Kornelijus Platelis. Pavasaris. Kuo čia dėta poezija?
2023 m. Nr. 4
Saulelė atkopia, svietas bunda, žiemos pramonė bankrutuoja. Negi dėl to vėl imsime aikčioti, kai sėjos metą mūsų žemdirbių akys baisininkės žvelgia į būsimus darbus bei rinkos siūlomą atlygį už juos, kai Ukrainos ūkininkai žvelgia į savo užminuotus ir nesprogusių bombų primėtytus laukus, kai nederlingų pasaulio sričių gyventojai ne tik žvelgia, bet ir žengia į ten, kur dar yra maisto? Nes maistas – tai pirminis poreikis. Jo niekaip neužkalbėsi jokiomis eilėmis. Nebent tokiomis, kurios apmaldo gamtą, skatina maistą augti, veistis ir daugintis. Bet niekas šitaip turinčių veikti neberašo. Magiją pakeitė maldos ir mitingai.
Mums maisto pakanka ne tik valgyti, bet ir išmesti. Mūsų industrinis ūkis kad ir savo dirvos sąskaita jo prigamina ne tik sau, bet ir eksportui. Bet kad maisto pakaktų visiems, reikia valstybės, kuri pasirūpintų tais, kuriems nepakanka. Reikia sistemos, kuri derintų ir apsaugotų visas kitas mūsų veiklas bei interesus, palaikytų viešąją tvarką. Tam, kad veiktų tokia sistema, nereikia vieningo tikėjimo, pakaktų maždaug panašiai suvokiamos tikrovės. Kad ji tokia atsirastų, rūpinasi mamos, dainuojančios vaikams lopšines ir sekančios pasakas, švietimo sistema, ūkio vadovai ir darbuotojai, verslas, žiniasklaida, visi jos aiškintojai bei veikėjai, taigi – ir politikai. Kaip mums sekasi tokio suvokimo siekti, patys matome. Ką čia gali nuveikti poezija – kitas klausimas.
Štai praūžė savivaldybių rinkimai. Tai, kad pašauktųjų „tarnauti žmonėms“ turime daugiau negu išrinktųjų, nuteikia viltingai. Jų asmeninės paskatos ne tokios jau svarbios. Industrinėje visuomenėje veiklos pasidalijamos. Kokių jų tiktai nėra. Viena svarbesnė už kitą, net sunku susigaudyti. Į natūrinius mainus kadaise įsiterpė kultūros produktas – pinigai. Jie dabar tas veiklas motyvuoja, stumia gamybos būdų progresą, koreguoja demografiją, nustato daugybę taisyklių. Poetai juose nesimaudo. Tai irgi nuteikia viltingai: jie gali kalbėti laisviau.
Poetai gali kalbėti laisviau turbūt nuo labai seniai. Gal nuo tada, kai atsirado kalba ir kultūra, siūlanti ir kitas motyvacijas šalia maisto gavybos ir valgymo. O tų motyvacijų begalė, kartais jos drumsčia net patį maitinimąsi. Kultūra – tai ir mentalitetai arba ideologijos. Jos irgi be galo senos: nieko naujo po saule. Marija Gimbutienė, interpretuodama archeologinius radinius, išskiria dvi Europos neolito civilizacijas – senąją, be žirgų ir ginklų kapavietėse, ir naująją, greičiausiai šiauriniu srautu atplūdusią per Ukrainos stepes su indoeuropiečių kalbomis, su ginklais, žirgais, žmonomis ir tarnais vadų kapuose. Naujoji civilizacija Europoje per ilgus amžius asimiliavosi su senąja, pirmenybę pradėjo teikti gyvybei ir asmens pasirinkimo laisvei, konkurencijos aistrą nukreipė į ekonomiką bei kultūrą ir suklestėjo. O tos pavėlavusios į aną srautą adeptai taip ir liko apskurę kažkur terra incognita garbinti savo dievus, vadus, nešti savo ego visiems, kuriuos pajėgė nukariauti, žudyti ir žūti. Jie tai tebedaro ir šiandien, nors nuo anų neolito peripetijų jau praėjo keletas tūkstantmečių. Negana to, asimiliuotoji civilizacija atslūgstančia banga dar užliejo Ukrainos stepes ir nebenori iš ten niekur slūgti. Poetai irgi bando šiuo klausimu pasisakyti.
Išlikusias dideles ego civilizacijos valstybes nervina tai, kad yra kažkokia tarptautinė teisė, besikišanti net ir į karo reikalus, kažkokios sutartys, kurių jos nė neketino laikytis pasirašydamos, ir dabar kiekvienas viščiukas gali ant jų cypsėti. Tačiau yra pasaulinė ekonomika, į kurią tos valstybės buvo priverstos integruotis pasirašinėdamos sutartis, nes pačios nelabai ką gero gebėjo pasigaminti, o pasivogti ar nusipirkti norėjosi – gyventi juk reikia. O mums belieka dėkoti Apvaizdai, kad daug pajėgių valstybių liko asimiliuotos senosios civilizacijos pusėje, ir dalyvauti istorijos vyksme visomis kukliomis savo išgalėmis.
