literatūros žurnalas

Juozas Aputis. Laikas, įsispaudęs novelės žodyje

1997 m. Nr. 7

Laureato žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo iškilmėse

 

Ir itin abstrakčiame prozos tekste visada esti atpažinimo žymių – laiko, vietos, žmonių tipų, jų jausenos ir pasaulėjautos įvardijimo ženklų. Atpažinti keletą tokių ženklų lietuvių novelėje čia pamėgin­ta aptariant tuos kūrinius, kurie pirmieji ir labiausiai yra įstrigę skaičiusiojo atmintin ir ten neišdildomai užsilikę.

„Vienodai ir nuobodžiai čiukšėdamas plaukia prieš vandenį nedidelis garlaivis…“ – šitaip prasideda J. Biliūno vaizdelis „Nemu­nu“, tarytum skausmingas atodūsis lėtu sakinio ritmu skimbtelėjęs galbūt visos būsimosios lietuvių prozos kamertoną. Ne tik sakinio. Toliau parašyta: „Ta plati upė, kuri, vingiuodamasi be galo, kiekvie­name žingsnyje maino savo pavidalą; tie jos aukšti žaliuojantieji miškais ir pievomis krantai – tai ne kaleidoskopas, bet  g y v a  p r i g i m­ t i s (išretinta cituojant), neapsakomai už aną gražesnė“. Ar ne S. Daukanto žvilgsnis ir mintis pažadino J. Biliūno sielos muziką? Toliau vaizdelyje pagauname ir tokį aprašomojo laiko matmenį: rašančiojo ir garlaiviu plaukiančiųjų žvilgsnio horizontų artumą; Nemuno van­duo čia labai išdidinamas („O platus galingas Nemunas romiai ir iš­kilmingai plaukia vakarų šalin“…); šio amžiaus pradžios naujųjų inteligentų sielojimosi užuomazgas, kad išėjo, kad apleido gimtąjį lizdą: „O vyrai iriasi ir iriasi. Ir taip ištisas dienas, nakvodami šaltyje ir lietuje, šildydamies tik prie savo mažų ugnelių ir katilėlių. O gal­būt labai iš toli Šventąja ir Nerim atvarė jie tuos sielius Nemunan; gal­būt tat mano matyti ar pažįstami žmonės, arba net kaimynai,  k u­ r i u o s  j a u  s e n i a i  apleidau, bet kurių atsiminimas dar tebegyvena mano mintyse“ (išretinta cituojant). Toliau – gal pati ryškiausia laiko žymė: vienoje prieplaukoje į garlaivį sueina būrelis muzikantų, rusiškai dainuojančių kažin kokią „kareivių dainą, be jausmų ir prasmės“. Šit toji laiko žymė – studentė jų paprašo ką nors padainuoti lietuviškai; „…ir visi trys pradeda dainuoti apie „monopolį“. Tat paprasta naujos formacijos dainuška, be dailės ir gilių jausmų, kurioje autorius išdėsto savo nuomonę ir lengvą sodiečių tikėjimą „monopolio“ geradarybėmis, giria jį, kol dar, žinoma, to, kad tas „monopolis“ tik nauja žmonėms sunkenybė“. Garlaiviu plaukiančių žmonių būsenai tos dainos neužtenka. „Tik kokią senobinę dainą… liūdną“, – paprašo studentė. (Įsidėmėtina, kad poreikius modeliuoja studentė!) Ir šit: „Broliai dainuoja liūdną… gegutę, žalioj girioj kukuojančią, vargelius rokuojančią; apie mergelę rūtų daržely verkiančią, savo bernelio nesulaukiančią…“

Šitai skaudokai idilei meno psichologijos prasme reikia ir kitokių spalvų. Reikia sūrumo, negražumo, sukrėtimo. Bet ne vien tol tai dėl meno psichologijos – kitaip turi suskambėti ir aprašomasis, laikas: garlaivyje pasirodo jaunutė mergina, kurios išvaizda rodo, kad ji „yra ne tik mačiusi vargų, bet jau pati patyrusi ir netikrosiosios meilės vaisių“. Moteris, kuriai mergina įdavė obuolį, meta jį upėn. „Nenoriu nuo jos obuolių priimti: tat paleistuvė ir užsikrėtusi, – atsako pašnabždomis moteriškė, bet tokiu balsu, kad visi aplinkui tą girdi“. Vaizdelio pabaiga tokia: „Negaliu ir nedrįstu eiti paskui ją pažiūrėti, kur ir kaip ji nakvos, pas ką ir kaip ji čia gyvena Kaune, ką dirba ir kokia baisi be pasigailėjimo galia ją prie tokio gyvenimo privertė. Pagaliau ar būtų iš to kokia nauda?“ J. Biliūnas čia sužadina dar vieną balsą, vėliau aidėsiantį lietuvių novelistų puslapiuose, ieškančiuose sąžinės ir moralės normų darnos su gyvenimo, lemties pakišamomis normomis.

