literatūros žurnalas

Vytautas Martinkus. Atvirukas iš priemiesčio

2021 m. Nr. 2

Rašau jums iš Aukštojo Pavilnio, iš Gurių sodų prie Juodojo kelio. Jeigu kada, važiuodami 33 autobusu iš Žirmūnų, užsnūsite ar užmiršite išlipti iš jo prie Katedros ar Menų akademijos, atsibusite paskutinėje stotelėje ir šitaip visai netyčiom atrasite Gurių sodus. Buvusius sodus – dabar juos labiau tinka vadinti priemiesčio gyvenviete. („Gurių“ nepainiokite su Valentino Sventicko išpopuliarintais „guriniais“ – dzūkų duonos ar rašytojo vaizdų trupiniais). Autobuso maršrute žodžio „sodai“ nėra, raudonu smulkiu šriftu jis virš vairuotojo galvos sušvytės pačioje maršruto pabaigoje, bet adresas – tas. Tikras, kaip ir autobusas, kaip ir lengvai įsidėmimas maršruto numeris, kurį jau užrašiau. Atvažiavote, tarkim, netyčia, kur aš gyvenu. Jau trylika metų. Ar galite čia ką nors pamatyti ar kitaip sužinoti? Be abejonės. Padėsiu. Vis dar karantinas, sniegas laužo medžių šakas, klampoti per jį sunku, šaligatvius valo, bet ne visur švariai. Tad į svečius nekviečiu, papasakosiu – parašysiu. Sugrįždami, arba jau namuose, saugiai perskaitysite.

Žinau, kad ne itin pasiilgstate popierinių laiškų. Nebent iš egzotiškų ir didelių miestų. Romos, Paryžiaus, ar bent Lisabonos. Elektroninis paštas konfiskavo visus parkerius ir uždarė (mus) į kompiuterių ir telefonų dėželes. Simboliška: net Vilniaus pašto rūmais atsikratėme. Kam jie mums? Bet kovido pandemija ir karantinas gaivina senas epistolinio ryšio formas. Sėdu prie šito… žiemos atviruko. Aprašysiu bent kraštelį „saulėto tinklo“ – solar.web (toliau paaiškinsiu, kas jis, pradžioje – žr. piešinį; šis – iš Tommaso Campanellos knygos „Saulės miestas“ viršelio).

O ką nauja ar įdomaus parašyti iš priemiesčio, kuris iš Gedimino prospekto beveik nematomas – šliejasi ne tiek prie Vilniaus iš rytų, kiek prie Naujosios Vilnios jai iš vakarų? Šiaurėje ribojasi su Žemutiniu Pavilniu, kur galite atvažiuoti 13 autobusu, kur geležinkelis ir jo stotelė (prie jos, pasak istorikų, 1908 m. geležinkeliečiai ir sodino pirmus sodus). Nuo Vilnios paupio į jos atšlaitę vingiuoja akmenimis grįstas Tuputiškių serpantinas, vienintelis toks Lietuvoje (nutiestas XX a. pradžioje). Rytuose – Strielčiukai, Rokantiškės, signatarų nausėdija prie Džiaugsmo gatvės. Tik pietuose Pavilnys pereina į Gurius ir Kalnėnus. Vakaruose – Ribiškių miškas, tankiai medžiais apaugusios Rasų ir Markučių kalvos.

Lyg ir priemiesčio priemiestis. Daugiau į kaimą panašus. Vienaaukščiai ir dviaukščiai gyvenamieji namai, dvibučiai kotedžai. Šalimais – nuorodos: Pavilnių regioninis parkas. Kur jo pradžia ir pabaiga, ne visai aišku. Antakalniečiai tokius ženklus irgi užtinka. Daug panašumo su kitais Vilniaus priemiesčiais. Lietuviškai kalba, nors moka turbūt ne visi, bet juk rusų, lenkų, gudų ar po prostu kalbomis irgi galima susitarti. Nei literatūra, nei menas, net politika čia nėra svarbiausi gyvenimo rūpesčiai, bet apie politiką, net aukštąją, kaip vėliau skaitysite, autobusuose, stotelėse (ačiū Savivaldybei, dengtose nuo lietaus ir vėjų), automobiliuose, prekybos centruose, gatvelėse, virtuvėse visgi pasikalbama, netgi gana griežtai. Visų šnekų nesugaudysi.

Deja, prapuolė bomžas Tolikas, kartais ir man darbuose patalkindavęs, visas naujienas už bambalį perpasakodavęs. Ir saulėtų sodų idėją (šiandien sakyčiau solar.web) jis giliai širdy nešiojosi: „Matysi, ateis saulėta diena…“ Jis mėnesį skynė pomidorus Ispanijoje, tad apie Saulę daugiau už mane išmanė. Nežinau, kur Tolikas prapuolė, paskutinį kartą skambino iš nakvynės namų (šiandien jie ar tik ne Kalinių globos namais vadinasi) Panerių gatvėje. Paskui – lyg į vandenį, gal pasuko gimtosios Nemenčinės sodų link, nors ir ilgai traukė jį Guriai. O gal karūnuota gyvatė jam įkirto.

