literatūros žurnalas

Romualdas Granauskas. Rakto ieškojimas

1995 m. Nr. 7

Laureato žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo iškilmėse

 

…Šitą dalyką turėtume vadinti mūsų laiko drama. Kai taip stai­giai pasikeičia ištisos vertybių sistemos, toli į šoną pasislenka at­skaitos taškai ir kriterijai, nenuostabu, kad menininkas jaučiasi su­trikęs. Negana to, ne vienas pradeda abejoti savo talentu ir net kūry­bos prasme. Kūrybinė drama gali virsti asmenine, ir niekas neskaičiavo, keliems ji jau virto, o keliems dar virs. O tiems, kuriems gimtosios kalbos žodis tėra vienintelė priemonė ir galimybė, gal net dar sunkiau. Jie dažnai jaučiasi taip, lyg ir pats žodis juos būtų iš­davęs. Ir vaikšto dabar po savo kūrybos griuvėsius kaip lunatikai Mėnulio peizaže. Tiktai nederėtų šitos dramos ištakų ieškoti vaka­rykštėje ir užvakarykštėje dienoje. Ji prasidėjo žymiai anksčiau ir tęsis, kol bus gyvi jos veikėjai. Ji prasidėjo tada, kai kūrėjas pajuto, jog kūryba gali būti naudinga, kad ji duodasi prijaukinama, kad glos­toma riečia nugarą, neskausmingai pereidama iš būties į buitį, o saulėtame bute visai neblogai atrodo tarp katino ir kaktuso.

Taip buvo, bet taip nebėra. Ir erdvus butas, ir liesas katinas, ir nebežydintis kaktusas dabar šeimininko suvokiami kaip kūrybinis me­mento mori, o lentynos stiklas, už kurio rikiuojasi parašytos knygos, užklijuojamas dešimties metų senumo spalvotu plakatu-kalendoriumi, kuriame žavi japonė vis uosto ir uosto žydinčią sakuros šaką. Įdomu būtų sužinoti, kokius jausmus šiandien ji besukelia šeiminin­kui, – ir ta jo japonė, ir ta jos šaka? Romius prisiminimus, karčią gėlą ar mirtiną įtūžį? Mums neduota žinoti.

Didžiąją savo gyvenimo dalį jis suposi sekliame tikrovės užuteky­je, o rašomasis stalas buvo jo ramybės ir orumo valtis, iriama lieso akiniuoto redaktoriaus. Visų susirinkimų palubiais skambėjo kameri­nio kritikų choro atliekamos dainos apie drąsų jūreivį, išdrįsusį leis­tis į audringus kūrybos vandenynus, naujų žemių ir naujų kelių at­radėją. Dabar net sunku suprasti, kaip jis galėjo nematyti, kad tas jo užutėkio krantas, į kurį kasdien saugiai įsibesdavo parplaukusios jo valties nosis, visai ne Gerosios Vilties rago riaumojančios uolos? Kaip jis galėjo neatskirti, kad ne balti albatroso sparnai rėžia erdvę virš jo išdidžiai atverstos galvos, – tai murzina nušiurusi varna skraidina snape sausą žagarą į savo lizdą retame juodalksnyne?..

Bet vieną dieną nuo staiga atūžusio viesulo apvirto jo valtis rūsčiai pasišiaušė baltųjų lelijų lapai, ir redaktoriaus akiniai paskutinį kartą graudžiai blykstelėjo vandeny, grimzdami į dugną… Kaip man aprašyti to nelaimingo kūrėjo jausmus, kurie maišėsi jo širdyje, kai visas šlapias, dumblinas, pametęs vieną batą, jis pagaliau išbrido į šiukšliną krantą ir iškėlęs kumščius į dangų šaukėsi visų pragaro jėgų keršto?..

Galėtume pasakyti, kad šitaip ir baigėsi drama, bet dalykas tas, kad ji dar nesibaigė ir po šiai dienai nežada baigtis.

