literatūros žurnalas

Juozas Aputis. Balta katytė literatūros mūšyje

1999 m. Nr. 4

Jono Biliūno 120-osioms gimimo metinėms

 

Savo literatūroje turime beletristikos unikumą – Joną Biliūną ir jo kūrybą. Labai mažas jo raštų ryšulėlis jau greitai visas šimtas metų nešiojamas iš klasės į klasę, iš kartos į kartą, iš laiko į lai… Tą menkų beletristikos ryšulėlį netgi nusvertų J. Biliūno straipsneliai iš anų metų spaudos, laiškai, rašyti draugams ir artimiesiems. Visai suprantamas klausimas: kur galėtų būti J. Biliūno belet­ristikos ryšulėlio perlas, taip ilgai nepasimetantis tarp gausios lietuvių literatūros mantos ryšulių? O gal jau pasimetė, gal mes, skai­tantys savo rašytojų kūrinius ir dėliojantys juos į literatūros istorijos lentynas, esame kieno nors apsėsti ir tiesiog nesugebame stabtelėti – taip stipriai mus veja inercija?

Žinoma, tradicija yra inercijos sesuo dvynė, bet kartu ji yra ir motina, mokiusi pirmųjų žingsnių ir žodžių. Net didžiausias akiplėša susapnuoja glostančią motinos ranką.

Jau keliolikos kartų tėvai ir vaikai iš virpančio katytės kūnelio traukė strėlę ir sviedė ją šalin – kaip pirmosios niekšybės nuodą, ju­to skaudų kutenimą gerklėj, kai žiūrėjo Brisiui į akis. Kas čia darosi?

Kodėl balta katytė literatūros mūšių lauke pasirodė esanti stip­resnė už pirmutinio streiko minias? Prabilo prigimtinis, Kūrėjo įdiegtas moralumo, teisingumo, to ypatingo visuotinės visame kame plastančios gyvasties pajautimo balsas, bylojantis, jog kiekviename aplinkumos taške glūdi paslaptingosios gyvybės sąnarys, jungiąs su pasauliu. Ne veltui J. Biliūno kūryboje žodis prigimtis eina iš puslapio į puslapį. Tai pačios didžiosios, Kūrėjo sklaidos pajautos. Iš čia, iš to taško auga meno medžiui. Tokiomis pajautomis apdovanotus žmones ima persekioti laimės žiburio šmėklos, traukdamos savęsp. Dažnai tai padaryti joms pasiseka. Retas, regėdamas gražius kūdikystės sapnus, neregi žiburio, traukiančio į šviesesnę ateitį. Nes šviesos niekam nėra per daug. Į pagalbą čia ateina aiški, be dvejonių šešėlio nuoroda: esame šio pasaulio viešpačiai. Supurtysim šį nelaimių pilną gyvenimą ir sukursim naują!

„Draugai darbininkai! Jau artinas pirma gegužės. Vėl atbudusi gamta nuvarys sniegą nuo savo laukų ir viską ir viską iš miegų prižadins aplinkui: vienu metu susprogs medžiai atgijusioj girioj užgiedos paukščiai pavasario giesmes… Kada skaisčiai giedri saulelė užkils ant dangaus ir spinduliais savo pirmą gegužės pasveikins, – mesim ir mes savo darbus: visi į gatves kad išeisim, sykiu su visos pasaulės draugais užtrauksime savo pavasario dainą, – dainą laisvės, vienybės ir meilės“, – 1903 metais „Darbininkų balse“ Jonas Biliūnas. Vaizdelis „Pirmutinis streikas“, beje, parašytas pačiais metais, baigiamas šitaip: „Fabrikantai prispirti pakelt darbininkams užmokestį, jie sutinka ant jų reikalavimų.

