Gintarė Adomaitytė. Tiesiog gyventi
2016 m. Nr. 11
„Niekam nedaranti paslaugų (svetimos reikmės neprasiskverbdavo į jos vaizduotę), niekada nekamuojama sąžinės priekaištų ir minčių apie kokias nors paslaugas artimiesiems, ji tiesiog gyveno.“
Arba: „Baigiantis gegužei, ji pradėdavo vaikščioti prie upės, vasarą maudydavosi kelis sykius per dieną, rudenį – pėda praskirdavo pirmąjį ledą.“
Skaitymo gurmanai čia pat atspėjo, ką cituoju: žinoma, kad Česlovą, aišku, kad Milošą, suprantama, kad Algio Kalėdos vertimą: tai „Isos slėnis“, o mano abi pasirinktos citatos – apie naratoriaus senelę – apie tą, kuri – tik pamanyk – ar drįstume mes taip – tiesiog gyveno.
Su ja – jeigu leista – tapatinuosi. Noriu ir galiu būti moterimi, kuri kulnu prakerta pirmąjį ar paskutinį ledą. Ir tik.
Aha…
Niekada – gal net nuo kūdikio metų – man nebuvo leista gyventi šiaip sau. Arba gyventi tiesiog. Mudvi arėme, nuo pat mažens arė-me – mano sesuo Dainora ir aš.
Muzikos ir šokių pamokos. Daužymas per rankas ir kitas kūno vietas. Amžinoji kaltė: šį tą (absoliučiai viską) pamokose atlikai ne taip.
Susigūžusi, palinkusiais pečiais, kalta be kaltės yra manoji karta. Patekusi į istorijos mėsmalę – o jei romantiškai kalbėsime, tai į malūnus. Esame savaip laimingi: mūsų akivaizdoje nelyg pats sau pasirašė istorijos vadovėlis. Nelyg ir mes dalyvavome, padėjome. Nelyg įvyko ta laimė nelaimė: atpurtę, numetę sovietiją, liksime vadinami sovietų rašytojais, to meto veikėjais, autoriais, dalyviais.
Tiesiog gyventi – štai apie ką svajojau aš vakarykštę dieną. O šiandien? Šią naktį, kai rašau?
Ką tik namuose aptarėme filmą „Meistras ir Tatjana“ – tą filmą, kurio baiminausi.
Kad žinotumėte, kaip ilgai jo vengiau, kaip nenorėjau jo regėti. Kaip jaučiau, kad jis man neleis to, ko senokai užsigeidžiau – gyventi, ir tik.
Vis tiek filmą paregėjau.
Panirome į juostos grožį ir jos netiesą. Melą. Dokumentikos ydas. Nutylėjimus. Fotografijos meistras Vitas Luckus nužudė žmogų – apie jo nužudytąjį, apie auką filme nė žodžio.
Dėkui žmogui, kuris mane, dar jauną, sentimentalią, anais laikais po žudynių sudraudė. Jis man tiesiai sakė: tau gaila jo, tik Luckaus, vien tik jo, nejau?
Dėkui ir kitam, kuris mane dabar nuo tariamo, paties neva pasaulio žymiausio fotografo įtakų, kai filmą pagaliau pamatėme, gelbėjo. Jis tvirtino: Vitas Luckus buvo agresyvus. Piktas žmogus.
O aš, tą filmą žiūrėdama, nelauktai netikėtai atradau save Nidoje, fotomenininkų seminare, atsidūriau skubiai sukurtoje Luckaus parodoje: ant virvių sąvaržėlėmis sukabintos nuotraukos. Ir dabar, šią valandą, einu palei virves ir regiu tas nuotraukas, ir patiriu tai, kas žmonėms nutinka rečiausiai: katarsį.
Man regis, tai buvo 1982 ar vėlesni metai. Tie metai, kai dirbau Fotomeno draugijoje, kai buvau – tik pamanyk – pirmininko Antano Sutkaus asmeninė sekretorė. Mergaitė prie rašomosios mašinėlės. Dar neskaičiusi Milošo, dar negirdėjusi nė vieno žodžio apie Isos slėnį.
Nuolanki ir paranki.
Nemeluoti. Niekada. Nė trupučio. Nė kiek. Štai kaip svajočiau gyventi. Atsikratydama nuo vaikystės man įkaltos manieros: būk mandagi.
