literatūros žurnalas

Juozas Aputis. Pakelėse daug sugulusių

2005 m. Nr. 11

Nurimusio rudenio tyla nuteikė ne kokiems galvojimams, o tikrai palaimai. Norėjai pabūti su tyla, su ta palaiminga nuotaika, su pasakiškais rudenio medžiais.

Būrelis novelistų ir kritikų važiuojame į Veliuoną, į Petro Cvirkos Klangius, į rudeninius novelės skaitymus. Šiltas pajautas žadina gniaužiantis grožis, kai iš Veliuonos bažnyčios bokšto žvelgiame į aną Nemuno pusę, iš kur gali pasirodyti anuometinės civilizacijos nešėjai raiteliai baltais apsiaustais ir juodais kryžiais. Netrukus šiurpuliu perveria nenuilstančio veliuoniškio mokytojo Stasio Liutvinavičiaus perspėjimas, kad iš bokšto nereikėtų žiūrėti į apačią… Kodėl? Kad tenai žemė, kad ant tos žemės galima dribtelėti? Įsidėmėtinas perspėjimas!

Ar dėl perspėjimo, ar dėl ko kito lyg rūkas ėmė kilti miglotas nerimas – ne tik dėl svaiginamo aukščio. Veliuoną rankas ištiesusi laimina ir saugo didžiulė Kristaus stovyla, viskas kaip buvę – kas atstatyta, kas sutvarkyta ir kas nebaigta, bet, ačiū Dievui, aplink dar nematyti jokių naujovių, apkaltų plastmasinėmis lentomis ir užmaukšlintų tokiomis pat kepurėmis. Novelių skaitymų dalyvius lydintys žmonės pasakoja, kad per metus į Veliuoną užplūstantys būriai turistų iš kaimyninių ar tolesnių kraštų negali atsidžiaugti tuo, ką čia mato, ir vis paragina to žavaus savitumo neprarasti. Jūs nevertinat, ką turit, sako atvykėliai. Tą patį užsieniečiai europiečiai sako ne tik Veliuonoj, daugelyje Lietuvos vietų, nes patys patyrė civilizacijos niokojimus ir dabar dėl tų praradimų nervingai išgyvena, tačiau tie patys žmonės taip pat gėrisi Vilniaus Konstitucijos prospektu, nes čia jau viskas atpažįstama, jau mes prilygstame jiems, seniesiems Europos gyventojams… Amžinasis kūno ir dvasios susikirtimas! Šit kodėl ir mes, gėrėdamiesi taip gražiai išsilaikiusia Veliuona ir jos apylinkėmis, vis išsitardavome, jog gali būti, kad kokie nors piniguočiai gal jau rezga planus, kaip šį kraštą sumoderninti, kad gali atsirasti tokiems darbams pritariančiųjų, kaip neseniai buvo atsiradę ir pritariančių, ir remiančių Vilniaus ozo moderninimą.

Prieš kopimą į Veliuonos bažnyčios bokštą dar buvo Klangiai, Petro Cvirkos gimtinė. Ir čia nejučiom savęs klausi: ar tas ypatingų gabumų vaikas, tas rašytojas Cvirka, nuo vaikystės lydėtas vargo ir žmonių lygybės troškulio, o vėliau žiauraus laiko supainiotas ir susipainiojęs, ar jo „Cukriniai avinėliai“, ar „Žemė maitintoja“ yra paveikūs, ar tie puslapiai skaitomi širdies pašaukimu, ar tik dėl mokyklinių programų, tik iš pareigos? Vėl atskamba – ne Klangiuose, ne Veliuonoj – žmogaus pasakyti žodžiai: tokie, kaip Cvirka ir Salomėja, vežė mus į Sibirą, į Vorkutą!

Kai apie tai pagalvoji, pamažu blanksta ir pasakiškas rudenio grožis. Betgi – jau vėliau, jau novelių skaitymų Veliuonoje metu, veliuoniškė poetė ir prozininkė Violeta Šoblinskaitė kalbėjo: prisiminkim, kiek buvo Salomėjai, kiek Cvirkai metų, kai jie mirė?.. Tas klausimas atminty prikelia puikaus poeto, šviesios atminties žmogaus Vytauto Cinausko žodžius, kai naujaisiais laikais rūsčiai buvo puolamas vienas Lietuvos menininkas. Liaukimės, sakė V. Cinauskas, jei to žmogaus ir buvo kas nors ne taip padaryta, tai jis pats dabar už tai skaudžiai kenčia ir be mūsų priekaištų.

Apsisukęs vėl grįžti prie minties dėl kūrybos, dėl prozos, dėl poezijos kokio nors paveikumo, pagaliau – reikalingumo ar dar ko. P. Cvirka čia buvo tik paakintojas apie tai galvoti – ar iš tikrųjų jau yra taip atsitikę ar beatsitinką, kad rašto kūriniai reikalingi tik saviesiems, tokiems pat raštininkams, tų raštų nagrinėtojams ir aiškintojams? Ar vien tik iš savotiškos prievartos ir į Klangius, ir į kitas vietas gausiai plūsta moksleivių, mokytojų, teisininkų ekskursijos? Kas čia yra tikra, o kas – tik gryna inercija? Ar tik susipažinti su kūryba iš visų pašalių į Druskininkus kasmet suvažiuoja poetai, ar ir dėl ko kito?