Toli, jau už tikrų jūrų ir vandenynų, buvo kiti kūrėjai, naktimis guldę ant popieriaus lapo gimtosios kalbos žodžius, kurie, jų parašyti, įgaudavo visai kitokią reikšmę ir prasmę. Tos pačios raidės, tie patys taškai ir kableliai, tačiau skirtumo negalima buvo paaiškinti pagal jokias gramatikas ir semantikas. Štai ir dabar, grįžęs namo ir kiek apdžiūvęs, mūsų herojus vėl atsisėdo kaip įpratęs už savo didžiu­lio rašomojo stalo, jo akys buvo pilnos nuoskaudos ašarų, jo dvasia kentėjo, jam atrodė, jog dabar parašys pačius gražiausius žodžius, kokius tik šia kalba įmanoma parašyti. Jis ir parašė: „Tėvyne, tu ma­no tėvyne.“ Pagalvojęs paskutinįjį žodį dar pertaisė iš didžiosios raidės. Pajuto, kad gerai. Skaitė dar ir dar, ir patogus pasididžiavimo jausmas pradėjo glostyti širdį. Tačiau kuo labiau džiūvo akyse ašaros, tuo sausesni rodėsi ir patys žodžiai. Nežiūrėdamas ištiesė ranką į knygų lentyną, pasiėmė neišvaizdžią knygelę, išleistą gal Bostone, gal Čikagoje, gal dar tolimesniame pasvietyje. Ir ten parašyti tie patys žodžiai! Net loštelėjo iš nustebimo. Jam pasirodė, kad iš už jų kažkas žiūri. Grįžo akimis prie savųjų. Taip ir yra: iš už anų – žiūri, o iš už jo – ne. Kas per velniava? Juk jo netgi dar geriau parašyta: jo „tėvynė“ – iš didžiosios, o jų – iš mažosios. Bet žiūri, ir tiek. Lyg vaiko akys pro užšalusio lango kertelę, lyg išvežtos sesers skarelė, bėgant numesta ant kiemo tako. Ir tas žiūrėjimas koks! Lyg su priekaištu, lyg dar su kuo… Niekas neturi teisės į jį taip žiūrėti! Tai jis gyvena savo Tėvynėj, o ne jie! „Mes gyvenam savo Tėvynėje, – mintyse pasitaisė. – Mums Ji visuomet buvo taip arti širdies, kaip mūsų marškiniai arti mūsų krūtinių!..“ Pajuto, kad ir čia gerai pasakė, todėl kiek aprimo.

Žodį tėvynė daug kas rašė iš didžiosios raidės, tačiau apie tą tikrąją, tą vienintelę nebuvo galima rašyti. Kažkaip apsieidavo rašy­dami tėviškė ar gimtinė, tiems žodžiams suteikdami platesnę ir gilesnę prasmę. Laimei, nomadiškoje rusų kalboje šitų žodžių išvis nėra, todėl jie galėjo sau manyti, jog kalba sukasi apie vienkiemį, ku­riame autorius gimė. Įmanomais ir neįmanomais būdais teko spirtis prieš „Didžiosios Tėvynės“ sąvoką, nes už jos vėrėsi juoda anga ir prapultis, kaip dabar kad veriasi dar juodesnė ir dar platesnė: turime tapti pasaulio piliečiais, mūsų kultūra privalo įsijungti į visos Euro­pos kultūrą… Ir niekas negali paaiškinti, kodėl ne į Azijos ar Okeani­jos. Štai šitaip pilna burna dabar šaukia vidutinybė – visu kultūrų pražūtis. Jai visuomet svetimo bato įmintoje pėdoje telkšantis van­duo atrodė esąs įkvėpimo šaltinis. O pats sakymas, kad mūsų kultūros kažką ar kažkam „privalo“, kad ji šiandien neturi kitos alternatyvos, dėl savo idiotiškumo pakerta kojas. Kiekviena kultūra, jeigu ji kultūra, o ne kičas, su kitomis kultūromis ir taip glaudžiasi abiem šo­nais kaip silkė statinėje, ir niekam ji nieko neprivalo, – vienintelė jos pareiga – išlikti pačia savimi, ir daugiau nieko: nei prisijungiant, nei apsijungiant, nei susijungiant. Jos žūtis prasideda vienu centimetru toliau nuo tos vietos, kur baigiasi jos autonomija ir savitumas, – ieš­kodamos to nepastebėto centimetro, dabar daugelis Europos tautų keliais šliaužtų atgal, jeigu tiktai begalėtų. Ir kokios dar ypatingos klausos reikia, kad visuose šituose raginimuose ir skatinimuose išgir­stum daiktavardžio jungas šaknį? Jau ir taip mūsų kultūra tik per didį Dievo stebuklą išliko kaip tas žirnis prie kelio: išmindžiota, iš­laužyta, nuskabyta, su viena kita pusžale ankštele pažemėj, prie pat stiebo. Jeigu būtų duota ramiai užaugti ir subręsti, turėtume savo sėklos ateičiai ir pasėtume gal ne taip arti kelio, ne tokioj ištryptoj žemėj ir ne šiaurės pusėj.

