Rimantas Kmita. Sapnavau, kad miriau

2021 m. Nr. 1

2020 m. Lietuvos rašytojų sąjungos premijos laureato kalba

 

Šiąnakt sapnavau, kad miriau.

Buvo gaila, gyvenimas man patiko. Bet sykiu buvo aišku, kad nemokėjau gyventi ir kad beveik negyvenau. Tik kažkaip prabuvau ir pradirbau.

Pirmomis dienomis dar laikiausi labai arti žemės. Lankiau draugus ir priešus, buvo gaila, kad negalim apsikabinti, nes aš jau nebeturėjau kūno.

Ir labai norėjau išgirsti grojant mėgtą muziką. Bet niekas jos neįjungė. Dar bandžiau susitvarkyti darbo vietą. Net tikėjau, kad dar galiu kažkuriuos darbus užbaigti. Bet, žinoma, negalėjau. Nuo mano pastangų, o gal greičiau valios, jau niekas nesikeitė, nejudėjo ir nevyko.

Nežinau, kaip sekėsi toliau, nes prabudau ir ėmiau užsirašinėti, kad neužmirščiau. Gera kalbos pradžia, galvojau: „Šiąnakt sapnavau, kad miriau.“

Gera pradžia bet kokiam tekstui, nes jau pragyvenome beveik metus tarsi sapne. Dar kartą perskaitėme Camus „Marą“, pagalvojome apie Kafką ir įvairias distopijas, kurios ilgą laiką tebuvo literatūros žanras, o dabar galvojame ir matome, kad viskas taip ir yra. Ir jutome, kad tie, kurių išmonėje gyvename, nėra nei geri, nei išmintingi, nei sąžiningi, nei mes jų mylim, bet gyvenam, neturim jokio pasirinkimo.

Kokie bus ateinantys metai? Žiūrime į 2021 metų kalendorių ir nežinome, ką ir kada jame žymėti. Atsargiai, pieštuku įsirašome planus, bet greičiausiai viskas bus ne taip ir ne tada. Literatūra gyvuoja, žmonės rašo ir skaito, bet nesusitinka. Ir nors literatūra ne šokis, ne teatras, bet be rašytojų ir skaitytojų susitikimų, atrodo, trūksta ryšio ir kūnų. Be kitų žmonių alsavimo, smarvės ir kvepalų viskas ištirpsta malonaus naujos knygos dažų kvapo debesyje.

„Metams“ vis tiek reikės vedamojo, nes literatūros gyvenimas nesustoja, žurnalai, laikraščiai ir knygos išeina, skelbiamos premijos ir redaktorius sako, kad visi, gavę premiją, duodavo kalbą vedamajam. Bet nebus kalbos, o vedamasis lieka.

Premijos nesvarbios mirties amžinybei, jos svarbios gyviesiems, jos yra literatūrinio gyvenimo įvykiai, svarbesni ne skaitytojams, o pačiai rašytojų bendruomenei. Sekti, kas ką daro, parodyti dėmesį, palaikymą ir žaisti šitą žaidimą. Premijos tik žaidimo taisyklių dalis. Jaučiam neteisybę, kai premijos negauna, mūsų nuomone, geri rašytojai ir rašytojos. Jaučiam neteisybę, kai į premijų skyrimą kišasi politika. Lietuvos rašytojų sąjungos premija turbūt ir buvo sugalvota kaip atsvara visoms tarybinėms premijoms, reikėjo galiausiai premijos be jokios valios iš aukščiau.

Bet svarbiausios premijos turbūt yra jauniems rašytojams. Jiems bendro žaidimo taisyklės dar šį tą reiškia. Vėliau kiekvienas iškeliauja į savo žaidimo aikštelę. Lygių teisių kontrolierė praėjusiais metais kaip tik kibo prie premijų ir konkursų jauniems – „Pirmosios knygos“ konkursas, Thomo Manno kultūros centro organizuojamas esė konkursas, Meilės Lukšienės premija mokytojams… Kontrolierei kliuvo amžiaus apribojimai, o rašytojus tai glumino, nes vėl iš šalies kišamasi ir aiškinama, kokia organizacija kokių tikslų ir kokiomis priemonėmis turėtų siekti. Ką jau kalbėti apie įprastą pasaulyje praktiką, kai menininkams ir mokslininkams iki trisdešimt penkerių yra specialios programos. Ir galiausiai vis tiek svarbiausia ne premijos ir konkursai, o tai, ar tavo knygą kas nors skaito ir pastebi, ar knyga gyvena. Ir čia nei konkursai, nei premijos labai nepadės. Ypač jau subrendusiems žmonėms, jie tik patys gali pakeisti savo gyvenimus. Jaunus dar gali kartais paveikti ir vienas žodis.

