Juozas Aputis. Pakelėse daug sugulusių
2005 m. Nr. 11
Nurimusio rudenio tyla nuteikė ne kokiems galvojimams, o tikrai palaimai. Norėjai pabūti su tyla, su ta palaiminga nuotaika, su pasakiškais rudenio medžiais.
Būrelis novelistų ir kritikų važiuojame į Veliuoną, į Petro Cvirkos Klangius, į rudeninius novelės skaitymus. Šiltas pajautas žadina gniaužiantis grožis, kai iš Veliuonos bažnyčios bokšto žvelgiame į aną Nemuno pusę, iš kur gali pasirodyti anuometinės civilizacijos nešėjai raiteliai baltais apsiaustais ir juodais kryžiais. Netrukus šiurpuliu perveria nenuilstančio veliuoniškio mokytojo Stasio Liutvinavičiaus perspėjimas, kad iš bokšto nereikėtų žiūrėti į apačią… Kodėl? Kad tenai žemė, kad ant tos žemės galima dribtelėti? Įsidėmėtinas perspėjimas!
Ar dėl perspėjimo, ar dėl ko kito lyg rūkas ėmė kilti miglotas nerimas – ne tik dėl svaiginamo aukščio. Veliuoną rankas ištiesusi laimina ir saugo didžiulė Kristaus stovyla, viskas kaip buvę – kas atstatyta, kas sutvarkyta ir kas nebaigta, bet, ačiū Dievui, aplink dar nematyti jokių naujovių, apkaltų plastmasinėmis lentomis ir užmaukšlintų tokiomis pat kepurėmis. Novelių skaitymų dalyvius lydintys žmonės pasakoja, kad per metus į Veliuoną užplūstantys būriai turistų iš kaimyninių ar tolesnių kraštų negali atsidžiaugti tuo, ką čia mato, ir vis paragina to žavaus savitumo neprarasti. Jūs nevertinat, ką turit, sako atvykėliai. Tą patį užsieniečiai europiečiai sako ne tik Veliuonoj, daugelyje Lietuvos vietų, nes patys patyrė civilizacijos niokojimus ir dabar dėl tų praradimų nervingai išgyvena, tačiau tie patys žmonės taip pat gėrisi Vilniaus Konstitucijos prospektu, nes čia jau viskas atpažįstama, jau mes prilygstame jiems, seniesiems Europos gyventojams… Amžinasis kūno ir dvasios susikirtimas! Šit kodėl ir mes, gėrėdamiesi taip gražiai išsilaikiusia Veliuona ir jos apylinkėmis, vis išsitardavome, jog gali būti, kad kokie nors piniguočiai gal jau rezga planus, kaip šį kraštą sumoderninti, kad gali atsirasti tokiems darbams pritariančiųjų, kaip neseniai buvo atsiradę ir pritariančių, ir remiančių Vilniaus ozo moderninimą.
Prieš kopimą į Veliuonos bažnyčios bokštą dar buvo Klangiai, Petro Cvirkos gimtinė. Ir čia nejučiom savęs klausi: ar tas ypatingų gabumų vaikas, tas rašytojas Cvirka, nuo vaikystės lydėtas vargo ir žmonių lygybės troškulio, o vėliau žiauraus laiko supainiotas ir susipainiojęs, ar jo „Cukriniai avinėliai“, ar „Žemė maitintoja“ yra paveikūs, ar tie puslapiai skaitomi širdies pašaukimu, ar tik dėl mokyklinių programų, tik iš pareigos? Vėl atskamba – ne Klangiuose, ne Veliuonoj – žmogaus pasakyti žodžiai: tokie, kaip Cvirka ir Salomėja, vežė mus į Sibirą, į Vorkutą!
Kai apie tai pagalvoji, pamažu blanksta ir pasakiškas rudenio grožis. Betgi – jau vėliau, jau novelių skaitymų Veliuonoje metu, veliuoniškė poetė ir prozininkė Violeta Šoblinskaitė kalbėjo: prisiminkim, kiek buvo Salomėjai, kiek Cvirkai metų, kai jie mirė?.. Tas klausimas atminty prikelia puikaus poeto, šviesios atminties žmogaus Vytauto Cinausko žodžius, kai naujaisiais laikais rūsčiai buvo puolamas vienas Lietuvos menininkas. Liaukimės, sakė V. Cinauskas, jei to žmogaus ir buvo kas nors ne taip padaryta, tai jis pats dabar už tai skaudžiai kenčia ir be mūsų priekaištų.
Apsisukęs vėl grįžti prie minties dėl kūrybos, dėl prozos, dėl poezijos kokio nors paveikumo, pagaliau – reikalingumo ar dar ko. P. Cvirka čia buvo tik paakintojas apie tai galvoti – ar iš tikrųjų jau yra taip atsitikę ar beatsitinką, kad rašto kūriniai reikalingi tik saviesiems, tokiems pat raštininkams, tų raštų nagrinėtojams ir aiškintojams? Ar vien tik iš savotiškos prievartos ir į Klangius, ir į kitas vietas gausiai plūsta moksleivių, mokytojų, teisininkų ekskursijos? Kas čia yra tikra, o kas – tik gryna inercija? Ar tik susipažinti su kūryba iš visų pašalių į Druskininkus kasmet suvažiuoja poetai, ar ir dėl ko kito?
