Laura Sintija Černiauskaitė. Gerieji žmonės

2024 m. Nr. 2 

Štai sniege išmintas takas. Galiu rinktis, kaip eiti – nuvalytu šaligatviu ar trumpesniu taku tarp tvoros ir šventiškai apsnigto šabakštyno. Akimirką pasvyravusi tarp patogumo ir romantikos, renkuosi takutį. Klampoti per sniegus, nors kelias trumpesnis, užtrunka. Ir batai pilni, ir sijono padelkos sušlapo… Bet jauni medeliai, rūpestingai aptvarstyti žiemos tvarsčiais, tokie tykūs ir gražūs, glosto man galvą ir žvelgia iš labai arti. Aprengtos, apvalkstytos jų liesos rankos, joms reikia sulaukti pavasario šilumos. Keista, bet tame viduržiemyje, toje gailestingai apmuturiuotoje gyvybėje, kurios kietu miegu pasirūpinta, jau matau pavasarį, matau, kaip jam atėjus viskas bus; galiu jį pasiekti tarytum ranka praplėšusi ploną laiko luobelę… Ir nuo šito žinojimo žiemos bruožai darosi dar gražesni, brangesni. Klampodama sau patyliukais galvoju: noriu, kad išliktum, paslaptingasis sniego takelį, įmindama tavyje savo pėdas ant tų, kurie ėjo prieš mane, o savąsias palikdama tiems, kurie eis po manęs, – prisidedu, kad išliktumei bent iki artimiausio atodrėkio…

Sako, seniau žiemos būdavo šaltesnės, ledai skanesni, žmonės geresni, dosnesni, draugiškesni. Ir norisi tuo tikėti, nes skamba kaip pasaka, nuo kurios mus skiria vos vienas ką tik užverstas puslapis. Tokią tolimą, šaltą žiemą vienas jaunas žmogus, atvykęs studijuoti į Kauną iš savo kaimelio, vaikščiojo į paskaitas su nutrintu tėvo švarku. Viduržiemy, per speigus ir pūgas. Kol geraširdė kursiokė neapsikentusi atidavė jam savo atsarginį paltelį. Tiesiog atnešė į paskaitas, aprengė ir paleido. Tas moteriškas paltas gerokai palengvino žmogaus gyvenimą, gal net išgelbėjo gyvybę. Ant lieso vyriško kūno jis nebeatrodė moteriškas, taigi niekas to nė nesuprato. O geraširdė kursiokė po kurio laiko mirė nuo keisto ūmaus smegenų uždegimo; sako, su palto atidavimo istorija jis niekaip nesusijęs.

Viskas mums duota taip trumpam, taip trumpam!.. Ūmiai, spontaniškai tą suvokęs jau nė nežinai, liūdėti dėl to ar džiaugtis. Tačiau kai kurie praeinantys dalykai įplaukia, įsirašo į širdį visam gyvenimui – tik joje jie ir išlieka, tenai jų tikroji saugykla. Mergina, kurios seniai nebėra; jos paltas – nors ją ir pergyveno, bet irgi jau išnyko. Kone pusė amžiaus praėjo, bet šit vieną rytą žmogus, veždamas savo žmoną apšarmojusiu vasario keliu, staiga atsimena ir papasakoja apie moterišką paltą, kurį vilkėjo vieną tolimą jaunystės žiemą. Ir gražus seniai mirusios kursiokės poelgis staiga atgyja, tarsi ką tik įvykęs.

Pasak Mirceos Eliadės, žmogaus švenčiamos šventės kyla iš amžino ontologinio laiko, kuriame viskas vyksta ir niekas nėra praėję. Jau primityvusis gentinis žmogus nujautė apie šio laiko egzistavimą ir švęsdavo savo šventes rituališkai įžengdamas į jį. Niekas per daug nepasikeitė. Šventės – religinės ir, manyčiau, net pasaulietinės – yra dviejų laikų: kasdienio ir ontologinio, žmogiškojo ir dieviškojo, chronos ir kairos, susikirtimo taškas. Švęsti reiškia ne šiaip atsiminti ir paminėti, bet sudabartinti ir vėl išgyventi tuos įvykius, kuriuos švenčiame. Būdami tokie, kokie esame dabar. Pasikeitę, vyresni, daugiau patyrę, pakeitę požiūrį į kai kuriuos dalykus. Nes tai mes šiame žemės laike vis keičiamės, o praėję įvykiai jau yra išbaigti, vienetiniai, įrašyti ir užantspauduoti laiko knygoje, o mums gyvi tik tol, kol juos saugo mūsų atmintis.

