Antanas Šimkus Iš stebėjimų katalogo: kaip gyvena rašytojas?

2019 m. Nr. 3

Kartais gyvenimas suteikia galimybes stebėti ir įsivaizduoti kitus rašančiuosius, tarsi ne taip labai tolimus, ne taip labai artimus, o tiesiog panašia veikla užsiimančius žmones. Ir tie stebėjimai leidžia dėlioti mozaiką, tarsi kokį vieną veidą iš daugelio. Toks lyg žaidimas, kartais apie mus ir mūsų įsivaizduojamą bendruomenę, o kartais apie tiesiog individualybių tipologiją. Užduodant sau klausimą – kaip gyvena tas rašytojas? Ar gyvena išvis?

…Atsikelia iš ryto, įsijungia kompiuterį ir rašo kūrinį. Rašo ir taiso, rašo ir taiso. Ir taip daugel dienų, kol vienąsyk pabaigia. Išsiunčia leidyklai ir laukia atsakymo. Ir taip daugel dienų. Būna, pasiseka. Išleidžia knygą. Dažnai būna taip: apimtis didelė – honoraras mažas. Visi skėsčioja rankomis. Tokie juokingi paukščiai.

…„Kita stotelė – Vinco Kudirkos aikštė.“ Važiuoja į kūrybos vakarą. Galvoja apie skaitytojus. Svarsto, ką pasakys. Ką skaitys. O namuose liko šuo ir katė. Gerai, kad daugiau nieko ir nėra. Gal ir gerai. Per radiją pranešė, kad šiąnakt šals. Kaip bus su tom gėlėm, kurias teks pasiimt namo? Troleibusas čiaudėdamas veža į jubiliejinį kūrybos vakarą.

…Gyvena feisbuke. Paromis. Pro mėlyną langelį atiduoda tekstus, akimirksnio žodines nuotraukas, sunkias ir lengvas būsenas. Atgal pro tą pačią virtualią skylę gauna nykščiukų, šypsniukų, bučinukų, draugiškų ir nedraugiškų žodeliukų, dėl kurių pyksta, įsižeidžia, kariauja beveik. Ir taip paromis. Feisbuke. Vėliau kažką nusunkia iš jo ir spaudžia knygas. Labai neblogo skonio. Bent taip sako tie, kas mėgsta tokią nusunktą, išspaustą kūrybą. Jei yra sūrelių, bus ir pelyčių.

…Tarškina rašomąja savo atokioje sodyboje. Kai nepuola ūkis, bet yra sveikatos, lieka laiko atsiminimams. Apie teisybes ir neteisybes, apie pasirinkimus, kuriuos reikėjo daryti. Dabar jau atrodo, kad tik taip ir reikėjo. O jei kas nors ir sukirba, geriau nutylėti. Juk ir be nutylėtųjų visa šūsnis mašinraščių. Kas juos besurinks?

…Parašė romaną prieš keliolika metų. Kaip sumanė, taip parašė. Buvo truputį pastebėtas, truputį ne. Kažkam šiomis dienomis užkliuvo personažo vardai ir veiksmai. Suprato kaip dokumentiką. Įsižeidė. Už visus skaitytojus ir tautą imtinai. Bando paduoti į teismą. Ir verda košė – visi ten įmeta nuo savęs po teisumo žiupsnį: patriotai, žurnalistai, prokurorai, advokatai, kolegos… Nebe katiliukas, o visas katilas, nebe košė, o derva.

…Neišleido knygos jau dešimt metų. Skaito senus eilėraščius. Labiau mėgsta kitų poeziją nei savo. Klausiamas, kada išleis knygą, sumurma kažką neaiškiai. Guodžiasi, kad kasmet sudaro po knygą ir išleidžia. Tik ne savo, o kitų. Iš to ir bando gyventi. Kasmet jo juokeliai apie kolegas vis gaižesni.

…Turi tris vaikus, dirba per tris darbus. Dar keliolika projektų. Kai priėmė į Rašytojų sąjungą, buvo jauna. O dabar ja visi žavisi, piešia savo vaizduotėje tarsi Madoną. Kaip tu taip suspėji? Klausinėja ir jauni, ir seni. Ji tik šypsosi. Kas antrus metus – po knygą. Kaip obelis. Kaip laisvė.

…Dažniausiai apsimeta turistu. Kol neatspėsi, nesusikalbėsi. O, jau geografija… Vakar Vilniaus pokeris, šiandien Kauno romanas, rytoj Palangos Juzė… Empatijos kompase – šiaurė. Nepaisant visko, eseistika įdomi. Kai atspėji.

…Dirba su rašytojais. Projektuoja. Lydi šen, lydi ten. Kartais Beatričė. Bet dažniau Sanča Pansa. Ir beveik visą laiką – dvasininko atida ir psichologo kantrybė. Kartais užrašo šį tą – iš to aišku, kad yra ir talento, ir patirties. Tik va, laiko trūksta. Nes lydi šen, lydi ten.

…Pardavė butą, išvyko iš miesto. Iš ten pasiekia laiškai su gamtos peizažais. Tarsi jau ir matyti daugel sykių per daugel metų. Bet surašyta iškalbingai. O kalbos pojūtis – vis retesnis paukštis tekstų girioje. Norisi girdėti ir klausytis. Tas knygas skaito iš ilgesio. Per daugel metų sukaupto.

