literatūros žurnalas

Vytautas Stankus. Dulkės

2020 m. Nr. 3

„Labas, Vytai, kaip su tekstu sekasi? Sulauksim šiandien?“ – klausia manęs Antanas. O man reikia išsiurbti dulkes. Nes prisikaupė. O dukra alergiška. Bet ausis pasiekia pro langą sklindantys lenkiški šūksniai: wszystko… porządku… Bożeż ty mój. Nežinau, kas ten kam porządku, bet džiaugiuosi. Ir prisiminiau prezidentinius debatus, skirtus kultūros ir švietimo politikos klausimams. Viena įstabesnių laidų. Va, pavyzdžiui, vienas sakėsi skiriąs kultūrai visą savo gyvenimą. Tai labai gražu. Norėdamas tai patvirtinti siūlėsi padainuoti. Padainuoti. Dainelę. Įdomu, kokia tai būtų buvus dainelė. Kitas sakėsi augęs tarp knygų ir teatrų. Aš irgi augau tarp knygų. Ir ką? Kitas teigė, kad kultūra esti jo natūralaus gyvenimo natūrali dalis, o muzika padeda atsigauti ir pailsėti. Čia kokia, kaži, muzika? Pirmas Balius? Antras? Galbūt Debussy? O labiausiai patiko tai, kad dėdė džiaugėsi, jog LDK žemėje gimė TIEK (daug) poetų. Ir Marcinkevičius, ir Adomas Mickevičius, ir kiti pasaulinio lygio poetai. Taip sakant, prie LDK buvo geriau. Prieš tokį argumentą galima tik iškelti rankas ir… šypsotis turbūt. Iš esmės – seniai nebuvau matęs tiek žmonių, kurie dvi valandas kalba gal tik patys suprasdami, apie ką. Ir Dievas mato – pasigedau aiškaus ir atviro pasakymo: b*#%s ta kultūra. Nerūpi mums, suprantat? Ir net nieks nenori būti tos sumautos Kultūros ministerijos sumautu kultūros ministru, suprantat? Suprantam, bet man reikia išsiurbt dulkes, Bożeż ty mój.

Pildamas vandenį į siurblio dulkių konteinerį svarstau, kad šiemet vaikui į pirmą klasę, o valdžia ėmė ir nusprendė sumažinti moksleiviams kultūros paso pinigus. Nes o kam gi moksleiviams ta kultūra? Tik jaunas gležnas smegenis jaukia. Argi neturime kur padėti tų pinigėlių? Turime. Štai Seimas perka saldainių už šimtą aštuoniasdešimt tūkstančių pinigų, o už šešiasdešimt šešis tūkstančius – gėlių. Du šimtai keturiasdešimt šeši tūkstančiai. Nuo tokio kiekio saldainių turėtų susiklijuoti išangės. Na o gėlės – gražu pažiūrėt, žydi va, kvepia, džiugina širdį. Gal net kokiam pavyzdingam moksleiviui klius kokia bonbonkė ar žiedelis. Ir jau beveik matau, kaip štai, dukra abiturientė, jai teikiamas apdovanojimas Prezidentūroje, o bet tačiau sąrašuose nėra jos pavardės ir jos neįleidžia. Nes maža ką. Maža kas čia tokia. Gal kokia nepatikima.

