Birutė Jonuškaitė. Jausmų istorijos

2023 m. Nr. 3

Anapus kur nepakliuvome
Apsvilęs bato kulniukas
Keli skaičiai iš numerio
Mažutė žmogaus saga
Didžiuliame stovyklos kieme
Riedėdama kliudo sausą žolę
Sustoja išlieka
Taip pasilieka muziejaus stende

Justas Jasėnas

Praėjo metai. Mėlynos ir geltonos spalvos vėliavomis nusagstyti. Gražus dangaus ir saulės derinys, bet vos pažvelgus kerta realybė – gyvename karo pašonėje. Pašonėje – tik fiziškai. Psichiškai daugelis mūsų nuolatos kare: keliasi ir gulasi su naujausiomis žiniomis iš Ukrainos, nė minutei nepaleisdami telefono iš rankų – skaito, stebi, aikčioja, plūstasi, verkia ir jau turbūt… niekuo nesistebi. Karas tapo mūsų dienotvarkės fonu. Kaip be Oleksijaus Arestovičiaus, Marko Feigino ar kitų fronto ir politikos reikalus išmanančių pradėti darbus? Kaip užmigti neišklausius penkių, dešimties, penkiolikos skirtingų informacijos šaltinių?

Mūsų sąmonės suvarpytos kulkų, šarvuočių išmaltos, pilnos griuvėsių ir nevilties. Kiekvienas dirbam savo kasdienius darbus, kiekvienas savaip bandom ištverti: kas rašo eilėraščius, kas dienoraščius, kas verčia ukrainiečių kūrybą į lietuvių kalbą ar užsiima savanoryste. Tačiau kartais ta slogi nuotaika, ta alinanti bejėgystė pavirsta depresija, nežabojamu pykčiu ir smurtu, kurį išliejame ant arčiausiai esančių. Tamsai pasidavę (nors paprastai sakoma „dėl pažiūrų skirtumo“) pykstasi draugai, brolis neranda kalbos su broliu, skiriasi šeimos. O jau ką kalbėt apie partijas ir politikus. Susipriešinimas, skandalai, kaltinimai, plūdimasis feisbuke ir Seime. Ir begalinis dvasinis nuovargis.

Kadangi rašau šį tekstą Pelenų dienos vakarą, galvoju, kaip mums visiems pravartu būtų išeiti į dykumą. Bent iki šv. Velykų.

Nobelio premijos laureatė, baltarusių rašytoja Svetlana Aleksijevič yra sakiusi – ji skaitytojų širdis užkariauja todėl, kad rašo jausmų istorijas ir tomis istorijomis įrodo, jog kiekvieno žmogaus likimas yra priklausomas nuo politinių, ekologinių, egzistencinių katastrofų. Man regis, mūsų geografinėje juostoje – visų pirma nuo politinių. Tą byloja visa Lietuvos istorija.

Tačiau šia proga prisiminiau ne savo tautiečių, o daugeliui kolegų pažįstamos lietuvių literatūros vertėjos į kartvelų kalbą Nanos Devidzės ir jos tėvo likimus. Antrojo pasaulinio karo pradžioje Elisėjus Devidzė buvo paimtas į Sovietinę armiją, išsiųstas į frontą, prie Rygos sunkiai sužeistas ir paliktas likimo valiai. Kam gi reikalingas kažkoks merdintis kartvelas? Juk požiūris į karius Rusijos armijoje nesikeičia per visus karus: bobos naujų prigimdys. Galėjo Elisėjus numirti ir jo gyvenimo istorija būtų pasibaigusi. Tačiau jį surado vokiečiai ir, užuot pribaigę, paėmė į nelaisvę, išgydė, o paskui atidavė tarnauti į okupuotos Lietuvos kaimą, Prastavonis, Radviliškio rajone, netoli Šeduvos, ūkininkui Ignui Barkauskui. Tarnaudamas pas jį, o vėliau pas kitą ūkininką, Andrių Jurpalį, Elisėjus gerokai sulietuvėjo, o kadangi turėjo absoliučią klausą, išmoko kalbėti aukštaičių tarme, išmoko lietuviškų dainų ir pasakų. Su savo šeimininkais taip susidraugavo, kad jautėsi tarsi būtų jų šeimos narys.