Darbininkai, linksmi, su nauju tikėjimu į savo spėkas, stoja prie darbo: vėl dunzga mašinos, tarška ratai, rūksta iš kaminų dūmai…

Pirmutinį streiką darbininkai laimėjo, laimėjo be didelių aukų, be kraujo praliejimo…“

Pasekime rašytojo kelią iš tos minios tikrosios meilės – kūrybos – link. Pusalkanės dienos, ne tik vieno J. Biliūno, socialdemokratų idėjos, revoliucijos bičiuliai ir draugai dvidešimtmečiui J. Biliūnui tampa laimės žiburiu. Tačiau kaip įdomu: beletristikoje („Laimės žiburyje“) tas troškimas perkeliamas į daug aukštesnį siekinių kalną! Gyvenimo reiškinius, prigimties nujaučiamą šio pasaulio sandarą politikai revoliucijų šaukliai išardo į atskiras dalis, atskleisdami vieną kurią žymę. Tiktai šitą žymę reikia pakeisti, perdaryti, kad gyvenimas tap­tų gražesnis. Šitos žymės keitimo įniršis ima tapti visa ko vertinimo kriterijumi, paslaptinga ir sudėtinga ne tik visatos, bet ir žmonių santykių sandara suvedama iki aiškaus minimumo. Tokį minimumą džiovos deginamomis jaunuolio akimis ryte ryja Julius Janonis, graudžiai susinaikinęs ant laimės žiburio bėgių. Šitaip šarvus užsivelka Žana d’Ark, revoliucinių pervartų bangose žūsta gražūs žmonės, ilgiems laikams savo gražumu spindintys iš kapo duobės.

Toks kelias viliojo ir J. Biliūną. Deja, tie keliai anuometinėje Ru­sijoje, taigi ir Lietuvoje, buvo tiesiami per kitokius laukus, jie nuvedė prie raudono vėliuko, o su tuo vėliuku prie savo tautos išdavystės. (Vėliau J. Biliūnas prasitars: „…taigi rašyti, o juo labiau, raudonų daiktų, visai nebegaliu.“) Nesunkiai įmanoma įsivaizduoti kur galėjo atsidurti J. Biliūnas. Čia prisimintinas vienas gražiausių ir turiningiausių J. Biliūno vaizdelių „Nemunu“, kur viskas plasti paslaptingąja visatos gyvastim. „Žiūriu ir negaliu atsižiūrėti.. Ta upė, kuri, vingiuodamos be galo, ant kiekvieno žingsnio maino savo pavidalą; tie jos aukšti, žaliuojantieji miškais ir pievomis krantai, – tat ne kaleidoskopas, bet gyva prigimtis <…>. Bažnyčia baltuoja ant pačios aukščiausios vietos, tarsi visa ir visus laikydama po savo kojų, – ne tik savo dvasia išsikeldama aukščiau žmonių galvų ir minčių, bet ir pačiu savo pavidalu – aukščiau nuskurdusių jų gryčelių <…> Ir skraido mintys po šiuos klonius žaliuojančius, po šiuos kalnelius marguliuojančius, tai šen, tai ten apsistodamos, lepindamos prigimties gražumais jausmus ir širdį. Kaip karšta, iš pačios gilumos kilstanti malda ramina prigimtis dvasią…“

Tačiau anksčiau tame pat vaizdelyje buvo tokia vieta: „Ir vėl kilsta mintis: kam šis bokštas pastatytas, ar jis gynė žmonių lais­vę, ar dar labiau juos vergė? Dabar jis stovi dailus, kaip pasaka, bet jo praeityje gal ir labai nelaimingos ir baisios paslaptys guli…“

„Nemunu“ parašytas 1905 metais Ciuriche, tuo laiku, kai J. Biliūnas buvo galutinai atsisakęs politikos ir nepajudinamai atsidėjęs beletristikai, mirtinai įsikibęs grožinei kūrybai į ranką.

