivaizduoju, kaip kikeno į kumštį karste su Marcelijumi gulėdamas Kukutis: „kaip gražiai viskas vyksta, / kaip manęs gailis / kaip gerai apšneka – / tikriausiai duos man kokią premiją, / ranką paspaus / arba pagirs / visuotiniam narių susirinkime.“

O kai jau susirinko garbės sargyba ir vėliau tokie dailūs kariškiai nešė Marcelijų su Kukučiu, uždengtus trispalve, nešė koja kojon, vyrai kaip ąžuolai, ir kapinėse orkestras trenkė, ir salvės tris kartus dėjo – ne tik poetų gretos, bet ir visi Antakalnio kapinių paukštukai pakraupo. Taip norėjo valdžia, čia jos užsakyta muzika, todėl per visą gyvenimą Marcelijų lydėjusios žmonos ir kolegų nuomonė – kad gal nereikėtų su tokiais griausmais – nė motais.

Gražios buvo laidotuvės, baisiai gražios, Marcelijui nuo to gražumo turbūt pasišiaušė paskutiniai reti plaukeliai, subraukti nuo sprando į priekį – taip, kaip tik jis mokėdavo savo liesa, ilgapiršte rankele daryti, bet, manau, Kukutis juos atgal suglostė ir liepė ramiai gulėti, nes kas kita – gyvam numirti, o kai jau negyvas dairaisi, tai lyg ir nepadoru būtų prieštarauti valdžios valiai… Taigi ramiai į save gulintį žiūrėjo Marcelijus, padoriai elgėsi, savęs numirusio nekompromitavo, neleido pagrasyti plonu piršteliu, net barzdos papešioti sau neleido, nes juk buvo dailiai aprėdytas, už Valstybės pinigus, be įprastinių vilnonių kojinių margom kaip jo margučiai juostelėm, kyšančių iš nuklypusių batelių, visas toks elegantiškai juodas, be jokio abrozdėlio tarp pirštų, nupudruotas, nurausvintas. Tačiau sulig tuo momentu, kai kareivėliai jį duobėn sugalvojo įleisti, ėmė ir neištvėrė Marcelijus – pakilo į dangų virš visų laidojimo komisijų, kalbėtojų ir dūdorių, kareivių su šautuvais ir be šautuvų, verkiančių moterų ir anūkėlių – pakilo gandru ir tuojau prisijungė prie didelio pulko jau sklandančių, jau jo laukiančių – apsuko visi kelis ratus, pamojavo sparnais ir… paliko mus – svarbius ir visai menkučius, verkiančius ir save rodančius televizijai, kuri viską ištisai filmavo – nuskrido į amžinąjį pavasarį. O tada, broliui Juliui Sasnauskui tariant paskutinius žodžius (jau po visų kitų pačių svarbiausiųjų) apie Mirusiojo pirmojo rinkinio „Balandžio sniegas“ pavadinime užkoduotą Prisikėlimo – šviesos – prasmę, ėmė… snigti.

Taigi, Marcelijau, Poeto režisūra pati geriausia ir, žinoma, vienas nebūtum taip gražiai visko sudėliojęs, jeigu ne Kukutis… 1860 m. Vilniuje L. Ivinskio išleistame kalendoriuje Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ kukutis klausinėjo: „Ku, ku, ku jums atneszti? Ku jus kałbat niekus“, tačiau mes, tobulindami lietuvių kalbą, patobulinom ir kukutį, jis ėmė kaksėti: „Ką, ką, ką jums atnešti…“ Lyg ir nėra Lietuvoje tokio paukščio, kuris „klaustų“ „ką, ką, ką“, o gal atsirado? Juk nuolatos keičiasi viskas: žmogus bando išsivaduoti iš savo gamtiškojo lukšto, tai kodėl negalėtų ir paukščiai?

Visa tai – iš buvusio balandžio sapno. O būsimam labai norėčiau panerti į jūrą, ji / vis kalbas su savimi / monotonišku balsu keleivio, kuris net nebepamena, / kaip seniai jis kely. / Plaukiojimas lyg malda: / delnai susiglaudžia ir išsiskiria, / susiglaudžia ir išsiskiria, / beveik be perstojo10.


1 Pokalbis su A. Zagajewskiu, Bernardinai.lt. Prieiga per internetą.
2 Markas Aurelijus. Sau pačiam / Vertė Eugenija Ulčinaitė. – Vilnius: Vyturys, 1997. – P. 49–50.
3 Marcinkevičius Just. Poezija. – T. 1. – Vilnius: Vaga, 2000. – P. 241.
4 Zagajewski A. Orfėjo kriauklė / Vertė Eugenijus Ališanka. – Vilnius: Kronta, 2011. – P. 51.
5 Ten pat. – P. 50.
6 Jonuškaitė B. Laikas ir likimai. – Vilnius: Homo liber, 2019. – P. 430.
7 Ten pat.
8 Ten pat. – P. 423.
9 Martinaitis M. Lyrika. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – P. 142.
10 Zagajewski A. Orfėjo kriauklė. – P. 53.