Nėra čia viešų aikščių, paminklų tautos didvyriams. Gyvenamieji namai kaip visur suskirstyti į seniūnaitijas, gatvėse sutinkami žmonės beveik visi kaukėti, prieš pandemiją lygūs. Rinkimai buvo ramūs, sklandūs. Tik su pavargusia širdimi į trečią aukštą ropštis buvo nekas. Į Seimą pavilniečių išrinkta Monika Navickienė Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją valdo. Ar tai ką keičia? Turbūt ne ką, bet žinoti praverčia. Amerikiečių šūkis „We can“ (mes galime) visiems čia patinka. Įpareigoja. Tolikas pripažindavo: „Pomidoryne, Ispanijoje, nėra geriau…“

Praturtėję priemiesčio žmonės, kad ir neapsitrynę užsieniuose, nesiginčydavo su Toliku. Čia ar netoliese gyvena (-o) ir daugiau žymių (viešų) asmenų, anksčiau tarnavusių Seime ar kitur užėmusių aukštus postus, tad patyrusių, kokia paini visuomenės tvarkos mašina. Vietiniams gyventojams labiausiai iš jų rūpi sužinoti, ko niekas, gal ir visa viešoji valdžia nežino: kada baigsis kovido pandemija, kurią „kažkas juk valdo“, kelios bus dar jos bangos, kas svarbiau – ministrai, gydytojai, policininkai ar vakcina. Bet žinoti yra sunkus menas.

Kaip mes, literatai, ir jauni, ir nejauni, nežinome netgi to, kas po žiemos ištiks mūsų literatūrinę spaudą. Ministras ir Kultūros taryba – viltingi, tačiau kol kas daugiau gandų (panašių į Viktoro Uspaskicho stebuklingą vandenį nuo kovido) negu tikrų žinių. Ar senieji fondai liks, ar mirs, o nauji gims? Kam, už ką ir kiek skirs? Kaip literatui (iš)gyventi pagal projektus? Bus kaip Dievas duos. Bet neramu. Ar negali šitasai mano atvirukas, žiemos popietę tapomas Guriuose prie Juodojo kelio, ateiti jums tik kaip laiškas iš Saulės kapinių? Tiesiogine ir perkeltine prasmėmis. Nebauginsiu užuominomis, juk pabaigai turiu pasilikęs gana optimistinius jau minėto Toliko, kaip ir kitų Gurių sodų (ir visų Pavilnių) gyventojų norus ir regėjimus. Nebūtinai apie literatūrą.

Yra žmonių, sergančių triskaidekafobija – skaičiaus 13 baime. Tegu Žemasis Pavilnys drebina kinkas, 13-as autobusas ten važiuoja. Mūsų atvejis kitoks. Ar įsiminėte jau paminėtą autobuso maršruto numerį? Du trejetukai. Patį skaičių 3 visi vadina laimingu, dievišku, pasakišku, reikšmingu net genetikoje, vadinasi, ir pandemiją tramdant. Trečias kartas nemeluoja, sako liaudies išmintis, ir jos turėtume neužmiršti, kai pasitinkame laimę ir nelaimę. Trejetą vadinčiau lemtingu Aukštajam Pavilniui: trys pagrindinės gatvės, trys (didesnės) mokyklos, trys (nauji) prekybos centrai, trys dideli restoranai etc. Kartais ir pagrindiniai trys dangaus šviesuliai Saulė, Mėnulis ir Venera tuo pačiu metu šviečia. Mirties kulto čia nėra. O tas dangaus kūnų trejetas gal labai svarbus gyvenant. Juk ir rašau, nes dar gyvenu. O kas iš Saulės, kaip ir Bernardinų ar Rasų, kapinių galėtų mums parašyti? Uždarytos jos. Labai retai ką jose palaidoja, ten tuščia velėna, kaip ir Menininkų kalnely, traukiasi lyg toji mitinė šagrenė.

O jeigu atviruką prirašysiu, pasiųsiu, ir niekas jo neperskaitys? Saulės kapinės tik užuomina, kad ir Saulė ne amžina. Šį sausį pasaulyje, deja, ir Lietuvoje, karstų pramonė klesti. Pandemija keičia kailį, prisitaiko, ir karstai, sako, paprastėja. Vis dėlto viliuosi, kad nieko liūdno neatsitiks, kad Redaktorius perskaitys mano atviruką, juk pirmiausia nusiųsiu jam. Gal ir gana vieno skaitytojo? Bet… Ir jis pirmas gali nesuprasti, kodėl ir kam tiek niekų prirašiau. Kur literatūra? Politika? Na, taip, teisinuosi, žinau, „Metams“ visų pirmiausia rūpi ne miesto ar šalies provincijos, o aukštuomenės ir šviesuomenės literatūriniai reikalai. Stengsiuosi ir jų nepamiršti, bet ar daug jų priemiestyje? Nėra čia leidyklų, savų laikraščių ar žurnalų. Nėra savos TV. Tik socialiniai tinklai visus apraizgo, plinta lyg pandemija. Žiema. Ilgai ji buvo besniegė, pagaliau prisnigo, tai toks gyvenimas už lango, kaip primena Saulius Šaltenis. Balta priemiesčio pilkuma.

Žvalgausi pro langą, kaip ir Saulius, ar Tolikas mėgdavo, matau, aišku, ne Ispanijos vaizdus, nelabai dar saulėta, gatvelės tuščios. Toliko vis nematyti. Tiek jo, ne jam rašau, lietuviškai jis neskaito. Antai, jauna mama vežimėlį su vaikeliu per mašinėlių suspaustą sniegą stumia. Tai gerai, bet rogutės slystų lengviau. Galvoju: juk jeigu per sausį ir vasarį viskas (pirmiausia pandemija) Lietuvoje ir nesusitvarkys, tai bent Aukštajame Pavilny, jo ir Gurių soduose ar Kalnėnuose tikrai atsiras (gims) bent vienas naujas „Metų“ skaitytojas. Jis turėtų pajusti, kad ir šis priemiestis svarbus literatūrai, jos mėnraščiui. Vien dėl to, kad ir čia gyvena žmonės, kuriems literatūra šį tą reiškia. (Apie juos dar užsiminsiu.) Manojo atviruko motto galėtų būti toks: kiekviename namų kvartale, dar geriau – kiekvienoje gatvėje, bent po vieną „Metų“ skaitytoją.