Ramus gyvenimas Lietuvos kaime greitai baigėsi – vokiečiai Elisėjų išvežė ir uždarė Karaliaučiuje pastatytame konclageryje. Neilgai smarkus kartvelas ten sėdėjo – pabėgo pas lenkų partizanus. Dar ilgokai pasibastęs karo keliais, namo grįžo 1947-aisiais, sukūrė šeimą, kurioje ir gimė Nana. Jai ir sūnui Levanui tėvas nuolatos sekdavo „pasaką“ apie toli toli, šiaurės vakaruose esančią mažytę šalį, kuri vadinasi Lietuva. Joje eglės ir pušys auga iki dangaus, o sniego prisninga iki juosmens ir būna labai ilgos ir baltos žiemos, vaikai čiužinėja ant ledo, leidžiasi nuo kalniukų su rogutėmis… Toje šalyje gyvena labai mieli ir draugiški žmonės.

Visą vaikystę Nana manė, kad Lietuva – tėčio išgalvota stebuklinga, labai graži gerų žmonių šalis. Kai nuėjusi į mokyklą iš mokytojos išgirdo, kad gyvena Sovietų Sąjungoje, kurią sudaro penkiolika respublikų ir viena iš jų – Lietuva, labai nusiminė, nes pagalvojo, kad jų su tėčiu paslaptis atskleista, išviešinta… Vėliau pradėjo domėtis viskuo, kas susiję su Lietuva, – skaitė knygas, žurnalus, o kai studijuojant atsirado galimybė atvykti į Vilniaus universitetą mokytis lietuvių kalbos – ja ir pasinaudojo, ištesėjo tėčiui duotą žodį – išmoko lietuviškai, tapo puikia vertėja ir visą savo gyvenimą užsiima lietuvių literatūros ir kultūros sklaida Sakartvele.

Už Naną, už šią gražią Elisėjaus Devidzės šeimos istoriją šiandien turėtume būti dėkingi nepažįstamam vokiečių kareiviui, kuris nepaleido sužeistam priešui kulkos į galvą. O galėjo. Kas jį sulaikė?

Neseniai, skaitydama 2000-aisiais „Metų“ 7 numeryje publikuotą Vytauto Kubiliaus straipsnį „Dienoraštis – pokalbis su savimi ir istorija“, galvojau, koks jis aktualus šiandien, kai mes Europoje vėl rašome karo dienoraščius. Štai trumpa ištrauka, kurioje cituojamas žurnalistas, rašytojas Claude’as Mauriacas:

Virš Prancūzijos parlamento plevėsuoja vokiečių vėliava su juodais svastikos dryžiais. Gatvėmis žygiuoja SS būriai, plėšdami trankias pergalės dainas. „Tai įsibrovėliai, ir aš negaliu susitvardyti – nekęsti jų iš visos širdies“, – rašo C. Mauriacas. Šią savaitę sušaudyta 30 prancūzų. Kaip bendrauti su okupacinės kariuomenės karininku, apgyvendintu tavo namuose? „Aš tikiu Blogiu. Aš žinau, kad jis egzistuoja. <…> Bet jaučiu savo bejėgiškumą – šauti į žmogų ir jį užmušti. Aš negaliu, nepaisant visko, ką Jie padarė Prancūzijai, nepaisant būtinybės juos naikinti, aš negaliu žiūrėti į vokiečių kareivius tik kaip į siaubingos tautos atstovus, tai individai, žmonės su savo asmeninėmis istorijomis…“

Ar taip karo pradžioje galvojo vokiečių kareivis, žiūrėdamas į gulintį sužeistą Elisėjų? Ar taip būtų galvojęs ir karo pabaigoje?