Bet aš čia dėl per didelio įkarščio nukrypau nuo temos. Geriau grįžkime atgal prie mūsų minėto užutėkio herojaus.

Ir didu, ir graudu, kad pirmieji lietuvių literatūros žodžiai, ku­riuos ji ištarė, dar gerai neišmokusi kalbėti ir vaikščioti, buvo tauta ir tėvynė. Ir visai ne dėl to, kad pilietis ir valstybė vienu skiemeniu ilges­ni. Tokia mažutėlė, iš kur ji galėjo žinoti, kad tauta ir tėra kultūros augintoja ir maitintoja? Kad ne piliečiai ją kuria ir ne valstybėje ji skleidžiasi? Kad po daugelio metų Lietuvoje ant daugybės kryžių bus parašyta: „Žuvo už Tėvynę“ ir nė ant vieno: „Krito už valstybę“ ar „Mirė už Respubliką“? Plonu kūdikio balseliu prabilusi, ji buvo žmo­nių išgirsta, suprasta ir permąstyta. Iš tolių toliausių jie tiesė rankas į tą pusę: „Leiskit į Tėvynę, leiskit pas savus.“ Lietuvos valstybės jau nebebuvo, ji sugriuvo taip greitai, jog net dulkės nespėjo pakilti nuo žemės, – į ką, rodos, jie begalėjo tiesti? O tiesė vis dėlto, tiesė, ir šil­tos Tėvynės lūpos pūtė į jų stingstančius pirštus.

Užutėkio herojus galėjo priklausyti ar nepriklausyti tai vieninte­lei partijai – tai jo politinių pažiūrų klausimas; galėjo propaguoti ar nepropaguoti ateizmą – tai jo religinių įsitikinimų klausimas; galėjo būti marksistas ar nemarksistas – tai filosofinės sistemos pasirinki­mo klausimas, tačiau, kartą pasirinkęs lietuvių rašytojo kelią, tuo pačiu metu jis turėjo pasirinkti ir tuos principus, kuriais rėmėsi lie­tuvių literatūra, bet ar jis pasirinko juos? Šlovindamas aną, didžiąją tėvynę, jis tartum atsisakė savo mažosios. Dainuodamas apie tautų draugystę ir brolystę, besitęsiančią nuo Nidos per visus Sibiro lage­rius iki pat mirtininkų prikimšto Magadano, jis atsisakė – ko?.. Jis buvo Tarybų Lietuvos rašytojas ir tebėra, iš tų sąrašų niekas jo neišbraukė ir nežada braukti, bet ir į lietuvių literatūros kūrėjus taip pat neketina įtraukti, – lietuvių literatūros visai kiti etiniai ir esteti­niai principai, kitokie moraliniai imperatyvai. Ir tegu niekas nesako: tokie buvo laikai. Yra sritis, kurioje lietuvis buvo galingesnis už patį poną Dievą. Mat net Jisai lietuvio negali padaryti nelietuviu, tai gali padaryti tiktai pats lietuvis ir tik savo noru. Išeidamas iš literatūros, mūsų herojus užsitrenkė už savęs duris. Gal jam bus kada pravertos kitos – lietuvių literatūros istorijos – užpakalinės durelės, bet šitos – niekada. Vieną kartą jos teatsiveria, vieną kartą ir teužsidaro. Nes raktas nuo jų padėtas ne čia, Lietuvoje, o ten, toli ir anapus. Net dabartinė valdžia tegali paskirti jam personalinę pensiją, ką ji sėkmingai ir daro, tačiau paskirti rašytoju atgal į lietuvių literatu – dar ne jos nosiai. (Gal ši mintis apie didžiųjų durų raktą pasirodę kai kam paradoksiška ar šokiruojanti, tačiau taip nėra, ir aš kaip gebėdamas pasistengsiu tai paaiškinti.)