Išėjimas iš namų, kitokio pasaulio ilgėjimasis, šeimos židinio šiluma ir už to židinio ribų tykantys pavojai aukso sakiniais ir vaizdais išrašyti P. Cvirkos „Cukriniuose avinėliuose“. Po J. Biliūno „Kliudžiau“, „Brisiaus galas“, „Nemunu“ šis P. Cvirkos kūrinys buvo ir turbūt tebėra tobuliausias lietuvių novelistikos išdirbinys, atkasęs ir išraižęs mūsų krašto žmogaus, lietuvio kaimiečio sakytume archetipinį pavidalą, laiko tėkmės jau metamą į artėjančios civilizacijoj potvynį. „Cukriniuose avinėliuose“ kalbama apie vaikus, aprašomos jų fantazijos. Šitoks paveikslėlis, regis, yra tikras šio amžiaus pradžios „lietuviško“ laiko inkliuzas: „Seniai mus viliojo tolimai vėjinis malūnas, kurio sparnai sukosi už lygumų, į vakarus. Mes niekad nebuvome ir mieste, apie kurį tiek daug svajojome. Simukas sprendė, kad mieste galima pirkt ko tik nori, ko tik širdis geidžia. Nuo namo ant namo ištiestos virvės, o ant jų sukabinėtos bandeli riestainiai ir  d a l g i a i“ (išretinta cituojant).

„Su plieno dalgiu ant peties…“ – ar ne šitaip kadaise dainavo vienas tipiškųjų lietuvių pavidalų Paulius Širvys?

Už J. Biliūno Niūronių, P. Cvirkos Veliuonos jau tvenkėsi naujųjų laikų pavidalai, judino tą ant virvės pakabintą dalgį, artinosi žvangančia geležim, skepsio knygų puslapiais, sielos sprogdinimais.

J. Biliūno „Nemunu“ jau treji metai buvo parašytas, kai Antanas Vaičiulaitis, kuris, tapęs rašytoju, savo novelės „Pelkių takas“ pradžioje įdėjo tokius R. M. Rilke’s žodžius:

Wer jetzt stirbt irgendivo in der Welt,
ohne Grund stirbt in der Welt

(Kas dabar kur nors pasaulyje miršta,
miršta pasaulyje be priežasties)

Pasirinktasis moto kalba apie trūkinėjantį pasaulį, kurio įvy­kiuose sunku įžvelgti kokio nors prasmingumo. „Pelkių tako“ hero­jus Matas Mateika yra atvykęs iš miesto į kaimą (atvirkštinis kelias, jei prisiminsime J. Biliūno „Nemunu“ ir P. Cvirkos „Cukrinius avinėlius“!) kirsti miško. Atsimename, ką rašė J. Biliūnas: „Tie jos aukšti žaliuojantieji miškais ir pievomis krantai – tai ne kalei­doskopas, bet gyva prigimtis“? Naujieji laikai, palikę kelmuotą Anykščių šilelį, pamažu ruošia civilizacijos potvynį anksčiau minė­tam lietuvio ir jo aplinkos pavidalui. „Matas Mateika paskutinį kartą smogė kirviu į kamieną ir pridėjo ranką prie kaktos. Jis žvelgė aukštyn, kur temstančiam danguj pušis stovėjo išdidi ir liekna, su snieguota viršūne. Jis pasitraukė prie kitų darbininkų“. O toliau sakoma taip: „Pamažu gulė snaigės ant šakų. Jis akimis permetė visą medį. Ūmai nusigręžęs pasibruko kirvį su pjūklu po pažaste. Tiesiai per kelmynus kūprino į kaimą. Kur tik akys siekė, visur jis regėjo sugulusias eiles pušų ir eglių, begalinę srovę rudų ir sakuotų rąstų. Jis mąstė: „Koks naikinimas! Koks naikinimas!“

