Kazys Saja. Antrininkas

2023 m. Nr. 12

Erezija

Erodo Didžiojo laikais Jeruzalės šventykloje kunigų tarnas Bešabas dorodavo Dievo aukai skiriamus ožiukus ir avinėlius. Papjautiems gyvuliams jam tekdavo nudirti kailį, paskui kaip skudurus išgręžti, kad jų pašventintas kraujas būtų panaudotas šlakstymui ir nelabųjų dvasių išvarymui. Raumeninga mėsa likdavo valgiui, o visa kita su dūmais pakildavo į dangų.

Bešabo rankos ir barzdotas veidas dažnai likdavo kruvini, ausyse skambėdavo bliovimas „bee, bėė“, o kartais kimus paties Viešpačio balsas.

Bešabas kruvinu dešinės rankos mažuoju pirštu krapštydamas ausį po vieno aukojimo išgirdo kimų dangaus ir žemės valdovo balsą:

– Esi palaimintas, norėjai būti atsiskyrėliu ir būk, būk, būk…

– Ačiū, ačiū tau, Viešpatie! Bet ką man pasakyti rabinams?

– Po tavo žodžių jie išgirs, kaip aš sugriaudėsiu.

Turbūt iš tikrųjų sugriaudėjo, nes Bešabas netrukus raitas ant asilo grįžo į savo tėviškę. Ten jis ėmė garsėti kaip pranašas, gebantis gydyti žmones. Kvapnių žolelių antpilu ir Viešpaties malone. Ausin įkišęs savo mažąjį pirštą, Bešabas pamaldžiai kinkuodamas galvą išgirsdavo dangaus valdovo patarimą ir teikdavo sergančiam viltį, kad jis pasveiks.

Kai kurie, žinoma, privalėjo kentėti už savo nuodėmes, bet žemėje atpirkę savo kaltes būdavo paimti į dangų. Juk net Viešpačiui Dievui ir jo angelams disciplinuota ramybė, vienodybė atsibosta.

Žydų karalių Erodą pasiekė žinia, kad į Jeruzalę atkeliavo trys žvaigždžių žinovai, virš Betliejaus pastebėję naujai suspindusį šviesulį. Tai buvo ženklas, kad čia užgimė būsimasis žydų karalius, kurį jiems reikia pasveikinti ir įteikti jam dovanas. Bet juk Erodas turi tris sūnus. Jie privalo vienas žemes paveldėti, o kitas galbūt užkariauti.

Didžiuoju vadinamas Erodas pasipiktinęs įsakė pavaldiniams Betliejaus valdose žudyti visus kūdikius iki dvejų metų. Štai ta priežastis, dėl kurios oloje paryčiais įmigęs Bešabas savo glėbyje pajuto kažką spurdant. Jo mažąjį pirštą, kuriuo krapštydamas ausį išgirsdavo Viešpaties balsą, dabar niurzgėdamas čiulpė kažkieno paliktas kūdikis!

To vaikelio niekas vėliau neieškojo. Bešabas turėjo ožką, kuri tais metais buvo atsivedusi tik vieną ožiuką. Jam užteko vieno pieningos ožkelės spenio. Iš antrojo Bešabas įpratino žįsti jam paliktą vaikelį. Įtėvis pavadino jį Abeliu.

Kiek paūgėjęs augintinis sužinojo, kad Abelis buvo antrasis Adomo sūnus, kurį nužudė Kainas, pirmasis iš rojaus išvarytų tėvų sūnus.

Metams bėgant Bešabas įsūniui išdėstė savo nuodėmingą abejonę: ar tik Viešpats Dievas, žemėje sėjantis gėrį, neturi brolio, kurį būtų galima lyginti su Kainu. Mes jį vadinam Belzebubu arba Šėtonu, kuriam tarnauja daugybė velnių ir demonų, kaip Viešpačiui Dievui angelų ir šventųjų… Dangaus Tėvui reikia sūnaus, kad jo mokyme žmonėse atrastų daugiau ryžto, gėrio ir meilės, kad jiems pavyktų įveikti žemės blogį. Kas visa tai padarys ir kas įtikins žmones bent kiek pasikeisti, kai Jėzus Jeruzalėj rabinų bus apkaltintas ir nukryžiuotas? Jis žmonėms pažadės prisikelti. Bet kada ir kaip jis tai padarys?