Įprasta manyti, kad vaikai ir jauni žmonės yra laimingesni. Kad vaikystė ir jaunystė buvo tas šviesus galimybių atsivėrimo laikas, toks beveik ontologinis – švari pradžių pradžia, kai viską matėme šviesiai, viltingai, kai turėjome tiek energijos… O iš tiesų tik buvome pradėję gyventi ir dar nepažinojome tikrovės tokios, kokia ji yra; dar nebuvome pajėgūs jos pažinti. Ilgėtis vaikystės ir jaunystės – tai ilgėtis ne tik gyvenimo pradžios tyrumo, bet ir tam tikro nepilnumo, nesubrendimo, egzistavimo vien sterilioje tikrovės pusėje. Su metais pažindami tikrovę tokią, kokia ji mus ištinka, kartas nuo karto būname stipriai supurtomi. Tie neišvengiami supurtymai mus formuoja stipriausiai, retsykiais padėdami kaip traukiniams nuo vienų bėgių persikelti ant kitų. Tačiau daugiausia laiko gyvenime užima kasdieniai žingsniai, kasdienės sukauptos pastangos ko nors siekiant, kasdieniai santykiai. Visa tai ir sudaro pagrindinį mūsų gyvenimo turinį – paprasti, pasikartojantys, tarytum niekuo neypatingi žingsniai… Gyvenimas duotas ne tam, kad iššvaistyčiau jaunystės jėgas ir beviltiškai virkaučiau, kokios seniau žiemos buvo šaltesnės ir žmonės geresni, bet kad vis labiau pats atsirasčiau kaip žmogus. Esantis dabar ir žvelgiantis į priekį. Suformuotas daugybės kasdienių judesių, nušlifuotas išbandymų, užgrūdintas ir perorientuotas supurtymų. Taigi išeitų, kad, kuo ilgiau gyvenu, tuo tampu tikresnis, išbaigtesnis, tarytum ir laimingesnis?.. Tačiau kodėl ne su visais tai nutinka? Kodėl kai kurie žmonės, jaunystės hormonams išsieikvojus, sustoja ir tarytum apmiršta, pasibaigia?..

Kas tinka žmogui, turbūt galima pasakyti ir apie visą tautą. Šiemet, artėjant Vasario 16-ajai, kyla mintis: štai, kaip tauta jau išgyvenome vaikystės naivumą ir idealizmą, įveikėme paauglystės krizes, sudėvėjome jaunystės paltą, pasiekėme brandą: mums virš trisdešimt, jėgos žydi, ir galvoje košės yra, bet minkšta sofutė ima traukti labiau už žygį su palapinėmis… Kažkur čia pat vaidenasi sotaus gyvenimo nuobodulys, suaugėlio melancholija, murmėjimas ir atbukimas. Kas toliau? Vidutinio amžiaus krizė? Pamažu virtome vartotojiška visuomene, kuriai materialinė gerovė esti savaime suprantamas dalykas. Suerzina, kai atvykęs į viešbutį nerandi muiliuko. Arba kai paaiškėja, jog nakvynės namuose teks dalintis dušu su kitu kambariu. Jei ne karas pašonėje, supurtantis ir neleidžiantis ramiai miegoti, turbūt jau būtume visai užsiliūliavę. Bet prabudo kovos, užuojautos, vienybės resursai. Gyvai, vos ne ontologiškai atnaujinta Sausio 13-osios patirtis. Tauta su tokia patirtimi visada turės ypatingos empatijos kitoms, karo krečiamoms ir prievartaujamoms. Šis kančios įspaudas mūsų genetikoje išties subrandina; norisi tikėti, kad būtent jis niekada neleis lietuviams galutinai užmigti viskuo persisotinusio civilizuoto vartotojo miegu; mūsų šventieji kankiniai Danguje to neleis.

Su empatija, beje, būna visaip. Kartais nė nesupranti, ką ir dėl ko užjauti.

Štai visai neseniai skambina man į miestą jauniausias sūnus, šeštokas. Klausia:

– Mama, kada sugrįši?

– O kas?

– Čia tokia senutė pas mus laiptinėje, ieško, kur gyventi. Klausia, kada ateis suaugusieji. Aš jai dabar arbatos darau.

Sakau:

– Nunešk jai telefoną, pakalbėsiu su ja.

Vaikas akimirką patyli.

– Kažkaip nenoriu nepažįstamam žmogui duoti telefono…

Gal ir tikrai. Kadaise prieš dvidešimt metų viena skaistaveidė močiutė, nors prie žaizdos dėk, taip mane apgavo, kad iki šiol negaliu patikėti. Klausiu:

– Ar toji senutė keista?