Naiviai protestuodamas prieš tą atsiritančią naikinimo bangą, herojus išdidžiai ryžtasi griovimo ir naikinimo darbe nedalyvauti. Žmoguje atbunda ta J. Biliūno suvokta gyva gamtos prigimtis, ją naikinti Matui Mateikai per skaudu. Jis nutaria mesti darbą, grįžti į namus, į miestą. „Jis norėjo dar kažką tarti, bet jo lūpos ėmė vapsėti kaip žmogui, kuriam graudu kalbėti, ir žodžiai užduso“, – šitaip A. Vaičiulaitis nusako keisto, sakytume biliūniškojo garlaivio kelei­vio, pasiryžėlio atstatyti sielos harmoniją, būseną. Tą harmoniją jau aiškiai ardo naujieji laikai su simboliškai iškeltu kirviu ir pjūklu, laikai, grasinantys griovimais. Mūsų akimis žiūrint, tas laikas jau labai tolimas, ardymų, grasinimų ir gąsdinimų jau būta daug bai­sesnių, tačiau šioje A. Vaičiulaičio novelėje jau užčiuopta tų blogybių pradžia. Beje, čia taip pat pasigirsta ir  s v e t i m y b ė s  motyvas, skambėjęs J. Biliūno vaizdelyje, kai studentė prašė, kad muzikan­tai padainuotų lietuviškai. Kai su ūkininku, pas kurį apsistojo, Matas pakalba apie senoviškus žmones, novelės herojus ištaria: „Kaip tie medžiai, kuriuos  s v e t i m i  (išretinta cituojant) kerta“. Ir toliau ūkininkas sako: „Skurdu žiūrėti, kaip jie naikina“. Tačiau tasai naikinimas prieš tą beprasmį naikinimą arba naikinimąsi, kurį yra nusakęs minėtasis R. M. Rilke, yra tiktai maželytis grūdelis: Mateikai reikia pereiti pelkių taku, kuriame pilna visokių pavojų – nuklysi iš žmonių išminto tako ir nugarmėsi į liūną. Be to, gali­ma papulti tiesiai į glėbį  s v e t i m a m  kareiviui sargybiniui. O jau atėjo ir naktis, ir „juoda debesų siena jau buvo pakilusi ir stūmėsi prie mėnulio, šalto ir bailaus tose erdvėse“. Šiame šiurpiame pelkių tako pasaulyje priešais Matą Mateiką pasirodo senutė, „amžiaus prilenkta prie žemės“. Kai Matas paklausia, kur ji taip vėlai eina, ji atsako einanti  n a m o, o „Dievuliui niekados nėra vėlu“. Ji pasisako einanti iš miestelio, o tenai palaidojusi dukrą. „Dievuliui niekados ne vėlu; dukterį pasiėmė, o motiną, sako jis, paskui rasiu.“ Taigi – senutė eina iš ten, kur  s v e t i m a  dvasia! Bet Matas juk bėga iš ten, kur dvasia  s v e t i m a  jam ir kur grįžta senutė! Štai tas prieštaros lieptas, ant kurio turi prieštaringumai susidurti. Novelėje sakoma: „Matui buvo graudu prieš tą jos tiesų žvilgsnį Ir švelnius  r a m y b ė s  žodžius“. Išretintasis žodis reiškia svarbų A. Vaičiulaičio novelistikos momentą: skeldėjančiame naujųjų laikų pasaulyje žmogui vis dėlto yra atrama: Viešpaties paveikslas. Todėl ir senutė „atrodė jam tokia didelė ir galinga su tąja į sniegą tvirtai įsmeigę kaip kokio vyskupo lazda“. Kai dar sušnekama apie  s v e t i m u o s i u s  ir jų nešamas nelaimes, novelės tempas vis didėja, veržiamasi į finalą – pamanęs, kad prisispaudžia prie seno gluosnio, Mateika užtaikė tiesiai ant  s v e t i m o  sargybinio. Novelė baigiama šitaip; „Mateika vandeny plėšė kareivio rankas nuo savęs. Bet sargybinis laikė jį tvirtai, prisispaudęs kaip sūnus prie tėvo, ir gramzdino abu gilyn ir gilyn, kol paskutinis burbulas mušė jiems iš gerklės“.