Jeigu tarsim, kad mokslas yra tiesos sūnus, tai menas – teisybės. O jo dukterį literatūrą daug kas norėtų įsiversti į lovą: politikai, ideologai, partijos veikėjai. Arba bent jau pakišti ranką po jos sijonu, kitoje rodydami storą piniginę. Juk puikiausiai prisimenam, kaip po eilinio mūsų herojaus romano tuojau pat jam būdavo paskiriamas dar geresnis butas, mašina, premija. Nejaugi autorius manė, kad jis sukūrė pasaulinio lygio šedevrą? Nejaugi jis buvo toks kvailas? Juk pirmų pirmiausia jis buvo gabus ar net talentingas žmogus; mokėjo analizuoti ir save, ir kitus. Negalėjo nesuprasti, jog rašo ne taip ir ne tai. Nežinau, apie ką jis kalbėdavosi naktį su savimi, bet manau, kad kalbėdavosi. Ir, žinoma, rasdavo daug argumentų sau pateisinti: „Taip, aš viską suprantu, bet šiais laikais neįmanoma kitaip rašyti. Juk nuo mano rašymo vis tiek niekas nepasikeis. Bepigu jiems ten, už Atlanto. Štai, jeigu man būtų leista, tada aš… O, tada aš jiems pa­rašyčiau!..

Visas laiko baisumas ne tas, kad buvo, kas buvo. Jis slepiasi ši­tuose dviejuose žodžiuose: būtų leista. Žiūrėdamas į dangų, pririšta­sis laižo savo grandinę. Kartais jam truputį ir leisdavo, ir tada jis – o, tada jis parašydavo! Parašydavo net, kad partijos rajono sekretorius svajojo įsitaisyti meilužę. Štai taip, tiesiai ir šviesiai! Ir jeigu ne aukš­tesni draugai iš Vilniaus, ko gero, būtų ir įsitaisęs. Pasirodo, turint drąsos, galima, draugai, rašyti, galima!

Jis plačiai važinėjo po Lietuvą, o salės būdavo pilnos žmonių. Žmonių akys blizgėjo. Ir jo paties blizgėjo: „Aš dar ne taip parašysiu!“ Visi tik ir laukė, kada jis parašys, bet jis niekada neparašė. Daugiau jam nebuvo leista. Žmonių vilties jis negalėjo pateisinti, nors tai bu­vo laikas, kai net nuo menko tiesos žodžio ji įsiplieksdavo kaip šiau­das nuo ugnies. O jis rašė. Kasmet ar pramečiui parašydavo po ro­maną, nors žmonėms jis jau nieko neprivalėjo, bet privalėjo kitiems: už savo valtį, už galimybę vis rašyti ir vis spausdinti. Juo rūpinosi valstybė, o žmonėms rūpėjo Tėvynė.