Antai mokytojai ir Veliuonoje, ir Šilalėje, ir Prienuose (ir pavieniui, ir būreliu teko ir šių miestų žmonių suėjimuose dalyvauti) sakė, kad kuo toliau, tuo sunkiau darosi prišnekinti mokinius skaityti ir domėtis lietuvių literatūra (ir lietuvių kalba!), o užsieniečiai autoriai vaikus irgi labiausiai domina tie, kurių aprašytas gyvenimas brutalus, pilnas pikantiškų sekso scenų, o herojai visur kaubojiškai ima viršų – ten gyvenimas toks, kokį jie mato daugelyje televizijos filmų. Nori nenori, bet vėl turi kalbėti, vėl grįžti prie atsibostančių šnekų apie tai, kad pašėlusiai vaikus gadina kompiuteriai, filmai per televizijas, mobilieji telefonai – ir kokia nors literatūra, kukliai pretenduojanti išsitarti apie kokius nors žmogiškus santykius, apie gėrį ar blogį, kuris niekada nebus sunaikintas, čia yra gal ir bejėgė. Liūdna, tačiau, ko gero, yra taip. Bent jau šiandien, dabar. Ar gali ji, stipriai įkvėpusi oro, perrėkti ir televiziją, ir kompiuterius, ir mobiliuosius! Ar apskritai kas nors gali perrėkti, apmalšinti dideliais greičiais lekiančią piniginę ideologiją, brukančią ne tik plastmasinius langus, bet ir plastmasinius medžius ir jau gal netrukus – ir plastmasinius žmones?
Plastmasinį gyvenimo būdą stengiamasi įteigti kartais net įnirtingiau nei tai darydavo sovietinio gyvenimo būdo propagandistai. Kas dėl tokio peršamo gyvenimo nelabai nori sutikti, tas apšaukiamas niurgzliu ar dar kuo.
Čia negali iškęsti neprisiminęs ir Kalbos komisijos numatomos kaži kokios kalbos modernizavimo ar suprastinimo reformos, mat moksleiviai kuo toliau, tuo labiau nebemoka be klaidų rašyti (gal kartais visuomenė dėl tos reformos ir pernelyg jautriai reagavo). Jau reikią naujovių, mat visur jų reikia, to reikalauja atpingantys lietuviški kompiuteriai ir netgi prekės… Nedidelės, bet reikalauja: antai – „Slifavimo popieriaus diskas. Papildomą informaciją apie grudetumą ir matmenis rasite ant gamyklines pakuotes. UAB „Senuku prekybos centras“. Lyg kokioj dvasinėj tremty yra atsidūręs mokytojas lituanistas, stengdamasis įpūsti bent mažą savo krašto, savo kultūros ar literatūros ugnį, nes svetimą kur kas galingiau pučia iš to pūtimo lobstantieji, nuolankiai svetimam pataikaudami ir iš mokytojo dažnai pasišaipydami, ir dažnai netgi tie patys mokiniai, nes jų pralobę tėvukai pasišaipo ne tik iš mokytojų skelbiamų idėjų, bet ir dėl jų skurdo, dėl ubagiškų atlyginimų už tokį katorgišką darbą. Kodėl gausybės įvairių ministerijų ar Seimo tarnautojų, nekalbant apie seimūnus ar valdžiūnus, atlyginimai smarkiai didesni už mokytojo?
Ir vis dėlto: ką sužinoti ar ko pasimokyti nori Šilalės, Pajūrio, Veliuonos, Prienų, Šilutės, Raseinių… ar kokio kito miesto žmonės, suėję į leidyklų ar Rašytojų klubo rengiamus vakarus, ko jie renkasi į klubą Vilniuje? Ir kas jie tokie? Šit Eugenijus Ignatavičius Veliuonoj skaitė savo smagią novelę apie žmogelio Amerikoj nusipirktą peiliuką, o pilnutėlėj kultūros salėj įsidėmėtina tyla! Betgi toj novelėj nėra jokių ypatingų aprašinėjimų žemiau juostos, tai kas verčia žmones suklusti? Gal žodžio, gal gimtosios kalbos magija, gal pasakojimo energija? Gal šliejimasis prie tikro, o ne plastmasinio išgyvenimo? Žemaitijoj dar teko išgirsti sakant: kas jau čia dabar berašys apie kalakutžolėm apaugusį kiemą, apie dobilienas? Jau nėr tokių.
Taip ir nesupratau, ar nėr kalakutžolių, ar apie kalakutžoles rašančiųjų.
Pagaliau pasakykim, kas tie įvardytieji antraštėje, tie gulintieji pakelėse? Šiųmetiniuose pasakiško grožio rudens paveiksluose buvo vienas, Žemaitijoje, nuo Kryžkalnio senuoju žemaičių plentu važiuojant Laukuvos link: pakelėse daugybė sugulusių, besiilsinčių juodmargių! Dideliais būriais ir pulkeliais, retkarčiais po vieną ar dvi, bet iš tikrųjų pašėlusiai daug tų gražių galvijų, ramiai gromuliuojančių dar žolę, dar dobilus, dar ne plastmasę.
Dar tradicinė gyvybės spalva!
Ir labai mažai laukuose, prie tų gyvulių, taip pat ir kiemuose, kaimų keliukuose, buvo matyti žmonių… Kur jie dingo? Nejaugi išklydo į Europą?
2005 m. spalio 22 d., Zervynos