Vaizdelio užuomina, kam tas bokštas pastatytas, tikriausiai yra autoriaus Lietuvos istorijos studijų Leipcige išdava (gal pilis buvo statyta kryžiuočių?), bet greičiausiai tai yra gyvenimo sudėtingumo, jo daugiaspalvystės pagavos. Tačiau šit ką apie tai rašo žmogus, su kuriuo J. Biliūną siejo ypatingai draugiški santykiai, su kuriuo ir toliau, jei nebūtų paklusęs prigimties balsui, turėjo eiti J. Biliūnas: „Žiūri Biliūnas ir negali atsižiūrėti. Bet štai išlenda iš tarpmiškės „senas apgriuvęs jau bokštas, savo dantuota viršūne atmenąs vidu­rinių amžių tvirtapilį“, ir kelia jis Biliūnui ne patrioto džiaugsmą ir Lietuvos senovės garbinimą, o tokias liūdnas mintis: „<…> Ar jis gy­nė žmonių laisvę, ar dar labiau juos vergė?“

Šitą vietą užmatė ne kas kitas, o V. Kapsukas, parašęs visai įdomią J. Biliūno biografiją.

Toji smulkmena aiškiai nušviečia revoliucinės akies susifokusavimą tiktai į vieną tašką. Šitaip buvo norima sufokusuoti ir J. Biliūno žvilgsnį. Ir jis jau buvo pradėjęs siaurėti iki tokio minimu­mo. Antai 1902 metais straipsnyje „Piešinėliai apie mūsų inteligentus“ jis priekaištauja, matyt, J. Basanavičiui, vienam iš tokių, kurie užsiimą nedėkingu darbu, eikvodami laiką, „savo moks­lą ir spėkas visai bergždžiam, niekam nenaudingam darbui, vieni, naudodamiesi abejotinu metodu ir pasiremdami nežinomais pama­tais, tyrinėja smulkmenas Lietuvos praeities, jos giminystę su Grekija ir Trakais, o Lietuvos liaudis (koks nedėkingumas!) nė sap­nyj nesapnuoja, kad tai išganymo ir laisvės ji turi laukti nuo minėtosios giminystės…“

Laimė, kad prigimtis nepasidavė! J. Biliūno laiškuose kuo toliau, tuo labiau ryškėja pastangos pabėgti iš slegiančio, siauro požiūrio lauko. Prigimtis krėste krečia, kai susiduria su išskaidytu, tik po­litiniu žvilgsniu matomu žmogaus esybės aiškinimu. Dažnai galime pajusti netgi savotišką J. Biliūno baimę pasilikti siauruose politinių žvilgių rėmuose. Jautrus ir sąžiningas, jis dorai nori iš tų rėmų iš­silaisvinti.

Ačiū Dievui, aplinkybės tam yra palankios… Socialdemokratų rie­tenos, dažnai ir grynai asmeniškos, pagaliau lyg šmėkla prieš akis ima rodytis įkyrioji Lietuvos kultūros „pagalbininkė“, atskubėjusi į talką XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje – džiova…

1903 metais laiške iš Leipcigo J. Biliūnas rašo P. Višinskiui: „Tarp kita ko studijuoju ir lenkiškų literatūrą (čia puikus lenkų knygynas), – puikus daiktas! Tik viena literatūra ir įneša žmogui ramumą į širdį, šiek tiek jo skausmus nutildo; dalia visados šlifuoja – o taip visai blogai priseitų. Jos dasitytojęs vėl pradedi linksmiau žiūrėti, vėl pradedi tikėti, nors kam – nežinau?!“