Visus šiuos metus buvau paniręs į kūrinį, kuriame sapnai labai svarbūs, nors pats juos atsimenu labai retai. Sapnai baisiai įtaigūs, bet sunkiai paaiškinami. Turi sapną ant rytinės pagalvės ir neaišku, ką su juo daryti. Aš pasiilgęs tokios literatūros, kuri nieko neperša ir nesprendžia šio pasaulio problemų vietoj Vyriausybės, ir su kuria taip pat neaišku, ką daryti. Pats apie „Remygą“ iki šiol nežinau, ką kalbėti. Gal dėl to, kad sau iki galo neišaiškinau visų vaizdinių, o gal tiesiog neužbaigiau kūrinio? Tikrai, juk per įvairius teksto redagavimus, tvarkymus, valymus ir tikslinimus romane liko sapniška klaida. Knygos pabaigoje apie Remygos likimą žurnalistams keletą sakinių pasako jo mama, nors visas romanas apie tai, kad Remyga nežino, kas jo tėvai, greičiausiai žuvo, nors niekas to negali jam aiškiai pasakyti. Nieko negali žinoti. Gal ir nežuvę. Gal visa tai netikra, gal Remyga sapnuoja, gal jis pats žūva ir tada jo mama pasirodo, ir jie vėl prasilenkia. O gal jie apsikeičia vietomis su Afsana, kurią jis Afganistane atrišo nuo šio pasaulio, ir ji kantriai tykojo laukdama Remygos mirties? Bet kokiu atveju, tai ypatinga, bauginanti klaida. Pradėjęs šį tekstą galvojau nutylėsiu, kad sapne mirė mano mama, ir nieko dorai nespėjęs suprasti kitą dieną miriau aš.

Kartais atrodo, kad esame susapnuoti. Turbūt ir mūsų rašytojų bendrija, leidžianti „Metų“ žurnalą, yra susapnuota. Mus tik įsivaizduoja. Labai dažnai įsivaizduoja vos ne kaip viena galva galvojančius, vienodai pasaulį matančius žmones, kas, suprantama, tėra stereotipas. Rašytojų sąjunga nėra bendraminčių grupelė, nėra literatūrinis judėjimas, veikiantis pagal vieną manifestą, jų nesieja panašus požiūris į literatūrą. Labiausiai mus sieja Rašytojų sąjungos brošiūra, kur yra surašyti mūsų vardai, adresai ir gimimo datos. Ir nepaisant to, ši įsivaizduojama bendruomenė pastaruoju metu veikia, man rodos, net aktyviau ir matomiau negu anksčiau, organizuojami ne tik festivaliai, skaitymai, vertimų dirbtuvės, bet ir profesinei sąjungai reikalingi seminarai įvairiais praktiniais klausimais. Sapnas, kuris tampa vis įtikinamesnis.

Nors sapne būtent momentas su praktiniais klausimais ir nebaigtų darbų tvarkymusi atrodė beviltiškai juokingas. Darbai, virstantys vienas per kitą. Aiškinu sau, kad nemoku gyventi. Sapne tas darboholizmas pasijuto ne kaip paprastas nesugebėjimas susitvarkyti reikalų, bet ir kaip sunkesnė nuodėmė. Visą gyvenimą taip ir nesupratau, kur eina riba tarp darbo ir poilsio, nes juk rašytojas ne dirba, o klausosi mūzų. Aišku, kad mūzų nesiklausiau, priešingai, buvau išmokytas dirbti. Akademijoje dirbti įpratino. Bibliotekos, archyvai, seminarai, konferencijos, diskusijos, daug metų su kitais žmonėmis mokaisi argumentavimo ir analizės, kiti žmonės patvirtina arba ne, kad tavo rašiniai yra mokslas. Literatūroje toks patvirtinimas labiau ritualinio pobūdžio, pavyzdžiui, premijos. Dirbti čia niekas nemoko. O aš vis dar iš inercijos – bibliotekos, archyvai… Dirbi, dirbi, atrodo, kad ir negyveni. Nes to gyvenimo anapus darbo kaip ir nebėra. O jeigu nebėra gyvenimo anapus darbo, vadinasi, nėra anapus darbo ir žmonių. O jeigu nėra kitų žmonių anapus darbo, tai ir meilės nėra. Ir viskas ištirpsta malonaus naujos knygos dažų kvapo debesyje ir senų knygų dulkių keliamose aistrose.

Kai pasakiau žmonai, jog šiąnakt sapnavau, kad miriau, ji pažiūrėjo internete, ką sako sapnų aiškintojai. Sako, literatams tai reiškia sėkmę.

Tinka, juk gavau premiją. Bet aišku, kad jie meluoja. Nebus jokios sėkmės. Nes kas ta sėkmė rašytojui?