Jam ir rašau. Vilioju. Tiesą sakant, Redaktoriui sunku bus visą tiesą sužinoti apie čia gyvenančius „Metų“ skaitytojus. Seklių juk jis neturi. Nebent slaptosios tarnybos vardines viešos prekybos paslaptis jam atskleistų. Kol kas turėtų pasikliauti mano liudijimais ir nuojautomis. Naujo (-ų) skaitytojo (-ų) radimosi vilties yra, nes ką toji pandemija bedarytų, daugėja mano kaimynų kolegų lituanistų, filologų, istorikų, vienu žodžiu, humanitarų. Žemės šviesuolių. Juk ant kojų pirštų galų pasistiebęs net Prezidento ir Premjerės (tiesa, girdėjau, Premjerė jau išsikelia į Turniškes) vilų stogus galiu pamatyti, na, gal ne vien stogus, jų kartais iš viso nėra, bet jeigu tikrai aukšti flagštokai prie rezidencijų stovėtų, tai tautinių ar istorinių vėliavų plazdėjimą ir aš, ir kiekvienas, išlipęs iš 33-iojo autobuso, išgirstų. O jau tose šviesuolių rezidencijose „Metai“, manau, nuo senų laikų buvo, yra ir bus skaitomi.

Esu konservatyvus, sergu už popierinę spaudą. Mėgstu, net myliu ją, tačiau su ja mūsų priemiestyje – kaip Dievas duoda. Ir buvo ji, ir nebuvo, ir yra jos, ir nėra. Aukštojo Pavilnio prekybos centrų spaudos dėkluose galiu užtikti „Literatūrą ir meną“, „Šiaurės Atėnus“, „Akistatą“, „7 meno dienas“, net Andriaus Užkalnio raštus, tačiau neužtaikiau, kada čia pardavinėjo „Metus“. Neparduoda, nes „Metų“ platinimo tinklalapyje nėra Juodojo kelio adreso. Negrįžtamai prabėgo istoriniai LDK laikai, kai Kiškų-Chodkevičių rūmuose (jų griuvėsių pamatai prie Kaukysos upelio slėnio, ant kalvos šalia Aleksandro Puškino sūnaus dvaro (dabar – poeto muziejaus) Markučiuose, stačiai po visų pavilniečių kojomis) politinės ir net literatūros žinios iš Europos neretai anksčiau ateidavo negu į Valdovų rūmus. „Metai“ priemiesčiams reikalingi kaip aukštesnės dvasios pakopos ženklas, kaip šiandienio literatūros kanono, tegu labai trumpo, sudaryto bent iš keleto autorių, Saulės šviesos ilgesys.

Galimas daiktas, naujas „Metų“ skaitytojas čia rasis kaip pabėgėlis. Arba tremtinys į tylą. Arba, minėjau, gims ir užaugs. Išsigelbėjęs nuo pasaulį užplūdusio triukšmo ir (iš dalies) automobilių tvano. Juk visuose Vilniaus priemiesčiuose padažnėjo būsto ar gyvenamosios vietos kaita. O mūsų atveju tai ne Vilnių naikinanti piliečių migracija. Lietuviškumo čia daug, nors pavadinimas (Gόry – kalnai) kiek lenkiškai skamba. Atsikeliama čia gyventi, o ne į Londoną ar į Dubliną verslauti pabėgama. Esminga, nes viskas lieka čia pat, arti. Iš Senamiesčio ar Antakalnio pakilus ir Pavilny nutūpus, galima pasilikti senus įpročius, nebent prisidėti naujų – įsitaisyti šunį, imtis daržo ir sodo darbų. O va, literatūrinės popierinės spaudos visi pabėgėliai ar migrantai turės dairytis vietovėse, kur anksčiau gyveno. Ar tai gerai?

Galbūt, sutikite, popierinės spaudos žabangai pavojingi. Kur bepirktum, kaip beskaitytum. Kiek laiko ant popieriaus virusai gyvena, niekas iš tikrųjų nežino. Per pandemiją, kai visus valdo saviizoliacija ir karantinas, priemiestyje ieškoti mėnraščio ir skaityti „Metus“ (tegu ir internetiniu formatu) tikrai didesnė galimybė nekertant miesto ribos. Internetas, minėjau, čia puikus, ir mano atviruką skaitytojui (senam ir naujam) pristatys į namus, kompiuterin ar telefonan. Ir tas, kuris mėgsta skaityti ne apie kelių tiesimą, šviesoforų įrengimą, ligonines, susirgusių, išgijusių ir numirusių gyventojų skaičius, gali ir į mano atviruką žvilgtelėti. Jis mažas, daug dėmesio neatims. Prižadu, tuoj jame bus šiek tiek kultūrinių, politinių ir net ekonominių, visai valstybei svarbių, svajonių, kurias ne vienas „Metų“ bendradarbis linkęs palikti TV laidų diskusijoms arba socialiniams tinklams, veidaknygių komandoms.

Tačiau tie motyvai nėra svarbiausi. Giliausias, matyt, noras pagirti savo namus, patį priemiestį, kur gyvenu, nors prieš keliasdešimt metų pravažiuodavau Juoduoju keliu net nesustojęs, aukštų pakelės medžių nepastebėdavau, net nedirstelėdavau į debesis virš aukščiausių Vilnijos kalvų. Ir apie solar.web’ą, saulės elektrinių tinklą, aišku, nieko nebuvau girdėjęs. Jo tiesiog dar nebuvo, o štai nuo sausio pirmosios aš pats jam priklausau. Atstovauju, tikriausiai, namisėdžių giminei ar sėsliųjų rūšiai, todėl iš jų pozicijos ir žiūrėjau į poetą Joną Liniauską. Į menotyrininką Algimantą Patašių ar tėvą Julių Sasnauską. Į visus, kurie iš mano kiemo ar šalimos gatvės Senamiestyje išskrido kas į mišką, katras prie upės, katras arčiau bažnyčios. Jų pačių reikalas. Nusibosta, svajos arba sąlygos verčia kitur persikelti. Taip galų gale ir man nutiko: per pačią kubilinę Lietuvos krizę sugalvojau iš trečio aukšto į pirmą nusileisti: arčiau žemės, kur ligoniams sveikiau. O jų namuose daugėjo.

