literatūros žurnalas

Regimantas Tamošaitis. Mes sėdėjom prie knygos

2021 m. Nr. 12

Literatūros žurnalui „Metai“ – 30 metų. Tiksliau, tiek sukanka tokiam donelaitiškam pavadinimui, nes iki 1991-ųjų šis žurnalas turėjo buvusiai epochai būdingą kamufliažinį pavadinimą – „Pergalė“. Kad ir sovietiškai skambantis, bet tai buvo lietuviškas, patikimas ir visada laukiamas literatūrinis leidinys. Anuomet buvau surinkęs daugybę „Pergalės“ numerių, man tai buvo geriausia rimtesnę meninę kūrybą skelbianti spauda.

Geros literatūros anuomet buvo daug, bet laiko jai skaityti – mažoka, kaip ir dabar. Gyvenimo tempai darosi beprotiški, realybė beveik virtuali, perkelta į ekranus, gyvenimo erdvės siaurėja, visi atstumai mažėja, o laiko gyventi kaip ir nebelieka. Nebėra laiko ir skaityti, gilintis į tekstus, bėgame informacinės eilutės paviršiumi, todėl sustoti, susikaupti ir bent ką nors suprasti – nebegalime. Mūsų sąmonė darosi tokia inertiška, kad jau kartais nebeskiriame, ar galvoje skamba mūsų pačių mintys, ar joje aidi visokių tinklalaidžių, medijų, informacinių kanalų keliamas triukšmas. Tai tiesiog paranojinė būsena, kurios net nepajėgiame reflektuoti, negalime susivokti.

Gal daugelis žmonių, ypač neseniai gimusių, kitokio gyvenimo ir neįsivaizduoja, bet aš gyvenu erdvės ir laiko deficito sąlygomis: knygoms laikyti nėra vietos, o joms skaityti – nėra laiko.

Erdvės stokojam ne tik namuose, bet ir redakcijoje. Kai 2002 metais atėjau dirbti į „Metus“, dviem redaktoriams skirtas kambarys atrodė didžiulis. Prie vieno stalo sėdėjo Ramūnas Klimas, prie kito – aš, o tarp mūsų – daug erdvės. Ir sienos buvo tuščios, ir stalai neapkrauti, ir spintos dar nelūžo nuo rankraščių.

Bet po truputį viskas ir čia ėmė keistis.

Antai ateinu į darbą – o Ramūno jau nebėra. Jo vietoje gan ilgai, iki 2010 metų, dirbo Petras Dirgėla. Buvo labai smagu su juo tylėti, kiekvienam įknibus į savo popierius. Jis išėjo – pirmiausia į pensiją, o paskui – kaip ir visi. Tada ilgokai tylomis dirbome su Benediktu Januševičiumi. Benas mėgo technologijas, daug eksperimentavo taikydamas jas prasmės kibirkšties įskėlimui, mat buvo nuoseklus avangardistas ir mėgo kelti mašinos triukšmą savo eilėraštyje.

Svarbiausias buvo vyriausiojo redaktoriaus pasikeitimas: į pensiją išėjo Danielius Mušinskas, ir redakcijos vairą perėmė jaunoji karta – Antanas Šimkus – nuo 2015 metų dvyliktojo numerio.

Taigi žmonės keičiasi, išeina ir ateina, darbai tęsiasi. Rankraščių ir knygų – gausėja. Erdvės mano kabinete – mažėja. Ėmus lūžti spintoms, iškroviau jų turinį – senus „Pergalės“ numerius visur, kur tik buvo vietos. Sutaisęs lentynas neskubu tų žurnalų brukti atgal, nes „Pergalių“ kalnuose – aibė įdomybių. Suslėpus leidinius spintose vargu ar vėl kada jie bus ištraukti ir atsiversti.