Antai mokytojai ir Veliuonoje, ir Šilalėje, ir Prienuose (ir pavieniui, ir būreliu teko ir šių miestų žmonių suėjimuose dalyvauti) sakė, kad kuo toliau, tuo sunkiau darosi prišnekinti mokinius skaityti ir domėtis lietuvių literatūra (ir lietuvių kalba!), o užsieniečiai autoriai vaikus irgi labiausiai domina tie, kurių aprašytas gyvenimas brutalus, pilnas pikantiškų sekso scenų, o herojai visur kaubojiškai ima viršų – ten gyvenimas toks, kokį jie mato daugelyje televizijos filmų. Nori nenori, bet vėl turi kalbėti, vėl grįžti prie atsibostančių šnekų apie tai, kad pašėlusiai vaikus gadina kompiuteriai, filmai per televizijas, mobilieji telefonai – ir kokia nors literatūra, kukliai pretenduojanti išsitarti apie kokius nors žmogiškus santykius, apie gėrį ar blogį, kuris niekada nebus sunaikintas, čia yra gal ir bejėgė. Liūdna, tačiau, ko gero, yra taip. Bent jau šiandien, dabar. Ar gali ji, stipriai įkvėpusi oro, perrėkti ir televiziją, ir kompiuterius, ir mobiliuosius! Ar apskritai kas nors gali perrėkti, apmalšinti dideliais greičiais lekiančią piniginę ideologiją, brukančią ne tik plastmasinius langus, bet ir plastmasinius medžius ir jau gal netrukus – ir plastmasinius žmones?

Plastmasinį gyvenimo būdą stengiamasi įteigti kartais net įnirtingiau nei tai darydavo sovietinio gyvenimo būdo propagandistai. Kas dėl tokio peršamo gyvenimo nelabai nori sutikti, tas apšaukiamas niurgzliu ar dar kuo.

Čia negali iškęsti neprisiminęs ir Kalbos komisijos numatomos kaži kokios kalbos modernizavimo ar suprastinimo reformos, mat moksleiviai kuo toliau, tuo labiau nebemoka be klaidų rašyti (gal kartais visuomenė dėl tos reformos ir pernelyg jautriai reagavo). Jau reikią naujovių, mat visur jų reikia, to reikalauja atpingantys lietuviški kompiuteriai ir netgi prekės… Nedidelės, bet reikalauja: antai – „Slifavimo popieriaus diskas. Papildomą informaciją apie grudetumą ir matmenis rasite ant gamyklines pakuotes. UAB „Senuku prekybos centras“. Lyg kokioj dvasinėj tremty yra atsidūręs mokytojas lituanistas, stengdamasis įpūsti bent mažą savo krašto, savo kultūros ar literatūros ugnį, nes svetimą kur kas galingiau pučia iš to pūtimo lobstantieji, nuolankiai svetimam pataikaudami ir iš mokytojo dažnai pasišaipydami, ir dažnai netgi tie patys mokiniai, nes jų pralobę tėvukai pasišaipo ne tik iš mokytojų skelbiamų idėjų, bet ir dėl jų skurdo, dėl ubagiškų atlyginimų už tokį katorgišką darbą. Kodėl gausybės įvairių ministerijų ar Seimo tarnautojų, nekalbant apie seimūnus ar valdžiūnus, atlyginimai smarkiai didesni už mokytojo?

Ir vis dėlto: ką sužinoti ar ko pasimokyti nori Šilalės, Pajūrio, Veliuonos, Prienų, Šilutės, Raseinių… ar kokio kito miesto žmonės, suėję į leidyklų ar Rašytojų klubo rengiamus vakarus, ko jie renkasi į klubą Vilniuje? Ir kas jie tokie? Šit Eugenijus Ignatavičius Veliuonoj skaitė savo smagią novelę apie žmogelio Amerikoj nusipirktą peiliuką, o pilnutėlėj kultūros salėj įsidėmėtina tyla! Betgi toj novelėj nėra jokių ypatingų aprašinėjimų žemiau juostos, tai kas verčia žmones suklusti? Gal žodžio, gal gimtosios kalbos magija, gal pasakojimo energija? Gal šliejimasis prie tikro, o ne plastmasinio išgyvenimo? Žemaitijoj dar teko išgirsti sakant: kas jau čia dabar berašys apie kalakutžolėm apaugusį kiemą, apie dobilienas? Jau nėr tokių.

Taip ir nesupratau, ar nėr kalakutžolių, ar apie kalakutžoles rašančiųjų.

Pagaliau pasakykim, kas tie įvardytieji antraštėje, tie gulintieji pakelėse? Šiųmetiniuose pasakiško grožio rudens paveiksluose buvo vienas, Žemaitijoje, nuo Kryžkalnio senuoju žemaičių plentu važiuojant Laukuvos link: pakelėse daugybė sugulusių, besiilsinčių juodmargių! Dideliais būriais ir pulkeliais, retkarčiais po vieną ar dvi, bet iš tikrųjų pašėlusiai daug tų gražių galvijų, ramiai gromuliuojančių dar žolę, dar dobilus, dar ne plastmasę.