Palyginti nedaug ratų apsisuko laiko vežimas, ir štai kokiais paveikslais virto anasai J. Biliūno žvilgsnio užkliudytasis skilinėjantis žmogaus gyvenimas (vos ne idilėje šmėstelėjęs paleistuvės veidas – blogio sėkla). Svarbu čia dar vienas dalykas: A. Vaičiulaičio novelėje pelkių taku eina ne vien tikroviškasis laikas, bet jau ir kultūros pažadinta styga, verčianti novelės gyvenimo atspindžius modeliuoti, kurti lyg ir antrinį to gyvenimo pavidalą. Šioje novelėje A. Vaičiulaitis gyvenimą bus sumodeliavęs pagal R. M. Rllke’s kodą.

Laiko inkliuzai lietuvių novelėje! Kokie ir kaip jie įsispaudė vėlesnių metų bėgsme? O pamatėme juos R. Granausko novelėje „Švelnumas“, kur svetimumo šaltis taip įsispraudęs į gyvenimą, kad jam parodyti reikia pasitelkti šunį – jis yra šios R. Granausko novelės herojus. Po to – žinomieji „Duonos valgytojai“, kur ant klevo lapų iškepta duona reikalinga tiktai nueinantiesiems, jaunieji jau nebežino, kam ir kodėl gyvena – toks tas gyvenimas svetimas, primestas, nesavas.

Jeigu būtų galima sudėti į kokį nors prietaisą atmintin tvirtai įstrigusias lietuvių noveles ir jas kartu peršviesti, ekrane pamaty­tume ryškų laiko pavidalą – liūdintį, sergantį, tylintį. Čia pamaty­tume I. Šeiniaus, J. Savickio, S. Zobarsko, K. Jankausko, A. Škėmos, J. Jankaus įlydytus novelių inkliuzus, čia būtų socialiai žmogiškuoju veidu teigiančios M. Sluckio novelės, R. Lankausko „Lapkričio rūkas“, A. Sprindžio „Varnos traukia“, V. Dautarto „Pokalbis su upokšniu“, J. Mikelinsko „Akis“, S. Šaltenio novelyte „Bėgimas“ (tuometinės jaunosios rašytojų kartos balsas: velniop socializmo propaguojamas melagingas didžiažmogių statulas, smelkiamės į tikrąjį žmogiškumą!), A. Pociaus „Šieno vežimas“, B. Vilimaitės „Ilgesys“, E. Mikulėnaitės „Rudas meškiukas“, B. Radzevičiaus „Šiąnakt bus šalna“, R. Klimo „Paukščių lesinimo šventė“ (kur nedaug „fizinio“ istorinio laiko, daugiau – to laiko minties, įvairiaplanio regėjimo), Petro ir Povilo Dirgėlų „Amžinas aukuras“, L. Jacinevičiaus „Miestas didelis – mažas“, J. Glinskio „Pasiklausk ežerėlio“, V. Brazausko „Šieno kvapas“, R. Gavelio „Gimimo diena“, V. Zaikausko „Muzikantai“, D. Mušinsko „Dvi novelės apie Munkų“, V. Narbuto „Rudenį, saulei šviečiant“, J. Ivanauskaitės „Pakalnučių metai“, J. Kunčino „Ėjom tylėdami ir greitai“, V. Morkūno „Plyšys“, Z. Čepaitės „Senis ir sušalusios žąsys“, E. Ignatavičiaus „Chrizan­temų autobuse“, A. Ramono „Pailgas geltonas debesis“, B. Jonuškaitės „Trys apsakymai apie Martyną“, V. Juknaitės „Stiklo šalis“, H. A. Čigriejaus „Pirštinės“, Š. Šimulyno „Dyzelis“… Dar atminty švysteli jau nebe visas kūrinys, o atskiros detalės, lakus sakinys, gražus jausmas, išminties krislas. Ačiū novelei už laiko atpažinimo antspaudus jos puslapiuose. Ačiū, bet… Kur atspindžiai iš to meto, kai kaimuose ir miestuose burzgė siaubą varantys enkavėdistų sunkvežimiai, kur pasiryžimo ir kančių takai parti­zanų miškuose, kur svetimųjų ideologijos nuodų, pasėtų mūsų žmonių sąmonėje, atspindžiai? Ilgas tas laiko tarpas, kurį novelė sukandusi dantis tylėjo, kurį pataikūniškai šiepdamasi melavo. Reikės jai apeiti didelį ratą ir sugrįžti. Kaip į kokius tolimus istorinius laikus… Nes po artimųjų mirties turi praeiti daug laiko, kad jų veidus ryškiai susapnuotum…

Rašytojas ir literatūros jaukintojas Juozas Aputis „Metuose“

2021 06 27 / Juozas Aputis (1936–2010) „Metų“ redaktoriumi buvo 1991–1994 m., tačiau iki šių dienų archyvuose rastume net 92
jo publikacijas. Beveik 25 metus trukęs bendradarbiavimas neleistų sumeluoti, kad Aputis buvo labai svarbi „Metų“ dalis.