Metų“ redakcija man ypatinga vieta. Tos senos, byrančios patalpos storomis sienomis, tos žemos lubos, ta tyla… Ateini čia, ir laikas tarsi sustoja. Ir atsiverti kokią knygą ar žurnalą ir ramiai skaitai, tarsi tebegyventum buvusioje epochoje ir tavęs neveiktų moderniųjų biurokratinių regionų bildesiai. Tave saugo masyvios praėjusių epochų sienos. Tu pabėgai nuo baisaus biurokratinio formaldehidinio teroro, kuriuo persmelkta realybė už šių sienų. Vėl esi natūraliai išsiilgęs žinių, tiesiog šiaip sau ieškai tiesos, tau smagu būti meno ir literatūros aplinkoje. Nes tu čia esi tiesiog žmogus. Toje senoje buvusio gyvenimo rūmų palėpėje tavo dvasia atjaunėja. Senieji Vilniaus stogai…

Tarp šių sienų aiškiai išgirsti ne informacinės paranojos triukšmą, bet ramų ir aiškų poeto balsą: Aš sėdėjau prie knygos… Ar gali būti pasakyta apie žmogaus gyvenimą kas nors gražiau, esmingiau? Juk knyga – tai viskas, tai žmogaus būtis nuo Biblijos iki poezijos.

Taigi kintančiame pasaulyje „Metų“ redakcija – kaip laiko inkliuzas, oazė, laiko tunelis. Čia išnyksta pasaulio šurmulys. Atsiduri tarsi sakraliniame laike, patirdamas amžinybės rimtį, ir tavo dvasia rimsta, stiprėja. Nuščiuvęs tyloje ir pamiršęs rūpesčius imi jausti, kas literatūroje tikra, o kas – ne. Atrandi toje erdvėje patikimas vertės atramas, literatūros kriterijus. Su nuostaba suvoki, kad yra tokių autorių, kurie donelaitiškame metų rate išlieka, kad yra tokių, kurie rašytojai buvo ir pradžioje, ir dabar, ir visados, ir per amžius liks tokie, amen.

Buvo pradžioje ir tokie liko pabaigoje Romualdas Granauskas, Juozas Aputis, Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda… Buvo Bitė Vilimaitė, Judita Vaičiūnaitė… Vartau chruščiovinio–brežnevinio laikotarpio numerius ir stebiuosi – kas jiems anuomet leido taip gerai ir aštriai rašyti? Matyt, jie kitaip nemokėjo, negalėjo. Jie tiesiog taip gyveno. Todėl ir yra išliekantys, nesenstantys. Tikrieji autoriai rėmėsi į tai, kas pastovu. O pastovu šiame pasaulyje yra žmogus ir žemė. Visa kita – informacinis neuroninis triukšmas tavo galvoje ir klastingos kapitalo transformacijos.

Metų“ redakcijoje suvokiu paprastą tiesą, kuri leidžia nepakrikti modernybėje: viskas praeina, o Kristijonas Donelaitis – ne. Yra ir metai, uždaras laiko ratas, o to rato ašis – tai tu. Suvokei laiko rato esmę – atradai save. Nemirtingumo ašį laiko sūkuryje.

Taigi nepraeiname ir mes, tik to nežinome. Nes nebemokame pažvelgti į save iš esmės ir atrodo, kad bėgame kartu su metais. Jie šuoliuoja spėriai, o mes negalime atsistebėti, kaip greitai viskas keičiasi ir kaip toli nuo visko esame atsilikę. Kaip beviltiška pavyti naujausias technologijas ir išlaikyti savo populiarumą socialinėse medijose. Regis, šiose lenktynėse su laiku visi ir visur mus pralenkia, bet iš tikrųjų mes esame šito laiko ašis, ir atsilikę esame nebent nuo rugių. Toli nuo rugių… Toli ir nuo savęs.

Tikras gyvenimas yra sunkus, svarus, gyvas. Todėl ir nuostabus, kad sunkus, tikras.

Ratas ant ašies braškėdams sukasi sunkiai.

Ir tegul sau sukasi, tegul būna taip, kaip pradžioje, dabar ir visados, ir per amžius.

2021 m. gruodžio 1 d.