Esu. Lieku. Mandagi. Nuolanki. Kai turėčiau surikti. Šaukti. Gal net ir bliauti.
Ar patikėsite? Globos namuose (kuriuose gyvena ir ligoti, ir garbaus amžiaus sulaukę žmonės) nuostabiai gražios, doros socialinės darbuotojos nustemba: o ką, ar tikrai esą garsinių knygų? Mes jų klausytume – kaip, iš kur gauti?
Kituose globos namuose dar baisiau. Man sako: turime televizorių, jo ekranas didžiausias – ar negana, ko dar? Juk yra ne tik televizorius, bet ir koplytėlė – joje pasimelsime ir nurimsime.
Jūs net neįsivaizduojate, kaip aš noriu gyventi – ir tik, ir nieko daugiau – koja pramušdama pirmąjį ežero ledą.
Neįmanoma. Kol kas. Dar ne.
Štai tipenu Lietuvos pakraštyje palei klasikinę bažnyčią geltonomis plytelėmis. Plytelės – kaip iš pasakos, kaip tas geltonas pažadų kelias.
Ir ką?
Kiek atokiau, beveik čia pat, globos namai. Nuo bažnyčios iki jų – užkaboriai, užtvaros, vingiai vingeliai, nepatogumai. Atskirtis.
Ne tik nuo bažnyčios. Ir nuo puikiausios miestelio bibliotekos – ji trečiame buvusios mokyklos aukšte. Net bibliotekininkė kopia ilsėdamasi. Jaunesnė nei aš. Kur kas jaunesnė.
Tai mano tuštybė ir mano menkybė. Maniau, kad sukūriau beveik tobulą projektą: „Neregių kūrėjų vakarai Rytų Aukštaitijoje“. Atrodė man: drąsinsiu ir stiprinsiu žmones, turinčius tokią ar anokią negalią.
Pakraščiuose nutinka kitaip. Miestelis paklausyti neregio Alvydo Valentos skaitomos poezijos, operos dainininko Vlado Bagdono (beveik neregys, negalią įveikęs) ateina. Globos namų gyventojai – ne. Kaip ateis, kaip ratukais atvyks – juk sekmadienis, juk socialiniai darbuotojai ilsisi, juk tas nuostabiausias geltonų plytų kelias išklotas tik palei bažnyčią.
Jei kam rūpi architektūra – ir tik ji – tai namų mums visiems, senstantiems, visai pasenusiems, ligotiems, jau pastatyta. Kvapai naujuose namuose kiti – nebėra kraupios anų laikų smarvės, jau ne. Lovos patogios. Yra kur praustis. Maistas gardus.
Tai ko nerimauti, ko?
Kai aną pavasarį lankiau globos namus, džiaugiausi man artimo žmogaus patarimu. Jis sakė: tu pasiimk savo pasakų knygų, bent kelias, jų prireiks.
Ir tikrai.
Tuose, anuose ir kituose namuose pasėjau savo „Vėjų miesto pasakas“, gal kas ir tikrai jas skaito. Kaip paaiškėjo, aistringi pasakų gerbėjai yra vyriškiai, įžengę į aštuntą ar devintą, gal net dešimtą dešimtį.
Myniau ir myniau šį vakarą vieną gatvelę – nuo mūsų namų Ignalinoje, Atgimimo gatvėje, iki ežero. Nuo ežero iki Atgimimo. Nuo Atgimimo iki ežero.
Kol atsipeikėjau. Tartum kalta šiemet jaučiausi prieš tėvą – savo tėvelį, tik taip jį vadindavau.
Lyg ir paminėjome jo šimtą metų: Lietuvos aklųjų bibliotekoje, žurnale „Krantai“. Mano neregį tėvą – chorvedį, muzikos mokytoją, aklųjų švietėją. Man atrodė: lyg per maža, lyg ne taip, gal reikėtų garsiau, dažniau.
Tėve mano – ne Tavo šimtas metų svarbu. Ne pompastika. Kiek turėsiu jėgų, tiek Lietuvos pakraščiuose, įsikibusi į parankę poetams Alvydui Valentai, Vilijai Dumbliauskienei, operos dainininkui Vladui Bagdonui, skleisiu žinią: neapsakomai stipri neregystės šviesa.