Ar taip kada nors galvojo ir šiandien galvoja nors vienas rusų kareivis?

Ką ateityje galvos tie tūkstančiai pagrobtų ukrainiečių vaikų, išauklėtų „didžiojo“ žmogžudžio diktuojamais metodais?

Čia sau leisiu pacituoti po internetą klaidžiojantį įrašą:

Mūsų gerumas atsiskleidžia, kai rūpinamės kitais. Būkim civilizuoti.

Prieš daugelį metų antropologės Margaretos Mead studentai paklausė, koks būtų pirmas civilizacijos požymis. Studentai tikėjosi, kad Mead papasakos apie žvejybos kabliukus, molines puodynes ar akmens apdirbimą.
Bet ne. Mead atsakė, kad pirmasis civilizacijos ženklas senovės kultūroje buvo lūžęs ir sugijęs šlaunikaulis. Mead paaiškino, kad gyvūnų pasaulyje susilaužęs koją neišgyvensi. Negali pabėgti nuo pavojų, nusigauti prie upės atsigerti ar susimedžioti maisto. Tu tampi grobiu kitiems žvėrims. Nė vienas gyvūnas su lūžusia koja neišgyvena tiek ilgai, kad kaulas sugytų.

Sugijęs šlaunikaulis yra įrodymas, kad kažkas skyrė laiko pabūti su traumą patyrusiu žmogumi, sutvarstė jo žaizdą, nunešė jį į saugią vietą ir prižiūrėjo, kol jis pasveiko. Padėti kitam išgyventi sunkumus – štai kur prasideda civilizacija, tvirtino Mead.

Kai pernai mūsų kolegos Marius Burokas, Laurynas Katkus ir Donatas Petrošius sugalvojo važiuoti į Kijivą susitikti su Ukrainos rašytojais ir kartu nuvežti reikalingų daiktų, Lietuvos rašytojų sąjunga lapkričio 9 dieną paskelbė paramos Ukrainos kariams ir jos reikalingiems rašytojams rinkimo akciją. Buvo gauti konkretūs užsakymai: reikia planšečių, racijų, kilimėlių, neperšlampamų drabužių, naktinio matymo prietaisų, šiltų miegmaišių. Reikia pinigų šiems daiktams nupirkti. Ar žmonės puls dar kartą aukoti, juk daugelis rašytojų jau yra aukoję įvairiems fondams, rėmę ir kitais būdais, užleidę savo būstus pabėgėliams. Tačiau žinios iš Ukrainos kasdien kraupesnės: artėja žiema, raketomis daužoma šalies infrastruktūra, miestai skendi tamsoje, žmonės nuolat lieka be šildymo ir vandens. Jiems būtina pagalba.

Mūsų nuostabai, prie šios akcijos prisidėjo ne tik rašytojai, kitų sričių menininkai, bet ir toli nuo kultūros lauko esantys civilizuoti žmonės, įstaigos, organizacijos, ir jau gruodžio pradžioje buvo surinkta beveik septyniolika tūkstančių eurų. Šaunioji mūsų trijulė nupirko ukrainiečiams automobilį ir juo išgabeno supirktus daiktus, o mes toliau tęsėme akciją. Šių metų vasario pradžioje į antrą kelionę padovanotu autobusiuku išvyko Donatas Petrošius, Rimantas Kmita ir Marius Burokas. Už suaukotus daugiau kaip dvidešimt penkis tūkstančius eurų Ukrainos kariams ir žmonėms buvo pristatytas beveik pusantros tonos sveriantis krovinys: krosnelės, generatoriai, taktinės kuprinės, turniketai, rankų ir kojų šildyklės, šilti drabužiai, kūdikių ir vaikų maistas, sauskelnės ir kt.