– Nu ne, tokia tipiška, – atsako man vaikas.

– Gerai, atvažiuoju.

Vis dėlto paaiškėjo, kad senutė su dviem maišais ir kreivai užsidėta medicinine kauke gerokai keista. Ir net ne senutė – juodai apsirėdžiusi moteraitė virš penkiasdešimties. Ji tikrai ieško, kur gyventi. Tik šneka labai nerišliai, pamiršta, ką sakiusi. Blaiva, iš veido visai normali ir tipiška, bet neadekvati. Ką daryti? Pasiūlom sriubos – nenori; jau gėrė arbatos. Sakau jai:

– O iš kur jūs čia atėjote?

– Aš dirbau čia netoli, kadaise… Čia buvo kavinė… Dvi kavinės!

– Ne, – sakau. – Kur jūs šįryt prabudot?

– Kur prabudau? Pas gimines.

– Tai ir eikit pas juos.

– Ne ne, jie manęs nenori! Patys ant buto.

– O nakvynės namai? Čia netoli yra.

– Buvau, ten nieko gero… Kažkokią kortelę duoda, o aš neturiu. Buvau savivaldybėje – nepadėjo…

Ir jos mintys vėl ima painiotis… Dieve mano, ką gi su ja daryti – lauke šalčiai, net mūsų nešildoma laiptinė iš vidaus apšerkšnijusi… Kol svarstau ir nervinuosi, moteraitė jau eina per kiemą su tais dviem maišais toliau sau ieškoti namų. Taip ir liekam suglumę, kalti – kas čia ką tik įvyko?.. Gaila žmogaus, bet kažko nežinai, nesupranti, ir esi bejėgis. Tylėdami valgom sriubą.

Bet ne visada taip blogai. Štai prapuolė Lietuvoje vaikas, ir žmonės susivienija, ieško. Vieną nesveiką, iškrypusį tautietį „padengia“ daugybė normalių žmonių, tėvų ir motinų, kurie ieško to svetimo kaip savo. Ir kas dabar murmės, kad lietuviai susvetimėję, abejingi?.. Ištiko kraupi nelaimė, ir abejingumo kaip nebūta… Sakoma, kad meilė – ne jausmas, o veiksmas. Kiek daug meilės vienam nuskriaustam vaikui iš daugybės nepažįstamų žmonių!..

Arba štai gydytojas ligoninės priimamajame, kuriame teko pasėdėti prieš kurį laiką ir prisižiūrėti tokių nelaimėlių, kad nejučia norėjosi, cituojant Janonį, sušukti: kol nemačiau aš šito vaizdo, skaudžia laikiau ir savo žaizdą (citata iš atminties)! Tame neramiame ligoninės koridoriuje seselės ar slaugės nuolat praveždavo naujus ligonius; ilgėliau pasėdėjusi ėmiau pažinti jas iš veidų. Vienu metu įėjo simpatiškas pagyvenęs vyras; raudonplaukė seselė, išnėrusi pro vieno kabineto duris ir skubanti link kitų, jį išvydusi stabtelėjo, išskėtė rankas ir truputį nustebusi džiugiai sušuko:

– O, daktare!.. Jūs šiandien dirbate?..

– Ne, tik atėjau pažiūrėt, kaip pacientai laikosi… vakar operavau… – paaiškino jis.

Per tą laiką seselė prie jo priėjo, ir jie pasinėrė į tylų, malonų, linksmą pokalbį; nors buvo matyti, kad seselei jis smagesnis, o gydytojas jau nekantrauja eiti pas savo pacientus.

Judesiai, tie tikrieji, kuriuos padarome dėl kitų gal ir ne visai lengvai, nusigręždami nuo savo pačių gerovės ir patogumo – kaip toji mergina, atidavusi savo paltą, kaip mergaitės ieškotojai, palikę savo darbus ir aukoję laiką bei fizines jėgas, kaip tas simpatiškas kuklus gydytojas, net laisvadienį nepamirštantis pacientų, kaip tie žmonės, sausio 13-ąją užstoję Lietuvėlę savo kūnais, kai kurie – savo visai žalia jaunyste, – šitie judesiai tam tikra prasme irgi yra ontologiniai. Jie tikrai įsirašo kažkur ten, kairos laike, nes galbūt iš jo ir yra atėję, jo įkvėpti. Atsiminus šiuos judesius, ypač tuos, kuriuos dėl tavęs padarė kiti – norisi švęsti. Nes jie iš tiesų mus pašventina.