Tais pačiais metais, po vienuolikos dienų, laiške V. Kapsukui randame šitokias būsimosios beletristikos meilės žymes: „Būk apie mane geros nuomonės: jeigu dėl partijos dalykų ir prisieitų susipykti, ant visų kryžkelių nekeiksiu. – aš pats, kaipo partijos žmogus esmu menkas, neturiu ir niekaip negaliu įgauti tos karžygiškos dvasios“. 1904 m. lapkričio 7 d. rašo J. Šauliui: „Politika“ nebeužsiimsiu, nors pažiūros palieka tos pačios: sąnariu kokios nors politikuojančios organizacijos nesivadinsiu: būsiu pačiu savim.“ „Viena, ko bijau, tai politikos. Gerbiu ją, žinau, kad ji reikalinga, bet ne visiems juk jais būti, t. y. Politikais, ir bjauru, jeigu santykiai arba draugai būtinai spiria tave būti tuo, prie ko nejauti patraukimo. Žinai Krylovo sakmę: „Blogai, jeigu pyragus keptų koks kurpis, o čebatus siūtų kepėjas“, – rašo 1904 m. balandžio 31 d. P. Višinskiui.

Kuo arčiau galutinis apsisprendimas, tuo jaukesnis paveikslas matyti iš J. Biliūno laiškų. Antai maždaug jau po pusmečio rašytame laiške tam pačiam P. Višinskiui randame tokių pasažų, aiškiai vedančių beletristikai į glėbį: „Šįmet tai jau iš tiesų esu vienas: vienas sėdžiu per lekcijas, vienas gyvenu, vienas išeinu pasivaikščiotų, – niekas netrukdo, niekas ir melancholijos nuo kaktos nenuvaiko. Bet iki šiolei vis tik jaučiuos gerai ir ramiai: gyvenu ir kvėpuoju prigimties gražumais, gausia jos ranka išmėtytais aplinkui <…>. Virš mėlyno dangaus švietė saulė, o iš šalių, parėmę skliautą, stovėjo blizgančios ledų viršūnės. Tas visa kas taip kėlė žmogaus dvasią, taip buvo gražu ir malonu, kad norėjosi šokti nuo atlošų žemyn, nardyti ir volioties po tą kupstotą pūkų lauką, kaip tai daro maži vaikai lakstydami po kupečius šieno.“ Kitame laiške, rašytame J. Šauliui tik po mėnesio: „Pernykštė politika mane ant visados pamokė. Į painius įsipainioti nenoriu. Apart savo literatūros nieko daugiau ne­noriu žinoti, nors ir visi politikai išgama pavadintų už tai <…>. Jei pirma buvau individualistu, tai dabar palikau juo iki pat smegenų. Kaip Vincui (Kapsukui – J. A.) rūpi politika, taip man rūpi savi dalykai.“

Studijoje „Jono Biliūno kūryba“ (dar puikesnė ta studija būtu buvusi, jei autorė būtų ją rašiusi ne 1956, o 1996 metais!) M. Lukšienė šį Biliūno gyvenimo ir kūrybos tarpsnį šitaip nusako: „Savo kelio suradimas visada ugdo, kelia kūrybinę galią, suderina žmogaus vidaus stygas. Ir tame kelyje pergyvenamos audros bei lūžiai, bet svarbu turėti pagrindą ir aiškų tikslą. J. Biliūnas dabar jautė sąžinės ramybę. Jis pats, svarbiausia, įsitikino savo pasielgimo teisėtumu ir jau nebebijojo padaryti klaidos, dėl kurios paskui reikėtų viso gyvenimo darbą laikyti apsirikimu.“ Reikia prisiminti ir dar vieną labai svarbų M. Lukšienės pastebėtą dalyką: „…rašytojas kelia savo kūryboje didžiuosius gyvenimo klausimus, įžiūrėdamas juos dažnai gyvenimo mažmožiuose. Jaunas žmogus subrendo, ėmęs stebėti visa, kas jį supo, tuo filosofiniu, apibendrinamuoju požiūriu, kurį paprastai duoda arba ilga gyvenimo patirtis, arba gilūs ir skaudūs pergyvenimai.“