Abelis ne kartą buvo apie tai kalbėjęs su savo nusenusiu įtėviu Bešabu. Kai vėliau sužinojo, kad nukryžiuotas Jėzus jau trečią dieną žada prisikelti, Abelis visa širdimi ir protu pajuto Mokytojo priesaką: „Tu tai padarysi. Tu būsi manim po manęs…“

Anuo lemtingu metu Bešabas sutiko paženklinti Abelio rankas ir kojas. Negilius pjūvius odoje pridegino, kad nebelašėtų kraujas. Dar paženklino kaktą, palygino plaukus ir nusprendė, kad Abelis iš tiesų panašus į Jėzų.

Pilotas, kuris nepritarė Jėzaus nukryžiavimui, Abeliui pažadėjo, kad jis pasirūpins mirusio pranašo kūnu, Abeliui galbūt pasiseks įtikinti žmones, kad „žydų karalius“ iš tiesų prisikėlė. Biblijoj yra ženklų, rodančių, jog Abelio sumanymas pavyko.

Marija Magdalietė, dar dvi moterys, atėjusios prie Jėzaus kapo, oloje Viešpaties kūno neberado. Jas pasitiko du Piloto samdiniai, kuriuos lankytojos palaikė angelais. Netoliese pamačiusios į Jėzų panašų Abelį, pamanė, kad tai – sodininkas… O kas buvo toliau, rašoma Luko evangelijoje: „…ir tą pačią dieną du mokiniai keliavo į kaimą <…> vadinamą Emausu. Jiems besikalbant prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie jo nepažino.“

Šiek tiek toliau: „Jis paklausė: „Ko taip išsigandote, dėl ko jūsų širdyse gimsta abejonės? Pažiūrėkite į mano rankas ir kojas.“

Abejojančiam apaštalui Tomui jis lieps paliesti žaizdos pėdsaką savo krūtinėj…

Tokios apgaulės reikėjo ne Abeliui ir ne Jėzui iš Nazareto, o žmonių labui, kad atsirastų įrodymas, jog pranašystės išsipildė, Dievui Tėvui gimė Sūnus, žmonija privalo nebetarnauti Šėtono užmačiom – neapykantai, prievartai, žiaurumui ir kitokiam blogiui.

 

Praėjo daugiau negu du tūkstančiai metų. Abelis padėjo išsaugoti Jėzaus Kristaus vardą, pasaulyje susiformavo krikščionybė. Bet ar iš esmės kas nors pasikeitė? Ar tokia tikėjimo šviesa įveikė matomas Šėtono pinkles? Kur buvo pradingusi skelbiama artimo meilė, kai ant laužų buvo deginamos raganos? Džordanas Bruno, Joana Arkietė, šiuo metu minimas Šveicarijos dvasininkas ir medikas Migelis Servetas… Kiek aukų nusinešė tris dešimtmečius Europą tuštinęs karas tarp reformatų ir katalikų!.. O kas dabar vyksta Ukrainoj ir ten, kur savo šviesą pradėjo skleisti Dievas Tėvas, jo Sūnus, o vėliau ir Mahometas…

Morkaus evangelija liudija, kaip Jėzus anuo metu iš vieno nelaimingo apsėstojo išvarė demonus. Nelabieji nenorom sutiko sulįsti į kiaules. Didžiulė, dviejų tūkstančių kiaulių banda tąsyk puolė į jūrą ir nusiskandino. Bet nelabieji, matyt, kažkaip išlindo ir pasidaugino. Iki šiol knisa lengvabūdį kraujuojantį pasaulį.

Gyvenimo pabaigoj nesinori priekaištauti nė vienai religinei pasakai. Jos visos buvo sukurtos laukiant ir linkint žmonijai vilties. Šioj žemėj gimstantiems ir mirštantiems. Man liko dvi neatskleistos paslaptys: Materija ir Sąmonė. Abi jos teikia žmonijai šiokios tokios paguodos ir vilties.