…Pyksta, kai pavadini rašytoja. Verčia iš keleto kaimyninių kalbų. Gerai verčia. Neseniai gavo premiją. Apdovanojimo formuluotė buvo griozdiška it buldozeris, tačiau galų gale nusipirko rašomąjį stalą ir tinkamą kėdę. Dažnai skauda nugarą. Nusibodo tas amžinas bulviakasis, sako. Ir išties, kai ji užsirūko, pakvimpa bulvienojais.

…Dabar kuria recenzijas. Nežinia, ar spėja tas knygas perskaityti, tačiau šio žanro tekstų labai trūksta – visi redaktoriai užsakinėja, stovi eilėse po mėnesį, kad tik gautų atsiliepimą apie tą ar kitą naujovę savo leidiniams. Apie draugus nerašo. Draugai džiaugiasi. Nes plunksna aštri kaip tabaskas. Neseniai parašė knygą. Nėra kam recenzuoti.

…Pergyveno visus amžininkus. Bent metais. Dabar turi progos savo tekstuose paskelbti, kaip viskas buvo iš tikrųjų. Atmintis preciziška, sakiniai apgludinti stoicizmo, tačiau netrūksta ir triumfo priegaidžių. Ypač tas skliaustas ties antrąja data po brūkšnelio.

…Kas yra literatūra? Kol neatsakinėjo į šį klausimą, rašė eilėraščius. Dabar dėsto aukštojoje mokykloje. Studentai dažnai atneša savo kūrybos. Tai nėra literatūra, sako jis. Eilėraščių neberašo. Bet yra daugelio metodinių brošiūrų bendraautoris.

…Rašytojas-ministras, rašytojas-vadybininkas, rašytojas-aktorius, rašytojas-kasininkas – nuostabūs dariniai, bet laikini, išdidžiai kalbėjo rašytojas-rašytojas, juk reikia rašyti-rašyti, o ne rašyti-plėšytis. Gal ir jo tiesa. Jis rašė, jo žmona plėšėsi. Bet knygų knygom jo kūriniai netapo. Žinoma, yra šansų ką nors pakeisti. Kol gyva žmona.

…Kodėl rašai apie rašytojus, o ne apie rašytojas? Rašyk apie mane. Apie visas mus. Ko tyli? Kaip nepažįsti? Visi jūs užsikėtę visas įmanomas pozicijas, mūsų mažuma visur. Kodėl esam nepastebimos? Kuo mes blogesnės? Žiūrėk, kiek gerų knygų išleidžiam! Sutinki? Aha… Žiūrėk tu man!..

…Turėjo draugę dailininkę. Norėjo su ja kurti knygas vaikams. Bet kaip jas kurti, kai neturi vaikų? Ieškojo vidinio vaiko savyje. Prisikapstė iki proprosenelių, bet nerado. Proproseneliai pasiuntė atgal. Praėjo keletas metų. Augina savo vaikus abu, visko šeimoj pasitaiko, bet nieko. Bendros knygos nebereikia, rašo ir piešia kiekvienas sau. Vaikus paliko ramybėje. Proproseneliai atsiuntė atviruką su kuo geriausiais palinkėjimais.

…Rašo kita kalba. Kalba kita kalba. Bet šiame krašte gyvena jau seniai. Išmano istoriją geriau už tariamus tikrakalbius. Moka mūsų gimtąją ne blogiau nei savo. Kai susitinki Tramvajų gatvėje, tas nedidukas jo kalbinis akcentas yra tarsi dovanojamas pinigėlis už bilietą į kelionę praeitin, kai tautos bendraudavo tų šimtmečių pasiūlyta kalba.

…Dar neišleido knygos. Dalyvauja konkursuose. Nuo žiedo prie žiedo. Blyksteli eilutė, sakinys festivaliniuose skaitymuose. Jaudulys, slopinamas viskuo, kas slopina. Talentingai rašo, po truputį ateina. Ne po vieną. Ir ačiūdie, kad ateina. Tegu ta eilutė kam nors ir atrodys kaip geležtė, tačiau kaipgi užsigrūdins ta dalis, kuri nesugeba be muštynių tarpuvartėje? Vis vien didžioji dalis per salionus ateis.

…Vakar palaidojome. Tarsi visą epochą. Asmeniškai neteko pažinoti. Bet knygos kartais yra dar asmeniškiau. Prasilenkdavome gatvėje, kartais kokiuose nors renginiuose. Milžinų likimai – milžinų darbai. Tik nebėra kam supilti milžinkapio. Kita vertus, žemės paviršius mūsų krašte pakankamai banguotas, vieni milžinkapiai. Sustingusi jūra.

—–
…Renku visus ir visas po kruopelę, dėlioju. Nežinau, kiek šiuose rankiojimuose tiesos, kiek skurdžių vaizduotės augalų, daug ko ir nematau, neregėjau, nespėjau. Vis dėlto, jei kas paklaustų, dėl ko rankioju, nežinau. Tiesiog man visad buvo įdomu, kaip gyvena rašytojai.
…Po pauzės galima pridurti: ir kaip miršta.