Taigi, jaunas žmogus subrendo… Tačiau čia pat jau sėlina toji šmėkla. 1905 metais Povilui Višinskiui rašytame laiške skaitome: „Kosulys – gyvatė trukdo – negaliu gerai išsimiegoti, atsikėlęs jaučiuosi nuvargęs. Įkvėpimas nyksta, ir eina visa kas po velniais. O taip dar norėčiau būti sveikas, kad galėčiau rašyti, rašyti ir rašyti!.. Nenorėčiau numirti nepalikęs beletristu. Taip tai mirties nebijau – niekai patys, tik nieko neparašius gėda batų greitai mirti: kad nors kokį 10 metų pratraukti būtų galima.“

Reta kas taip tvirtai išgirsta vidaus balsą, pašaukusį kūrybai ir teikusį jėgų įveikti visas gyvenimo šmėklas, viliojančias pasukti į šalį. Trumpai gyvenęs (dvidešimt aštuonerius metus!), alkio ir skurdo, draugų viliojamas iš gyvenimo pasigauti minimumą, kasdien vis la­biau rakinamas prie ligos patalo, jis taip gražiai nuėjo savo būties ratą, mintimis, daiktiška apčiuopiamybe prisiliesdamas prie tos vi­satos, prie tos visumos, iš kurios išėjo ir išsinešė vaikystės sapnus, šiurpiu grožiu mūsų akyse amžinai lieka vaizdas, kurį nusakė J. Bi­liūno žmona. Tas vaizdas užrašytas minėtoje M. Lukšienės knygoje: „Tartum grįždamas į ryto meto vaikystės prisiminimus, jis paprašė iškepti žarijose bulvių tokių, kaip jo mamytė jam kepdavusi Niūro­nyse. Kol bulvės kepė, atsisakė nuo įprastinių vakarais atliekamų gydomųjų priemonių – norėjo ramiai gulėti, galvoti ir susikaupti ryt­dienos darbui. Kalbėjo, kad jaučia, jog temperatūra ryt kris, bus viskas gerai – nereikią rūpintis, jis nepadarysiąs taip, kaip Povilas (Višinskis).

Bulvės iškepė, – bet jos nebuvo tokios skanios, kaip tada, vaikys­tėje… Paprašė dar žmoną pasėdėti priėjo, kalbėti nebenorėjo, jautė nuovargį, kurį aiškino pernelyg linksmu rytu, kada tiek daug kva­tojos <…>. Žmona dar kartą sugrįžo. Jis nuramino, prašydamas ją ramiai miegoti.

Lauke siautė audra. Nerimas didėjo, kažkoks graudesys apėmė išėjusią. Bet aprimo. Pusę penkių rytą 1907 m. gruodžio 8 d. neaiš­kus krintančio daikto bildesys prikėlė ją iš miego. Įbėgus užmynė ant skambučio, kurį nubloškė paskutinis konvulsinis rankos judesys.“ Šitaip buvo užbaigta viena reikšmingųjų mūsų kultūros kelionių – žmogiškumo ratas. Šitaip pralaimėdama literatūros mūšį laimėjo bal­ta nedidelė katytė. Baigėsi jaunuolio Jono Biliūno pamoka, duota menininkams: nepaliaujamai klausytis prigimties balso! Kas atsitin­ka, kai jį nustelbia pašaliniai, lietuvių literatūroje geriausiai liudija „Cukrinių avinėlių“, o rusų – „Senės Izergilės“ autorius.

Zervynos, 1999.III.12

Rašytojas ir literatūros jaukintojas Juozas Aputis „Metuose“

2021 06 27 / Juozas Aputis (1936–2010) „Metų“ redaktoriumi buvo 1991–1994 m., tačiau iki šių dienų archyvuose rastume net 92
jo publikacijas. Beveik 25 metus trukęs bendradarbiavimas neleistų sumeluoti, kad Aputis buvo labai svarbi „Metų“ dalis.

Valentinas Sventickas. Apie lapų kritimą

2021 m. Nr. 3 / Tarp popierių, kuriuos pasiėmiau išeidamas iš darbo „Vagos“ leidykloje, radau kai ką apie Juozo Apučio apysakos „Prieš lapų kritimą“ parengimą spaudai. Tai vienas reikšmingųjų J. Apučio kūrinių. Paties datuotas 1972–1976 m.