Dabar vėl krizė, metas dar sunkesnis, štai ir pagalvojau, kad gal jums bus įdomu, kaip gyvena rašytojas, persikėlęs iš Senamiesčio į sodus. Į tuos pačius, kolūkių (ne visi šį žodį jau bežino, tad išversiu jį – kolchozų) laikais žvyro karjeruose, užliejamose pievose, aukštapelkėse (tai – mano aprašomu, Gurių, atveju) aptvertus, nusausintus, dirvožemiu su velėnomis, zuperiu ir mėšlu gerai patręštus šešių arų daržus. Pastatyta juose vargingų trobelių, gal pašiūrėmis vadintinų, o dabar – ir puošnių vilų. Pavadinti jie sodais, skamba ir gražiai, ir simboliškai, nes anuomet dar niekas nežinojo ir nekalbėjo apie sodą ar daržą ant bet kurios palangės, kieme, garaže, visur, kur šviečia Saulė. Jauniems gal tiktų priminti, kad tas tarybinės gadynės sodas – geografinis plotas, pusantro šimto kartų didesnis, negu Vilniaus meras Šimašius su ponia Vanda (ar kita kapinių prižiūrėtoja) gali (-ės) atriekti mūsų amžinatilsį kolegai Menininkų kalnelyje.

Pradėjęs kurtis prieš šimtmetį, ir Pavilnys nelygu Pavilniui. Ne visur čia tik sodai, iš senųjų gadynių palikę. Yra tarpukario ir visai naujų namų. Yra čia ir bažnytėlė, Kristaus Karaliaus ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus vardu pavadinta, maža, medinė, bet savita, ją XXI a. Napoleonas, jei įmanytų, įsidėtų į kišenę ir išsivežtų. Bet viskuo giriamės mažiau negu užupiečiai. Geopolitinė savijauta gera. Bėdų, aišku, pasitaiko, bet niekas specialiai jų neieško. Seni, carinės Rusijos laikais nutiesti geležinkeliai, manau, nebūtų patrauklūs net geležies vagims, dunda jie labiau už oro uoste vežiojamus konteinerius. Užtat Antano Žmuidzinavičiaus ar paties Paulio Cézanne’o teptuko vertų potėpių prie Vilnios laukia ne viena pušis ar jūsų dar nematytas medis, kaip ir daug išpuoselėtų, grožio konkursui pasirengusių sodybų.

Gilusis Aukštojo Pavilnio grožis iš tikrųjų skleidžiasi ten, kur tik prasideda Gurių sodai, kur Vilnios vingyje, šalia minėto buvusio ir šiandien sunkiai atsekamo Kiškų, o vėliau ir Chodkevičių, dvaro, ant gūbrio po medžiais susigūžia visos tarpukario priemiesčio trobelės, o prieš akis išsilieja ne Vilnios intako, o jos pačios slėnis, kriokliai, užtvankos, Pūčkorių pušys, įspūdingai stačios ir pavojingos atodangos. Gerai, kad tą grožį mato ir sergsti Prezidento žvilgsnis pro jo Paties rezidencijos langus Pavilnių regioniniame parke. Čia daug kas rado atvangą dvasiai. Tiesa, pažįstu, minėjau, kolegų rašytojų ir kitų, seniai iš miesto daug toliau į slėpiningą gamtą sprukusių ir gūdžiuose miškuose, prie upių ir ežerų įsikūrusių, bet ir mūsų priemiestyje galima gyventi pagal Jeano Jacques’o Rousseau patarimus ar „Voldeno“ autoriaus miško filosofiją. Gamta visur gelbsti.

Pagyriau Pavilnių vaizdų ir kai kurių jo statinių grožį, nes tai – tiesa akiplėša: čia aukščiausia Vilniaus vietovė, galima sakyti, vieninteliai tikri mūsų šalies kalnai, iš toli nuo jūros matomi, o ir mums, priemiesčio žmonėms, regyklos (medžiams kiek drumsčiant žvilgsnį) jokiais karantinais neuždaromos. Kaip sakyta, nuo seniausių laikų ant šitų kalvų statėsi rūmus LDK didikai, o ir jų svečiai atvažiuodavo pasidžiaugti retais vaizdais.

Paminėtu Tuputiškių serpantinu iš Žemojo Pavilnio užlėkti į Aukštąjį ne kiekvienas kelių erelis išdrįsta, o ir pėsčiomis, ypač man, nebe tokiam vikriam kaip jauni, nelengva jį įveikti. Kas be ko, kol Kalnėnų kotedžų kvartalai „puolė“ Gurių sodus nuo Minsko plento ir Liepkalnio gatvės pusių, kol oro uostas kasdien skraidino mūsų emigrantus ir svečius, viršum mažutėlaičių (tarp didėlesnių ir netgi išvaizdžių kotedžų) sodų namelių dažnai sklęsdavo šunų aplojami spalvingi oro balionai. Jų pilotai su triukšmu šildė orą – kūreno dujas, ir balionai dūzgė it išpampusios, milžiniškos kamanės. Oreiviams patikdavo laukų erdvė už sodų, joje užtekdavo vietos nutūpti, pilotams susikrauti savo aparatus ir keleiviams susėsti į automobilius. Kur nauji jų oro uostai, tiesiog nežinau. Laukuose ne tik telkšojo akivarai, bet ir augo nuostabių žolynų, o juose – visokiausių vaistažolių. Ten prisirinkdavau ne vien pienių žiedų ir šaknų, bet ir gauromečio, gerdavau jo arbatos. (Kas nežino, primenu: kitaip gaurometis vadinamas Ivan-čai arbata, mėgstama rusų, ir Stalinas savo karius kone prievarta ja girdė, kad šie drąsiai pultų per mūšius.)