Jis turėjo daug gerų ir protingų knygų. Jis klausėsi ir „Laisvosios Europos“, ir „Amerikos balso“. Mėgdavo pasigirti, kad yra skaitęs ir Katiliškį, ir Brazdžionį, ir Vaičiulaitį, ir Škėmą. O jo geras draugas turįs net Bostono enciklopediją, tačiau niekuomet nepasakydavo to draugo pavardės. Užėjęs į Sąjungos kavinę, jauniems rašytojams at­sainiai linkteldavo galva, o kartais nupirkdavo jiems konjako. Po labai mažą taurelę: „Vyrai, neprasigerkit. Lietuvai reikia jūsų talentų.“ O tie prasigerdavo, šokinėdavo užsimuštinai iš balkonų ar mėnesių mėnesiais, užsikloję galvas, vaitodavo Vasaros penkiuose ar Naujojoj Vilnioj. Ar jis pats kada naktį vaitodavo, niekas nežino. Gal ir vaito­davo: po Katiliškio, po Škėmos skaitymo. Tačiau jo bare visuomet stovėdavo keli buteliai paties geriausio konjako, nuo kurio ilgai neprasigersi. Ir vieną gražią dieną ar naktį jis turėjo suprasti, kad tos didžiosios literatūros durys neatsirakina jo „Volgos“ rakteliu. Tas raktas yra kažkur ten, jam neprieinamas ir nepasiekiamas. O gal to rakto jam ir nebereikėjo, gal jis ir pats buvo ėmęs galvoti, kad tie ke­li metrai jo parašytų knygų, išrikiuotų lentynoje, jau ir yra ta didžio­ji literatūra? Žmogus toks silpnas, o jo pasitikėjimas savimi toks didelis!.. Jis pirmas pasitikdavo kitus rašytojus iš Maskvos ir Rytų Eu­ropos, jis sėdėdavo šalia jų Berlyne, Prahoj, Sofijoj… Tuose miestuose jo knygos juk buvo išverstos ir išspausdintos, ką jau kalbėti apie Maskvą, Kijevą, Minską. Jis buvo pasiųstas net į pačią Ameriką. Jis kažkur ten važinėjo, su kažkuo susitikinėjo, su kažkuo šnekėjosi ar ginčijosi, tačiau ištikimai sugrįžęs jis nieko apie tai nepasakodavo…

Prašom nepagalvoti, kad aš čia piešiu kokį panoraminį ano laiko paveikslą, aš tik dalijuos kai kuriomis mintimis ir prisiminimais, o mano fragmentiškas užutėkio herojus nėra koks nors konkretus žmo­gus, tai tik iš įvairių bruoželių, įvairių brėželių susidaręs niekieno kontūras. O jau minėtojo rakto klausimas yra ir už keblų keblesnis. Daugelio tų, pas kuriuos jis turėtų būti. Jau nebėra tarp gyvųjų. Mūsų literatūros istorikai su pačiu Zalatorium priekyje jau ne vieną kartą vyko už jūrų, naršė, vartė, kuitė, net stalų stalčius atitraukinėjo, tačiau jokio rakto nerado. Manau, kad tuo pačiu žygiu jie bus ap­klausę ir gyvuosius, pas kuriuos jis galėtų būti, tačiau ir šie tik purtė galvas ir skėsčiojo rankomis. Visiems aišku, kad arba patys nėra jo matę, arba nenori sakyti. Tokios ilgos nesėkmingos paieškos kai ku­riuos jau verčia smarkiai abejoti, antraip juk seniai būtų radę. O kad jis buvo, esama įrodymų. Svarbiausias iš jų – ten parašytos knygos, kurias dabar laisvai vartom ir skaitom.

Tačiau pastaruoju metu pasigirsta ir visiškai priešingų nuomo­nių: nėra ten jokio rakto ir niekada nebuvo. Tai rašytojų fantazijos vaisius. Galbūt pats žinojimas, kad tikrosios literatūros durys tik vieną kartą teatsidaro ir užsidaro, ir yra tas raktas. Aš negaliu nei pritarti šiai nuomonei, nei jos paneigti.

