literatūros žurnalas

Arvydas Juozaitis. Daukantas ir Radauskas

1995 m. Nr. 6

Jeigu tiesa, kad kultūra kvėpuoja, tai kiekvienas jos įkvėpis turi būti palydėtas iškvėpio. Įkvėpis, palydėtas iškvėpio…

Daukantas – įkvėpis, Radauskas – iškvėpis. Neįprastas sugretinimas? Pasižiūrėkime kiek atidžiau.

Gyvenimiškoji Simono Daukanto aistra – lietuvybės apaštalavimas. Kad ir ką jis būtų daręs – rašęs „abėcėles“, vadovėlius, gramatikas, pasakojimus ir istorijas, rengęs skaitinius, žodynus, vertęs Fedrą, K. Nepotą. J. H. Kampę, rinkęs pasakas – visur jis jautėsi kalbąs kaip lietuvis ir tik kaip lietuvis (žinoma, ir žemaitis). Regis, jautė, kad jeigu jis neįkvėps ir neprabils visa krūtine, tai savaiminga ir sena lietuvių kalba – graikų ir lotynų kalbų sesė – uždus jam dar gyvam esant. O jeigu uždus, tai galas viskam. Todėl kitos išeities nematė: reikėjo kalbėti ir kalbėti.

Vėliau kalbininkai sakys, kad Daukantas buvo įsikibęs vien lietuviuko žodžio ir grynino išvien žodyną, mažai paisydamas sintaksės ir stilistikos. Gal tai ir tiesa, tačiau tiesa ir kitkas: gyvenant Daukanto užmojais, visuomet pritrūksta jaunystės ir laiko, idant aprėptum visą kalbos simfoniją. Žemiškasis laikas buvo per trumpas sielai, kuri tiesėsi ne vien į kalbos, bet ir į pasaulio grožį.

Krikščionybė, baudžiava ir pavergimas užgriuvo mus viena banga. Sielodamasis dėl šios istorinės neteisybės. Daukantas atmetė tą dvasią ir tą ideologiją, kuri teigė, jog valdžia Lietuvoje yra duota Dievo. Jis abejojo ne tik triskart svetima valdžia, bet ir pačia krikščionybe; ir turėjo asmeninį mitologizuotą tikėjimą tauta. Reta meilė mitologijai skverbėsi kone į visus, net ir svarbiausius istorinius jo darbus. Daukantas pasiteisinti galėjo nebent tuo, kad kitokio, nemitologizuoto ir nesismelkiančio tikėjimo nebūna.

Šiemet sukanka 150 metų, kai Petrapilyje buvo išleistas „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“. Neseniai paminėjus Daukanto jubiliejų, ši data tarsi savaime pasislenka į šešėlį. Bet ir iš šešėlio Daukantas primena, jog būtent jis užsimojo parašyti naująjį tautos katekizmą. Šnekant lyginamąja kalba, galime pasakyti, kad Mažvydo „Katekizmas“ buvo pirmoji lietuviška knyga. Daukanto „Būdas“ – pirmoji tautinė knyga.

Ir Štai – Henrikas Radauskas. Nuo „Būdo“ pasirodymo jį skyrė daug metų, – kone tiek, kiek ir mus nuo jo paties gimimo: šiemet Radauskui būtų sukakę 85-eri.

„Tauta?..“ „Aš nevedu tautos…“ Ir taip toliau. Kultūros iškvėps.

Bet ar tai panašu į tą iškvėpį, kuris dera prie Daukanto įkvėpio? Ar tai tas pats ciklas?

Galbūt.

Radauskas – tituluotas negailestingo grožio riteris. Jo poezijos žodis nė per nago juodymą nenukentėjo dėl autoriaus prisipažinimų, kad buvo daromas, dirbamas, kalamas… Dirbti ir kalti – daukantiška savybė.

Radauskui neprikiši kaip Daukantui, kad jis nepaisė simfoninių kalbos reikalų: jis nė pusės žingsnio negalėjo žengti be sintaksės ir stilistikos vingrybių.