Radau internete straipsnį pavadinimu „10 dalykų, kuriuos sėkmingi žmonės daro kitaip“. Jau pirmas sėkmingų žmonių požymis atima viltį. Sėkmingi žmonės aiškiai apibrėžia savo tikslus. Antra – jie būna nuoseklūs, turi dienotvarkes, tvarkaraščius ir prioritetus, jie optimaliai išnaudoja savo laiką. Jie sako, kai viską susirašysite į kalendorių, „pastebėsite, jog dienoje turite daugiau laiko, nei Jums atrodė“. Susirašau ir nepastebiu. Pastebiu, kad viskas virsta per kraštus, kad mano laikas subyra kaip į daugiabučio šiukšlių vamzdį. Nesibaigiantys susitikimai ir reikalai. Turint omenyje, kad žmona tikrai tris kampus laiko, ačiū jai.

Rašymui reikia nepriplanuoto laiko, net rašymui nepriplanuoto. Balto ir tuščio kalendoriaus, švaraus laiko.

Ir tai reiškia, kad nei mažais, nei dideliais žingsniais negali judėti link jokio tikslo, nes kai aplinkui balta ir tuščia, nėra jokio tikslo, ir kai net neįsivaizduoji, kas bus po kito atsikvėpimo. Juk viskas, kas gyvenime atsitiko geriausia, atsitiko ne tada ir ne taip, kaip įsivaizdavome, svajojome ir siekėme. Rašyti sąžiningiausia, kai jau nebegali išsisukti, atidėlioti, ignoruoti kūrinio. O sėkmė turbūt yra vienintelė – sulaukti atsako. Atsiliepia skaitytojai, atsiliepia kolegos. Taip pakeli galvą nuo popierių ir kompiuterio ekrano ir išgirsti kitus žmones. Jie yra. Vadinasi, yra ir gyvenimas, ne tik mirtis.

Matau, kad šis tekstas sklinda į visas puses tarsi sapnas ir neturi vienos krypties ir aiškaus tikslo. Pastaruoju metu stengiuosi atsiriboti nuo diskusijų, kur norima išsiaiškinti dalykus ir nutarti, kas teisus, kas kaltas, kas kokias teises turi, kas kokių neturi. Žmonių ribotumas yra neįveikiamas, neperžengiamas. Be to, atsisveikinus su tiesa ir persikėlus į post-truth pasaulį, aiškintis galutinius dalykus tiesiog nebelieka prasmės. Norisi užvėrus vienos įtikinamos fikcijos duris iškart įžengti į kitas, keliauti iš geros knygos į dar geresnį šokį, spektaklį, filmą ir parodą. Šituose rezervatuose kartais pajuntu, kad tiesa niekur nedingo.

Gruodžio pabaigoje Spotify platforma susumavo mano praėjusių metų muziką. Pasirodo, labiausiai mėgau „Einstürzende Neubauten“ kūrinį „How Did I Die“. Ir nereikėjo kitų pagalbos jį sukti ir sukti. Po poros savaičių susapnavau, kad miriau. Ir ką padariau atsibudęs? Žinoma, kad kvailiausią dalyką, ką po to sapno buvo galima padaryti. Pagalvojau, kad reikia įsiklausyti į muziką, ir nusipirkau kolonėlę, per kurią girdėčiau geriau aukštus ir žemus, per kurią geriau išgirsčiau, kaip aš miriau.

Ir kodėl muzika staiga tokia svarbi tame sapne?

Mano svajonių knygų pristatymas yra ne diskusijos, ne skaitymai, o šokiai. Išeina knyga ir šoki. Nes tuo metu būna lengva, nors ir šoki kūnu. Muzika neturi kūno, todėl kai miriau, ji man atrodė tokia reikalinga. Muzika skrodžia kiaurai pasaulius, aukštus ir žemus pasaulius. Ypač kai ji sklinda ne iš kolonėlės, o tiesiog aidi viduj.

Norėčiau, kad kitais metais atsibustume kitokie. Bet kam tuščias optimizmas – kam jis? Paprastai sapnus greit užmirštame, nustumiame kur nors giliau. Nėra jokios vilties, kad žmonės keisis, jeigu jų gyvybei negrės tiesioginis ir labai aiškus pavojus. Dėl kitų niekas neatsisakys komforto. Juolab dėl klimato pokyčių, dėl siaubingo vartojimo ir kitų dalykų. Nėra jokios vilties. Po ramaus karantino vėl grįšime į vartojimo rutiną.

Aš taip pat nesikeisiu. Ir neturiu jokios teisės reikalauti ko nors iš kitų. Net jeigu ir keisčiausi, rašytojo darbas būtų rašyti kuo geriau, kiek leidžia jo sugebėjimai, talentas ir supratimas, o ne ko nors reikalauti iš kitų. Sapne aiškiai jutau gailestį, kad gyvenau ne taip. Ir kad gyvenime klydau daug labiau negu premijuotuose romanuose. Bet pasitaisyti jau buvo neįmanoma. Žiūriu į 2021 metų kalendorių, o ten jau priplanuota niekų. Niekas nesikeis ir kitąmet. Niekas nesikeis nei kai visi mes mirsim.

How did I die?
How did I die?
Or didn’t I?