Olga Tokarczuk. Apie daimonioną ir kitas rašymo paskatas

2021 m. Nr. 5–6 / Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė / Šį tekstą rašytoja Olga Tokarczuk parašė 2014 metais, ruošdamasi creative writing dirbtuvėms su studentais Santa Magdalenos mieste. Versta iš knygos „Jautrusis pasakotojas“.

Anna Maria Goławska. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 12 / Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė / Anna Maria Goławska gimė 1974 m. Parčeve, Lenkija. Studijavo lenkų filologiją Liublino Marijos Curie-Skłodowskos universitete.

Olga Tokarczuk: „Kažkas mus išbando. Gamta, Dievas, kažkas beasmenis, atsitiktinumas, sako: „Tikrinu!“

2020 10 17 / Kalbėjau apie tai, ką daugelis mūsų jautė, – kažkur giliai žinojome, kad priėjome liepto galą ir turi kažkas atsitikti. Tačiau manau, daugumai žmonių iš viso nekilo mintis, kad pandemija gali sustabdyti ir paralyžiuoti pasaulį.

Arvydas Valionis. Laikas kūrėjų biografijose

2020 m. Nr. 5–6 / Birutė Jonuškaitė. Laikas ir likimai. – Vilnius: Homo liber, 2019. – 460 p. Knygos dailininkė – Jūratė Juozėnienė.

Birutė Jonuškaitė. Karantino koliažai

2020 m. Nr. 5–6 / Sakoma, kad kiekviena nesėkmė yra kokio nors pasiekimo priežastis. Jeigu nenuleidžiame rankų, susivienijame ir pasitelkiame visą savo išmintį, atsakomybę, tikėjimą ne tik savo sugebėjimais, bet ir šalia esančių bei maldos galia.

Birutė Jonuškaitė. Dvi novelės

2019 m. Nr. 10 / Saulė visada pasistengdavo, kad ant stalo būtų ko nors neįprasto. Įdomesnio. Skaniau nei skanu. Daug kartų siuntinėdavo vaikus ir Simą į parduotuvę. Jis, net ir smarkiai pagėręs, nedrįsdavo užtrukti dar vienai burnelei…

Iš žmogaus patirčių paraštės: Olga Tokarczuk

2019 m. Nr. 11 / Olga Tokarczuk, lenkų rašytoja, spalį tapusi 2018 metų Nobelio literatūros premijos laureate, mums pažįstama kaip trijų į lietuvių kalbą išverstų romanų autorė: tai „Praamžiai ir kiti laikai“, „Dienos namai, nakties namai“ bei „Bėgūnai“.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Mindaugas Kvietkauskas, Renata Šerelytė, Birutė Jonuškaitė

2018 m. Nr. 12 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Birutė Jonuškaitė. Šluotelė pernykščių žolių. Vladas Kalvaitis (1929–2018)

2018 m. Nr. 10 / Kodėl kasnakt ieškai žibinto, kuris tave išvestų į šviesų atvirą lauką? Kodėl brendi siauromis gatvelėmis, kol visiškai paklysti – ir nebežinai, kur eiti?

Birutė Jonuškaitė. Mylima, arba Ne, mylima. Mylimas, arba Ne, mylimas

2018 m. Nr. 8–9 / Kai ji paskambino ir pasakė, ko pageidautų, administratorė neslėpė nuostabos: – Norite, kad sudegintume kartu? – Taip. – Neįmanoma, visų pirma – netilps į krosnies angą, o antra… – O be dėklo? – Atsiprašom, bet ir be dėklo negalima.

Renata Gorczyńska: „Buvau tarsi jo pameistrė“

2017 m. Nr. 11 / Czesławo Miłoszo asmeninę sekretorę (1980–1984) Renatą Gorczyńską kalbina Birutė Jonuškaitė / – Kada ir kokiu tikslu atvykote į Ameriką? – Baigusi Varšuvos universitete lenkų kalbą iš pradžių dirbau…

Antoni Libera. Kas yra šiuolaikinis rašytojas nūdienos pasaulyje?

2017 m. Nr. 8–9 / Europos kultūros emancipacija prasidėjo Renesanso epochoje. Iš pradžių ji nežymiai tolo nuo sacrum sferos, bet pamažu ėmė vis labiau atsiriboti nuo religinių doktrinų turinio…