Dabar to nebėra. Asfaltuota (sodininkų plius merijos lėšomis) Ašmenėlės gatve iš Juodojo kelio gali (30 km per valandą greičiu) lėkti ten, kur vietoje oro balionų uosto, kaip reformuoto mūsų švietimo ateities vizija, jau dunkso Karalienės Mortos mokykla. Juodais kaspinais mokyklą iš visų pusių apvynioja patogūs automobiliams privažiavimai ir išvažiavimai, o ir pats Kalnėnų miestelis (kuo ne miestas) toks didelis, erdvus, tvarkingas, gražus… Investuotojų rojus. Dauguma gatvių įvardintos lyg užsienio garbės pilietės (Švedų, Norvegų etc.), kiemuose ant aukštų stiebų vėjas plaiksto tautines ir istorines Lietuvos vėliavas. Nors, kaip sakyta, vėliavų Pavilnyje netrūksta, vis dėlto (pripažįstu) tylokas jų plazdėjimas per valstybines šventes, – gal tada jos skalbiamos, lyginamos, dailinamos.

Mėgėjams keliauti (kada nors baigsis juk karantinas) Aukštasis Pavilnys kaip reta puiki vieta: upė, kalnai, oro uostas šalia, pora geležinkelio vėžių (tiesa, ne europinių) veda į šiaurę ir rytus, o Minsko plentu ar Juoduoju keliu (Šumsko plentu) net su paspirtuku per pusvalandį į užsienį gali nušokti.

Aišku, yra patogumų, kurių svečias daugelyje gatvių tuoj pasigestų. Pirmiausia turbūt vandentiekio ir nuotekų tinklo, nors prie Juodojo kelio veikia moderni vandens vietinio valymo įrenginių įmonė „August ir Ko“. Gatvių apšvietimas ir asfaltas – dilema, kurią nežinia kaip ir negreit išspręs gyventojai ar miesto valdžia. Kol kas pykstasi dėl pinigų ir gatvių (žemės) nuosavybės. Iš trijų tipinių prekybos centrų kol kas veikia vienas, gyventojai smalsiai dairosi į sparčiai statomus porą kitų – Gurių gatvės pradžioje ir jos gale. Kartu gal baigsis vairuotojų galvos skausmas per grūstis prie dviejų ar trijų gatvių sankryžų. (O gal padidės?) Paštas, jau sakyta, nebemadingas, tad turbūt kitaip jau nebus, senojo ir vienintelio Pavilnio pašto reikės ieškoti mažame namelyje Vandens gatvėje, o kitur net ir pašto ženklo nusipirkti nepasiseks. Tačiau tos problemos nepastebės tas, kuris renkasi elektroniką ar paštomatus.

Saviizoliacijai tinkama vietovė. Karantinuotis paprasta. Geležinkeliu, kaip ir lėktuvais (jie tupia visai šalia) čia neatvyksite. Kaip ir laivu, nors Vilnia vinguriuoja aplinkui. Tačiau gal turite automobilį, dviratį arba paspirtuką. Nuo Rasų riedėkite žemyn Dunojaus gatve, peršokite (su kauksmu) Kaukynos upelį, tuomet Juoduoju keliu pakilkite į aukščiausias Vilniaus kalvas. O čia jau sodai, tvoros, gyvatvorės, pasislėpę policininkai (suguldyti ant asfalto), duobės, kur, aišku, asfalto ir net žvyro nėra.

Dieną pasivaikščioti po Aukštąjį Pavilnį net kovido metu nėra pavojinga. Plėšikų Juodajame kelyje nesutiksite. (Kai kas gatvės pavadinimą sieja su maro metu iš miesto vežtais palaikais, tačiau šitai legendai trūksta istorinių argumentų.) Automobilių greitis vos 40 km/val. Parkų, paminklų nėra, kaip veidrodėliai blizga tik keletas tvenkinių – aukštapelkių nusausinimo paveldas. (Yra menančių, kaip čia, tuometiniuose kimsynuose, spanguoliaudavo.) Nuošalesnėse gatvėse žmonių visai mažai, praeiviai į kelią net nežiūri, žingsniuoja, įrėmę nosis į telefonus, matyt, namo keliauja ir virtualiai.

Naktį vaikštinėti po Gurius (kaip ir kitur Pavilniuose) ne taip paprasta. Vos viena kita gatvė („pagrindinė“) apšviesta, kita vertus, vietiniai apsipratę, nepasiklysta – gatvių pavadinimai kartojasi, galima sakyti, visos vadinasi vienu – Gurių sodų – vardu, tik skaičiai keičiasi, nuo vieneto iki 33-jų. (Sic!) Tas matematinis paprastumas (būdingas ir carinei, ir amerikietiškai miestų plėtrai) paveikė Savivaldybę. Ir ji pagirtinai ieškojo suprastintų sprendimų. Minėjau, kad autobuso, vienintelio atvežančio iš Žirmūnų iki pat Gurių sodų pabaigos, numeris yra toji darni trejetukų pora. Bet, perspėju, galite ir ne ten, kur geidavote, nuvažiuoti, nes tuo pačiu 33-iuoju numeriu įvardyti du maršrutai. Jiedu tik iš dalies sutampa. Vienas jų veža per Kalnėnus.