Poetas su žiburiu naktyje

2022 08 02 / Liudvikas Jakimavičius 1959.VIII.21–2022.VIII.01 / Yra gyvenime dalykai, prie kurių nepriprantama, su kuriais nesusitaikoma. Tai artimųjų ir draugų netektys. Nes tai, anot filosofo, ne šio pasaulio faktas.

Regimantas Tamošaitis. Neišsigąsti Šliūpo, arba Apie autoritetus – gyvai

2022 m. Nr. 5–6 / Miglė Anušauskaitė. Kas išsigando Šliūpo?: komiksas. – Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2021. – 48 p.

Regimantas Tamošaitis. Gintaro Beresnevičiaus gyvenimo tekstas

2006 m. Nr. 10 / Gintaras Beresnevičius, gyvendamas tarp mūsų, egzistavo tarytum trijuose asmenyse ar matmenyse: knygoje, visuomenėje ir draugų rate. Visur kiek kitoks ir kartu vientisas; trys pasauliai ir vienas veidas, unikalus sielos eidos…

Regimantas Tamošaitis. Šis šaunus naujas pasaulis

2020 m. Nr. 11 / Šie metai Lietuvai yra simboliškai apvalūs – nueitas nemažas kelias nuo sovietmečio pabaigos ir Nepriklausomybės atkūrimo, kažkur nuplaukė ištisi trys dešimtmečiai, nepastebimai išaugo nauja karta.

Regimantas Tamošaitis. Filotopinės Arvydo Šliogerio pasijos

2020 m. Nr. 2 / Sunku ką nors ypatingo papasakoti apie Arvydą Šliogerį (1944–2019): nors vienaip ar kitaip su juo bendrauta daug metų, bet atmintyje viskas išsilydę, neprisimenu kokių nors išskirtinių, įspūdingų įvykių.

Regimantas Tamošaitis. Ten, kur horizontas

2019 m. Nr. 12 / Dar ne viskas prarasta, yra geram liūdnam žmogui kur eiti. Horizontas – graži perspektyva, slepianti mūsų gyvenimo prasmę. Juk horizontas vilioja, bet jo niekuomet neprieisi. Niekuomet neatsimuši į ribą…

Regimantas Tamošaitis. Mėlynojo kraujo poezija

2018 m. Nr. 12 / Dovilė Kuzminskaitė. Obsesijos. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2018. – 80 p.

Regimantas Tamošaitis. Rudens namų link

2018 m. Nr. 10 / Šiemet vasara Lietuvoje buvo kaip niekuomet graži, saulėta ir karšta, – tokia, kiek prisimenu, būdavo tik mano vaikystės kaime. Dosni šiluma tęsėsi ir įsibėgėjus rudeniui, todėl daug leng-viau galėjome peršokti laiko slenkstį, skiriantį saulėto

Regimantas Tamošaitis. Smagiai, bet nieko rimto

2018 m. Nr. 1 / Mindaugas Jonas Urbonas. Šimtmečių melancholija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.  – 301 p.

Regimantas Tamošaitis. Užrašai apie mūsų laikus

2018 m. Nr. 4 / Marcelijus Martinaitis. Viskas taip ir liks. 1988–2013 metų užrašai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 239 p.

Lietuvos šimtmetis literatūroje

2018 m. Nr. 2 / Dalyvavo eseistas, vertėjas Laimantas Jonušys, poetė Aušra Kaziliūnaitė, kultūros istorijos tyrinėtojas Darius Kuolys, literatūrologė Jūratė Sprindytė, istorikas Aurimas Švedas, literatūrologas Regimantas Tamošaitis.

„Bradūnas – ypatingas ypatingos kartos žmogus“

2017 m. Nr. 5–6 / Dalyvauja Kazio Bradūno duktė antropologė Elena Bradūnaitė-Aglinskienė, rašytojas Kazys Almenas, Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbuotoja Virginija Paplauskienė. Moderuoja kultūros istorikas Darius Kuolys.