Nežinau kodėl, nežinau kaip, niekada nesuvoksiu už ką – o vis atrandu save tarp liaudies rašytojų, tarp žmonių, kurie balansuoja ties riba: gal jie grafomanai, gal liaudies dainiai, o gal jie – kur kas daugiau ir svarbiau – ne ten patekę, su savo karta nespėję, nepataikę į laiko ritmą ir madą.
Švytuoklė. Jos valia.
Ją patiriu skaitydama liaudies poetų kūrybą. Dar labiau – jų biografijas. Kartą kitą kuo atviriausių pasakojimų esu išklausiusi.
Nejau ką tik jūsų akivaizdoje apsiraudojau, kad mudvi su sese vaikystėje pernelyg kankintos menais?
Kankintos? Taip. Bet mylėtos, į mokslus išleistos.
Mano bendraamžiai (gimę 1957 m.) ar dešimčia metų vyresni, o ir gerokai jaunesni man pasakoja: jie norėjo studijuoti aukštąjį mokslą. Ir galėjo. Būtų galėję, jei ne tėvai – jie draudė, jie žemino, jie niekino savo vaikus, svajojusius baigti aukštąjį mokslą. Tėvai jiems sakė: niekada tokių nebuvo mūsų giminėje ir niekada nebus. Nereikia.
Ko reikia? Amatų mokyklos, galbūt – technikumo. Kad vaikas būtų arčiau namų. Kad dirbtų žemę, kad melžtų karvę, kad skerstų kiaulę, kad…
Švytuoklės nesuvaldysi.
Karta, kuriai draudė studijuoti, kurią žūtbūt rišo prie kaimo, išaugino kitą kartą: ji studijuoja žūtbūt, ji žūtbūt apsigyvena Vilniuje, ji gimdo ir augina vaikus, kurie nebetelpa Vilniaus darželiuose ir mokyklose – o juk reikia, privalu būti ten, tame Vilniuje, žūtbūt.
Manasis Vilnius stulbina mane kiekvieną dieną. Kai tik būnu jame ir kai esu su juo. Patekau į malonų meilės trikampį: Vilnius–Ignalina–aš.
Reikliai apžvelgiu namus Vilniuje, Žirmūnuose. Reikliausiai… Kiek ir ko turiu svarbaus, kas iš tiesų man būtina?
Žinau: po pusmečio – gal po metų – gal po antrų – nuo Vilniaus atsitrauksiu.
Jaučiu: kai viena mano ranka krauna šiukšlių maišan sentimentalias smulkmenas, kita ranka prieštarauja. Prieštarauja kairė.
Savaime aišku: švarinu, tobulinu, raunu ir raviu ne namus, ne butą, ne mylimus Žirmūnus, o savo gyvenimą.
Vilnius, tas išsiplėtęs, išsišakojęs, savo ribas peraugęs ir dar augąs miestas man sumažėjo. Nedrįsčiau sakyti: sumenko. Bet jei tą žodį – „sumenko“ – jau parašiau, tai gal ir taip. Šiek tiek – švelniai, pats sau – lyg ir menksta.
Yra viena vienintelė vieta, kurioje pasijuntu vilniete. Galime tą vietą vadinti kuo įvairiausiai: Šventaragio slėniu, miesto sodu (arba Jaunimo sodu), Bernardinų parku, gal dar kitaip ar anaip.
Ilgainiui dar ne kartą keisis parko takai takeliai. Šiek tiek kitaip (o juk taip pat) suksis tos ar anokios karuselės, skanėstais vilios laikinos kavinės. Vieną medį ten nukirsime, o kitą pasodinsime. Želdinsime rečiausius augalus tik tam, kad šalia jų skverbtųsi tie, kuriems Šventaragyje, palei Vilnią, augti leista ir lemta – jie dygs savaime.
Gamta ten stipresnė už žmogų. Tai vieta, kurios nei sugadinti, nei pernelyg išpuošti neįmanoma. Vilnia ten teka į Nerį, ten patys sau didėja ir slenka, mąžta kalnai, ten nesuvaldomas, nenumaldomas, pats sau gyvenantis – Vilnius.
Retsykiais, labai retai, Neries ir Vilnios santakoje išgirstu: svarbią man dieną, valandą, lyg būčiau prašiusi, skamba Vilniaus varpai.
Ko dar?
Ko bereikia? Jums ir man?
Tik drąsos, tik stiprybės kvailybės – trenkti kulnu į ledą. Šaltą, šalčiausią nykią valandą.