Būčiau viską pastebintis etnografas kaip Adomas Honoris Kirkoras arba akylas keliautojas lyg grafas Konstantinas Tiškevičius, jau prieš pusantro amžiaus apžiūrinėję šitas apylinkes, pulčiau detaliai aprašinėti gyventojų papročius, parodyčiau čia gyvenusio gudų poeto Jakūbo Kolaso vardu pavadintą mokyklą, arba namelį Džiaugsmo gatvėje, kur tarybmečiu šąlančiomis rankomis įžymiąją studiją apie lietuvių novelę parašė būsimas Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius Albertas Zalatorius. Ak, trūksta gilesnio įžvalgumo, tad pasakysiu svarbiausia: visi sutiktieji (kaimynai, pažįstami ir nepažįstami) yra labai draugiškai nusiteikę, visada padeda bėdoje, dalijasi viskuo, ką užsiaugina ar kitaip įgyja. Ir iš daugelio jų girdžiu rūpestį dėl priemiesčio, miesto ir net politikos reikalų, turi net savo pasiūlymų, kaip tai spręsti. Ir atsitiktinai, ir pasiklausinėdamas – nugirdau apie juos.

Beveik visiems patinka paprasti dalykai. Kaip, sakykime, pigūs daiktai. Juk visi žino, kad šykštus moka dukart. Gal ir triskart. Keturgubai – jau visiškų kvailių reikalas. Pavilniečiams patinka vienareikšmiai klausimai ir atsakymai. Kels algas ir didins pensijas? Po kiek? Procentais skaičiuoti sunku, ypač po kablelio, visada geriau įsiminti kartotinį skaičių. Pasaulis gali dvejintis ar trejintis akyse, ir tai suprantama. Dviguba alga, triskart didesnė pensija. Dukart sumažintos prekių kainos. Jau nutuokiate: patinka jiems kartotiniai skaičiai trys, net labiau už dvejetą: „Matei, RIMI triskart brangiau“, arba: „Girdėjai, o Kalvarijų turguj triskart pigiau.“ Ir ant valdžios jiems triskart nusispjaut drąsiau ir smagiau, negu vieną sykį špygą kišenėje jai parodyti. Kai būna situacijų…

Gal maršrutinis autobuso numeris juos taip paveikė? Ilgai ieškojau savo atsakymo. Kol netyčia atsiverčiau knygą, Tommaso Campanellos „Saulės miestą“ – apie idealią, religija, morale ir žmogaus protu paremtą, santvarką. Ji rašyta 1602-aisiais, atspausdinta 1623 metais, tad kiek vėliau, negu LDK didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Stanislovas Kiška ar jo žmona, našlė Ona Radvilaitė, ant šių kalvų rūmus pasistatę, svečius jau priiminėjo ir saulėtomis menėmis džiaugėsi. Šiandien rūmų pamatus sunku aptikti, tačiau gal didžiojo etmono saulėta dvasia stipresnė už akmenis ir betoną? Mano minėtas Tolikas vis ieškojo lobio krūmynuose ant to kalno.

Yra legenda, kad Ona Radvilaitė-Kiškienė (o XVII a. Vilniaus vaivada, Bielicos ir Krėvos seniūnas Kristupas Chodkevičius vedė Stanislovo Kiškos dukrą Elžbietą Kiškaitę) mėgo šituos rūmus dėl ypač saulėtos kalvos, ant kurios tie rūmai buvo pastatyti. Neva pro langus triskart žiūrėdavusi į Saulę: jai patekant, jai į patį zenitą pakilus ir jai nusileidžiant. O per pokylius su svečiais mėgdavo ne valiuoti, o triskart sušukti „Słońce“, tai yra Saulę vis minėti. O ir tas Campanella iš galvos neišeina. Tolikas sakydavo, kad ir Ispanijoje, kur Saulės visuomet daug, visi panašiai šūkauja. El sol, el sol, el sol! Gal dėl to, sakau, ir mūsų priemiesčio gyventojai linkę sureikšminti skaičių 3, ypač jo simboliškumą ir jėgą. Aišku, Saulės jie negarbina. Bet, jau minėjau, jie ir pyksta trigubai: „Su euru viskas trissyk pabrango“ Ir dabar, po Seimo rinkimų, kai nauja valdžia visus tempia į kalną, jiems atrodo, kad per daug valdžios išsirinko. Kad labai svarbu valdžią prastinti (matematiškai): mažiau valdžios, daugiau tvarkos. Ir čia jie laikosi to skaičiaus 3 principo. Sako: „Seime galėtų būti triskart mažiau seimūnų.“ Arba: „Triskart mažiau ministerijų liktų, o darbų tiek pat nuveiktų“; „Savivaldybei užtektų triskart mažiau pareigūnų.“ Pavyzdžius galima tęsti. Jeigu taip visoje šalyje…

Ir viskas, manau, tik dėl to, kad mūsų priemiestis tikrai gana saulėtas ir čia aiškiau visa, kas prastinasi, matyti. Saulės kur kas daugiau nei Senamiestyje ar kitame, į mūsų panašiame, priemiestyje. Netgi su labai garbinga istorija. Štai, Užupio respublika. Kasdien vis gražiau ir jaukiau joje, mat ji arčiau miesto ir aukštosios valdžios, bet kaip ten su Saule? Nedaugėja jos. Ne kiekvienos gatvelės, ypač nekurių namų, gyventojai supranta, kada ji teka, kada leidžiasi. Vakaro, Nakties, Mėnulio vaikai tie užupiečiai, nors turi savo Konstituciją, nors viso pasaulio valstybių ambasadas atidarė.