Bet kuo čia dėta poezija? Tuo, kad pavasaris – jos. Bent jau taip turėtų atrodyti šiųmetinio „Poezijos pavasario“ almanacho sudarytojui. Štai nešame eilėraščių puokštes pavasariui. Vieni mano, kad rankose laiko kilnius jausmus, kiti – kad skaitytojams taip reikalingas mintis. Bet kuriuo atveju, nešame ir kur kas svarbesnes bei sudėtingesnes, slypinčias ne tik žodžių reikšmėse, prasmes, kuriančias, plečiančias ar kvestionuojančias bendrą sudėtinį mūsų tikrovės vaizdinį. Kokį poveikį mūsų nykstamo dydžio atnašos daro megastruktūroms, te kiekvienas vaizduojasi savaip. Reikalai, dėl kurių Platonas norėjo išvyti mus iš valstybės, lieka aktualūs. Tačiau drįsčiau teigti, kad mums jie svarbūs ne dėl pačios nešamos prasmės, o dėl jos pateikimo būdo.
Taip, tikrovės vaizdas svarbus, jaudinantis, jį kiek pataisyti norisi. Tačiau netrukus pastebime, jog tiesmukos intervencijos į jį menkokai atrodo šalia kitų, į „poeziją“ nepretenduojančių, bet jos priemonėm nevengiančių pasinaudoti diskursų. Tada vėl nukreipiame dėmesį į savo pavasariui nešamą puokštę ir žiūrime, kaip ji sukomponuota. Ar tai ikebana, netyčia išduodanti šimtamečių jos komponavimo tradicijų išmanymą ir išreiškianti nuosavą, su tikrove daugeliu gijų susietą prasmę, ar šiaip saujelė gėlyčių, surankiotų kaip pasitaikė? O tada – ką? Imame mokytis šito meno ar numojame ranka ir, toliau poeziją laikydami tam tikra socialine veikla, jos pretekstu socializuojamės?
Galima taip ir taip. Bet pavasaris ar tikrovės vaizdinys, kad ir kur jis tūnotų, droviai nurausta tik gavęs ikebanos puokštę. Prasmės įsiaudžia į vaizdinį tik jam giminingais siūlais, kuriuos nuo neatmenamų laikų verpia kalba. O tada gal jau ne mums spręsti, kaip tas audinys paveikiamas. Gal tai bus tik kuklus dygsnelis kamputyje, gal didesnis lopinėlis, nustelbiantis kokias nors banalybes ar plepalus. Net jei daugeliui ir neįžiūrimas.
Kad jau užsiminiau apie almanacho sudarytoją, tai galvodamas apie būsimuosius šios užduoties vykdytojus praleisiu progą patylėti ir pridursiu: gėlių puokšteles kam nors juk nešame ne bet kaip, o gražiai sudėliotas ir perrištas juostele arba įvyniotas į popierėlį. Ar ne panašiai derėtų nešti eilių puokšteles pavasariui, t. y. bet kuriam jas paskelbti galinčiam organui? Tai nėra įtvirtinta jokiais teisės aktais, bet, manau, nusistovėjusi tradicija tokia: eilės sudėtos į vieną puokštę (bylą, failą), viršuje užrašytas autoriaus (-ės) vardas ir pavardė. Mokslas neypatingas. „Atsišaukime“ visiems priminiau savo eiles pasirašyti. Kiek autorių, manote, tai padarė? Apie dešimt procentų. Galvojau – kas tai? Nesąmoningas įsitikinimas, kad jis vienas čia pats svarbiausias? Nebijojimas, kad bevardė byla gali kaip nors pasimesti? Manymas, jog tai sudarytojo darbas iš el. laiško ar kito šaltinio perkelti pavardę prie eilėraščių? Negalvojimas apie siuntos adresatą? Ar paprasčiausia kruopštumo (ir mandagumo) stoka? Sudarytojui tai daug sunkumų nesukėlė, bet vis dėlto.
Kur kas mažiau autorių atsiuntė savo puokštes po vieną gėlelę atskirai, t. y. kelis eilėraščius atskirose bylose. Juos sukelti į vieną failą taip pat nebuvo sunku, nors užtruko kiek ilgiau. Klausimai panašūs.
„Atsišaukime“ buvau nurodęs ir planuojamas publikacijų apimtis. Jokių priekaištų tiems, kurie atsiuntė truputį didesnes – ne taip lengva įsivaizduoti, kiek tilps į tuos du numatomus puslapius. Tačiau kai kurie autoriai atsiuntė didelius eilių pluoštus siūlydami man atsirinkti. Sudarytojo pareigybės aprašymo, patvirtinto bent jau LRS pirmininkės įsakymu, taip pat nėra, todėl galima diskutuoti – įeina tai į jo pareigas ar ne. Aš manau, kad bet kuri puokštė siunčiama ne sudarytojui, o skaitytojui. Todėl pats autorius turėtų geriau žinoti, ką šiam nori pateikti. Bet į ginčus nesileidau, perskaičiau viską negailėdamas laiko. Nes pavasaris tuo ir dėtas.