Bet kur visa kita, mirtina tematika: tauta, jos mitologija, tautai rūpimas bendruomeninis pasaulis? Radauskas šyptelėtų: tai žaliava, kurios nebūtina mylėti, nes meilė žaliavai negerina eilių.

Vadinasi, priešingybė Daukantui?

Tik iš kur ta sukrečianti metafora: „Kai ant popieriaus lapo krenta revolverio šešėlis“? Vien iš estetinio maksimalizmo? Vargu, nes revolveris estetikoje nešaudo. Revolveris nešaudo ir estetiškai. Revolveris su kultūra turi bendro tik tiek, kiek jo griebiamasi išgirdus kultūros vardą.

Vadinasi, kai paliečiama jautriausia gyvybės styga – siela.

Vadinasi, kai paliečiama ir lietuvio siela.

Iš šio susilietimo ir visa lietuviškojo žodžio kūryba.

Abu – Daukantas ir Radauskas – iš to paties ciklo. Iš tos pačios kalbos, vardan tos kalbos.

Pirmas būtų sutikęs tapti net „žaliava“ kultūrai – kad tik ji išliktų; jis troško jai kvėpavimo erdvės, vietos, kurioje būtų sauga ir tvirta. Antras siekė tik stiliaus ir sąlyčio su sielos paviršiumi, raide, apgaubiančia ir užbaigiančia jau pastatytą kultūros rūmą. šiokį ar tokį, bet jau statinį.

Likimas lėmė, kad abu jie – statytojai. Abu jie kalė ir dirbo net toli už fizinių Lietuvos ribų. Abu matė ir šią, ir tamsiąją mėnulio pusę.

Ir vis dėlto jų skirtingumas krenta į akis labiau negu panašumas. Abu – skirtingų epochų ženklai.

Radauskas buvo kandęs egzistencializmo, katastrofizmo ir visų kitų individualistinių „izmų“. Bet to paties neigiamo pažinimo obuolio buvo kandęs ir Daukantas, kuriam individualizmas reiškė individualią tautą.

Menkutis eksperimentas kaip strėlė danguje galėtų perverti abiejų kūrėjų erdves. Štai Radausko eilėraščio „Dainos gimimas“ paskutinioji strofa:

Ir ūžia debesys nežemiškos spalvos
Virš tos dainuojančios ir grojančios kalvos.

Ar daug reikėjo, kad iš po plunksnos būtų slystelėjusi ne „kalva“, o „kalba“? Juk nesunku įsivaizduoti, kad šitaip būtų pasisukusi net užsimerkusio Daukanto ranka. O visi kiti žodžiai šiame pasaže – bendriniai, vienodai priklausantys ir Radauskui, ir Daukantui.

Dvi raidės – ir ištisas lietuvių kalvos raidynas! „B“ – abėcėlės pradžioje, „v“ – pabaigoje. Tai ciklas.

Kalba išsiskleidžia kultūros ciklo pabaigoje. Tada ji pati, o ne pasakoma medžiaga tampa paskutiniuoju turtu.

Betgi tada ir susiduriama su mirtinu pavojumi – ir kalba, ir kultūra atsistoja ant peilio ašmenų: nebėra ką sakyti, telieka atsargiai ir tyliai kvėpuoti.

Telieka plikas kaip tilvikas žmogus.

Kam jis?

Kas visa tai?

Ciklo pabaigoje paaiškėja, kad pasibaigė dar vienas aukso amžius – dieviškasis laikas, kurio metu kultūrinė bendruomenė pasėjo ir nupjovė.

Ir žmogus pajunta, kad reikės vėl sėti.

Telieka giliai įkvėpti.

1995 m. gegužės 7 d.

Henrikas Radauskas „Metuose“

2020 04 25 / Balandžio 23 d. – poeto, kritiko, frazės „poezija yra pasakos suaugusiems, turintiems fantaziją ir keliantiems galvą aukščiau bliūdo, iš kurio valgoma“ autoriaus Henriko Radausko gimimo diena.