Ne pirmas kartas, sakysiu dukrai, nenusimink. Va 2020-aisiais Nacionalinės premijos laureatė aktorė Viktorija Kuodytė nebuvo įleista į Nacionalinių kultūros ir meno premijų įteikimo ceremoniją. Nes jos nepažino apsauga (taip, taip, apsauga neprivalo visų pažinti, o ypač menininkų, nes jų nepažįsta net didžioji dalis Kultūros ministerijos darbuotojų), o pavardės nebuvo sąraše. Nes sąrašas labai didelis, o skaičiuot iki aštuonių, pasirodo, moka ne visi. Arba moka, bet labai jau tingisi. Ką padarysi, taip jau nutiko, ak, svarbu, kad renginys tiesioginiame eteryje sklandžiai praeitų, svarbu viskas pagal protokolą. Viešojoje erdvėje buvo bandoma viską permesti patiems menininkams – esą kodėl jie nekėlė triukšmo? Bailiai! Aha. Taip ir įsivaizduoju, kaip susirinkę premijos laureatai ima siautėti, laužyti kėdes, daužyti langus, gal koks vienas užvožia kitam į veidą kumščiu, vyksta absoliutus chaosas, ir girdisi šūksniai: KUR KUODYTĖ?! O dar atsirado tokių, kurie siūlė pačiai aktorei atsiprašyti (viešai!), kad sukėlė tokią neapykantos bangą. Čia belieka pacituoti vieną šalies pareigūną: „Mažiau lakt reikia ir raitytis, ir nieko nebus.“ Kontekstas kitas, bet esmė – pati kalta. Tikrai, vaidino žmogus, prisivaidino čia premiją sau, tai pati ir kalta. Labai daug kultūros ir pakylėtumo, viskas čia porządku. Pakylėju siurblio dulkių konteinerį. Man reikia išsiurbt dulkes.

Dėdamas filtrą į siurblį svarstau, ar viskas būtų kitaip, jeigu vis dar turėtume Seime Kultūros komiteto pirmininką? KK (nepainioti su „Kitomis knygomis“) pirmininkas, tiek daug nudirbęs šalies kultūrai, atsistatydino. Manau, kad tai didžiulė netektis visam kultūros laukui. Taurios širdies riteris, vadovaujantis partijai, kuri ateidama teigė, jog kultūra ir švietimas yra jų prioritetinės sritys, krito nelygioje kovoje su… Na, tiesą sakant, sunku pasakyti, su kuo, bet krito. Tačiau prioritetinės sritys turbūt vis dar išlieka prioritetinėmis, tik galbūt skirtingai suprantame, ką tai reiškia. Peršasi įtarimas, kad minėtu atveju omenyje turėtas prioritetas šias sritis sunaikinti. Nes argi jų reikia? Kam šaliai išsilavinę ir protingi žmonės? Tokie kelia daug nepatogumų ir klausimų, daugiau nieko. Panašu, kad rūpintojėliams sekasi, viskas pagal planą. Kultūra ir švietimas (švietimo reforma vykdoma nuo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo!) gerėja ir skaidrėja, ir galbūt jau greit turėtų taip pagerėti, kad jų visai nebeliks (jeigu kokia sritis gali pasiekti nirvaną, tai bus būtent tas atvejis). Kažin ar dulkės, kurias turiu išsiurbti, gali pasiekti nirvaną?

Čia į mane dėbteli nuotrauka nuo knygos viršelio. Sustoju. Ir staiga suprantu, kaip visa tai nesvarbu. Viskas pasimirš ir virs tuo, kuo iš tikrųjų yra – dulkėm. O jis – ne. Liks jo knygos ir balsas. Liks jo barokinis sniegas ir įstriži žiburiai. Gyvenimas tęsiasi. Man reikia siurbti.

Viktor Pelevin. Mėlynas žibintas

2017 m. Nr. 10 / Iš rusų k. vertė Vytautas Stankus / Dėl degančio už lango žibinto palatoje buvo beveik šviesu. Šviesa krito kažkokia mėlyna ir negyva, ir jei ne mėnulis, kurį buvo galima pamatyti iš lovos smarkiai pasilenkus

Dovilė Kuzminskaitė. Tai skirta ne mums

2017 m. Nr. 2 / Vytautas Stankus. Skruzdžių skandinimas. – Vilnius: Versus aureus, 2016. – 112 p.

Dovilė Kuzminskaitė. Kita tikrovės pusė

2014 m. Nr. 10 / Vytautas Stankus. Iš veidrodžio, už: eilėraščiai. Vilnius: Lietuvių rašytojų s-gos leidykla, 2014. 123 p.