Valentinas Sventickas. Apie lapų kritimą

2021 m. Nr. 3 / Tarp popierių, kuriuos pasiėmiau išeidamas iš darbo „Vagos“ leidykloje, radau kai ką apie Juozo Apučio apysakos „Prieš lapų kritimą“ parengimą spaudai. Tai vienas reikšmingųjų J. Apučio kūrinių. Paties datuotas 1972–1976 m.

Juozas Aputis. Apie du Jurgio Kunčino rankraščius

2020 m. Nr. 4 / J. Kunčiną įdomu skaityti. Krenta į akis autoriaus pastabumas, mokėjimas susieti atsitiktinius reiškinius, detales, mokėjimas pasakoti, gebėjimas sudaryti „rimtą“ įspūdį. Jo beletristikoje jauti nemažą kūrėjo jėgą, pasitikėjimą…

Juozas Aputis. Iš dienoraščių. 1969–1990 m.

2016 m. Nr. 5–6 / 1969 metai. Spalio 10 d. Druskininkai. Kartais atrodo, kad jau viskas pradeda eiti į pabaigą: ir asmeninis gyvenimas, ir kūryba, ir viskas – visas gyvenimas. Negalėčiau pasakyti, kad dabar padėtis lengva…

Henrikas Gudavičius. Tikra novelė atsiranda iš ilgesio

2011 m. Nr. 2–3 / Artėjame prie svarbiausios kaimo gatvės ir jau girdime, kaip ūžia staklės lentinėje Juozo Apučio dirbtuvėlėje. Kiek sykių jau lankėmės čia ir kažkodėl vis niekaip neužtinkame jo už rašomojo stalo besėdinčio. Kada jis rašo?

Vytautas Narbutas. Likę su Juozo šviesa kelionėje

2010 m. Nr. 4 / Juozas Aputis 1936. VI. 8–2010. II. 28 / Juozo Apučio magiškoje prozoje man nuostabiausias yra žodžius ir vaizdus jungiantis energetinis laukas, išskirtinė aura, kuri randasi tarp pasakytų žodžių ir žmonių.

Petras Bražėnas. Atsisveikinus su Juozu Apučiu

2010 m. Nr. 4 / Juozas Aputis 1936. VI. 8–2010. II. 28 / Juozas Aputis – vienas talentingiausių žodžio menininkų, tikrų prozos meistrų, kurio kūryba visada reprezentuos antrosios XX a. pusės ir XXI a. pr. literatūros ieškojimus ir jos pasiektas aukštumas.

Romualdas Granauskas. Su žydinčia obelim glėby

2010 m. Nr. 4 / Juozas Aputis 1936. VI. 8–2010. II. 28 / Tavo novelės man šviečia iš tolo. Tokia ypatinga aputiška šviesa. Ir Tavo apysakos. šviečia ne kokie ten literatūriniai atradimai, o skaudūs žmogaus būties praradimai. Argi ir praradimai gali šviesti?

Juozas Aputis. Trapūs mūsų laiko stiklai

2009 m. Nr. 2 / Kad tik kam nors nepasirodytų, jog paliktas katinas panašus į kokią lūšį, kurią prie Kupiškio medžioklėje vokietukas nušovė! Kad ateinančio katino akis kam nors nepasirodytų panaši į neišdaužytus mūsų nerimo žiemos langus.

„Metų anketa“. Juozas Aputis, Antanas Gailius

2008 m. Nr. 3 / 1. Artėja 2009-ieji – Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis. Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias? Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?

Juozas Aputis. Žodžiai ir gėlės lituanistikos keleiviui

2007 m. Nr. 12 / Alberto Zalatoriaus 75-mečiui / Pavadinusi Albertą Zalatorių kritiku likimo gniaužtuose, Ilinojaus universiteto profesorė Violeta Kelertienė konferencijoje pažymėjo, kad jis ne vienam amžininkui buvo pavyzdys, paspirtis, asmenybė…

Juozas Aputis. Painūs lemties siūlų kamuoliai

2007 m. Nr. 12 / Petras Venclovas. Meilės ir mirties menas. – Vilnius: Vaga, 2007. – 264 p.