Juozas Aputis. Apie du Jurgio Kunčino rankraščius

2020 m. Nr. 4 / J. Kunčiną įdomu skaityti. Krenta į akis autoriaus pastabumas, mokėjimas susieti atsitiktinius reiškinius, detales, mokėjimas pasakoti, gebėjimas sudaryti „rimtą“ įspūdį. Jo beletristikoje jauti nemažą kūrėjo jėgą, pasitikėjimą…

Juozas Aputis. Iš dienoraščių. 1969–1990 m.

2016 m. Nr. 5–6 / 1969 metai. Spalio 10 d. Druskininkai. Kartais atrodo, kad jau viskas pradeda eiti į pabaigą: ir asmeninis gyvenimas, ir kūryba, ir viskas – visas gyvenimas. Negalėčiau pasakyti, kad dabar padėtis lengva…

Henrikas Gudavičius. Tikra novelė atsiranda iš ilgesio

2011 m. Nr. 2–3 / Artėjame prie svarbiausios kaimo gatvės ir jau girdime, kaip ūžia staklės lentinėje Juozo Apučio dirbtuvėlėje. Kiek sykių jau lankėmės čia ir kažkodėl vis niekaip neužtinkame jo už rašomojo stalo besėdinčio. Kada jis rašo?

Vytautas Narbutas. Likę su Juozo šviesa kelionėje

2010 m. Nr. 4 / Juozas Aputis 1936. VI. 8–2010. II. 28 / Juozo Apučio magiškoje prozoje man nuostabiausias yra žodžius ir vaizdus jungiantis energetinis laukas, išskirtinė aura, kuri randasi tarp pasakytų žodžių ir žmonių.

Petras Bražėnas. Atsisveikinus su Juozu Apučiu

2010 m. Nr. 4 / Juozas Aputis 1936. VI. 8–2010. II. 28 / Juozas Aputis – vienas talentingiausių žodžio menininkų, tikrų prozos meistrų, kurio kūryba visada reprezentuos antrosios XX a. pusės ir XXI a. pr. literatūros ieškojimus ir jos pasiektas aukštumas.

Romualdas Granauskas. Su žydinčia obelim glėby

2010 m. Nr. 4 / Juozas Aputis 1936. VI. 8–2010. II. 28 / Tavo novelės man šviečia iš tolo. Tokia ypatinga aputiška šviesa. Ir Tavo apysakos. šviečia ne kokie ten literatūriniai atradimai, o skaudūs žmogaus būties praradimai. Argi ir praradimai gali šviesti?

Juozas Aputis. Trapūs mūsų laiko stiklai

2009 m. Nr. 2 / Kad tik kam nors nepasirodytų, jog paliktas katinas panašus į kokią lūšį, kurią prie Kupiškio medžioklėje vokietukas nušovė! Kad ateinančio katino akis kam nors nepasirodytų panaši į neišdaužytus mūsų nerimo žiemos langus.

„Metų anketa“. Juozas Aputis, Antanas Gailius

2008 m. Nr. 3 / 1. Artėja 2009-ieji – Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis. Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias? Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?

Juozas Aputis. Žodžiai ir gėlės lituanistikos keleiviui

2007 m. Nr. 12 / Alberto Zalatoriaus 75-mečiui / Pavadinusi Albertą Zalatorių kritiku likimo gniaužtuose, Ilinojaus universiteto profesorė Violeta Kelertienė konferencijoje pažymėjo, kad jis ne vienam amžininkui buvo pavyzdys, paspirtis, asmenybė…

Juozas Aputis. Painūs lemties siūlų kamuoliai

2007 m. Nr. 12 / Petras Venclovas. Meilės ir mirties menas. – Vilnius: Vaga, 2007. – 264 p.