Dar tradicinė gyvybės spalva!

Ir labai mažai laukuose, prie tų gyvulių, taip pat ir kiemuose, kaimų keliukuose, buvo matyti žmonių… Kur jie dingo? Nejaugi išklydo į Europą?

       2005 m. spalio 22 d., Zervynos

Rašytojas ir literatūros jaukintojas Juozas Aputis „Metuose“

2021 06 27 / Juozas Aputis (1936–2010) „Metų“ redaktoriumi buvo 1991–1994 m., tačiau iki šių dienų archyvuose rastume net 92
jo publikacijas. Beveik 25 metus trukęs bendradarbiavimas neleistų sumeluoti, kad Aputis buvo labai svarbi „Metų“ dalis.

Valentinas Sventickas. Apie lapų kritimą

2021 m. Nr. 3 / Tarp popierių, kuriuos pasiėmiau išeidamas iš darbo „Vagos“ leidykloje, radau kai ką apie Juozo Apučio apysakos „Prieš lapų kritimą“ parengimą spaudai. Tai vienas reikšmingųjų J. Apučio kūrinių. Paties datuotas 1972–1976 m.

Juozas Aputis. Apie du Jurgio Kunčino rankraščius

2020 m. Nr. 4 / J. Kunčiną įdomu skaityti. Krenta į akis autoriaus pastabumas, mokėjimas susieti atsitiktinius reiškinius, detales, mokėjimas pasakoti, gebėjimas sudaryti „rimtą“ įspūdį. Jo beletristikoje jauti nemažą kūrėjo jėgą, pasitikėjimą…

Juozas Aputis. Iš dienoraščių. 1969–1990 m.

2016 m. Nr. 5–6 / 1969 metai. Spalio 10 d. Druskininkai. Kartais atrodo, kad jau viskas pradeda eiti į pabaigą: ir asmeninis gyvenimas, ir kūryba, ir viskas – visas gyvenimas. Negalėčiau pasakyti, kad dabar padėtis lengva…

Henrikas Gudavičius. Tikra novelė atsiranda iš ilgesio

2011 m. Nr. 2–3 / Artėjame prie svarbiausios kaimo gatvės ir jau girdime, kaip ūžia staklės lentinėje Juozo Apučio dirbtuvėlėje. Kiek sykių jau lankėmės čia ir kažkodėl vis niekaip neužtinkame jo už rašomojo stalo besėdinčio. Kada jis rašo?

Vytautas Narbutas. Likę su Juozo šviesa kelionėje

2010 m. Nr. 4 / Juozas Aputis 1936. VI. 8–2010. II. 28 / Juozo Apučio magiškoje prozoje man nuostabiausias yra žodžius ir vaizdus jungiantis energetinis laukas, išskirtinė aura, kuri randasi tarp pasakytų žodžių ir žmonių.

Petras Bražėnas. Atsisveikinus su Juozu Apučiu

2010 m. Nr. 4 / Juozas Aputis 1936. VI. 8–2010. II. 28 / Juozas Aputis – vienas talentingiausių žodžio menininkų, tikrų prozos meistrų, kurio kūryba visada reprezentuos antrosios XX a. pusės ir XXI a. pr. literatūros ieškojimus ir jos pasiektas aukštumas.

Romualdas Granauskas. Su žydinčia obelim glėby

2010 m. Nr. 4 / Juozas Aputis 1936. VI. 8–2010. II. 28 / Tavo novelės man šviečia iš tolo. Tokia ypatinga aputiška šviesa. Ir Tavo apysakos. šviečia ne kokie ten literatūriniai atradimai, o skaudūs žmogaus būties praradimai. Argi ir praradimai gali šviesti?

Juozas Aputis. Trapūs mūsų laiko stiklai

2009 m. Nr. 2 / Kad tik kam nors nepasirodytų, jog paliktas katinas panašus į kokią lūšį, kurią prie Kupiškio medžioklėje vokietukas nušovė! Kad ateinančio katino akis kam nors nepasirodytų panaši į neišdaužytus mūsų nerimo žiemos langus.

„Metų anketa“. Juozas Aputis, Antanas Gailius

2008 m. Nr. 3 / 1. Artėja 2009-ieji – Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis. Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias? Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?

Juozas Aputis. Žodžiai ir gėlės lituanistikos keleiviui

2007 m. Nr. 12 / Alberto Zalatoriaus 75-mečiui / Pavadinusi Albertą Zalatorių kritiku likimo gniaužtuose, Ilinojaus universiteto profesorė Violeta Kelertienė konferencijoje pažymėjo, kad jis ne vienam amžininkui buvo pavyzdys, paspirtis, asmenybė…

Juozas Aputis. Painūs lemties siūlų kamuoliai

2007 m. Nr. 12 / Petras Venclovas. Meilės ir mirties menas. – Vilnius: Vaga, 2007. – 264 p.