Daug nesvarstydamas, imu mintyse pritarti Onai Radvilaitei-Kiškienei ir kitiems pavilniečiams (saviškis jiems esu). Čia – tikra Saulės karalystė, kur labai svarbu paprastumas: mažiau valdžios, daugiau tvarkos. Arba – „mažiau yra daugiau“. Juk ir pats taip gyvenu. Paprastai. Iki trijų suskaičiuodamas reikalus. Štai kas rytą mudu su aviganiu Regentu nueiname beveik po porą tūkstančių žingsnių. Kaip ir pavakare. Lėtas mudviejų ėjimas. Nejauni esame. Aš pastoviniuoju, o jis, aviganis, šmuginėja aplinkui, kiek pavadėlis jam leidžia, uosto, ką Dievas duoda. Su Saule išeiname. O sausio (tuoj bus vasario) dienos ilgesnės nei gruodyje, tai ryte pasivaikščioję su patekėjusia Saule grįžtame ir galime imtis antro darbo: patikrinti, ar jau pabudusi ir pradeda veikti pernai ant stogo sumontuota saulės elektrinė. Esu jos savininkas, solar.web tinklo tikrasis narys, elektros gamintojas. Tiek to tikrinimo, kol nusivelku striukę, jau matau žalią akį ir juodus skaičius geltoname jos valdymo skyde – Info, kur visa jos išmintis ir konvertorius; tasai nuo stogo atitekančią žemą elektros įtampą paverčia beveik aukšta. Mano aviganis skaičių nepažįsta, bet abiem aišku, kad elektrinė kol kas snaudžia po sniego apklotu. Tačiau kiek sutaupysime „Igničio“ energijos, kai ateis gegužė ir birželis, ir Saulė beveik nenusileis! Taigi vakare laukia trečias reikalas: vėl pasivaikščioti ir suskaičiuoti, ar šiandien užteko, ar ne, mums tos saulės energijos. Kol kas ne. Palauksim kovo. Mano ir Regento gyvenimas – pavyzdys, tikrovė, aišku, sudėtingesnė už trijų veiksmų mudviejų darbotvarkę. Ir mes šį tą daugiau nuveikiame per dieną.

Tačiau juk saulės elektrinių (jų statybą Aplinkos ministerija ir visa Europa skatina) mūsų priemiestyje daugėja, ir aš lenkiuosi dirbančiai Saulei. Tegu taip ir toliau. Tegu mūsų ne itin moderniame priemiestyje ant kiekvieno namo stogo atsiranda po elektrinę. Užmirškime Elektrėnų jėgainę (vis vien ji išjungta). Juk čia – Guriai, čia – Kalnėnai. Čia, kaip ir dera aukščiausioje miesto vietoje, daug Saulės. Ir ji čia net žiemą viešpatauja. Žolei, medžiams, namams neužleidžia vietos, ne taip, kaip Senamiestyje ar kokiame Užupyje. Sutikčiau tą bomžą Toliką, atversčiau jam Campanellos knygelę ir paskaityčiau. Moksliškai, o ne Ispanijos pomidorų pavyzdžiu paaiškinčiau, kokia gera (jo paties) idėja – Saulės sode gyventi. Nelyginkim su Nemenčinės sodais ar Turniškių priemiesčiu.

Kodėl ne? Niekas, kas sena, nepasensta. Todėl ir vadinasi sena. Kol Gerovės valstybę sukursime, laikinai galėtume pagal Campanellos projektą pagyventi. Politikams pasikartoti filosofo Campanellos mokslą labai lengva: knygelė parašyta aiškiu stiliumi, tad ir aiški, kaip mūsų priemiesčio žmonės to ir nori. Tarkim, pagyvenkim pagal aritmetikoje žinomą kartotinio skaičiaus 3 arba trupmenų prastinimo iš 3 taisykles. Viską reikia dauginti arba dalyti iš trijų (kai reikalai pajuda į kalną, galima ir iš didesnio skaičiaus). Tik įsivaizduokite: Seime trys partijos, trys frakcijos, jos ne naujus įstatymus rašo, o senus pataiso.

Dar pagalvokime. Pagal Campanellą savąjį Prezidentą galėtume drąsiai apibūdinti ne dviem (Aukštas ir Gražus), o vienu žodžiu – Metafizikas, o jis, kaip numanote, ir yra Saulė. Vyriausioji galva. Tiek kūniškus, tiek dvasinius, bet kokius reikalus sprendžiant, jos žodis būna paskutinis (laisva citata iš „Saulės miesto“). Galima manyti, kad ir patarėjų galėtų likti tik trys (vienas – Galiai, antras – Išminčiai ir trečias – Meilei), kaip „Saulės miesto“ autoriaus numatyta. Liktų tik trys ministrai, ar suprantate? Tik tegu jos, tos teigiamos trys mūsų būties formos, susilieja pagal Konstitucijoje padalintas įstatymines normas. Atitinkamai galima būtų sumažinti Seimo narių, Vyriausybės pareigūnų, gal net karių ir policininkų skaičių. (Pavyzdžiui, Pavilniuose viską tvarko Naujosios Vilnios seniūnija, jai padeda seniūnaičiai, jų net vienuolika, o tvarkos mūsų priemiestyje turbūt tiek, kiek jos Rasų seniūnaitijoje, kur keturi seniūnaičiai).

Tikrai daug sutaupytume, pagal Campanellą pradėję tvarkytis. Tai, kad tas rašytojas simpatizuoja socializmu kvepiančioms idėjoms, neturėtų gąsdinti. Centro dešinėje ar jo kairėje po kažkiek tokių idėjų nekenkia. Dubenėlis maltiečių sriubos – ne iš revoliucijų išlieto kraujo upės. O jeigu partijų paliktų tik trys, tai tą dubenėlį maltiečiai vis kas trečiam benamiui ar bedarbiui pripiltų. Ir vakcinos nuo kovido eilė savaime sutrumpėtų.