Paramą tęsiame. Žinome, kad ji nenukeliaus kokiais nors korumpuotais klystkeliais, nes mūsų kolegos ją perduoda iš rankų į rankas tiems, kuriais galima pasitikėti. Širdingai dėkojame Lvive gyvenančiai vaikų rašytojai, poetei, iliustruotojai Katerynai Michalicynai ir jos vyrui Oleksandrui, kurie koordinavo visą labdaros paskirstymą.

Nuoširdi, be rėksmingų reklamų ir demonstratyvių nuotraukų tarnystė visada svarbi ir reikalinga, bet karo metu – ypač. Gal ji ir yra tas pagrindinis mūsų jausmų rodiklis – kiek turime atjautos, kiek mums iš tikrųjų skauda dėl kitų nelaimės ir kančių.

Šiandien per radiją girdėjau mūsų politikus, kalbančius apie jų organizuojamas keliones į Ukrainą su Vakarų valstybių valdžios atstovais. Kam juos ten skraidina? Kad parodytų karo baisumų neregėjusiems žmonėms, ką iš tikrųjų rusai daro šioje šalyje. Mes esame užaugę su senelių ir tėvų liudijimais apie carinę Rusiją, apie du pasaulinius karus ir kruviną sovietmetį, mums istorija tik kartojasi. Žmonės, karta iš kartos gyvenę šiltnamio sąlygomis, egzistuoja tarsi kitoje dimensijoje ir tik tada suvokia ukrainiečių tautos genocido mastus, kai patys pamato masines kapavietes ir nusiaubtus, sugriautus Ukrainos miestus.

Jie įtikėjo, nes pamatė. „Palaiminti, kurie tiki nematę!“ O, kad jų būtų kasdien daugiau ir daugiau! Pasirengusių be skambių lozungų, be laukiamų politinių dividendų vienaip ar kitaip tarnauti savo artimui, padėti jam išlikti.

Ir pabaigai. Šiuo sudėtingu laiku, žinant, koks sunkiai šiuolaikiniam žmogui pakeliamas (ir vis dėlto oriai pakeliamas) gyvenimas vyksta tamsiuose ir šaltuose ukrainiečių namuose, slėptuvėse, ligoninėse, jau nekalbant apie frontą, net nepadoru būtų užsiminti apie mus alinančias socialines, materialines ir kitas problemas. Greitai vyks rinkiminis rašytojų suvažiavimas, teks papasakoti, kaip gyvenome tuos pastaruosius ketverius – pandemijos ir karo – metus. Svarbiausia – atsilaikėme, dar vis laikomės. Ta proga noriu padėkoti visiems, kurie suprato ir supranta, kiek pastangų reikia, kad visi Rašytojų sąjungos rūmų sparnai, ne tik reprezentatyvioji laiptinė, būtų gražūs ir gyvasties kupini, kad jie iš tikrųjų taptų mūsų bendruomenės namais. Ačiū visiems užsukusiems kavos puodeliui, su reikalais, be reikalų, su kritikos ar geru žodžiu, palaikantiems siunčiamomis knygomis, atvirlaiškiais (vieną jų jau pacitavau straipsnio pradžioje), kad ir tokiu:

O! naujadienės šviežiakvapis: antras gurkšnis ethiopia hunkute organic atveria – Vivulskio / Švitrigailos sankryžoje lūkuriuojantys šviesoforo žalios rūko, prasilenkia žalia striukė ir raudonutėlė kepurė: blaivomasi nuo sapnavaizdžių, atstumai trumpėja, tikėta tiesa praranda savo jėgą ir argumentus, properšėja ir giedruoja, po kablelio, po posūkio – guvūs ištiktukai, neangažuotos šypsenos, plaštakų plast plast:

Ričardas Megztininis

Nesibaigiančios jausmų istorijos plast plast… ir muziejaus stende pasilieka tik apsvilęs bato kulniukas, mažytė saga arba sugijęs šlaunikaulis.