P.S. Kartais ir man tekdavo akis į akį susitikti su skaitytojais, kurie prašydavo, kad paskaityčiau, ką esu parašęs pastaruoju metu. Leiskit manyti, kad būtent tai aš dabar ir padariau.

Romualdas Granauskas. Šeši laiškai Ričardui Pakalniškiui ir šiek tiek prozos

2019 m. Nr. 8–9 / Skelbiami Granausko laiškai Pakalniškiui, rašyti 1957–1958 metais, iš laiko, kai buvo „jaunas ir naivus, nuoširdus ir tikintis viso pasaulio gerumu“ ir gabalėlis anksčiau neskelbtos prozos.

Viktorija Daujotytė. Tarp juodvarnių ir balto balandžio

2016 m. Nr. 2 / Romualdas Granauskas. Baltas liūdesio balandis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 368 p.

Viktorija Daujotytė. Romualdas Granauskas – mokytojams

2015 m, Nr. 2 / „Turiu laiko galvoti, daug pergalvoju“, – maždaug tokia frazė iš vieno pokalbio su Romualdu Granausku telefonu. Sekė, kas vyksta mokykloje, vis lygino su savąja, su savo patirtimi. Buvo tikras, kad mokykla yra pamatai…

Romualdas Granauskas: išeinantis ir pasiliekantis

2015 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo Viktorija Daujotytė, Danielius Mušinskas, Akvilė Rėklaitytė, Vytautas Rubavičius, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis

Viktorija Daujotytė. In memoriam. „Kūnas – Lietuvoj, dvasia – kalboj“

2014 m. Nr. 12 / Romualdas Granauskas 1939.IV.18–2014.X.28 / Iš Romualdo Granausko teksto „Dvylika juodvarnių, apie Daukantą lakstančių“: „Tą rytą, kai Daukantas išėjo į Vilnių ir basos jo kojos palietė vieškelio dulkes…

Jonas Palionis. Lietuviškojo žodžio „glostytojas”

2014 m. Nr. 12 / Čia žodis glostytojas išskirtas kabutėmis dėl to, kad neseniai pasirodžiusios iškilaus mūsų rašytojo Romualdo Granausko knygos „Trečias gyvenimas“ antroji dalis – esė – yra pavadinta „Žodžio paglostymas“.

Romualdas Granauskas. Du apsakymai

2014 m. Nr. 12 / Kai pasibaigia gražiosios bobų vasaros dienos, danguje aplink miestelį sustoja ratu spalio debesys. Dar pilki, dar ne juodai pritvinkę. Vienas kitas, užplaukęs virš kapų ar virš malūno tvenkinio…

Laimantas Jonušys. Įkvėpimo žemė ir raidės

2014 m. Nr. 11 / Romualdas Granauskas. Trečias gyvenimas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 174 p.

Romualdas Granauskas. Žodžio paglostymas

2014 m. Nr. 3 / Man skamba visai ne makabriškai: „Palaidojo žmogų su visais jo jausmais…“ O kaip su prisiminimais? Ar tai nėra svarbiausia, ką mes turim? Kuo skiriamės vienas nuo kito, kas yra tartum pati mūsų esmė.

Jūratė Sprindytė. Rašymai, užrašymai – į sąmonę ar į griovį?

2013 m. Nr. 5–6 / Romualdas Granauskas. Šventųjų gyvenimai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 135 p.

Alfredas Guščius. Biografija, įsupta į laiko drobulę

2011 m. Nr. 11 / Romualdas Granauskas. Trys vienatvės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 192 p.

Jūratė Sprindytė. Lošti iš romano

2004 m. Nr. 8–9 / Nebėra abejonių, kad romanas pasidarė rinkos dievaitis. Visi puolė rašyti romanus arba tuos savo tekstus, kuriuos anksčiau vadino įvairiais prozos ir kri­tikos žanrais, dabar vadina romanais. Rašytojas be romano – ne rašytojas.