Klampodamas per žiemos pusnis, žiūrėdamas į nuo sniego lūžtančias medžių šakas, pastebiu, kad Saulės daugėja. Bent akyse ir galvose ilgiau šviesu. Akistatoje su karūnuotu virusu tikėjimas į šviesą svarbus. Tad tikėtina, kad apie priemiesčio gyventojų saulėtas svajas valdžia nutuokia, gal net žino. Grįžtama prie civilizuotos politikos taisyklių, pagal kurias opozicija Seime suprantama kaip dalis Saulės teikiamos šviesos, šilumos ar energijos. Jos yra ir po debesimis, net šešėlyje. Arogancija, kerštas, gulinčiojo spardymas ir viešai deklaruojamos neetiškos diskusijos, įstatymų svarstymo, jų priėmimo, o ypač jų vykdymo kultūra niekaip nedera su tuo, ką rašo Campanella. O jau žurnalistams kaip palengvėja! Nereikia žiūrovams, klausytojams ir skaitytojams už juos viską sugalvoti ir per keletą smegenų šturmo sekundžių išaiškinti. Galvoja visi patys. Kiekvieno galva juk ant pečių. O ji kaip toji ant stogo sumontuota saulės elektrinė, kuri net iš po sniego patalo siunčia bent kiek elektronų, gamina bent kiek energijos. Ji – kokia teisuolė! – neprašo, kad kasdien iš naujo sumokėčiau ar primokėčiau jai už tai, kad ji šviečia ir… atiduoda energijos. Solar.web. Gal Campanella susapnavo ateitį, mano priemiestį?

Belieka pridurti (tegu žino Redaktorius), kad net sausį, daugėjant Saulės, priemiesčio sniege matau įmintas ir „Metams“ ištikimų skaitytojų pėdas. Šitos, platesnės, į juodas kelio provėžas pataikančios, aišku, bus semiotiko Dainiaus Vaitiekūno. Jam svarbi tvarka. O štai anos, kiek siauresnės, panašios į lietuviškas raides su diakritiniais ženklais, veda Kalnėnų pusėn. Be abejonės, jos – kalbininko Vido Valskio. Mažai įžiūrima, automobilių ratais pervažiuota Nidos Gaidauskienės, Sofijos Čiurlionienės gyvenimo ir kūrybos tyrėjos, Čiurlionio namų vadovės, batukų šliūžė. Ji man, nemuzikui, – slėpiningos natos. O Ašmenėlės gatve per visus joje suguldytus policininkus ką tik leistinu greičiu namo nuvažiavo Vilma Jankienė, „Aviacijos pasaulio“ redaktorė ir meno salono Užupyje savininkė, žurnalistė. Gal pakaks pavyzdžių, mielas Redaktoriau? Daugėja jų, Juoduoju keliu kopiančių į Saulės miestą. Užteks „Metams“ skaitytojų. Senų ir, viliuosi, naujų. Laikykitės jūs ten, anot Andriaus Tapino, Senamiestyje, Užupyje, Antakalnyje ar Turniškėse! Įsiminkite: yra toks – 33-ias – autobuso maršrutas. Kaip ir 13-as, vežantis į Žemąjį Pavilnį.

Tai tiek šį sykį iš priemiesčio.

Vytautas Martinkus. Istorinės ironijos trileris

2020 m. Nr. 5–6 / Juozas Šikšnelis. Praeities dulkės – mirties šešėliai. – Vilnius: Homo liber, 2019. – 304 p. Knygos dailininkė – Inga Gilė.

Vytautas Martinkus. Vytautui Girdzijauskui (1930 04 19 † 2019 10 18) atminti

2019 m. Nr. 11 / Nežinau, kuriame puslapyje, po kurio sakinio Juodoji Ponia paliovė laukusi ir kirto autoriui. Šiandien tai ir nesvarbu. Viena ausimi girdėjau, kad romano rankraštį jau turi „Naujosios Romuvos“ redaktorius. Gerai bus, jei išleis.

Jūratė Sprindytė. Vidaujos dimensijos

2019 m. Nr. 5–6 / Vytautas Martinkus. Vidaujos link. – Vilnius: Homo liber, 2018. – 328 p. Knygos dailininkas – Bronius Leonavičius.

Jūratė Sprindytė. Vytauto Martinkaus opus magnum

2018 m. Nr. 5–6 / Vytautas Martinkus. Tavo bažnyčios rūsys. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 512 p. / Penki šimtai puslapių ir kone penkių šimtų metų aprėptis – toks romano užmojis, kuriame koreliuoja erudicija ir užgyventa išmintis.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Vytautas Martinkus, Virginija Cibarauskė

2018 m. Nr. 5–6 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą

Vytautas Martinkus. Lapkričio saulė: Ilgės arba Vėlinės po Opšraus žvaigždynu

2017 m. Nr. 11 / Po šįmet lietingo rugsėjo ir vėjuoto spalio, purvynę stingdančio pirmojo gruodo belaukiant, vėl prisimenu Kristijono Donelaičio eilutes: „Krūmus ir gires linksmas jau giltinė suka

Vytautas Martinkus. Sąžinės balsas ir dar šis tas

2017 m. Nr. 7 / Jonas Mikelinskas. Temidė ir Niurnbergo sindromas. – Vilnius: Mintis, 2015. – 296 p.

Vytautas Martinkus. In memoriam. Atsikuriančios Lietuvos metraštininkas (Petras Dirgėla)

2015 m. Nr. 5–6 / Petras Dirgėla 1947.II.21–2015.III.29 / Gal nesunku rašyti metraštį? Juk tereikia pastebėti, kas vyksta, ir kuo pilniau apsakyti. Dar reikėtų tai, ką užrašinėji, susieti su tuo, kas jau yra, buvo ar bus. Matyti istorinį pilnį. Viskas gana paprasta.

„Metų“ anketa: Vytautas Martinkus, Alis Balbierius

2014 m. Nr. 5–6 / Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibūdintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Kokiuose lietuvių autorių kūriniuose, Jūsų nuomone, labiausiai atsispindi šiuolaikinio pasaulio dvasia?

Kęstutis Nastopka. Estezės medžioklėje

2014 m. Nr. 3 / Vytautas Martinkus. Estezė ir vertinimai. – Vilnius: Edukologija, 2013. – 326 p.