Arvydas Juozaitis. Klaipėda, arba Rytprūsių pradžiamokslis

2015 m. Nr. 7 / Pagaliau viskas stoja į savo vietas. Čia ne kiemai aplink mus, čia ne namai, čia ne šaligatviai ir ne skverai alsuoja vokiška dvasia – ne, čia pati gyvųjų dvasia, čia mes alsuojame kiemais, namais, šaligatviais ir skverais.

Arvydas Juozaitis. Kai niekas nebijojo mirti

2014 m. Nr. 10 / Žinoma, pasaulis mūsų nesupras. Bet mums turi rūpėti visai kas kita: ar supras XX amžiaus patirtį nešančiuosius jaunoji Tėvynės  karta. Tie žmonės, kuriuos mes vis dėlto pasiryžome pagimdyti. Kad ir menkas buvo mūsų ryžtas…

Arvydas Juozaitis. Napoleonas. 101-oji diena

2013 m. Nr. 11 / Paryžius, 1815 metų birželio 21 dienos rytas. Eliziejaus rūmai. Koridorius, amfilada.
Lyg iš šulinio skamba: „Imperatorius vonioje! Jo didenybė vonioje!“

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Brangiausieji Tėveliai

2013 m. Nr. 10 / Savo prisiminimuose Jadvyga Čiurlionytė užrašiusi: „Ir štai pavasariop /1911 m./ atėjo Stasio laiškas, kuris mus sukrėtė: „Kastukas pasveiko!“ Viltis nušvietė artimuosius. Tačiau ji čia pat ir užgeso.

Arvydas Juozaitis. 101 metai be M. K. Čiurlionio. Tabu

2012 m. Nr. 10 / Ką tik nuaidėjo 100-osios Mikalojaus Konstantino Čiurlionio išėjimo metinės. Skaičių magija primena, kad pasitikęs savo gimimo šimtmetį kūrėjas pateikia paraišką amžinybei, o minint jo mirties šimtmetį patikrinama…

Arvydas Juozaitis. Čiurlionis. Juodoji saulė

2012 m. Nr. 8–9 / Skamba preliudas „Ruduo“. MKČ balsas: „Mirties nėra, visa – tik pasaulio tvėrimas.“ Pustelnikas. Palata. MKČ guli ant geležinės lovos, veidu nusisukęs į sieną. Šalia lovos stovi daktaras Olechnovičius

„Metų“ anketa. Kazys Saja, Arvydas Juozaitis, Gasparas Aleksa

2012 m. Nr. 3 / XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms?

Arvydas Juozaitis. Širdis Vilniuje

2011 m. Nr. 7 / FELIKSAS. Elgiatės kaip karo lauke: žaibiškas situacijos įvertinimas, ryžtingi sprendimai. Puiku, jūs geros formos. Bet pailsėti niekuomet ne pro šalį. Karų čia nenusimato.

Arvydas Juozaitis. Dangaus lašas

2011 m. Nr. 1 / Pasaulis nėra gailestingas stipriems, ką jau kalbėti apie silpnuosius. Ir nieko nauja po saule, nes permainų laikais, sumaišties ir negandų metais žūsta tiek stiprus, tiek silpnas.

Neringa Klišienė. Henrikas Radauskas: žaidimo apologija

2010 m. Nr. 7 / Henriko Radausko poezija, siekianti parnasietiškų formų tobulumo, skelbianti olimpietišką nesuinteresuotumą, neretai jo bendralaikiams sukeldavo įspūdį, jog tai tik mėginimas paversti kūrybą tegu ir grakščiai dėliojamu žaidimu.

Viktorija Daujotytė. Pakartoti fleitą, prisiminti Radauską

2010 m. Nr. 4 / Henriko Radausko „Fleita“ – vienas iš šio poeto tobulųjų eilėraščių, aukštojo poetinio principo, leidžiančio kartoti, atsiminti tai, kas galbūt ir slypi tik muzikoje – Bacho fleitoje.